Vaikai nuolat tyrinėja pasaulį ir užduoda daugybę klausimų. Kai kurie iš jų gali būti paprasti, tačiau kiti - sudėtingi ir netgi keblūs. Kaip tėvams ir pedagogams tinkamai atsakyti į tokius klausimus, kad vaikui būtų suprantama, o tuo pačiu ugdytume jo savikontrolę ir emocinį intelektą? Vilniuje ir Kaune veikiančios mokyklos „Eureka“ mokytoja Laura Aleksandravičiūtė, remdamasi vaikų raidos specialisto Dr. William Mosier bei savo įžvalgomis, pateikia vertingų patarimų, padėsiančių išvengti keblių situacijų ir tinkamai reaguoti į netinkamą vaiko elgesį.
Netinkamo elgesio ignoravimas
Jei norime, kad netinkamas vaiko elgesys nesikartotų, svarbu jo neakcentuoti. Viena iš netinkamo elgesio priežasčių gali būti vaiko noras atkreipti į save dėmesį ir gauti norimą rezultatą.
„Pavyzdžiui, jeigu vaikas šaukia, galime jam vieną kartą pasakyti: „Aš tave girdžiu, prašau kalbėti tyliau“. Jeigu vaikas šaukia ir toliau - ignoruoti. Vaikui pradėjus kalbėti tyliai - galima jau ir sureaguoti“, - pataria mokytoja Laura.
Svarbu nuolat stebėti vaiko elgesį ir, kilus pavojui, nedelsiant stabdyti. Tyrimai rodo, kad jei tėvai ar mokytojai nekreipia dėmesio į trikdantį elgesį, 50 procentų atvejų vaiko nepriimtinas elgesys linkęs išnykti.
Aplinkos pakeitimas
Profesorius W. Mosier siūlo įsivaizduoti situaciją: du vaikai sėdi vienas šalia kito ir vienas kitą spardo. Paprasčiausias sprendimas - pakeisti sėdimų vietų išdėstymą, kad vaikai nebūtų taip arti vienas kito. Kartais pakeitus aplinką į labiau tinkamą, vaiko savikontrolė pagerėja. Netgi subtilus pokytis gali būti viskas, ko reikia, norint palaikyti didesnę savikontrolę. Aplinka turi užtikrinti tinkamus pažinimo iššūkius, bet tuo pačiu ir ugdyti savikontrolę bei pusiausvyrą. Kai vaikas pakankamai gerai kontroliuoja save, galima pridėti daugiau aplinkos iššūkių, skatinančių mažuosius toliau tyrinėti aplinką.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: „Tavo Vaikas“ ir LV
Netoleruojamo elgesio aptarimas neutraliu laiku
Daugeliui tėvų ir mokytojų sunku išlaukti tinkamos akimirkos, kada galima pasikalbėti su vaiku apie netinkamą elgesį. Dažnai problemą norisi spręsti čia ir dabar. Tačiau reikėtų prisiminti, kad bet koks dėmesys gali dar labiau paskatinti nemalonų vaiko elgesį ar žeminti jo savivertę. Norint aptarti situaciją, galima ją suvaidinti su žaislais ir parodyti, koks sprendimas turėjo būti priimtas. Galima perskaityti trumpą istoriją ar parodyti filmuką apie nepriimtiną ir priimtiną socialinį elgesį.
„Aptariant situacijas su vaikais Eurekoje, mes į pagalbą pasitelkiame emocinio intelekto programos „Kimochis“ pliušinius žaislus“, - pasakoja mokytoja.
Socialiai priimtino elgesio skatinimas
Nepraleiskime progos pagirti vaiko, kai matome jo tinkamą elgesį. Geriausia tai daryti neutraliu laiku, kai vaikas visiškai nesitiki gauti dėmesio. Pavyzdžiui: „Barbora, kai matau tave tyliai vartant knygą, jaučiuosi labai laiminga.“, ar „Tomai, noriu tau padovanoti šį lipduką, nes tu pasidalinai savo žaislu su draugu.“. Labai svarbu apdovanoti vaiką, pastebėjus pageidaujamą elgesį. Tai gali būti ne tik materialūs dalykai, bet ir mėgstama vaiko veikla kartu su tėvais ar mokytojais.
Artėjimas prie vaiko demonstruojančio netinkamą elgesį
Vaikų raidos specialistas W. Mosier pastebi, kad pasireiškus nepriimtinam vaiko elgesiui, reikšmingos vertės turi ir ėjimas link vaiko, nepalaikant su juo akių kontakto.
„Pavyzdžiui, jei du vaikai nepasidalina žaislo, artėkime link jų. Vaikas, kuris bando atimti žaislą tokioje situacijoje, dažniausiai jį paleidžia. Apie 50 procentų vaikų, kurie elgėsi netinkamai ir tai žino, tokioje situacijoje nutraukia netinkamą elgesį ar tiesiog bando pasišalinti“, - atkreipia dėmesį mokytoja Laura.
Taip pat skaitykite: Gimimo datos ir gėlės
Buvimas šalia vaiko
Kartais, norint nuraminti vaiką ir nutraukti jo netinkamą elgesį, užtenka pabūti šalia jo. Vaiko ir suaugusiojo artumo gali pakakti, kad užgesintume nepageidaujamą elgesį.
Švelnus prisilietimas
Švelnus prisilietimas gali paskatinti vaiką susikoncentruoti ir nutraukti nepriimtiną elgesį. Taip pat ramiu tonu galime paprašyti vaiko susikaupti.
„Vienas iš labai veiksmingų būdų puoselėti šiltą tarpusavio ryšį yra rankos ištiesimas vaikui ir pasiūlymas susiliesti delnais. Susilietimo metu vaiko galima klausti - ar tu jauti kaip mano ramybė persiduoda tau?“, - pavyzdį pristato Laura.
Perspėjimas
Jei vaikas netinkamai elgiasi, galima jį perspėti, kas nutiks, jei jo elgesys nepasikeis. Pavyzdžiui, vaikas spardo žaislą. Mes galime perspėti ir pasakyti: „Jei tu ir toliau elgiesi nemaloniai su šiuo žaisliuku, aš jį padėsiu į lentyną ir tu su juo nebegalėsi šiandien žaisti“. Labai svarbu įvardinti vaikui, kas bus ir kiek laiko tai truks, bet dar svarbiau, kad mes laikytumėmės savo žodžio.
Pavyzdžio rodymas
Rodykime vaikui tinkamą pavyzdį, pabrėždami žodį AŠ. Maži vaikai tėvus laiko autoritetais, tad jie noriai seka jų pavyzdžiu. Tad pastebėję situaciją įvardinkime, kaip joje elgtumėtės Jūs, pvz.: „Aš nemušu Jono, Aš Joną glostau“.
Taip pat skaitykite: Skausmo Įveikimas
Perdėto susirūpinimo išreiškimas
Vaikui pasielgus netinkamai, išreikškime perdėtą susirūpinimą ir pasiūlykite pabūti kartu.
„Pavyzdžiui, Evelina, kai pamačiau, kaip tu suplėšei Ievos piešinį, labai išsigandau ir nuliūdau. Aš galvoju, kad tu gali suplėšyti daugiau piešinių, tad dabar pasėdėk su manimi ant kėdės, kol aš jausiuosi ramiau ir ne tokia liūdna, o tu suprasi, kad kitų draugų piešinių plėšyti nevalia“, - pateikia pavyzdį mokytoja Laura.
Supratingumas
Ilgainiui vaikas supras, kad jei nenori visą laiką būti kartu su mokytoju ar tėvais bei būti nuolat stebimas, jis turi nutraukti nepriimtiną elgesį ir išmokti elgtis tinkamai.
„Svarbu prisiminti, kad visi vaikai yra individualūs. Tai, kas tinka vienam vaikui, nebūtinai tiks ir kitam. Eurekoje stengiamės kuo geriau pažinti vaiką ir pritaikyti jam tinkamus metodus. Svarbu, kad mokytojų ir tėvų požiūris sutaptų ir taikomi metodai būtų priimtini abiems pusėms, tik tuomet bus pasiekti norimi rezultatai“, - mintimis dalinasi mokytoja Laura.
Meilės kalbos ir drausmė
Svarbu prisiminti, kad vaikų auklėjimas užima laiko. Kūdikystėje turime kalbėti visomis penkiomis meilės kalbomis - tik taip ugdysim vaikus emociškai. Vienas vaikas labiau reaguos į balsus, kitas į buvimą šalia. Tačiau svarbu prisiminti, kad vaikai pakankamai ilgai mokysis priimti ir išreikšti meilę, ir tai darys su mūsų, tėvų, pagalba, imdami iš mūsų pavyzdį. Taigi, jie išbandys tuos veiksmus ir reakcijas, kurie juos patenkina. Taip pat jie išgyvens laikotarpius, kai pagrindinė meilės kalba laikinai keisis - ypač paauglystės metais. Kai mes imsime stebėti savo vaiką, kad atpažintume jo pagrindinę meilės kalbą - verčiau su juo nediskutuoti apie tai, ypač paauglystėje. Vaikai iš prigimties egocentriški, todėl nenuostabu, kad mėgins pasinaudoti mūsų susidomėjimu ir manipuliuoti, kad patenkintume laikinas jų užgaidas.
Stebėkime, kaip vaikas reiškia meilę mums ir kitiems. Pavyzdžiui, jei vaikas nuolat neša dovanas mokytojai, draugei, močiutei, taip pat labai džiaugiasi gaudamas dovanas - ir mano, kad kiti turi taip gerai jaustis gaudami dovanas, tai panašu į dovanų gavimo kalbą. Įsiklausykime, ko dažniausiai vaikas prašo. Jeigu nuolat prašo kartu žaisti, važiuoti, neišeiti - tai vadinasi, reikalauja viso dėmesio, buvimo kartu. Atkreipkime dėmesį į vaiko skundus. Duokime pasirinkti vaikui vieną iš dviejų. Pasiūlyti kartu praleisti laiką arba nupirkti dovaną, atlikti kokią nors paslaugą ir taip keisti įvairias meilės kalbas, kol suprasite, kokių pasiūlymų daugiausiai priima vaikas.
Kad ir kokia būtų vaiko pagrindinė meilės kalba, svarbu kalbėti visomis penkiomis kalbomis. Lengva suklysti ir vartoti vieną meilės kalbą, apeinant kitas. Ypač tai pasakytina apie dovanas, nes atrodo, kad jos užima mažiausiai mūsų laiko ir jėgų. Bet jei pateksime į šiuos spąstus - duosime per daug dovanų savo vaikams, tai atimsime iš jų sveikos, visavertės meilės suvokimą. Nes tik visų penkių kalbų mokėjimas padės mums rūpintis žmonėmis visą gyvenimą, ne tik savo vaikais, bet ir sutuoktiniais, draugais ir giminaičiais.
Kaip tėvai, turime atsiminti, kad meilės kalbų mokymasis yra brendimo procesas ir kad brendimas yra lėta, skausminga, o dažnai ir sunki kelionė. Tapę poliglotais padėsime ir savo vaikams išmokti duoti meilę ir priimti ją visokiomis meilės kalbomis.
Žodis drausmė kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „lavinti“. Drausminti - tai budriai vadovauti savo vaikui nuo kūdikystės iki pilnametystės. Tikslas - kad vaikas pasiektų tokį brandos lygį, kai vieną dieną galės įsilieti į visuomenę kaip atsakingas žmogus. Vadovauti vaikui, rodant tinkamą pavyzdį, duodant nurodymus, prašymus, mokant deramo elgesio ir patiems taip elgiantis, taisant blogą elgesį, dalinantis pamokančia patirtimi ir daug daugiau kuo. Tačiau daugelyje šeimų drausmė susipainiojusi su bausmės sąvoka ir įgavusi sinonimišką reikšmę. Ir tada manoma, kad drausti tai iš esmės reiškia bausti. Bausmė yra viena iš drausmės rūšių, bet pati negatyviausia.
Kad drausmintumėm efektingai, privalome palaikyti vaiko emocijų indą pilną meilės. Meilė žiūri kito interesų; taip pat ir drausmė. Taigi drausminimas yra meilės veiksmas. Kuo labiau vaikas jaučiasi mylimas, tuo lengviau yra jį drausminti. Taigi, kaip vaikai myli? Nebrandžiai. Mes, suaugusieji, stengiamės mylėti besąlygiškai. Dažnai mums nepavyksta, ir pasiliekame prie tokio meilės modelio: paslauga už paslaugą. Bet vaikas nemyli nei taip, nei besąlygiškai. Būdams nebrandus, jis myli meile, nukreipta į save patį. Jis instinktyviai jaučia poreikį būti mylimas - kad emocijų rezervuaras būtų pilnas. Vaikas juk nežino, kad ir tėvai turi tokį patį emocijų indą, kurį reikia užpildyti. Vienintelis vaiko rūpestis - būti pasotintam meile. Didelė klaida būtų manyti, kad vaikas turėtų bandyti užsitarnauti mūsų meilę ir palankumą geru elgesiu. Tai tiesiog neįmanoma. Iš prigimties vaikas nuolat bando mūsų meilę savo elgesiu. Jis klausia: „Ar tu myli mane?“ Jeigu atsakome: „Taip, aš tave myliu“ ir pripildome jo emocijų indą jam suprantam meilės kalba, panaikiname įtampą, ir vaikui nebūtina toliau bandyti mūsų meilės. Kartu padarome taip, kad lengviau yra drausminti ir koreguoti vaiko elgesį. Bet jei patenkame į spąstus ir manome, kad vaikas „neužsitarnavo“ mūsų meilės, būsime nuolatos nuviliami. Taip pat ir vaiką laikysime blogu, nepagarbiu ir nemylinčiu, kai tuo tarpu jam reikia dar kartą užsitikrinti, kad jį mylime.
Kada sūnus ar dukra savo elgesiu tarsi klausia: „Ar jūs mane mylite?“, mums gali nepatikti tas elgesys. Jeigu vaikas jaučiasi visai be vilties gauti meilę, jo elgesys gali virsti net nusikalstamu. Tačiau nėra protinga versti jį elgtis gerai, pirmiau nepasirūpinus, kad jis jaustųsi mylimas. Antrasis klausimas, į kurį turime atsakyti, jei norime auklėti su meile, yra „Ko reikia mano vaikui, kai jis blogai elgiasi?“ Deja, prisipažinkime sau, kad dažnai mes sau užduodame kitą klausimą: „Ką aš galiu padaryti, kad ištaisyčiau jo elgesį?“ Jeigu klausimas toks, atsakymas logiškas: „Bausti“. Tai viena iš priežasčių, dėl ko tėvai bausmėmis piktnaudžiauja, užuot pasirinkę tinkamesnį vaikų auklėjimo būdą. Jei pirmiausiai griebsimės bausmės, vėliau mums bus nelengva suvokti tikruosius vaiko poreikius. Bet jeigu savęs paklausime: „Ko gi mano vaikui reikia?“ galime rasti tinkamą kelią į vaiko poreikius ir į teisingą sprendimą.
Taigi, atpažinus pagrindinę savo vaiko meilės kalbą ir pradėjus ja kalbėti, rezultatas bus stipresni šeimos ryšiai ir abipusė nauda jums ir vaikui. Deja, kalbėjimas tąja kalba nepadarys galo visoms problemoms, bet tai gali įnešti stabilumo į mūsų namus ir viltį mūsų vaikams. Tai - puiki galimybė. Žmonių santykiai nuostabūs tuo, kad jie nėra statiški. Visada yra galimybė padaryti juos geresnius. Kuriant artimesnius santykius su sutuoktiniu, paaugliu, ar jau suaugusiu vaiku, gali prireikti nugriauti sienas ir statyti tiltus. Tai labai sunkus darbas, bet teikiantis atpildą. Auginant vaikus, mums suteikta galimybė išugdyti jų - ir savo paties - dvasinę gyvenimo pusę.
Tėvai pasiekia kur kas geresnių rezultatų kalbėdami su savo vaikais, kai „ne“ ima keisti į „taip“. Tada vaikai tampa iniciatyvesni, jų nuotaika būna geresnė, jie mokosi pastebėti gerus dalykus, suprasti, ko nori, o ko nenori. Sakyti „taip“ tai nereiškia pildyti visas vaiko užgaidas ir duoti jam neribotą laisvę. Netgi priešingai. Pavyzdžiui, kantrybę ugdysime tuomet, kai vaikui paprašius saldainio, užuot pasakę „ne“, pasakysime: „taip, tu galėsi suvalgyti saldainį po vakarienės“. Jeigu vaikas parduotuvėje nori bangaus žaislo, galite susibarti sakydami: „Ne! Tu visada užsimanai visokių nesąmonių!“, arba sukaupti kantrybės likučius ir parodyti, kad gerbiate jo pasirinkimą: „O, koks įdomus žaislas!
Kada sakyti "taip"?
Štai kelios situacijos, kai verta pagalvoti apie atsakymą "taip":
- Nori pats patenkinti savo poreikius: pavalgyti, apsirengti, nueiti į tualetą ir pan.
- Nori išmokti naujų būtinų įgūdžių: nulipti laiptais, nučiuožti nuo čiuožyklės, įlipti į medį ir pan. Žinoma, labai baisu paleisti vaiko rankytę ir leisti laiptais lipti pačiam, tačiau tai vienintelis būdas leisti jam augti, tobulėti. Būtina aptarti saugaus elgesio taisykles ir būti šalia, tačiau visada ateina laikas, kai turime vaiką paleisti ir leisti jam pabandyti pačiam.
- Nori jums padėti. Kepate pyragą? Plaunate grindis? Šveičiate vonią? Tuojau pat prisistato ir mažasis pagalbininkas ar mažoji pagalbininkė. Net jei neturite laiko, skubate ir žinote, kad po „pagalbos“ bus dar daugiau tvarkymosi, pasakykite „taip“. Pamatysite, kaip sužibs vaiko akys ir kaip jis savimi didžiuosis.
- Nori šeimininkauti savo erdvėje. Nuo mažens vaikas turėtų turėti savo erdvę - kambarį ar bent namų kampelį, kuriame gali tvarkytis pats. Jei vaikas jausis savo daiktų ir savo erdvės šeimininkas, ims ją puoselėti ir gražinti. Žinoma, jei kambaryje nebėra kur kojos pastatyti ir vaikas nesilaiko bendrų šeimos tvarkos taisyklių, galime sakyti: „Taip, tu galėsi išberti visas kaladėles ant kilimo, kai ant jo nebebus mašinėlių.
- Nori lipti į balą. Tai rimtas patarimas! Kai kuriuos dalykus - taškytis balose, prisipilti pilnas kišenes smėlio, maknoti po dumblyną - trokštame daryti tik vaikystėje. Šios patirtys ne tik dovanoja begalinį džiaugsmą, bet ir lavina pojūčius. Žinoma, jei einate į svečius, maudytis balose ne pati geriausia mintis. Bet pasakykite: „Taip, kodėl gi ne. Pirmas teigiamas dalykas, kurį pamatysite, nustoję sakyti „ne“ savo vaikui, - rečiau vartojamas šis žodis vėl taps svarus, į jį bus atsižvelgiama.
Kada sakyti "ne"?
- Vaikui gresia pavojus. Jei mažylis bėga į gatvę, kiša pirštą į elektros lizdą, tiesia rankytes prie karšto puodo ar kitaip kelia sau realią grėsmę, būtina pasitelkti „ne“ arba „stop“.
- Vaiko veiksmai kelia pavojų kitiems.
- Žinote, kad sakydami „taip“ meluosite. Tarkime, vaikui užsimanius žaislo parduotuvėje, jūs pasakote rekomenduojamą: „Taip, puiku, nupirksime tau jį gimtadieniui“, tačiau nežadate savo žodžio laikytis. Tuomet būtų sąžininga pasakyti „ne“.
Atsiminkite, kad nuoseklumas ir pozityvus bendravimas yra raktas į sėkmingą vaiko auklėjimą.
Atsakymai į klausimus apie mirtį
Ko gero, dažnam tėvui kyla klausimas, kaip paaiškinti vaikui, kas yra mirtis? Tiesa ta, jog mirtis yra labai aiškus ir tuo pačiu pats paslaptingiausias gyvenimo įvykis, su kuriuo, nėra abejonės, anksčiau ar vėliau susidursime kiekvienas. Žinoma, kai su mirtimi artimoje aplinkoje susiduria vaikai, jiems kyla daugybė klausimų - iš gautų atsakymų, šeimos narių reakcijų bei išreikštų emocijų mažieji susidėlioja savo pasaulio vaizdą. Neabejotina, kad pokalbis apie mirtį tėvams gali kelti šiokį tokį nerimą. Kita vertus, mėginti jo išvengti yra tas pats, kas artimus santykius grįsti melu. Dėl šios priežasties ypatingai svarbu vaikams pasakyti, kad ir mes patys iš tikrųjų nežinome visų atsakymų, tačiau galime apie tai kalbėtis. Juolab kad vaikai yra puikūs stebėtojai ir kone visuomet jaučia, jog kažkas yra negerai. Tėvai, slepiantys faktus ir tokiu būdu neva bandantys apsaugoti vaikus nuo skausmo, padaro dar daugiau žalos - jie atima iš jų galimybę mokytis, kaip veiksmingai susidoroti su stresu.
Visgi, kaip jau supratote, itin svarbu vaikui paaiškinti, kad mirtis yra neišvengiama patirtis kiekvieno žmogaus gyvenime, tad jaustis blogai yra normalu (žmogiška). Pirmąjį pokalbį minėta tema patariama inicijuoti nebūtinai tiesiogiai išgyvenant artimo žmogaus netektį, o tuomet, kai vaikui pasidaro smalsu. Tarkime, galima papasakoti, jog gamtoje viskas turi prasmę ir yra gyvybės ciklo dalis: žuvys jūroje, paukščiai ore bei žvėreliai miške yra gamtos (pasaulio) dalis. Tačiau yra atvejų, kai apie mirtį su vaiku kalbėtis būtina. Pavyzdžiui, kuomet mirus artimam žmogui mažasis su ja tiesiogiai susiduria pats arba nuolat girdi apie tai kalbant aplinkoje, kaip kad ir karo Ukrainoje atveju.
Tiesa ta, jog kai žmogus miršta, jo kūnas nustoja veikti. Žmogus, be kita ko, gali mirti nuo senatvės, ligos, o kartais ir įvykus nelaimingam atsitikimui. Jeigu taip nutinka, tie, kas žmogų mylėjo ir pažinojo, paprastai susirenka atsisveikinti. Skirtingų kraštų, įsitikinimų bei religinių pažiūrų žmonės nevienodai supranta, kas vyksta po mirties. Be to, dalis žmonių tiki, kad žmogus yra sudarytas iš kūno bei sielos, kuri gyvena net ir tuomet, kai kūnas suyra. Ir nors mirtis reiškia, kad kūnas jau nebegyvas, miręs asmuo gyvena mūsų prisiminimuose, mintyse ir netgi sapnuose.
Kalbant apie mažuosius, „Kodėl man taip liūdna?“ arba „Kaip galėčiau jaustis geriau?“ gali tapti perdėm dažnais klausimais. Psichologai akcentuoja dar ir tai, jog skirtingos raidos etapais vaikai skirtingai suvokia mirtį. Tarkime, ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai į mirtį žiūri kaip į laikiną, pakeičiamą bei nuasmenintą reiškinį, žaisdami žaidimus, kuriuose kažkas yra miręs ir vėl sugrįžta į gyvenimą; 5-9 metų amžiaus vaikai pradeda matyti, kad visi gyvi organizmai anksčiau ar vėliau miršta ir mirtis yra baigtinė, bet to dar nepriima asmeniškai - galvoja, kad jie patys mirti negali; o vyresni nei 10 metų vaikai jau visiškai supranta, ką reiškia mirtis, bet iki paauglystės gali nemokėti parodyti, jog nori pasikalbėti apie savo jausmus šia tema.
Kalbant su vaikais, svarbu būti atviriems jų klausimams, nemėginti užglaistyti tiesos. Jeigu atsakymo nežinote, taip ir pasakykite. Susidūrus su mirtimi tiesiogiai nereikėtų mėginti vaiko „saugoti“ nuo atsisveikinimo proceso. Pavyzdžiui, jeigu jis nori dalyvauti laidotuvėse, kartu su kitais žmonėmis apžiūrėti mirusiojo kūną, derėtų tai leisti. Taipogi svarbu susitikti su mirtimi, pajausti praradimo skausmą bei liūdesį, ir, svarbiausia - gauti paguodos. Šiaip ar taip, suaugusiems gali kilti noras pagražinti realybę, pasakoti apie mirtį iliustratyviai, tačiau reikia prisiminti, kad mažieji nesupranta metaforų ar dviprasmiškų pasakymų, dėl ko kalbantis su jais reikėtų vengti tokių pasakymų, kaip „žmogus išėjo Anapilin“, „iškeliavo į dangų“, ar „nuo šiol prižiūrės mus iš aukštai“. Akivaizdu, kad žodžių pasirinkimas čia labai svarbus - neprilyginkite mirties kelionei, nes atžala gali bijoti, jog į kelionę išvykę tėvai niekada nesugrįš. Taip pat netapatinkite mirties su miegu. Kitas svarbus aspektas - nedrausminti vaiko ir priimti visas emocijų išraiškas be jokios kritikos.
Atsakymai į klausimus apie seksą
Šį klausimą anksčiau ar vėliau išgirsta visi tėvai. Todėl siūlome iš anksto sužinoti, ką geriausia atsakyti į šį klausimą, priklausomai nuo to, kokio amžiaus yra jūsų mažylis.
Ką gali suprasti skirtingo amžiaus vaikai?
- 2 - 3 metų: teisingus intymių kūno dalių pavadinimus („varpa” ir „makštis”).
- 3 - 4 metų: iš kur atsiranda vaikai. Tačiau jie nesupras visų detalių, tad užteks paprasto atsakymo: „Mamos pilvelyje yra gimda, kurioje tu gyvenai, kol užaugai pakankamai didelis, kad galėtum gimti”.
- 4 - 5 metų: kaip gimsta vaikai. Rinkitės tokį atsakymą: „Kai buvai pasirengęs gimti, gimda tave išstūmė per mamos makštį”.
- 5 - 6 metų: bendrą idėją, kaip „atsiranda” vaikai („Tave padarė mama ir tėtis”). Jei jūsų vaikas reikalauja daugiau smulkmenų: „Mažytė tėčio ląstelė, vadinama spermatozoidu, susijungė su mažyte mamos ląstele, vadinama kiaušialąste”.
- 6 - 7 metų: bendrą supratimą apie lytinį aktą. Galite sakyti: „Gamta (ar Dievas) sukūrė vyro ir moters kūnus taip, kad jie tiktų vienas prie kito - tarsi dėlionės detalės. Kai varpa ir makštis susijungia, spermatozoidai kaip buožgalviai plaukia per varpą į kiaušides”. Paaiškinkite, ką galvojate apie seksą ir santykius. Pavyzdžiui: „Seksas - tai vienas iš būdų, kaip žmonės vienas kitam parodo meilę”.
- 8 - 9 metų: kad seksas yra svarbus. Tikėtina, jog tai jūsų vaikas išgirdo iš žiniasklaidos arba bendraamžių. Tokio amžiaus vaikas gali suvokti bendrą paaiškinimą bet kokia tema, įskaitant ir išprievartavimą. („Pameni, kai pasakojau, jog seksas yra meilės kupinų santykių dalis? Išprievartavimas - kai žmogus verčia kitą žmogų santykiauti, ir tai yra blogai”).
- 9 - 11 metų: kokie pokyčiai nutinka lytinio brendimo metu. Taip pat būkite pasirengę diskutuoti įvairiomis su seksu susijusiomis temomis, kurias vaikas išvys per žinias.
- 12 metų: dabar vaikai formuoja savąsias vertybes, tad stenkitės apie tai kalbėtis, kad pateiktumėte kuo išsamesnį vaikui prieinamos informacijos kontekstą. Tai neturi būti temos tabu jūsų namuose.
#