Įvadas
Santykiai tarp tėvų ir vaikų yra vieni svarbiausių ir sudėtingiausių gyvenime. Nors vaikams augant ir tampant suaugusiais, santykių dinamika keičiasi, tėvų vaidmuo vis dar išlieka svarbus. Tačiau kaip patarti suaugusiems vaikams, neperžengiant ribų, neįsikišant į jų gyvenimą ir išlaikant sveiką ryšį? Šiame straipsnyje aptarsime įvairius aspektus, susijusius su tėvų ir suaugusių vaikų santykiais, įskaitant kontrolės ir laisvės balansą, perdėto rūpesčio pavojus, bendravimo ypatumus paauglystėje ir patarimus, kaip kurti harmoningus santykius.
Kontrolė Ir Perdėtas Rūpestis: Ribos Ir Pasekmės
Kas yra perdėtas rūpestis? Psichologijoje išskiriami du motinos tipai: kontroliuojanti ir perteklinai besirūpinanti. Kontrolė pasireiškia, kai vaikas neturi pasirinkimo teisės, o motina diktuoja, kaip rengtis, kur mokytis, su kuo draugauti ir ką žiūrėti. Viską kontroliuojanti motina nuo pat vaiko gimimo nepaiso jo norų. Iš šalies tokia šeima gali atrodyti ideali, tačiau viduje vaikas neturi galimybės rinktis, kas jam iš tiesų patinka.
Kai toks vaikas užauga ir įgyja laisvę, jis nežino, ko nori iš gyvenimo. Jis nesupranta, ko jis nori.
Norų Atpažinimas: Jeigu vaikas išvažiuoja kažkur toli, na, pavyzdžiui, išvyksta studijuoti į kitą miestą ar šalį, ta separacija, žinoma, įvyksta lengviau ir staigiau. Pasaulio matymas apsiverčia: oho, pasaulis juk visai kitoks. Ko aš noriu šiame pasaulyje, kas aš esu jame? Žmogus nežino, ko jis nori. Ir norėdamas suprasti, ko jis nori, jis pradeda rinktis. Bet dėl savo nerimavimo, dėl socialinio spaudimo, kad jau turi apsispręsti dėl profesijos, pradėti karjerą, gali atsitikti taip: žmogus nežino, ko nori, arba supranta savo norus, bet nieko nepadaro iki galo, ir galiausiai jam pradeda atrodyti, kad jis nevykėlis. Tai sustiprina ir socialinis spaudimas, kai reikalaujama iki 30 metų turėti tam tikrus dalykus, kažkuo tapti ir taip toliau. Nors niekas nieko neprivalo. Reikia tik laikytis valstybės normų ir taisyklių ir nepažeisti kitų žmonių asmeninių ribų. Tokie vaikai dažnai grįžta pas tėvus, jeigu jie dar gyvi, kad vėl pajustų kontrolę, su kuria gyventi paprasčiau. Nerimas sumažėja, jie žino, kad neprivalo nieko spręsti. Nereikia galvoti, nes kiti pasakys, ką reikia daryti. Atrodo, kad taip saugiau. Arba, kai tokie vaikai užauga, jie sau ieško kontroliuojančių partnerių. Jeigu, tarkime, tai partneris vyras - gali būti pinigų kontrolė. Kiek tu išleidai, ką nusipirkai, gali tikrinti čekius. Kokia dar gali būti kontrolė? Kur tu esi, su kuo ir kiek laiko praleidi. Kaip rengiesi, su kuo bendrauji, kokie žmonės tave supa. Dažnai jie pakeičiami tokiais žmonėmis, kurie, kaip mano partneris, geresni.
Vyrai taip pat renkasi kontroliuojančias moteris - tai lyg kontroliuojančios „mamytės“. Nebūtinai jos vyresnės, bet dažnokai būna ir taip: pasirenkama vyresnė moteris, kad kontroliuotų vyrą, kuris tarsi grįžta į savo vaikišką poziciją, kurioje kadaise buvo saugus. Ir psichika bando iš naujo išgyventi tokius santykius. Reikalinga tokia moteris, kuri nuolat tikrintų, kur tu eini, su kuo susitikai, kontroliuojamos net smulkmenos, pavyzdžiui, kokią arbatą reikia gerti ar panašiai, nors tai gali atrodyti juokinga.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės atostogas
Tai primena vaikystę. Psichika viską padaro už mus, ji pasirenka visada tuos partnerius, su kuriais galima išgyventi tą dalį vaikystės, kur mes kažko negavome.
Dažniausiai žmogus supranta, kad kažkas ne taip, po pirmų skyrybų. Tai traumuojantis įvykis, praradimas, liūdesys. Ir dažnai žmonės ateina pas psichologą, kad padėtų išgyventi tą skyrybų procesą. Kodėl tai įvyko, kas tas žmogus? Kai pradedate suvokti, kas vyko jūsų santykiuose, tai būna tarsi šaltas dušas. Supratimas, kokiu principu kūrėte santykius. Bet kartais pirmų skyrybų nepakanka. Reikia kito partnerio, trečio… Kol ateina supratimas, kad esmė ne partneryje. Kodėl nepavyksta santykiai, kokius žmogus renkasi būtent tokius partnerius?
Kai nėra pasirinkimo: O kaip elgiasi žmogus, kuris vaikystėje patyrė perdėtą rūpestį, kai sukuria savo šeimą? Kadangi toks perdėtas rūpestis nepalieka pasirinkimo teisės, žmogui kyla nerimas: kaip aš kursiu savo šeimą? Ir toks žmogus nuolat grįžtą pas mamą ar tėtį, kad gautų patarimą. Arba, jeigu tokio žmogaus, kuris patartų, jau nėra, pasineria į įvairius socialinius tinklus, kreipiasi į įvairius ekspertus, norėdamas sužinoti jų nuomonę. Dažniausiai reikia klausyti savo „vidinio vaiko“, klausyti savęs, kad rastum balansą. Pas tokius tėvus dažnai užauga nerimaujantys vaikai. Jie nuolat nerimauja, ką jie ne taip padarė, arba, kaip mama reaguos. Kontrolė - kai vaikas visiškai neturi pasirinkimo laisvės. Net negali pasirinkti kojinių, kurias šiandien užsimaus. Vaikas, atėjęs į parduotuvę, turi žinoti, kad jis turi teisę rinktis. Nusipirkti tas kojines ar marškinėlius, kurių jis nori, o ne kuriuos atneša mama. Čia prasideda kontrolė. Aš noriu grikių košės, o ne ryžių, bet manęs niekas nepaklausė. Kodėl vaikas klauso tokios mamos? Vaikas klausys mamos, kad tik neprarastų su ja to ryšio. Jeigu aš klausysiu, mama mane mylės ir priims. Prarasti šį ryšį - sunkiausia vaikui. Galima paklausti: kodėl vaikas nemaištavo? Maištavo, bet jo maištas buvo slopinamas. Kol vaikas susitaikė su tuo, kad bus taip.
Užvaldanti ir kontroliuojanti mama - kur skirtumas? Apie užvaldančias motinas, svarbu suprasti, kuo jos skiriasi nuo kontroliuojančių. Jos ne tik neduoda jums pasirinkimo teisės. Jos tarsi realizuoja save per jus. Tai yra, jos pasiima jūsų gyvenimą. Pilnai jus užvaldo. Ir vaikas neturi supratimo, kur jis, o kur mama. Tai vyksta visą gyvenimą, ir kai vaikas jau suaugęs. Kai mama visiškai užvaldžiusi vaiką, neduoda jam pasirinkimo teisės. Neduoda jam laisvės. Ji tampa jau lyg ne mama, o tarsi draugė, kuri praleidžia visas savo emocijas, visus norus, viską, ką norėjo padaryti, bet neįgyvendino, per vaiką. Ir vaikas jau nesupranta, kur jo norai, jausmai, o kur motinos. Paaugę, tokie vaikai iš viso nesupranta, kas jie. Iš čia kyla tokie klausimai - kuo aš norėčiau būti? Kur mano vieta pasaulyje? Kur mano jausmai? Labai dažnai pas mane ateina klientai, kurie sako: aš nieko nejaučiu. Aš nesuprantu, ką jaučiu. Kai mes pradedame kalbėtis, paaiškėja, kad tie vaikai visą gyvenimą aptarnavo motinų jausmus. Jie labai gerai supranta kitų jausmus, nes gerai žinojo mamos jausmus. Bet yra ir kita pusė: jie nesupranta, ką jaučia patys. Ir kai žmogus patiria emocijas, bet jų nesupranta, prasideda fiziniai pakitimai. Tai autoagresija, pasireiškianti dermatitu, akne, įvairiomis odos ligomis. Gali būti virsvoris. Dažnai emocinis intelektas pakankamai žemas. Nes jie negali apibūdinti, ką jie jaučia, o jausmų spektras labai didelis. Ir dažniausiai su tokiais klientais mes dirbame per kūną. Žiūrime, kaip atsiliepia kūnas. Toks užvaldymas vyksta iki gyvenimo pabaigos. Dažnai dėl to kenčia moterys, kurios lieka vienišos, dažniausiai be vaikų, nes jos susiliejusios su mama, ir vietos kitokiems santykiams tiesiog nelieka. Ir jeigu mama realizuoja save per vaiką, ir tebedaro tai, kai vaikas jau užaugo, žinoma, tokia mama nesiekia, kad dukra turėtų kažkokių santykių, savo šeimą, vaikų ir taip toliau.
Kaip suprasti, kad motina užvaldanti? Tai sudėtingiau. Jeigu kontroliuojančios mamos atveju kyla klausimas „Ko aš noriu?“, tai užvaldančios atveju - klausimas „Kas aš?“ Kontroliuojančios mamos vaikas bent jau supranta, kad jis egzistuoja kaip atskiras žmogus. Užvaldančios mamos vaikas neturi atskiro „aš“. Motina realizuoja save per vaiką, įgyvendina savo norus.
Taip pat skaitykite: Kas reikalinga gimdymui?
Pavyzdžiui, klientė visą gyvenimą gyveno su mama. Ir kai ji nusprendė persikelti, iš pradžių buvo didžiausias skandalas. Bet paskui mamytė susiėmė ir pasakė: jeigu tu nori persikelti, padarysi tai mano sąlygomis. Sąlygos buvo tokios: mama pati išrinko butą. Jis buvo kitoje gatvės pusėje nuo jos namo. Mama turėjo to buto raktus, ji pilnai įrengė butą pagal savo skonį, ir neva davė galimybę dukrai ten gyventi. Klientei buvo 35 metai.
Dažniausiai užvaldančios motinos elgesys nėra tironija. Kontroliuojančios - gali būti su prievarta, grasinimais. Bet kartais nežinai, kas geriau. Nes kai nutrauki santykius su užvaldančia motina, tada prasideda baisi istorija. Žmogus nežino, kur jo vieta pasaulyje. Štai kas baisiausia. Žmogui gali būti 40 metų, o jis nesupranta, kur jis yra, kas jis.
Kaip Atsekti Kontroliuojantį Elgesį Ir Sustoti?
Jeigu kalbame apie kontroliuojančią motiną, vaikas pradeda tai signalizuoti, kai jūs labai stipriai jį kontroliuojate. Nes vaikai maištauja, tai normalu. Bet kokiame amžiuje. Tarkime, trijų metų krizė - tai pirmoji separacija. Tuo metu svarbiausia - „aš pats“, „aš noriu“, „aš nedarysiu“. Ir jeigu tai sveiki santykiai, tėvai parodo, kad yra ribos, kurios mums padeda gyventi vieni su kitais. Bet kontroliuojantys tėvai tuos visus „aš noriu, čia ir dabar“ griežtai nutraukia, be paaiškinimų. Vaikas sako „aš pats“, o jam pasakoma „ne, aš geriau žinau, tu nesusidorosi“. Ir taip prasideda kontrolė. Tu nežinai, aš žinau, kaip tau geriau. Kaip suprasti, kad tu tai darai? Atsekti savo veiksmus. Dabar labai madinga įrengti vaizdo kameras, saugantis vagių ir panašiai. Jeigu turite tokią galimybę, pabandykite pasižiūrėti iš šalies. Įrenkite kamerą. Pažiūrėkite, kaip jūs elgiatės su vaiku. Ar suteikiate jam pasirinkimo teisę. O vaikai - tarsi veidrodis. Jie pradeda su jumis elgtis taip pat, kaip jūs su jais. Kol vaikai maži, negali gerai to pamatyti. Bet kai jie paauga, geriausias amžius - 5-7 metai, kai vaikas jau išgyveno pirmą separacijos krizę, ir kol dar nepradėjo eiti į mokyklą, būtent tuo metu galima pamatyti, kaip vaikas jus atkartoja. Kaip jūs su juo kalbate, kaip elgiatės. Jis daro tą patį. Taip pat jums atsako, taip pat neduoda pasirinkimo.
Tokiems suaugusiems vaikams galima atlikti tokią užduotį: nupiešti portretą žmogaus, kuriuo jie norėtų būti. Dažnai tokiame portrete ir atsispindi atsakymai į klausimus „kas aš?“ „ko aš noriu?“ Portretas žmogaus, kuriuo aš norėčiau būti.
Paauglystė: Iššūkiai Ir Bendravimo Būdai
Paauglystė - dar vienas iššūkių laikotarpis, neraminantis daugelį tėvų. Kaip bendrauti su vaiku, kuriam tėvų nuomonė tampa nebe tokia svarbi? Ką daryti, kai paauglys sugriauna jūsų pasitikėjimą? Kaip spręsti konfliktus ir pagerinti tarpusavio santykius, kurie šiuo laikotarpiu darosi vis labiau įtempti? Ar nevaldomas paauglio pyktis gali signalizuoti apie depresiją? Kaip valgymo sutrikimai susiję su emocine būsena ir pasitikėjimu savimi? Galiausiai, kaip palaikyti ir padrąsinti vaiką, žengiantį į suaugusiųjų pasaulį?
Taip pat skaitykite: Naudinga informacija apie Koperniko centrą
Paauglystė yra laikas, kai ieškoma individualumo, savasties (kuo aš esu kitoks nei mano tėvai, kas yra mano, o kas mano tėvų) bei tampama vis savarankiškesniu. Todėl paaugliams dažnai kyla noras prieštarauti viskam, ką sako tėvai. Ir taip yra tikrai ne dėl to, kad jiems tėvų nebereikia. Priešingai, paaugliams tėvai yra labai reikalingi, net jeigu jų elgesys gali rodyti priešingai. Todėl tėvams tampa iššūkiu atlaikyti paauglio prieštaravimus nepriimant jų asmeniškai. Kita paauglio siekiamybė - tai laisvė ir noras pačiam priiminėti sprendimus. Čia tėvai turi išlaikyti balansą: duoti savo dukrai ar sūnui daugiau laisvės nei anksčiau, leisti daryti klaidas, tačiau tuo pačiu nubrėžti ir išlaikyti elgesio ribas. Beveik visada ateina laikas, kai paauglys sugriauna tėvų pasitikėjimą - sulaužo nustatytas ribas, namų taisykles, nesilaiko duoto žodžio. Tokiu atveju svarbiausia ne kritikuoti, o abiem pusėms nuspręsti, ko iš to galima pasimokyti. Dar vienas sunkumas, kuris dažnai užklumpa tėvus - paauglio uždarumas. Šiame amžiaus tarpsnyje išauga bendraamžių svarba, kyla noras dalintis tuo, kas rūpi, nebe su tėvais, o su draugais. Tam, kad vis tik žinotumėte, kuo gyvena jūsų vaikas, reikia pasitelkti kūrybiškumą - atrasti būdų, kaip prieiti prie savo atžalos, kaip užmegzti su juo ryšį kitaip, nei megzdavote iki šiol, ir kitais žodžiais paklausti „Kaip tau šiandien sekėsi mokykloje?“. Taip pat norisi pabrėžti, kad paaugliams tėvai vis dar yra svarbūs, jie tikrai nori gerų ir atvirų tarpusavio santykių.
15-16 m. paaugliams laisvė tampa itin svarbi ir trokštama. Jiems norisi rizikuoti, eksperimentuoti -taip jie mokosi, kas yra gyvenimas. Todėl suteikti laisvės išties yra svarbu, tai padeda jiems vystytis. Kiek įmanoma, svarbu leisti paaugliams rinktis patiems. Kita vertus, daugėjant laisvei, gali pasireikšti ir toks elgesys, kurio rizikos pats paauglys pamatuoti dar nesugeba, tačiau gali turėti labai liūdnų pasekmių. Kiekvienoje šeimoje turi būti aiškiai nustatytos ribos ir jų nuosekliai laikomasi, kaip ir turi būti taikomos iš anksto aptartos bausmės už šių nesilaikymą. Tiesa, labai svarbu, kad tos ribos ir namų taisyklės būtų kuriamos kartu, o ne primetamos, nes primestos taisyklės skatina priešiškumą, o ne bendradarbiavimą. Svarbiausia yra nepamiršti megzti ryšio su savo vaiku nuolatos, net jeigu jis atstumia jus. Sugalvokite, kaip galite su juo praleisti laiką, nusiveskite kur nors papietauti, nueikite kartu į kiną ar užsiimkite mėgstama veikla. Būdami drauge, stenkitės išklausyti ir suprasti savo vaiko požiūrį, jausmus, nemoralizuodami ir nesiūlydami sprendimų iš karto.
Konfliktai Ir Pyktis Paauglystėje: Kaip Suvaldyti?
Kodėl dažnai tėvų ir paauglių konfliktai perauga į nevaldomus paauglių pykčio priepuolius? Kaip reiktų stengtis juos suvaldyti? Kadangi paauglystė yra gyvenimo tarpsnis, kai bandoma atsiskirti nuo tėvų, paaugliui kyla noras prieštarauti viskam, ką pasako tėvai, o dažnai tai išreiškiama pykčio priepuoliais. Paauglio smegenys dar nėra tokios pačios, kaip suaugusio žmogaus. Jam sunku valdyti emocijas, kadangi smegenų sritis, atsakinga už savikontrolę, dar nėra pilnai išsivysčiusi. Užspausti pyktį nėra gerai, jis niekur nedingsta, bet yra labai svarbu mokytis jį reikšti tinkamai. Kad ir kaip sunku būtų pačiam tas emocijas suvaldyti, svarbu neišlieti jų ant vaiko, išlikti ramiam ir nepriimti paauglio pykčio asmeniškai. Po pykčiu neretai slepiasi nepatenkinti poreikiai - ryšio, galios, laisvės, malonumo ar kiti. Vis dėlto, pyktis nėra tinkamas būdas gauti tai, ko nori. Todėl tėvų tikslas yra padėti paaugliui suprasti savo siekius bei rasti tinkamus būdus jų pasiekti. Išlikite ramus, pasakykite, kad kalbėsitės su juo tik tuomet, kai jo emocijos nurims. Kai užvaldo emocijos, konflikto tuo metu išspręsti beveik neįmanoma, nesvarbu, ar jis kyla su vaiku, paaugliu ar su antra puse.
Depresija Ir Kiti Sunkumai: Kaip Padėti Paaugliui?
Knygos „Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį“ autoriaus Josho Shippo teigimu, nevaldomos emocijos, ypač pyktis, gali būti ne tik paauglio liūdesio, bet ir depresijos išraiška. Išties po pykčiu dažnai slepiasi kitos emocijos: nuoskauda, nusivylimas, skausmas, liūdesys ar net depresija. Padidėjęs irzlumas, pasikeitęs paauglio elgesys gali byloti apie tai, kad jis turi sunkumų, tad reikėtų nepraleisti jų pro akis. Tai, ko paauglys nepasako žodžiais, išreiškia savo elgesiu. Taip pat pasikeitę miego, valgymo bei elgesio įpročiai, suprastėję pažymiai, sumažėjęs noras imtis veiklos - tai ženklai, kurie parodo, kad paauglys susidūrė su sunkumais ir jam reikia pagalbos.
Kaip tokiais atvejais padėti paaugliui išlipti iš liūdesio ar depresijos duobės? Juk prievarta pas psichologą ar psichoterapeutą „nuvarytas“ paauglys, supykęs gali užsidaryti nuo tėvų dar labiau. Pirmiausia, svarbu nuoširdžiai pasikalbėti su paaugliu ir jį išklausyti. Nuoširdus pokalbis gali sumažinti skausmą, kartu galima paieškoti sprendimų. Stenkitės nevertinti, nekritikuoti, nesumenkinti paauglio problemų, nurašydami jas sunkiam paauglystės laikotarpiui. Jūsų palaikymas, pagarba ir išklausymas paaugliui yra labai svarbus. Jeigu vis tiek jaučiate, kad jūsų vaikui kyla sunkumų ir jis neranda būdų, kaip su tuo tvarkytis, tuomet reikėtų ieškoti specialisto pagalbos. Per prievartą nuvarytas pas psichologą paauglys tikrai gali priešintis ir užsidaryti nuo visų dar labiau. Pasitaiko, kai tėvai atveda į kabinetą savo vaikus ir palieka mums, psichologams, juos „taisyti“. Tai sukelia ne tik priešiškumą, bet veikia ir savivertę, kuri paauglystėje ir taip lengvai pažeidžiama. Svarbu patiems tėvams suvokti, kaip specialistas galėtų padėti, suprasti ir vaiko nuostatas psichologų atžvilgiu, nes galbūt tos nuostatos nėra atspindinčios realybę. Skirkite laiko ir pastangų surasti jums tinkamą žmogų, tad gali prireikti apsilankyti pas kelis specialistus, kol jį rasite. Pabrėžkite paaugliui, kad jūs kartu ieškote pagalbos. Nepamirškite, kad dažnai paauglio elgesys yra visos šeimos bendravimo atspindys, tad turėkite omeny, kad ir jums gali reikėti keistis, jei norite padėti savo vaikui.
Valgymo Sutrikimai: Atpažinimas Ir Priežastys
Dar viena knygoje aprašoma šiuolaikinių paauglių, ypač merginų problema - įvairūs valgymo sutrikimai, kaip juos atpažinti? Kokios priežastys tokius sutrikimus dažniausiai sukelia? Valgymo sutrikimai, tokie kaip anoreksija, bulimija ar persivalgymo sutrikimas, pasitaiko vis dažniau. Be to, paaugliai dar neturi brandaus suvokimo, kas jis ir koks jis yra žmogus. Tad kūnas tampa geriausiai matomu ir apčiuopiamu kriterijumi, pagal kurį paauglys vertina save lygindamasis su kitais. Valgymo sutrikimai yra labai pavojingi ir sunkiai gydomi, tad svarbu kuo anksčiau pastebėti pirminius ženklus ir kreiptis pagalbos. Vienos ar dviejų pagrindinių priežasčių, kurios lemtų valgymo sutrikimus nėra, tai dažniausiai keleto veiksnių sąveika. Tyrimai rodo, kad valgymo sutrikimai yra susiję su santykiais šeimoje, psichologinėmis problemomis, nepasitikėjimu savimi ir genetiniais faktoriais. Žinoma, žiniasklaida taip pat turi didelę įtaką, nes jaunystės, grožio kultas yra vis dar gajus. Mergaičių žurnalai pilni straipsnių apie tai, kaip reikia atrodyti, kaip ir kokios dietos laikytis, kaip numesti svorio ir t. t. Todėl yra labai svarbu bendraujant su paaugliu, ypač jeigu tai mergina, pabrėžti jos geruosius charakterio bruožus, kurie ją puošia ir daro ypatingą. Gražiausi žmonės yra laimingi žmonės, tad ir jūsų, tėvų, tikslas yra padėti savo vaikams tokiems užaugti!
tags: #ar #reikia #patarineti #suaugusiems #vaikams