Ona Skaistutė Idzelevičienė - baletmeisterė, sportinių šokių trenerė, ilgametė legendinio ansamblio „Žuvėdra“ vadovė, daugelio širdyse išlikusi kaip pavyzdys ir sportinių šokių etalonas. Jos indėlis į Lietuvos šokio kultūrą yra neįkainojamas, o gyvenimo istorija - kupina iššūkių, atsidavimo ir aistros šokiui. Šiame straipsnyje panagrinėsime O. S. Idzelevičienės gyvenimo kelią, jos pasiekimus ir įtaką ne tik šokio pasauliui, bet ir visai Klaipėdos bendruomenei.
Vaikystės išbandymai ir pirmieji žingsniai į šokio pasaulį
Skaistutės Idzelevičienės gyvenime niekada netrūko iššūkių. Nei vaikystėje, keliaujant iš vienų giminių pas kitus tada, kai jos tėvai buvo tolimajame Sibire, nei vėliau, skinantis kelią į šokių aukštumas, nei kuriant kompozicijas Dainų ir šokių šventėms, nei treniruojant dabar jau sparnus nuleidusį legendinį „Žuvėdros“ ansamblį.
O. S. Idzelevičienė gimė Lieplaukėje prie Telšių, netoli Germanto ežero. Nuo penktos klasės gyveno Plungėje. Jos tėtis buvo politinis kalinys Vorkutoje. Jai reikėjo tai pas vieną giminaitį, tai pas kitą gyventi. Taip ir keliavo. Iš Plungės - į Pagėgius, o iš ten - į Vorkutą porai metų. Kai sukako 15 metų, tėtis, pamatęs, kad subrendo, ir nenorėdamas, kad sietų savo gyvenimo su Rusija, išsiuntė į Plungę pas babunėlę.
Šokti pradėjo jau pradinėje mokykloje gimtajame Lieplaukės kaime Telšių rajone. Mokytoja kažką manyje įžvelgė ir pradėjo ją mokyti šokti, pasirodydavo per įvairius susirinkimus, renginius. O ketvirtą klasę pusę metų lankė Klaipėdoje, kur niekam nekrito į akį kaip šokėja. Vėl šokti pradėjo išvažiavusi į Plungę. Ten ją pastebėjo per kūno kultūros pamokas, atlikdavo sportinės akrobatikos pratimus. Po septynių klasių išvažiavo į Vorkutą, kur buvo jos tėveliai. Kai grįžo, jai buvo jau 15 metų. Plungėje kažkas ją pamatęs prisiminė ir pasakė kultūros namų vadovei, kad yra labai gabi šokėja. Ją pakvietė į tautinių šokių kolektyvą „Suvartukas“. Jame šoko iki 1960 m.
Kelias į Klaipėdą ir „Žuvėdros“ gimimas
Nieko nemokėdama - tik šokti, nuėjo į miesto kultūros skyrių ir paklausė, gal reikia šokių vadovės. Paaiškėjo, kad reikia Melnragėje. O Melnragė tuo metu buvo tamsus Klaipėdos užkampis. Bet turėjo kultūros namus. Jų metu vadovė buvo, dabar sunku patikėti, Dalia Tamulevičiūtė. Ten su ja susipažino, ji ką tik buvo baigusi mokslus konservatorijoje Vilniuje ir buvo paskirta dirbti Klaipėdoje. Nieko nelaukdamos pradėjo ieškoti, skelbti, kad ieško norinčių šokti ir surinko kolektyvą. Dar po metų per Klaipėdos dienas juos išsiuntė į Vilnių, į televiziją sušokti kelis šokius. Netrukus ją pakvietė į Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą mokyti moksleivius šokti.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Tais laikais tautinių šokių vadovams Kretingos meno saviveiklos namuose vykdavo seminarai. Ten dėstydavo baleto, tautinių šokių pagrindus, mokėmės kurti šokių kompozicijas. Jiems buvo pademonstruoti ir pramoginiai šokiai. Kai pamatė kvikstepą, tai pasirodė lyg aukštoji matematika. Greitis, kojų darbas. Neįsivaizdavo, kad galima taip šokti.
Pradėjusi dirbti Klaipėdos statybos tresto kultūros namuose, buvo įkurtas šokių klubas, vėliau jam suteiktas „Žuvėdros“ vardas. Surinkę šokėjų grupę, Idzelevičiai augino būsimus sportinių šokių pasaulio čempionus.
Pramoginių šokių užkariavimas ir bendradarbiavimas su Romaldu Idzelevičiumi
Aš mokiausi iš vienintelės Algimanto Astiko knygelės „Pramoginiai šokiai“. Tą ir pradėjo daryti Kultūros rūmuose, kur įkūrė „Žuvėdrą“. Skaitė iš Algimanto Astiko knygelės ir mokė jaunimą lėto valso. O vėliau nuvažiavo į Šiaulius pasirodyti. Ten dirbo Tomo Petreikio sesuo su vyru. Tai jie nepažino, ko ji išmokė savo kolektyvą. Pasirodo, nesugebėjo išskaityti aprašymo. Jie ją pakoregavo, pamokė ir pradėjo judėti pirmyn.
Pakankamai vėlai, 1969 metais, vienas vaikinas liko be partnerės ir ji stojo į porą su juo. Nes norėjo išbandyti pramoginius šokius. Taip ir pradėjo šokti su Romaldu.
Visas gyvenimas sukosi aplink šokius. Ne. Kaip gali būti laiko dar kažkam, kai ryte paskaitos prasideda aštuntą, nuo 15 valandos - repeticijos, o nuo 19.30 - darbas su „Žuvėdra“.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
1969 m. Sukdamiesi ant parketo Skaistutė ir Romaldas iškovojo ne vieną pergalę, buvo tarptautinės klasės šokėjai. Jie buvo daugkartiniai Lietuvos 10 šokių vicečempionai (1975-1981 m.), Lotynų Amerikos šokių Lietuvos čempionai (1976 m.), 1975-1982 m. - SSRS rinktinės nariai, socialistinių šalių čempionato Maskvoje (1979 m.), SSRS čempionato Gorkyje (1979 m.) prizininkai, 1980 m.
Šokdami patys, Idzelevičiai tuo pat metu visą laiką mokė šokti ir kitus. Skaistutė buvo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetų choreografijos katedros dėstytoja, vėliau - Klaipėdos universiteto dėstytoja, šio universiteto Menų fakulteto Pramoginio šokio, po to - Sportinių šokių katedros vedėja, 1992-1999 m. - docentė, nuo 1999 m. - profesorė.
„Žuvėdros“ triumfas pasaulio scenose
1988 metais, kai dar priklausėme Klaipėdos statybos tresto kultūros namams, antrajame TSRS čempionate su moldavais tapome laureatais. Ir TSRS Kultūros ministerija mus išsiuntė į pasaulio čempionatą Vokietijoje. Ten užėmėme septintąją vietą. Grįžome 1991 m. ir pasaulio čempionate iškovojome penktąją vietą. Vėliau kelis metus - ketvirti. Tada vienas vokietis, kurio tėvynainiai nelabai mėgo, nes jo kolektyvai daugybę kartų tapo čempionais, pasaulio čempionate Norvegijoje, pasiūlė mums padirbėti su juo. Jis pažadėjo mus padaryti čempionais. Ar įmanoma atsispirti tokiam pasiūlymui? Surinkome lėšas iš visur, kur tik įmanoma, ir išvažiavome dviem mėnesiams pas jį į Vokietiją. Su tokiu varganu autobusiuku. Išlipome tokie kūdi, vargani. Bet reikėjo eiti ir kovoti. Tas socialinis skirtumas gal net motyvavo. Ir 1994 metais Vokietijoje pirmą kartą iškovojome pasaulio čempionate bronzos medalius. O pasaulio čempionais pirmąsyk tapome 1999 m. Lietuvoje.
Sportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra“ gyvavo nuo 1965 m. iki 2014-ųjų. Per tuos metus ansamblis devynis kartus tapo Europos ir septynis kartus - pasaulio čempionais.
Šokio kompozicijų kūrimo subtilybės
Nuvažiavusi į konkursus matydavo, kad varžovų treneriai nežino kompozicijų statymo kanonų, dėstymo. Jie saviveiklininkai. O ji praėjusi choreografijos mokyklą pas Juozą Lingį, Juozą Gudavičių. Ir daugybę metų prašokusi tautinius šokius. O jie turi savo vadinamuosius piešinius. Kad ir paprasčiausias gyvataras. Pašoki vienoje linijoje, po to nukeliauji į kitą liniją. Pereini į ratą. Tas piešinių kaitaliojimas jai buvo įaugęs į kūną ir kraują. Visi perėjimai, vaizdeliai. Aišku, sunkiau buvo dėl muzikos pasirinkimo. Ilgai patiems reikėjo tai daryti. Kol galiausiai pavyko prisiprašyti kompozitorių, atlikėją Audrių Balsį. Jis atsisakinėjo, sakė, kad niekada nedirbo tokio darbo. Juk čia per šešias pasirodymui skirtas minutes yra penki šokiai. Bet nėra taip, kad minutę vienas, po to kitas. Viską sprendžia kompozitorius ir statytojas. Iš pradžių kurdavau įžangą - prisistatymą. Jis gali būti bet koks - su visokiais pakėlimais, kitais elementais. O po to prasideda sportiniai šokiai. Svarstai, kas bus pirmiausia, kas eis po to, kiek taktų, svarbu, kad perėjimas būtų gyvas, energingas, būtų kontrastas, vystytųsi kulminacija, efektinga pabaiga. Ir paskui - pusės minutės trukmės išėjimas. Muzikos parinkimas lėmė labai daug. Reikėdavo tokios, kuri būtų žinoma visam pasauliui, žiūrovams, teisėjams, patiems šokėjams, kad juos užvestų. Būtent Audrius Balsys pasiūlė labai sėkmingą mūsų programą „Džeimsas Bondas“. Nors iš pradžių atsargiai į ją žiūrėjau… Bet pavyko puikiai. Tačiau buvo ir taip, kad darai viską iš širdies, išmonę rodai, pastatymą, techniką, bet muzika nekabina.
Taip pat skaitykite: Kada galima atsisakyti vaikiškos kėdutės?
„Žuvėdros“ saulėlydis ir nauji iššūkiai
Kas lėmė, kad 2014 m. „Žuvėdra“ baigė savo gyvavimą? Anksčiau Klaipėdos universiteto Sportinių šokių katedroje studijuodavo po 60 studentų. Bet po to jų mažėjo, kol beliko vos 20 per visus keturis kursus. Padėtis labiausiai pablogėjo, kai Švietimo ir mokslo ministerija pradėjo organizuoti bendrą studentų priėmimą ir įvedė studento krepšelio sistemą. Studijuoti įstojo turintys geriausius pažymių vidurkius. Geri šokėjai, įstoję su prastesniais pažymiais, už mokslą turėjo mokėti milžiniškus pinigus. Todėl dauguma atkrito. Kita komandos iširimo priežastis - socialinė. Studentai norėjo gauti atlyginimą. Juk reikėjo gyventi bendrabutyje arba nuomotis butus. Klaipėda - nedidelis miestas. Šokėjai bendraudavo su kitais sportininkais, kurie gaudavo maitinimą, dar kažką iš sporto skyriaus. Tie, kurie šoko ansamblyje, jau buvo baigę universitetą, įgiję specialybę, rūpinosi savo gyvenimu. Įkūrė klubus, siekė karjeros pedagoginiame darbe, dalyvavo daugelyje įvairių konkursų ir projektų. Paskutiniais metais, kai buvo labai nedaug studentų, ir iš paskutinių kursų nė vienas nenorėjo šokti. Tai iš kur paimti šokėjų? Greitai jų neužauginsi. Reikia labai didelio įdirbio, kad jis galėtų įeiti į komandą, kuri užima prizines vietas pasaulio ir Europos čempionatuose. Niekaip. Esu dėkinga merginoms, kurios važinėjo iš Kretingos, Palangos. Surinkdavome kažkaip kolektyvą. Be to, kai kurie studentai šoko porinius šokius ir priklausė kitiems klubams. Tai jie nėjo pas mus, nenorėjo šokti ansamblyje. Bet buvo mūsų užauginti šokėjai, tas pats Andrius Butkus, Vaidotas Škimelis - jie šoko ir ansamblyje, ir porinius šokius.
Pedagogo karjera ir papildomos studijos
Įdomus faktas, kad jūs iš pradžių tapote dėstytoja, o tik po to pati baigėte konservatoriją. Vilniuje prie tuomečio pedagoginio instituto buvo įkurta choreografijos katedra. Juozo Gudavičiaus dėka. Tačiau nebuvo kam mokyti studentus. Kai katedra buvo Vilniuje, dėstė Vidas Kamaitis. Bet po ketverių metų ši specialybė buvo perkelta į Klaipėdą. Tai mane visa katedra atakavo, kad aš imčiau dėstytojauti. Visą vasarą paaukojau, sėdėjau, verčiau iš anglų kalbos metodinę medžiagą ir ėmiausi darbo. O po to jau nori nenori reikėjo pačiai studijuoti. Ir tikrai nebuvo lengva, niekas už vardą įskaitų nepasirašinėjo.
Konservatorijoje įgijo baletmeisterės specialybę. Taip vadinosi specialybė - baletmeisterio. Buvo dėstomi baleto pagrindai. Kaip paruošti kūną. Tai buvo pagrindinis dalykas. Kaip pastatyti žmogų ant kojų, sutvarkyti rankų linijos pozicijas, visa kita. Baletmeisteris tai nėra tik tai, kad išmoksti atlikti baleto judesius. Mokslas labai padėjo šokiuose. Mano šokėjai turėjo būti sutvarkyti. Kiti klubai to nenorėjo pripažinti, bet laikas padarė savo.
Net ne visus šokėjus gali paruošti. Kartais ir ne šokėjai gali labai gerai atrodyti, turėti gerą kūno konstituciją. O kartais neturi žmogus duomenų, bet gali labai gerai šokti.
Esate baigusi ir Klaipėdos medicinos mokyklos akušerijos specialybę. Vyras buvo kariuomenėje, tad ji nusprendė išnaudoti laiką ir įstojo į akušerijos specialybę. Ji labai patiko mano tėčiui. Tačiau 1966 m. baigus mokslus pagal specialybę nedirbo nei vienos dienos, nors mokslai labai gerai sekėsi. Gimdymo namų direktorius buvo geras pažįstamas ir atvirai sakė - tu negalėsi dirbti pamaininio darbo. Ji jau buvau įsisiūbavusi su šokiais. Bandė dar dirbti medicinos sesele tuberkulioziniame dispanseryje, paskui sumažino krūvį iki pusės etapo, vėliau iki ketvirčio.
Asmeninis gyvenimas ir pomėgiai
Jis šoko būdamas moksleivis. Pradėjo pirmoje klasėje. Pašoko kažkiek, bet neužsikabino.
Tarybiniais metais ją buvo išrinkę Statybos tresto profsąjungos pirmininke, o paskui - miesto vykdomojo komiteto deputate. Nuėjo, gavo užduotis, sąžiningai jas atliko, bet kai liepdavo eiti į tribūną, nedrįso. Nėjo.
Kelis gyvenimo metus praleido Sibire, Vorkutoje. Jos tėtis, buvęs Lieplaukės geležinkelio stoties viršininkas. Kai jį amnestavo, į Vorkutą išvažiavo mama. Mes su sesute likome čia. Gyvenome vis pas kitus giminaičius. Kai baigiau septynias klases, mane norėjo įtaisyti į kokį nors technikumą, kad nereikėtų išlaikyti. Bet tą vasarą iš Vorkutos pailsėti į Plungę mama atsiuntė kaimynę. Tai išvažiuodama ji sako man ir seseriai: „Na, kuri važiuosite su manimi?“ Tą karą laimėjau aš ir išvažiavau. Pasimokiau porą metų ten, gerai išmokau rusų kalbą. Bet tėvai nenorėjo, kad baigčiau mokslus Rusijoje ir likčiau. Mane išsiuntė į Lietuvą. O ir patys po poros metų grįžo.
Jau daugiau nei dešimtmetį gyvena savo name netoli Klaipėdos. Mes gyvenome puikiame bute Klaipėdos centre. Sakėme, kad niekada iš ten nesikraustysime. Ir sūnus įkalbėjo pasistatyti namuką už miesto. O kai reikėjo kurtis, jai, kaime augusiai, norėjosi, kad aplinkui viskas žydėtų. Rododendrai žydi, alyvos, lanksva. Obelys, slyva, kriaušė, gudobelė, rožės.
Nesu didelė gaspadinė, nes visą laiką viską Romo mama darė. Konservuodavo agurkus, pomidorus. Mano sesuo irgi. O aš - ne. Sako atsidaryk internetą, ten pilna receptų. Bet nedarau. Man skanu suvalgyti žalią nesugadintą agurką, pomidorą.
Labai mažai naudojasi internetu. Naujienas internete paskaito, bet dažniau pasižiūri per televiziją. O vyras visą laiką, kai tik yra galimybė, žiūri sporto varžybas. Nei vienų nepraleidžia.
Savanorystė ir tolesnė veikla
Šiandien O. S. Idzelevičienė ne tik mėgaujasi ramybe savo jaukiuose namuose, bet ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Ji savanoriauja „Maisto banke“, kur padeda ruošti maistą nepasiturintiems. Ši veikla jai teikia didelį pasitenkinimą ir leidžia jaustis reikalinga.
Įvertinimas ir atminimas
Ona Skaistutė Idzelevičienė yra pelniusi daugybę apdovanojimų už nuopelnus Lietuvai ir Klaipėdai. 2003 m. ji buvo išrinkta Klaipėdos metų moterimi, o 2005 m. jai suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas. Jos indėlis į Lietuvos šokio kultūrą yra neįkainojamas, o jos pasiekimai įkvėpė daugybę jaunų šokėjų siekti savo svajonių.
Klaipėdos licėjus 30-ies metų veiklos jubiliejų paminėjo surengdamas didžiausią mokyklos istorijoje bendruomenės renginį „Švyturio“ arenoje. Renginį aplankė Klaipėdos miesto garbės piliečiai Valentinas Greičiūnas su žmona Irena, Martinas Gusiatinas su žmona Zita ir dukra Inga, Ona Skaistutė Idzelevičienė ir Romaldas Idzelevičius, Sigitas Benediktas Jurčys, Vytautas Lygnugaris su žmona Sonata.
2024-uosius uostamiestyje paskelbus Švyturių metais, Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka inicijavo renginių ciklą „Žmonės - Klaipėdos švyturiai“. Rugsėjo mėnesio viešnia garsioji choreografė, legendinio sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ vadovė ir siela, šokio pedagogė Ona Skaistutė Idzelevičienė pasakojimą apie savo kelionę į Klaipėdą pradėjo taip pat nuo Melnragės.
Skaistutės Idzelevičienės įtaka Skaistės Uselytės gyvenime
Anykštėnė Skaistė Uselytė - ilgametė Anykščių kultūros centro tautinių šokių kolektyvo „Gojus“ narė, organizuojanti kolektyvo keliones aplink visą pasaulį. S. Uselytės užsispyrimo dėka apie Lietuvą ir „Gojų“ žino ne tik aplinkinės šalys, bet net ir Meksika ar Peru. „Kai mama manęs laukėsi, ją labiausiai įkvėpė baletmeisterė Ona Skaistutė Idzelevičienė, „Žuvėdros“ šokių vadovė. Mano vardas - jos garbei. Juo labiau, kur pabėgsi? - paklausta, kaip šokis atsirado jos gyvenime, sakė S. Uselytė. - Aš labai norėjau studijuoti baletą, bet Anykščiuose to nebuvo, todėl nuėjau į sportinius šokius. Nuo mažų dienų, dar nemokėdama vaikščioti, šokau. Tai - mano gyvenimo variklis, aistra. O „Gojuje“, kuris susibūrė dar 1991-aisiais, šokėja sako užaugusi. Nors liaudiški šokiai ilgą laiką jos nedomino, S. Uselytė, būdama mokinė, vis viena dalyvavo Dainų šventėje, šokdama šiame mamos Jūratės Uselienės vadovaujamame liaudiškų šokių kolektyve. Anykščiuose S. Paklausta, ar visgi liaudies šokis ir pramoginiai šokiai, estrada, labai skiriasi, S. „Aš atėjau iš pramoginio pasaulio, o mūsų tautiniai šokiai yra santūrūs - neduok Dieve, daugiau pasišypsosi, aukščiau ranką pakelsi, net jei rūbai bus labiau išblizginti ar per daug spalvoti - bus negerai. Viskas turi būti pagal taisykles, kurias aš, kiek save atsimenu, visada laužiau. Jei nori sudominti žiūrovą, turi kažką duoti, turi būti „saldainis“. Todėl pirmame ar antrame kurse į vieną festivalį paskatinau mamą vežtis ir istorinius šokius (istorinio šokio studija „Baltoji Pavana“, taip pat vadovaujama J. Uselienės - aut. past.), nors iš Kultūros ministerijos pritarimo ir nesulaukėme“, - pasakojo S. Uselytės užsispyrimo dėka apie Lietuvą ir „Gojų“ žino ne tik aplinkinės šalys, bet net ir Meksika ar Peru.
tags: #ar #turi #vaiku #skaistute #idzeleviciene