Birželio 14-oji - diena, kuomet prisimename masinius trėmimus į Sibirą, palietusius daugybę lietuvių šeimų. Šiame straipsnyje nagrinėjama vaikų patirtis tremtyje, remiantis išgyvenusiųjų liudijimais, archyviniais dokumentais ir istorikų įžvalgomis.
Trėmimų pradžia ir pasirengimas
1941 m. birželio 14-osios naktį tūkstančiai šeimų Lietuvoje buvo pažadinti ginkluotų sovietų kareivių. Parengti gyvuliniai vagonai laukė stotyse, pasirengę išvežti daugybę nekaltų žmonių toli nuo tėvynės. Tai buvo pirmųjų masinių lietuvių trėmimų pradžia.
Prieš pat trėmimus, Lavrentijaus Berijos pavaduotojas V. Černyšovas nurodė išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 - į lagerius, o 13 616 - į tremtį. Skaudžiausia, kad beveik pusei birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos metų. Gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienų metų amžiaus, o kas trečias iš jų netrukus mirė nuo šalčio, bado ir ligų.
Trėmimams buvo ruošiamasi iš anksto. Jau 1940 m. NKVD pradėjo slaptą būsimų aukų registraciją, renkant informaciją iš archyvų apie buvusius policininkus, teisėjus, fabrikantus ir kitus asmenis. 1941 m. gegužę į pagalbą buvo pasitelkti sovietinio saugumo informatoriai ir kolaborantai, kurie rinko duomenis apie asmenų socialinę kilmę, turtą ir dalyvavimą tautinėse organizacijose.
Atsiskyrimas ir kelionė į nežinią
Pradiniame trėmimo etape suimtieji buvo gabenami į surinkimo stotis, o vėliau padalinti į dvi grupes: „A“ (šeimos galva) ir „B“ (likę šeimos nariai). Tai reiškė, kad šeimos narių laukė skirtingi keliai. Vienintelis iš vienuolikos „B“ grupės ešelonas pasuko į Komiją.
Taip pat skaitykite: Kaip gauti socialinę paramą
Tremtiniai prisimena, kaip tvankiame vagone skambėjo giesmės ir maldos. Retkarčiais duodama valdiška košė su virintu vandeniu pakeitė besibaigiantį namų maistą. Vaikai pradėjo sirgti, nemažai jų neišgyveno iki kelionės pabaigos. Reda Minetaitė-Tatorienė prisimena nėščią moterį, pagimdžiusią vagone. Kūdikis, suvyniotas į skudurus, buvo nusėtas utėlėmis ir mirė nesulaukęs nė pusantrų metų.
Gyvenimas tremtyje
Dauguma tremtinių atsidūrė Altajaus krašte. Po kratų Barnaulo geležinkelio stotyje jie buvo nugabenti į laikinas apgyvendinimo vietas. Išbadėję vaikai stebėjo, kaip vietiniai gyventojai kasa bulves laukuose, ir bandė rinkti likusį derlių.
Prasidėjus Sibiro žiemai, tremtiniai buvo išvežti į miškų kirtimo kvartalus. Šaltuose barakuose pradėjo sirgti vaikai, mirė senutės. Dainoros Urbonienės brolis Arutis ir jos draugas Vygandas Repšys mirė vieną naktį. 1941-1942 m. žiema 82-ajame kvartale buvo ypač sunki. Badas ir šalčiai pražudė daugybę žmonių.
1942 m. 2795 tremtiniai iš Altajaus buvo nugabenti į Jakutiją, prie Laptevų jūros. Aldonos Grigalavičiūtės-Šimkienės pirmasis prisiminimas iš Trofimovsko salos - prie gulto pririšta koja, kad ji nepražūtų, kol mama dirba. Moterų darbas buvo sunkus - žvejyba ledinėje upės srovėje.
Sąlygos prie Laptevų jūros buvo itin sunkios. Aldona Grigalavičiūtė-Šimkienė Trofimovską prisimena kaip mirusių vaikų žemę. Badas, šalčiai ir poliarinės naktys pavertė gyvenimą kova už išlikimą.
Taip pat skaitykite: Apvaisinimas: Žinduolių klasės analizė
Nepaisant sunkumų, tremtiniai svajojo apie sugrįžimą į Lietuvą. Tačiau laikui bėgant ne vienas prarado viltį. Dainoros Grigalavičiūtės-Urbonienės mama net bandė nusižudyti, gavusi žinią apie vyro mirtį, bet ją sustabdė barako kaimynės.
Pagalba ir grįžimas
Kai kuriais atvejais, net ir sovietinė valdžia suteikė galimybę grįžti į Lietuvą. 1946 m. Justas Paleckis pavedė Švietimo ministerijai pasirūpinti našlaičių, likusių be tėvų tremtyje, pargabenimu. Per penkias ekspedicijas buvo pargabenta apie pustrečio šimto vaikų.
Pavieniai asmenys taip pat gelbėjo vaikus iš tremties. Marija Kaunaitė parvežė du vaikus iš Altajaus, o Kazimieras Kizinis rinko pinigus ir pats važiuodavo į Sibirą parvežti vaikų. J.Paleckis ir A.Žmuidzinavičius padėjo organizuoti ekspedicijas, o Jonas Bulota su Karoliu Gerulaičiu išvyko į Laptevų jūrą gelbėti vaikų.
Parvežtus į Lietuvą našlaičius apgyvendino Vilniuje, vaikų namuose. Tačiau ne visiems buvo lemta likti Lietuvoje - kai kuriuos saugumiečiai vėl grąžino į Sibirą.
Tremtinių statuso klausimas
Šiandien tremtiniai susiduria su problemomis dėl tremtinio statuso. Pagal galiojančius įstatymus, tremtinio vaikai gali gauti statusą tik tuo atveju, jei jie gimė, kai tėvai teisiškai buvo ištremti. Dėl šios priežasties, dalis tremtinių vaikų, gimusių jau po oficialios tremties pabaigos, negauna tremtinio statuso ir su juo susijusių lengvatų.
Taip pat skaitykite: Vaikų paveldėjimo ypatumai
Statistika
Žemiau pateikiami tremtinių skaičiai skirtingais laikotarpiais:
- 1941 m. birželio 14-18 d.: 18 228
- 1945-1947 m.: 10 423
- 1948 m. gegužės mėn.: 42 384
- 1949 m. kovo mėn.: 34 403
- 1950-1953 m.: 25 522
- 1944-1953 m. suimta ir kalinta: 135 522
Per pirmąją trėmimo operaciją 1941 m. birželį iš Lietuvos buvo išvežta beveik 12,3 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau nei 5 tūkst. - vaikai iki šešiolikos metų.