Arūnas Gelažninkas - profesionalus lenktynininkas, kurio vardas gerai žinomas Lietuvos autosporto pasaulyje, ypač Dakaro ralyje. Šių metų Dakaro ralio „vienišių“ klasės čempionas (35 m.) ne tik pats siekia aukštumų, bet ir įkvepia kitus lenktynininkus įgyvendinti savo svajones. Jo patirtis ir įtaka padėjo Modestui Siliūnui, klaipėdiečiui verslininkui, žengti pirmuosius žingsnius motosporto link ir pasiruošti 2024 m. Dakaro raliui.
Asmeninis gyvenimas ir poilsis po iššūkių
Arūnas Gelažninkas su žmona Emilija (27 m.) prisipažįsta seniai svajoję apie atostogas. Po įtempto maratono Saudo Arabijoje pora nusprendė skirti laiko sau ir dvi savaites praleido prie Karibų jūros. Bilietus įsigijo skrydžiui iš Varšuvos. Dominikoje juos žavėjo paplūdimių laukinis grožis, puiki vietinių nuotaika ir garsi muzika. Atmosfera ten buvo neįtikėtina. Vienoje mažoje salelėje jie buvo visiškai dviese. Nors ir pliaupė lietus, tačiau vandens šiltumas ir skaidrumas bei kelionė greita valtimi per krūmynus, augančius virš vandens, buvo tikrai verta dėmesio.
Arūno Gelažninko indėlis į Modesto Siliūno karjerą
Klaipėdietis verslininkas Modestas Siliūnas motosporto paslapčių mokėsi iš Arūno Gelažninko. Prieš startą A. Gelažninkas savo mokytojui padovanojo ir suvenyrą - savo pirmąjį Dakaro medalį, gaunamą už įveiktas lenktynes. Tiesa, A. Gelažninkas jį davė tik laikinai - kol M. Siliūnas bus vienintelis lietuvis, kuris 2024 m. Dakaro ralyje varžysis motociklų klasėje.
A. Gelažninkas pasakojo, kad prieš 3 metus Modestas tiesiog atvyko į jo Dakaro treniruotes. „Modestas atskrido į Dubajų norėdamas įgauti važiavimo bekele patirties. Pirmąją treniruotę važiavome nedaug, tačiau kasėme daug smėlio. Trečiąją dieną Modestas jau nuvažiavo virš 100 kilometrų. Tai buvo akivaizdus progresas parodęs, jog jis yra pasiryžęs mokytis ir tobulėti ir siekti savo tikslų. Po kelių mėnesių Modestas prasitarė, jog vieną dieną norėtų startuoti Dakare, ir štai - svajonė tapo realybe,“ - apie 2020 m. M. Siliūnui gimusią idėją startuoti Dakare komandos pristatyme pasakojo A. Gelažninkas.
Praėjo treji treniruočių ir sunkaus darbo metai ir M. Siliūnas pasiruošęs 2024 m. Dakarui.
Taip pat skaitykite: Pukelio-Šviniaus biografija
Modesto Siliūno pasiruošimas Dakarui
M. Siliūnas teigia: „Šiai dienai galvoje formuojasi viena mintis - kaip ten pilnai atsirasti. Atrodo, kad viskas jau padaryta, bet didžiausias iššūkis dar laukia. Bus ką nuveikti. Noro yra daug, nerimo viduje irgi yra ne mažiau. - Norisi pirmiausia finišuoti, o vėliau dėliosime gal ir kitus.“
Jis pridūrė: „Sakėte, kad pristatyme pastatytas motociklas ne jūsų, kad startui jis dar ruošiamas Nyderlanduose. - Ne, bus visiškai kitas motociklas. Tas, kur degė, atkuriamas bus nebent stalo kokio pavidalu. - Buvo ir daugiau tų nesėkmių tame 3 metų laikotarpyje, gal šita ryškesnė. Bet baimių nėra. - Išmetimo kolektorius buvo prispaudęs kuro baką, jį išlydė ir tada pasileido kuras.“
Emilijos Gelažninkienės patirtis Dakaro ralyje
Emilija Gelažninkienė, Arūno Gelažninko žmona, taip pat yra svarbi figūra Lietuvos autosporte. Ji planavo į savo pirmąjį Dakaro ralį išvažiuoti jau 2023 m., tačiau sutrukdė finansinės problemos. „Sunkiausia ruošiantis Dakarui yra susirinkti biudžetą, jeigu negali važiuoti iš savų pinigų.“
Pašnekovė, ketverius metus praleidusi su A. Gelažininko komanda, kuri Dakare varžėsi motociklų klasėje, teigė, kad startuoti šiame ralyje bagių klasėje yra dar sudėtingiau, kadangi kaina į viršų šokteli net kelis kartus.
„Visur, kur eidavome pas rėmėjus, dažnu atveju galvodavo, kad Arūnas sėdės prie vairo. Pavyzdžiui, vien tinkamai paruoštas bagis kainuoja apie 140 tūkst. eurų, o motociklui visas Dakaro ralio biudžetas kainuodavo apie 100 tūkst. Taip pat dar apie 33 tūkst. eurų kainuoja startinis mokestis SSV bagių klasei. Jeigu mes anksčiau galvodavome, kad motociklui reikia daug, tai su bagiais norint važiuoti viską reikia dauginti bent iš 3“, - kalbėjo E. Gelažninkienė.
Taip pat skaitykite: Arūno Pukelio istorija Baltarusijoje
Emilijai biudžetą surinkti buvo dar sudėtingiau. „Kaip ir kiekvienoms varžyboms, nėra lengva rinkti biudžetą, ypač tada, kai esi nežinomas arba moteris autosporte. Visur, kur eidavome pas rėmėjus, dažnu atveju, jei tai būdavo visiškai nauji partneriai, galvodavo, kad Arūnas sėdės prie vairo. Normalu, kad mums tą biudžetą buvo labai sunku susirinkti ir mes iki galo jo ir nesurinkome. Važiuojame, darome, bet tai yra investicija į ateitį, į mūsų sportinę karjerą“, - atviravo E. Gelažninkienė.
Nors daug kam nuolatinė nežinomybė yra minusas, tačiau jau ne vienus metus autosporte besisukanti E. Gelažninkienė spjovė per petį sakydama, kad didesnių traumų kol kas jai patirti neteko, tačiau nemalonų avarijų skonį ji jau žino.
„Turėjome dvi avarijas, kurios baigėsi labai gerai. Ispanijoje „Baja Aragon“ varžybose, kai buvo pasaulio etapas, mums tiesiog dingo stabdžiai ir išlėkėme pora kartų iš trasos tiesiai į krūmus. Gerai baigėsi, kad tie krūmai buvo minkšti, nieko mums per daug neatsitiko, toliau tęsėme varžybas. Paskutinėse Lietuvoje varžybose buvo šlapia trasa ir teko keletą kartų išskristi iš trasos tiesiai į pušis. Kadangi Lietuvoje yra miškuose keliai, kur mes dalyvaujam, siauri, tai galbūt ten buvo ekstremaliausios situacijos“, - prisiminė pašnekovė.
Emilijos Gelažninkienės kelias į autosportą
„Mano pati pradžia buvo labai „neskani“. Buvo daug įvykių, (…) bet šiais metais viskas labai gražu, visi ateina ranką spausti ne tik Arūnui, bet ir man.“
Dakare šiemet startuos rekordinis skaičius lietuvių. Lenktynininkė pasakojo, kad su kai kuriais bendražygiais draugiškai bendrauja ir bendradarbiauja jau dabar, tačiau išvengti nemalonių akimirkų čia taip pat nepavyksta.
Taip pat skaitykite: Generalinis prokuroras A. Žukauskas
„Dabar mes esame kartu su Modestu Siliūnu, kuris važiuoja į Dakarą motociklu, bendraujame ir su keturračių atstovu Laisvydu (Kanciumi - aut. Šiaip su daug kuo bendraujame, nelaiko mūsų galbūt dideliais konkurentais, tai ir turime gerus santykius. Bet, kaip ir visur, visokiausių dramų tikrai netrūksta“, - šyptelėjo moteris.
Sunkumai vyriškoje bendruomenėje
Nors yra vienintelė moteris iš visų lietuvių ekipažų, startuosianti kitų metų Dakaro ralyje, E. Gelažninkienė sakė nejaučianti didelio skirtumo, kad yra „vyriškame“ sporte. „Kai susipažinau su Arūnu, mūsų tas kelias ir prasidėjo, tai nebuvo taip, kad aš atėjau į vyrišką bendruomenę tik dabar. Visada, nuo pat pradžių sporte buvau tik tarp vyrų, nelabai mačiau moterų varžybose. Man kažkokio tokio ypatingo jausmo nebuvo, tik gal buvo jiems, kai aš atsisėdau prie vairo, kai pasijautė kažkokia konkurencija“, - kalbėjo ji.
„Jeigu turi kažkokį rezultatą, į tave kitaip žiūri, jeigu neturi rezultato, tai esi tiesiog moteris, kuri užsimanė pasivažinėti.“
„Matome, kad kai iš galo aš atvažiuoju, vyrai pradeda stengtis kur kas smarkiau. Man nuo to tik smagiau ir jiems, manau, motyvacija judėti į priekį“, - šyptelėjo E. Gelažninkienė.
Anot E. Gelažninkienės, pagrindinis dalykas, kuris gali padėti sėkmingiau įsilieti į vyrų bendruomenę, yra rezultatas. „Šiame sporte moteriai visgi reikia kažką įrodyti. Jeigu turi kažkokį rezultatą, į tave kitaip žiūri, jeigu neturi rezultato, tai esi tiesiog moteris, kuri užsimanė pasivažinėti. Nemanau, kad čia kažkas labai pasikeitė, bet manau, kad su kiekvienu tokiu mano ar kitos merginos startu, po truputį ta situacija keisis“, - vylėsi ji.
Pasiruošimas ir savybės būtinos autosporte
Paklausta, kokių, jos nuomone, savybių reikia tam, kad būtum sėkmingas autosporte, E. Gelažninkienė išskyrė vieną „reikalavimą“: „Kiekvienam labai skirtingai. Vienam reikia šalto proto, kitam - jausmo, kad reikia pasimėgauti šia akimirka, o ne tik galvoti apie tai, kaip visus aplenkti. Pagrindinis dalykas, ko ralyje reiktų, manau, kantrybė, nes Dakaro ralis trunka dvi savaites, ne vieną dieną.“
„Mes kiekvieną dieną važiuojame į mūsų bazę, kur ir motociklų, ir bagių varikliai gaudžia kiekvieną mielą dieną. Jeigu man labai reiktų nuo to pailsėti, manau, reiktų keisti šitą kelią. Atsiranda daugiau moterų Kaip jau minėta, E. Gelažninkienė į Dakaro ralį bandė išvažiuoti ir pernai, o svajonė jos galvoje apsigyveno dar mokyklos laikais.
Emilijos Gelažninkienės tikslai 2024 m. Dakaro ralyje
Nors konkrečius tikslus 2024 m. Dakarui E. Gelažninkienė norėjo pasilikti sau, tačiau papasakojo, kad vienas konkretus uždavinys jos ekipažui jau yra iškeltas. „Pirmas ir vienintelis tikslas šiai dienai, kurį aš galiu sakyti garsiai, yra finišas. Finišas ne tik dėl to, kad noriu Dakaro ralio medalio, bet ir dėl to, kad mūsų pagrindinis partneris „Rent Way“ pažadėjo mums bonusą“, - sakė ji.
2024 m. Dakaro ralis vyks sausio 5-19 dienomis. Plačiausiai visus Dakaro įvykius žiūrovams kasdien nušvies kanalas TV6, o iškart po vakaro žinių svarbiausia dienos apžvalga pasitiks ir TV3 žiūrovus. Taip pat visas Dakaro naujienas galima sekti ir naujienų portale tv3.lt.
Primename, kad šiemet motociklų klasėje varžosi net 5 lietuviai: Arūnas Gelažninkas, Nerimantas Jucius, Modestas Siliūnas, Mykolas Paulavičius ir Gediminas Šatkus. Šiemet prie starto linijos stoja rekordinis kiekis lietuviškų ekipažų, o ypatingo dėmesio sulaukia į motociklų klasę sugrįžtantis Arūnas Gelažninkas.
Nuo svajonės iki realybės: Emilijos Gelažninkienės kelias į Dakarą
Emilija Gelažninkienė, iki šiol labiausiai žinoma dėl savo vyro, Dakaro ralio motociklininko Arūno Gelažninko pasiekimų, po pastarojo Dakaro nusprendė, kad užteks svajoti - laikas veikti. Su vyru lenktyninį bagį įsigijusi Gelažninkų komanda jau įveikė ir pirmąjį savo ralį Breslau, o šių metų tikslas - Dakaras. Emilija būtų pirmoji moteris iš Lietuvos, dalyvaujanti Dakare. Į ne vienerias varžybas vyrą lydėjusi Emilija pasakoja, kad susidomėjimas automobilių sportu kilo dar mokyklos laikais.
„Meilę keturiems ratams turiu, tikriausiai, nuo mokyklos laikų. Dar atsimenu, kaip dabar, dvyliktoje klasėje žiūrėjau Dakaro ralį ir kažkaip atėjo toks jausmas vidinis, kai tikrai aš ten kažkada būsiu, - pranašiškais atsiminimais dalinasi E. Gelažninkienė. - Aišku, tikrai neįsivaizdavau, kad tokiam amplua, ir kad aš būsiu ten tris metus iš eilės kaip medijos komandos vadovė, ir kad ten dirbsiu, ir kad važinėsiu, ir vairuosi automobilį, ir kad bus šitaip smagu. Iš tikrųjų tas ralis yra labai emocingas ir labai užkrečiantis, tikina lenktynininkė.
„Tai, turbūt, tas dalykas, kad jeigu tu įsimyli, tai jau viskas - jau esi priklausomas nuo to dalyko. O ralyje, apskritai varžybose, kai mes susipažinome su Arūnu, jis tuo metu nebesportavo. Jis turėjo traumą. Po kažkiek laiko jis man sakė, kad yra motociklininkas, bet aš apie motociklininkus absoliučiai nieko nežinojau. Atsimenu „pasiguglinau“ dar tuo metu, patikrinau, kas jisai čia toks, nes jis sakė esantis Lietuvos čempionas. Tai aš galvojau pasižiūrėsiu ir patikrinsiu, ar tai iš tikrųjų yra tiesa, - juokiasi pašnekovė. - Po kažkiek laiko, kai mes jau nebeturėjome labai ką veikti, aš sakau: tai kodėl mes negalime nuvažiuoti į kažkokias varžybas? Vyras Arūnas tuomet net neturėjo motociklo, prisimena Emilija.
„Ir taip mes išvažiavome į pirmas savo varžybas Latvijoje. Tuo metu tose varžybose taip pat dalyvavo ir Balys Bardauskas, kuris jau buvo Dakaro ralyje. Atsimenu, aš į jį žiūrėjau ir sakau: tai jeigu jis gali būti Dakaro ralyje, kodėl tu net negali būti Dakaro ralyje? Ir mums tada tokia mintis gimė, kad gal laikas pradėti tą organizuoti, nes jam jau ne kartą yra buvę, klausė žmonės: „tai kada tu į Dakaro ralį važiuosi“ ir panašiai. Jau po tų varžybų Latvijoje man gimė tokia mintis, kad gal jau čia reikia pradėti viską krutinti. Ir mes tą pradėjome daryti. Jo pirmasis Dakaro ralis įvyko 2019 metais. Aš jame nebuvau. Aš visa tai stebėjau iš Lietuvos ir dirbau iš Lietuvos. O jau antrą jo ralį ir pirmąją Dakaro ralį, kuris vyko Saudo Arabijoje, aš jau buvau su juo. Buvau ten ir supratau, kad tikriausiai tai nebus pirmas ir paskutinis mano gyvai matomas Dakaro ralis“, - pasakoja E.
Vis tik, kaip pati moteris sako, savęs medijos darbe niekada neįsivaizdavo ir pirmenybę dar nuo mokyklos teikė „keturiems ratams“. „Atsimenu kažkoks treneris prie manęs priėjo ir pasiteiravo, kur aš treniruojuosi, sakė, kad man gerai sekasi ir pakvietė prisijungti prie jo komandos. Aišku, aš ten tikrai nieko nesupratau ir minties kažkokios tokios tęsti neturėjau, - šypsosi pašnekovė. - Tačiau kas mane žavi Dakaro ralyje ar apskritai raliuose su kelio knyga, tai, kad tai nėra vien tiktai aklas lėkimas, bet yra ir labai daug strategijos, ir labai daug tavo proto indėlio.
„Šiais metais, antrą ar trečią dieną, jau kai išleidome Arūną nuo finišo linijos, mes likome padirbėti prie savo tekstų ir visų pranešimų spaudai. Atvažiavo merginos. Tai buvo visiškai pilnas moterų ekipažas su bagiu, jos nusiėmė šalmą ir aš pamačiau, kad tai yra merginos. Atsisukau į savo kolegę ir sakau: „viskas dabar man reikia pradėti mokytis, kiek aš galiu laukti“. Ji nesuprato apie ką aš kalbu. Tai taip ir atsitiko. Šeštą dieną Arūnas gavo traumą ir jis iškart, aišku, nuliūdo, kad va, gal jam išvis daugiau nebeteks važiuoti ir t. t. Jis tuomet manęs nelabai suprato, o aš dar nenorėjau labai daug plėstis ta tema. Tačiau kai mes grįžome namo, jis nuėjo pas gydytojus ir jie jam pasakė, kad reikia bent pusės metų pertraukos. […] Aš jam tada, trečią dieną grįžus po Dakaro ralio, pasakiau, kad reikia pirkti bagį. Iš pradžių jis nelabai suprato manęs. Sako, aš nenoriu jokio bagažo. „Aš noriu! Aš noriu vairuoti“, - sakau. O jis tada: „o, geras. O kas aš tada būsiu? Šturmanas?“ O aš jam tiesiog teigiamai pritariau. Viso išsamaus pokalbio su E.
Emilijos Gelažninkienės požiūris į stereotipus ir moterų vietą autosporte
„Mano, kaip ir kiekvienos moters vieta - ten, kur noriu aš pati“, - po pirmojo savo įveikto ralio Feisbuke rašė Emilija Gelažninkienė. Tinklalaidės „Once upon a time in Vilnius“ vedėja Collette Dunhill atvirai su Emilija pasišnekėjo apie tai, ką reiškia vairuoti bagį Dakaro ralyje ir dėl ko dažniausiai Emilija pykstasi su savo vyru, šturmanu Arūnu Gelažninku.
Nuo vaikystės - patrakusi ir aktyvi 31-erių lenktynininkė pasakoja, kad nuo vaikystės laužė stereotipus ir kol mama prašė pabūti ramiai ir pažaisti su lėlėmis, ji skubėjo karstytis po medžius. „Aš niekada nežaidžiau su lėlytėmis. Stebėjausi draugėmis, kurioms tai galėtų būti įdomu. Nuo mažų dienų mėgdavau laipioti po medžius, esu net ranką susilaužiusi. Prisimenu, kad mano keliai visada buvo apdaužyti. Mane visada žavėjo ekstremalūs pojūčiai“, - pasakoja Emilija. Ji atvira - niekada neturėjo didelių baimių, todėl ir vaikystę lydėjo nuolatinės ekstremalios pramogos. Vienos mėgstamiausių - šokinėjimai nuo tiltelių, maudymasis ežeruose. „Vis tik šalia pramogų aš kurį laiką buvau pirmūnė mokykloje. Mano nuotrauka su pavarde kabėjo garbės lentoje. Niekada nesupratau, kam to reikia - tai niekam neduodavo naudos. Pačiai net gėda buvo“, - atvirauja Emilija.
Didžiausia jos svajonė nuo mažens buvo pasiekti aukštumų. „Aš žinojau, kad tikrai norėsiu pasiekti daug sporto srityje. Žinojau, kad pasieksiu savo tikslų. Žinojau, kad ir Dakare būsiu. Žinoma, tada nelabai supratau, kas tas Dakaras, nes per televizorių viskas atrodė lyg atvirukas, tačiau širdyje žinojau, kad pasieksiu to, ko noriu“, - sako E. Gelažninkienė.
Kalbėdama apie Dakaro lenktynes, Emilija sako, kad tai - brangus sportas ir atskleidžia, kiek kainuoja galimybė sudalyvauti varžybose. „Vien startinis mokestis siekia 30 tūkstančių eurų, prie išlaidų prisideda mechanikai, keltas ir kiti dalykai. Viskas priklauso ir nuo komandos, kokią renkiesi“. Emilija teigia, kad iki šiol sulaukia pačių įvairiausių stereotipų apie tai, kad yra moteris ir vairuoja bagį. „Susiduriu su stereotipais, kad esu moteris, kad esu netinkama šiai veiklai. Vėliau supratau, kad tai - mano misija. Tie žmonės, kurie man sakė, kad aš nieko nesugebu, dabar man rašo, kad esu šaunuolė. Laužau stereotipus, einu savo keliu, sulaukiu nemažai komentarų, tačiau nekreipiu dėmesio“, - sako ji.
tags: #arunas #gelazninkas #gimimo #data