Švietimo įstaigose dažnai kyla klausimas, kiek mokytojas yra atsakingas už mokinius pasibaigus pamokoms. Atsakomybės ribos, mokymosi pagalbos užtikrinimas ir tėvų vaidmuo - tai esminiai aspektai, kuriuos būtina aptarti siekiant užtikrinti vaiko gerovę ir sėkmingą ugdymąsi.
Mokymosi pagalbos svarba ir bendradarbiavimas
Siekiant užtikrinti mokymosi pagalbos efektyvumą, gimnazijos vadovas, asmenys, atsakingi už mokymosi pagalbos organizavimą gimnazijoje, mokytojai, pagalbos vaikui specialistai, mokiniai, tėvai ir, jei reikia, kiti reikalingi specialistai glaudžiai bendradarbiauja, konsultuojasi ir dalinasi gerąja patirtimi. Šis bendradarbiavimas turi būti tikslingas ir planuojamas. Pagrindinis mokymosi pagalbos tikslas - tobulinti mokymo ir mokymosi procesus siekiant ugdymo(si) kokybės, kad mokymosi sunkumų turintys mokiniai galėtų įgyti reikiamas bendrąsias ir specialiąsias kompetencijas. Kiekvieno mokinio mokymosi procesas gimnazijoje nuolat stebimas, siekiant laiku pastebėti mokinius, kurių pasiekimai žemi, ir nustatyti tokių pasiekimų priežastis. Apie atsiradusius mokymosi sunkumus ir galimas jų priežastis informuojami gimnazijos švietimo pagalbos specialistai, mokinio tėvai (globėjai, rūpintojai), kartu su jais sprendžiamos žemų mokymosi pasiekimų problemos. Mokymosi pagalba teikiama kiekvienam mokiniui, kuriam ji reikalinga.
Mokymosi pagalbai teikti gimnazijoje rengiamas Konsultacijų tvarkaraštis, kuris tvirtinamas direktoriaus ir skelbiamas gimnazijos internetinėje svetainėje ir gimnazijos skelbimų lentoje. Naujai atvykusiems mokiniams skiriamas adaptacinis laikotarpis, kurio metu mokinio pasiekimai nevertinami, tačiau fiksuojama mokinio daroma pažanga. Gimnazijoje įgyvendinama nesėkmių prevencija.
Mokytojo vaidmuo ir atsakomybė
Mokytojas atlieka svarbų vaidmenį mokinio gyvenime, tačiau jo atsakomybė už vaiką po pamokų yra ribota. Mokytojas atsakingas už mokinio saugumą ir gerovę pamokų metu ir mokyklos teritorijoje, kol vaikas yra jo priežiūroje. Pasibaigus pamokoms, atsakomybė už vaiko saugumą pereina tėvams arba globėjams.
Svarbiausia klasės mokytojo/auklėtojo pareiga - pasirūpinti, kad jo klasės mokiniai darytų individualią pažangą. Mokytojas/auklėtojas klasėje kuria tokią aplinką, kuri padeda užkirsti kelią mokymosi sunkumams ar bent juos sumažina. Klasių auklėtojai teikia pagalbą savo klasės ar grupės vaikams, rūpinasi jų asmenybės ugdymu(-si) bei branda, siekia pažinti auklėtinių, mokinių poreikius, polinkius, interesus, gabumus, diferencijuoja ir individualizuoja ugdymo procesą, domisi ir rūpinasi mokinių sveikata, jų sauga, puoselėja sveiką gyvenseną, suteikia mokiniui reikiamą pagalbą pastebėjus, kad jo atžvilgiu taikomas smurtas, prievarta ar kitokio pobūdžio išnaudojimas, bendradarbiauja su pagalbos mokiniui, sveikatos priežiūros specialistais, informuoja tėvus (globėjus, rūpintojus) apie iškylančias problemas, padeda mokiniams spręsti psichologines, socialines, bendravimo, mokymosi ir kt. problemas, stebi, analizuoja tėvų bei socialinės aplinkos poveikį ugdymui(-si). Kiekvieno mėnesio pirmąją savaitę klasės auklėtojas analizuoja savo klasės mokinių individualią pažangą, stebi, kaip su mokinio pasiekimais e-dienyne susipažinę mokinių tėvai (globėjai/rūpintojai). Jei tėvai e-dienynu tą mėnesį tėvai nesinaudojo, klasės auklėtojas su mokinio pažangos lapu supažindina tėvus pasirašytinai. Apie mokinius, kurie nepadarė individualios pažangos arba pažangos rodiklis žemesnis, negu buvo praeitą mėnesį, klasės auklėtojas iki kiekvieno mėnesio pirmos savaitės pabaigos informuoja direktoriaus pavaduotoją ugdymui, atsakingą už pagalbos teikimo organizavimą. Bendrai aptarus problemas, priimami sprendimai, dėl rekomenduojamų problemoms spręsti priemonių.
Taip pat skaitykite: Palikti vaiką automobilyje Lietuvoje: rizika ir pasekmės
Mokymosi pagalbą mokiniui pirmiausia teikia mokytojas, vadovaudamasis gimnazijoje priimta tvarka. Mokytojai teikia pagalbą savo klasės ar grupės vaikams, rūpinasi jų asmenybės ugdymu(-si) bei branda, siekia pažinti mokinių poreikius, polinkius, interesus, gabumus, diferencijuoja ir individualizuoja ugdymo procesą, domisi ir rūpinasi mokinių sveikata, jų sauga, suteikia mokiniui reikiamą pagalbą pastebėjus, kad jo atžvilgiu taikomas smurtas, prievarta ar kitokio pobūdžio išnaudojimas, bendradarbiauja su pagalbos mokiniui, sveikatos priežiūros specialistais, informuoja tėvus (globėjus, rūpintojus) apie iškylančias problemas, padeda mokiniams spręsti psichologines, socialines, bendravimo, mokymosi ir kt. Mokytojas mokymosi pagalbą gali teikti pamokoje, po pamokų (ilgalaikės/trumpalaikės konsultacijos pagal direktoriaus įsakymu patvirtintą grafiką), pertraukos metu ar kitu individualiai su pagalbos gavėju suderintu laiku. Klasėje kuriamos „partnerių sistemos“. Pagrindinė mokytojo padėjėjo užduotis - papildomai mokyti mokymosi sunkumų turinčius mokinius. Kiekvieno mokymo laikotarpio pabaigoje įvertinama papildomo mokymo paslaugas gaunančio mokinio pažanga ir pasitarus su dėstančiu mokytoju ir tėvais, priimamas sprendimas, kokia pagalba šiam vaikui reikalinga ateityje. Atsižvelgiant į mokinio poreikius, tai gali būti jo pažangos stebėjimas arba intensyvesnis papildomas mokymas.
Jei mokiniui tikslinga pritaikyti priešmokyklinio ugdymo bendrąją programą ar bendrojo ugdymo bendrąsias programas, taip pat skirti specialųjį ugdymąsi, gimnazijos vaiko gerovės komisija (tėvams sutikus) kreipiasi į savivaldybės pedagoginę psichologinę tarnybą. Specialistai, atlikę įvertinimą, rezultatus aptaria su tėvais ir ugdančiu mokytoju, jeigu prireikia, skiria specialųjį ugdymąsi ir (ar) švietimo pagalbą: rekomenduoja programų pritaikymą, specialiąsias mokymo ir (ar) techninės pagalbos priemones, ugdymo aplinkos pritaikymo, mokymosi pasiekimų vertinimo, patikrinimo ir brandos egzaminų organizavimo, vertinimo instrukcijų pritaikymo būdus. Mokiniui specialusis ugdymasis ir švietimo pagalba skiriami vadovaujantis „Mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių (išskyrus atsirandančius dėl išskirtinių gabumų) pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais, įvertinimo ir specialiojo ugdymosi skyrimo tvarkos aprašu“. Logopedas teikia specialiąją pedagoginę pagalbą mokiniams, turintiems kalbos ir kitų komunikacijos sutrikimų, atlikdamas funkcijas, numatytas jo pareigybės aprašyme. Specialusis pedagogas teikia specialiąją pedagoginę pagalbą mokiniams, turintiems mokymosi sunkumų dėl intelekto, regos, klausos, judesio ir padėties, neurologinių, įvairiapusių raidos, bendrųjų, specifinių mokymosi sutrikimų, elgesio, emocijų sutrikimų, atlikdamas funkcijas, numatytas jo pareigybės aprašyme.
Tėvų vaidmuo ir atsakomybė
Tėvai (globėjai/rūpintojai) atlieka pagrindinį vaidmenį vaiko ugdyme ir yra atsakingi už jo saugumą bei gerovę po pamokų. Pagrindinis tikslas - padėti savo vaikams. Ši tėvų veikla siejama su mokymo programos turiniu, mokinių darbais klasėje pamokų metu, namuose atliekant namų užduotis. Tėvams (globėjams/rūpintojams) gali būti nurodoma konkreti strategija, kuria rekomenduojama naudotis namuose padedant vaikui mokytis. Tėvai turi būti skatinami kreiptis į pagalbos mokytis specialistus, nuolat stebėti individualią vaiko pažangą, konsultuotis su klasės auklėtoju, mokančiais mokytojais, pagalbos vaikui specialistais. Pagrindinės tėvų pareigos siekiant padėti vaikams yra saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių, mokyti savo vaikus (supažindinti su profesijomis, nušviesti svarbesnius politinio bei valstybinio gyvenimo klausimus, vadovauti vaiko pasaulėžiūros formavimuisi, padėti tinkamai bei sąžiningai atlikti namų užduotis). Tėvai padeda vaikams mokytis derindami vaiko dienos ręžimą. Pagal galimybes vaikui suteikia darbo vietą namuose.
Tėvai, išvykdami į užsienį ilgesniam laikui ir atiduodami vaiką prižiūrėti kitiems asmenims, turėtų kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją ir pateikti prašymą dėl laikinosios globos (rūpybos) vaikui nustatymo, kitu atveju šiems artimiesiems gali būti sudėtinga gauti informaciją apie vaiką, padėti jam ugdymo procese, pasirūpinti vaiko sveikatos priežiūra. Pagal galiojančius teisės aktus, ugdymo įstaiga turi pareigą informuoti tėvus (globėjus, rūpintojus) apie mokinio, kuris mokosi pagal bendrojo ugdymo programas, neatvykimą į mokyklą ar pamoką, jeigu patys tėvai (globėjai, rūpintojai) nepraneša apie neatvykimo priežastis. Tėvai (globėjai, rūpintojai) taip pat turi teisę gauti informaciją iš mokyklos apie vaiko būklę, ugdymo ir ugdymosi poreikius, pažangą, mokyklos lankymą ir elgesį, po mokymosi pasiekimų patikrinimų gauti rekomendacijas dėl vaiko mokymosi pasiekimų gerinimo. Mokykla ar kita ugdymo įstaiga neturi teisės teikti ir neteikia jokios informacijos apie mokinį jokiems tretiesiems asmenims, tarp jų - ir seneliams, apie mokinio mokyklos lankomumą, pasiekimus, jeigu šie nepateikia atstovavimo teisę patvirtinančių dokumentų. Vaiko tėvai (globėjai, rūpintojai) ne tik turi teisę gauti informaciją, bet ir visiškai atsako už vaiką iki kol vaikas sulaukia pilnametystės. Taigi, jei vaikas mokosi pagal vidurinio ugdymo programą, tėvai (globėjai, rūpintojai), iki kol vaikas sulaukia 18 metų amžiaus, privalo užtikrinti vaiko punktualų ir reguliarų mokyklos lankymą, pamokų ir kitų privalomų ugdymo proceso užsiėmimų nepraleidimą be pateisinamos priežasties. Mokslas yra privalomas tik iki 16 metų. Taigi, asmuo iki 16 metų negali būti pašalintas iš ugdymo įstaigos. Privalomasis mokymasis paprastai trunka iki X klasės.
Pilnametystės įtaka atsakomybei
Vaikui sukakus 18 metų, mokykla neturi teisės informuoti mokinio tėvų (globėjų, rūpintojų) nei apie vaiko lankomumą, nei apie ugdymosi pasiekimus, nebent sutikimą teikti informaciją duoda pats pilnametis mokinys (sutikimo formą nustato mokyklos vidaus dokumentai). Pilnametystės sulaukęs mokinys pats gali priimti atitinkamus sprendimus, savo paties prašymu pateisinti praleistas pamokas, todėl ugdymo įstaiga, pašalindama tokį mokinį neprivalo pranešti apie tokius priimtus sprendimus mokinio tėvams (globėjams, rūpintojams). Mokinys, kuris buvo pašalintas iš ugdymo įstaigos, ar buvo nutraukęs mokymąsi, gali atnaujinti mokymąsi toje pačioje ar kitoje mokykloje. Mokykla mokinius mokytis pagal vidurinio ugdymo programą priima atsižvelgiant į tai, ar mokykloje yra laisvų vietų. Pirmumo teisė teikiama mokiniams, kurie šioje mokykloje baigė bendrojo ugdymo programą, gyvena toje savivaldybėje, turi geresnius pažymius.
Taip pat skaitykite: Kirpykla vaikams
Mokinių užimtumas po pamokų
Vos prasidėjus mokslo metams tėvai laužo galvą, kuo užimti savo vaikus po pamokų. Tiesa, ekspertai sutinka, kad vaikytis tendencijų ir versti vaikus užsiimti užklasine veikla nereikėtų, o laisvas laikas po pamokų taip pat yra svarbus. Kiekvienas vaikas, būdamas unikalus, diktuoja tik jam vienam galiojančius atsakymus. Tėvai dažniausiai supranta vaikų užimtumo ir lavinimo svarbą, tačiau kartais pamirštama, kad ne mažiau svarbus yra ir laisvas laikas. Tai laikas, kai atsiranda proga susidurti su nuoboduliu, o kartu ateina galimybė mokytis savarankiškumo, kūrybiškumo ir visų svarbiausia - pažinti save. Laisvas laikas turėtų būti kasdienės rutinos dalimi, o ne tik retkarčiais nutinkantis reiškinys, kaip kad neretai pasitaiko.
Vieno konkretaus skaičiaus, kiek būrelių turėtų lankyti vaikas nėra - tai individualu, o ir skirtingi vaikai turi skirtingus interesus. Vaikai neretai pradeda lankyti kelis būrelius, o vėliau atsirenka savo mėgstamiausius. Priimant sprendimus apie popamokinę veiklą reikėtų įtraukti ir vaiką, tai neturėtų būti vien tėvų sprendimas - geriausia rasti kompromisą. Taip ne tik pakils vaiko motyvacija nepraleisti užsiėmimų, bet ir bus ugdomas savarankiškumas. Jei esama pastangų pažinti vaiką ir pastangų padėti jam pačiam pažinti save, tuomet išsirinkti būrelį neturėtų būti itin sudėtinga. Dažniausiai patys vaikai gan ankstyvame amžiuje sugeba aiškiai įsivardinti kas jiems įdomu. Stebint juos iš šalies gan aiškiai pasimato jų interesai ir polinkiai. Visų svarbiausia - vidinė motyvacija, kai jos netrūksta išsirinkti nesudėtinga. Vis dėlto, kartais nutinka ir taip, kad noro yra, tačiau priimti sprendimą ir rasti mėgstamą veiklą sunku - tokiu atveju vienintelis veikiantis būdas tėra bandyti skirtingas veiklas. Jei vidinės motyvacijos lankyti būrelį pritrūksta, vadinasi, veikla netinka. Keli mėnesiai yra pakankamas laiko tarpas, kad vaikas įsitrauktų ir susidomėtų, todėl jei vaikas būrelį nori mesti, tikrai neverta per prievartą raginti lankyti toliau. Be vidinės vaiko motyvacijos nevyksta nei ugdymo procesas, nei neformalios veiklos.
Kartais papildoma veikla užsiimti nenorima ne dėl būrelio pobūdžio, bet dėl kitų priežasčių, tad prieš ieškant naujos veiklos, ekspertas rekomenduoja išgirsti vaiką ir suprasti, kodėl popamokiniai užsiėmimai nebedomina - kartais kaltos kitos, visai nesusijusios aplinkybės, kurias nesunkiai galima pakeisti neatsisakant pačios veiklos.
Grupinės veiklos svarba
Mobilių ekranų laikmečio vaikams, kad ir kokio amžiaus jie būtų, fizinė veikla, šalia to, ką turi mokykloje - būtina. Tai pirmoji prevencinė priemonė nuo krypstančių nugarų ir silpstančių akių. Reguliariai sportuojantis jaunimas turi daugiau energijos, lengviau dorojasi su pareigomis, stresu ir iššūkiais. Šalia sporto kviesčiau rinktis kūrybinę veiklą, nes kūryba turi galios išlaisvinti vaiką iš vidinių suvaržymų. Dėmesį verta atkreipti ir į grupines veiklas, ypatingą jų naudą vaiko raidai, kurioje jie mokosi būti komandoje, diskutuoti, susitarti, rasti bendraminčių, kurti draugystes, plėsti savo socialinį ratą. Vaikystėje, jaunystėje užmegzti santykiai dažnai yra patys tvirčiausi ir trunka daugelį metų.
Tėvai planuodami vaiko dienotvarkę neretai dvejoja, kiek būrelių gali lankyti vaikas, kad tai nepakenktų jo akademiniams pasiekimams. Būreliai mokslams nepakenks, o pagrindinė rizika per daug perkrauta dienotvarkė. Pagrindinė rizika kyla ne kiek dėl būrelių, o labiau dėl perkrautos vaiko dienotvarkės, kuri trukdo ne tik akademiniams pasiekimams, bet vaiko gerovei apskritai - jis gali susidurti su pervargimu. Tuomet vaikui daug sunkiau sutelkti dėmesį, įsitraukti į veiklas, padidėja iššūkių rizika socialinėse situacijose. Dažniausiai pervargimą išduoda fiziniai požymiai ir emocinis disbalansas, o tokiu atveju verta pertvarkyti įprastą vaiko dienotvarkę, galbūt atsisakyti kokios nors veiklos, paieškoti daugiau laisvo laiko ar laiko tiesiog poilsiui, išsiaiškinti kuriuo dienos metu vaikas pavargsta labiausiai. Visgi, universalių taisyklių šiose situacijose nėra, nes kiekvieno vaiko jėgų rezervas yra skirtingas. Balansas yra raktas į sėkmę, o pasirinkus daugiau veiklų galima rizikoms užbėgti už akių diskutuojant apie prioritetus ir laiko planavimą. Saugumo teikia tai, kad su vaikais dirba profesionalūs pedagogai, kurie išmano ir veiklą, ir vaikų raidos etapus bei psichologiją. Neformaliojo vaikų švietimo veiklos turi savo programas.
Taip pat skaitykite: Vaiko globos klausimai testamentuose
Efektyvus mokymasis ir dėmesio koncentracija
Dėmesio koncentravimas remiasi dviem reiškiniais: psichologiniu pojūčiu „Ar nėra čia grėsmės? Dėmesio koncentracija pamokos metu vyksta ciklais: didelė koncentracija, žema koncentracija. Tokie ciklai per parą gali kisti iki 16 kartų. Po aukštos dėmesio koncentracijos visada turi būti trumpas poilsis. Pamokos metu pastebėjus, kad klasės veikla tampa chaotiška, vaikai nebegali koncentruoti dėmesio - reikalingos pauzės. Šios pertraukos - ne veltui švaistomas laikas, bet būtinybė. Manoma, kad labai intensyviai sukoncentruoti dėmesį vaikai gali labai trumpam laikui, pvz. 5-8 m vaikai intensyviai be pertraukų gali mokytis 5-7 min., 9-13 m. 8-12 min, 14-18 m. 12-15 min. Naudojantis šia informacija galima teigti, kad tik 20-40% pamokos laiko gali vykti intensyvus mokymasis.
Kūnas ir protas turi labai glaudų ryšį. Todėl judėjimas žmogaus organizmui yra labai svarbus. Paskutiniai tyrimai parodė, kad smegenėlės, kurios yra atsakingos už koordinaciją, labai intensyviai dalyvauja ir mąstymo procese. Taigi yra labai glaudus ryšys tarp smegenėlių funkcijos ir atminties, erdvės suvokimo, kalbos išraiškos, dėmesio koncentracijos, jausmų, neverbalinių signalų bei sprendimų priėmimo. Mokymasis bus daug efektyvesnis, jeigu į procesą bus įtraukti ir judėjimo komponentai, t.y. mokiniai turės galimybių daug judėti - sporto užsiėmimo metu, vaidindami spektakliuose, šokdami ar žaisdami. Ypač gerai yra supamieji judesiai, todėl sūpuoklės ir karuselės pagerina vaikų dėmesį, leidžia reguliuoti atsipalaidavimą ir sujaudinimą.
Streso įtaka mokymuisi
Baimė visada buvo įrankis valdyti žmogaus elgesį. Mokykloje baimė naudojama, kai stengiamasi klasėje laikytis disciplinos. Mokytojai gąsdina vaikus blogais pažymiais, palikimu po pamokų, tėvų iškvietimu, išmetimu iš mokyklos. Vaikai, kurie klasėje ar mokyklos aplinkoje tampa verbalinės ir fizinės agresijos aukomis, išgyvena stiprų stresą. Taip pat ir tie vaikai, kurių santykiai su bendraamžiais yra blogi. Streso metu organizme yra atpalaiduojamas kortizolis, dar kitaip vadinamas streso hormonas. Jeigu organizme yra nuolat padidintas kortizolio kiekis, jis pradeda žaloti smegenų ląsteles tam tikroje smegenų srityje, vadinamoje hipokampu. Hipokampas yra viena svarbiausių sričių sąmoningame žmogaus gyvenime, jis yra atsakingas už mokymąsi bei atminties formavimąsi. Esant nuolatinėje streso būsenoje nukenčia tiek trumpalaikė, tiek ilgalaikė atmintis, todėl vaikai labai sunkiai gali įsiminti tai, kas dėstoma mokykloje. Kitas streso šaltinis tampa netikėtumai ir frustracijos, kurias mokiniai patiria kasdien. Kartais jų lūkesčiai ir viltys neišsipildo: iš kontrolinio gavo blogesnį pažymį, negu tikėjosi. Draugai klasėje elgiasi ne taip, kaip norėtųsi. Į tokius netikėtumus ir nusivylimus organizmas taip pat reaguoja kaip į stresą. Stresas sąlygoja, kad organizme sumažėja „laimės hormono“ serotonino, dėl to vaikai tampa impulsyvesni ir agresyvesni. Jeigu tokie vaikai namuose nesulaukia palaikymo, nesijaučia ramiai, nepasitiki savimi, tada tokiems vaikams išlaikyti dėmesio koncentraciją klasėje yra labai sunku. Vaikai tokiu atveju pradeda elgtis agresyviai ir impulsyviai, tai išgyvenimo strategija. Labai svarbu, kad klasėje kaip grupėje nebūtų griežtos vaidmenų struktūros su tais pačiais lyderiais ir tais pačiais nepritampančiais klasėje. Labai dažnai dėl patiriamų nuoskaudų ir bejėgiškumo žmonės pradeda jaustis beviltiškai. Jie pradeda sau nuolat kartoti: “Aš nevykėlis, man vis tiek nieko neišeis“. Vaikai, kurie patiria tokį jausmą tampa pasyvūs ir pradeda vengti bet kokios veiklos. Kartais vidinis bejėgiškumo jausmas netampa pasyvus. Tokiems vaikams su chronišku bejėgiškumo jausmu gana sunku padėti, mokytojai turi būti labai kantrūs ir nuolat duoti tokias užduotis, kurias mokiniai galėtų kontroliuoti savarankiškai. Norint pasiekti normalaus, darbingo klimato klasėje svarbu sumažinti streso lygį mokiniams. Tai galima padaryti dviem būdais: vengti stresinių situacijų (kas turbūt nėra labai įmanoma, nes stresas kasdienis gyvenimo palydovas) ar labai stipriai sumažinti jau esamą streso lygį. Klasėje galima įvesti specialių, neilgai trunkančių ritualų, kurie visada būtų naudojami, kai pereinama nuo vieno užsiėmimo prie kito. Klasėje įvestos aiškios elgesio taisykles bei jų laikymasis kurtų palaikančią klasės atmosferą. Svarbu, kad patys mokytojai nustotų grasinti mokiniams. Jeigu yra labai aiškiai pažeidžiamos taisyklės, įtraukite visą klasę jų aptarimui. Padėkite vaikams suformuoti savo realius, pasiekiamus tikslus. Pakalbėkite su jais kas juos neramina bei trukdo mokytis.
Tėvų įsitraukimas į mokymosi procesą
Dažnai girdime diskusijas apie tai, kiek tėvai turėtų įsitraukti į mokymosi procesus ir kieno tai yra atsakomybė: vaiko, mokytojų ar tėvų? Yra trys pagrindinės tėvų grupės: Per daug įsitraukę į vaikų pamokų ruošą - tie, kurie su vaikais visada ruošia namų darbus, kontroliuoja ir kelia didelius lūkesčius sau ir vaikui. Tokie tėvai nuolat pavargę, o jų vaikai prisiima per mažai atsakomybės už savo rezultatus. Per mažai įsitraukę - tokie tėvai galvoja, kad už vaiko mokymąsi atsakinga mokykla ir mokytojai, per mažai domisi, kaip sekasi vaikui.
Pagalba specialiųjų poreikių turintiems vaikams
Pagal Švietimo ministerijos politiką, specialiųjų poreikių vaikai turi mokytis paprastose mokyklose, o jiems turi pagelbėti mokytojo padėjėjai. Jeigu vaikas pamokos metu pradeda demonstruoti konteksto neatitinkantį elgesį, mokytojų padėjėjas turi keliauti į atskirą erdvę, kur vaikas suvaldo savo emocijas, nusiramina. Patarėjas aiškina, kad mokytojų padėjėjams pinigų turi rasti savivaldybės: „Savivaldybės, kai kurios panašios savo dydžiu, elgiasi radikaliai skirtingai - vienos trečią kartą nuo nepriklausomybės atkūrimo kloja plyteles centrinėje aikštėje, kitos investuoja į mokytojų padėjėjus.“
Bėdų dėl vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, kyla ir dėl pačių tėvų - norėdami, kad vaiką priimtų mokykla, nuslepia jo sveikatos problemas. Sutrikimai sudėtingi ir tikrai kartais pasimeta, ir nežino, kaip elgtis ir mokytojai, ir švietimo pagalbos specialistai. Kai mokytojai žino apie vaiko sveikatos bėdas, gali tinkamai jam padėti ir, kaip sako mokyklos direktorius, net ir specialiųjų poreikių turintys vaikai pasiekia gerų rezultatų - jei pirmūnais ir netampa, išmoksta būti su kitais vaikais, tampa savarankiškesni, o ir kiti vaikai suvokia, kad kiekvienas vaikas yra kitoks ir išmoksta kartu sugyventi.