Ne visi žmonės augo darniose ir rūpestingose šeimose, atliepiančiose ne tik fizinius, bet ir emocinius poreikius. Deja, neįmanoma pakeisti savo tėvų ar vaikystės patirčių. Nesvarbu, kiek žmogui metų, vaikystės nuoskaudos gali lydėti visą gyvenimą. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip įveikti vaikystės traumas, atrasti save ir suderinti tėvystę su asmenine laime.
Vaikystės Žaizdos: Kaip Jas Gydyti?
Jei teko patirti sunkią vaikystę, net ir suaugus gali būti jaučiamas besąlygiškos tėvų meilės, dėmesio, pripažinimo trūkumas. Tai daro įtaką žmogaus požiūriui į pasaulį ir save, apsunkina asmeninius santykius, trukdo pasitikėti savimi ir kitais. Negalime grįžti atgal į praeitį ir priversti tėvų elgtis kitaip, atliepti mūsų poreikius.
Pasitaiko, kad tėvų nepriežiūrą ar nuolatinius užgauliojimus patyrę asmenys gyti pradeda tik atsiskyrę nuo šeimos narių, kurių elgesys žalojantis, toksiškas. Kai, užuot kaltinę tėvus ar bandę juos pakeisti, energiją nukreipiame į savęs auginimą, galime patys sau tapti stipria atrama. Tiesa, atsiriboti nėra paprasta. Visuomenė ar net artimieji gali smerkti dėl tokio pasirinkimo.
Vaikystėje dažniausiai neturime galimybių savęs išgelbėti, net jei aplinka pavojinga. Tik suaugę, pamatę daugiau sveikų santykių (pavyzdžiui, partnerio tėvų šeimoje, tarp kolegų ar draugų) žmonės suvokia, kad tai, ką patyrė, nėra normalu, nėra teisinga. Bet svarbiausia - tai jokiu būdu nėra jų kaltė.
Augdami fiziškai ar emociškai nesaugioje aplinkoje su socialinių įgūdžių stokojančiais, priklausomybių turinčiais ar emociškai nebrandžiais tėvais vaikai turi suaugti itin anksti. Jie būna priversti patys pasirūpinti savimi, o kartais ir broliais, sesėmis ar net pačiais tėvais. Dažnai jiems pavyksta. Bet ne pagal metus rimta atsakomybė atima galimybę būti nerūpestingu vaiku. Tad užaugus kai kurių išgyvenimo strategijų tenka atsimokyti. Pavyzdžiui, stengtis ne pasirūpinti aplinkiniais, o pirmiausia išmokti pasirūpinti savimi.
Taip pat skaitykite: Apie nėštumą: ar įmanoma pastoti jau laukiantis?
Galime visą gyvenimą savęs klausti, kodėl būtent mums nepasisekė, kodėl teko patirti tėvų nemeilę, pykčio protrūkius, žeminimus ar kitą skaudinantį elgesį. Tačiau tokie klausimai nieko nepakeis. Savigaila ar pyktis nepadeda judėti toliau. Jei norime gyventi visavertį gyvenimą, sklidiną meilės, priėmimo, palaikymo, - svarbu susitelkti į tai, ko mums reikia dabar. Turime ieškoti būdų patys suteikti sau tai, ko trūko vaikystėje.
Psichoterapeutė Linda Esposito pabrėžia, kad vaikystėje iš tėvų svarbu mokytis emocinio intelekto, psichologinio atsparumo, ribų ir sveikų santykių principų. Jei matome gerą pavyzdį, visa tai perimame natūraliai. O jei matytas pavyzdys netenkina? Visų pirma galime pažvelgti į veidrodį ir savęs paklausti - ar matome žmogų, kuriuo norime būti, ar tai, ką mums įdiegė tėvai? Kas slepiasi po visomis kitų uždėtomis kaukėmis ar gniaužtais?
Psichoterapeutė Annie Wright sako, kad žmonėms, kuriems teko auginti savo tėvus ar nuolat kovoti dėl išgyvenimo, gali būti sudėtinga tapti švelniems sau patiems. Tačiau švelnumo, atidos ir besąlygiško priėmimo galima išmokti. Siekdami save pakeisti, patobulinti, tapti geriausia savo versija, neretai esame skatinami išeiti iš komforto zonos, perlipti baimes. Vis girdime raginimus pasistengti dar truputį. Bet mokantis švelnumo sau svarbiau yra gebėjimas laiku sustoti, įsiklausyti į vidinį balsą ir nespausti savęs daryti to, ko nesinori.
Psichiatras Donaldas Winnicottas pakankamai gerą mamą apibūdino kaip besistengiančią, mylinčią ir besirūpinančią vaiku, bet kartais klystančią. Būtent tai parodo vaikams, kad nė vienas nesam tobuli, o suklydę galime toliau stengtis, kurti ryšį ir atitaisyti skriaudas. Šią koncepciją A. Wright rekomenduoja taikyti ir stengiantis perauklėti pačius save. Neturime stengtis būti tobuli, taip sau tik pakenksime. Užtenka būti „pakankamai gera mama“ sau. Net jei ne visada pavyksta pasirūpinti savimi, galime išlikti švelnūs ir save palaikyti.
Kartais dvejojant, kaip būtų teisingiausia pasielgti, verta savęs paklausti - o ką tokioje situacijoje patartumėte savo vaikui? Ar patartumėte sakyti NE, palaikytumėte, o gal skatintumėte atsitraukti? Ar norėtumėte atrasti savyje daugiau stiprybės ir įkvėpimo? Pamatyti save, savo nueitą kelią, pasiekimus, stiprybes nauju žvilgsniu - su pagarba, o gal net pasigėrėjimu? Kaip tai galėtų atrodyti?
Taip pat skaitykite: Vaiko teisių perspektyvos
Pasak patyčių kultūrą tyrinėjančios mokslininkės Dorothy Suskind, jis galėtų skambėti maždaug taip: „Mieloji (-asis), esi drąsi (-us) ir stipri (-us). Matau, kad tau sunku pasitikėti naujais žmonėmis ar pasiūlymais, nes užaugai tarp žmonių, kurie nuolat nuvildavo. Bet dabar jau yra kitaip. Tu susikūrei savo saugų draugų ratą, radai patikimų ir įkvepiančių žmonių bendruomenę. Jau gali save apsaugoti. Išmokai išgirsti savo kūno signalus ir pasitikėti vidiniu jausmu, atsitraukti nuo žmonių, greta kurių jautiesi nesaugiai, leistis į santykius tik tada, kai jie atitinka tavo vertybes. Tau puikiai sekasi. Didžiuojuosi Tavimi."
Dar vienas veiksmingas pratimas, padedantis atsiriboti nuo praeities ir pajusti autentišką savastį - skirtumų sąrašas. Sulenkite perpus popieriaus lapą. Vienoje pusėje surašykite, kaip jūs rūpinatės savo vaikais ar kitais artimaisiais, puoselėjate draugystes ir gyvenate vadovaudamiesi savo vertybiniu kompasu. Galite net prisiminti ir pasižymėti pavyzdžius, kaip elgiatės per atostogas, vakarienę ar šeimos šventes. Tuomet prie kiekvienos situacijos parašykite, ką jūsų mama ar kitas šeimos narys, dėl kurio vis dar jaučiate skaudulį, darytų panašiomis aplinkybėmis. Atkreipkite dėmesį į skirtumus.
Taip pat labai svarbu prisiminti, kad nesame kalti dėl to, ką teko patirti. Nepaisant visuomenės stereotipų ir tabu, kartais būtina pripažinti, kad ne visos mamos yra pakankamai geros mamos, ir papasakoti savo istoriją. Terapeutas, partneris ar draugas gali išklausyti ir padėti pamatyti, kiek stiprybės ir vidinės tvirtybės savyje turite. Mamos vaidmuo mūsų visuomenėje dažnai išaukštinamas, sudievinamas. Deja, ne visoms pavyksta būti mama, kokios reikia vaikams. Jei Mamos diena jums ne šventė, o skausmingų prisiminimų diena - turite teisę pykti, būti išgirsti ir pasiskųsti, kaip nepasisekė mamų loterijoje. Nesvarbu, kokia buvo vaikystė - suaugę galime išgyti, sustiprinti savo asmenybę ir gyventi taip, kaip norisi. Esminis dalykas - mokytis kurti sveikus santykius, brėžti ir apginti savo ribas.
Darnūs Smegenys: Emocinis Intelektas Ir Santykiai Su Vaikais
Visiems tėvams teko susidurti su ypatingos kantrybės bei išminties reikalaujančiomis situacijomis ar kaltinti save už neteisingus sprendimus, nesusivaldymo akimirkas. Tačiau tapus mama ar tėčiu žmogiška prigimtis ir žmogiškos klaidos niekur neišnyksta. Svarbiausia sudėtingas situacijas paversti ne tragedijomis, o pamokomis.
Pasak knygos „Protingas vaikas“ autorių dr. Danielio J. Siegelio ir dr. Darnių smegenų teorija ir praktiniai jos taikymo būdai ne tik išmokys daugiau dėmesio skirti emociniam intelektui, atmosferai namuose ir vaiko jausmams, bet ir geriau pažinti save, įsisąmoninti ankstesnes patirtis ir giliau analizuoti kiekvieną situaciją ir jos priežastis bei pasekmes.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai ir dokumentai norint atidaryti banko sąskaitą naujagimiui
Knygoje „Protingas vaikas“ pateikiamos 12 revoliucinių strategijų, sukurtų remiantis mokslinėmis žiniomis ir asmenine autorių praktika, ilgus metus dirbant psichoterapeutais. Šios strategijos padeda ugdyti emocinį intelektą ir kurti darnius santykius su vaikais:
- Kilus konfliktui, pykčio priepuoliui ar pasirodžius vaikiškiems ožiukams, dažnai norisi vaikui prieštarauti, paneigti išsigalvotus pavojus ar tiesiog pasakyti, kad viskas bus gerai. Svarbu vaiką išklausyti, išsiaiškinti, kodėl jis pyksta, bijo ar jaučiasi įskaudintas.
- Tikslus situacijos įvardijimas padės vaikui suvokti ir prisijaukinti situaciją. Labai svarbu neignoruoti skaudžių įvykių. Jei vaikas patyrė šoką, patyčias, pateko į avariją ar išgyvena dėl skyrybų, būtina apie tai kalbėtis, nuosekliai pasakoti, kas įvyko ir leisti bei skatinti vaiką papasakoti, kaip jis mato įvykius. Istorijos pasakojimas padės įsisąmoninti, kas įvyko ir išgyventi su tuo susijusias emocijas.
- Net jei žinote, kad po lova nėra jokio monstro, pasiūlykite vaikui kartu jo paieškoti ar pagalvoti, ar jam patogu vaiko kambaryje.
- Jei visada vaikui pateiksite išsamius atsakymus, patarsite ir galvosite už jį, jam bus sunku pačiam priimti sprendimus ir mąstyti kūrybiškai. Skatinkite vaiką mąstyti, vertinti ir ieškoti atsakymų pačiam.
- Fiziniai veiksmai padeda neprarasti sveiko proto ir išlaikyti savitvardą. Tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas veikia cheminę smegenų sandarą. Sportas, pasivaikščiojimas ar keletas pritūpimų gali pakeisti emocinę būseną. Taip pat raminančiai veikia ir kvėpavimo pratimai. Supažindinkite savo vaiką su šiais būdais.
- Atmintis nėra statiška. Tad svarbu nuolat grįžti prie prisiminimų, ypač, jei praeity būta skaudžių išgyvenimų, pasakoti istorijas, skatinti vaiką prisiminti detales, klausti ir klausyti jo, skatinti nupiešti ar užrašyti istoriją. Išsikalbėjimas padės išgyventi situacijas iki galo ir pereiti į kitą etapą.
- Skatinkite vaikus kalbėti apie savo patyrimus bei rašyti dienoraštį. Tyrimai rodo, kad pats prisiminimas bei įvykio išdėstymas dienoraštyje gerina imuninę ir širdies funkciją, bendrą savijautą.
- Jausmai ateina ir praeina. Svarbu vaikui paaiškinti, kad jausmai yra būsenos, o ne savybės, ir kad jie laikini - vidutiniškai emocija ateina ir praeina per devyniasdešimt sekundžių.
- Vaikus reikia mokyti analizuoti ir suprasti savo jausmus bei emocijas. Paklauskite vaikų, kaip jie jaučiasi. Prašykite tikslesnių apibūdinimų, tokių kaip „nusivylęs“, „susirūpinęs“, „pavydus“ ar „susijaudinęs“, o ne tik „gerai“ ar „blogai“. Vaikai dažnai negali apibūdinti jausmų, nes dar nepažįsta jų įvairovės, tad ir negali pateikti viso emocijų spektro - savo emocinį paveikslą nudažo tiesiog juodai ar baltai.
- Padėkite vaikui suvokti, kad jo gyvenimas susideda iš daugybės dalių ir svarbu nesutelkti dėmesio į vieną problemą. Lavinkite vaiko sąmoningumą. Kai vaikas jaučia nerimą, baimę ar negali užmigti, galima paskatinti įsivaizduoti vietą, kurioje jis jaučiasi ramus, kur gera, pavyzdžiui, plūduriavimą ant plausto, pasisėdėjimą prie upės stovykloje arba supimąsi hamake pas senelius.
- Žaismingas auklėjimas yra vienas geriausių būdų mokyti vaikus kurti santykius. Be abejo, vaikams būtina nustatyti ribas, ir jie privalo atsakyti už savo elgesį, tačiau ir būdami autoritetingi smagiai leiskite laiką su savo vaikais. Žaiskite žaidimus. Pasakokite pokštus. Nebijokite atrodyti kvaili. Domėkitės, kas jiems rūpi.
- Mokykite ginčo metu į situaciją žvelgti iš „mes“ perspektyvos. Jei gebėsite išlikti ramus ir prisiminsite, ko norite išmokyti, į pokalbį turėtumėte pažvelgti kitu kampu. Pirmiausia turėtumėte parodyti, kad suprantate savo atžalos jausmus. Tai susilpnins vaiko gynybą, ir jis supras, ką jaučia kitas. Tuomet turite sužadinti empatiją. Natūralu, kad ne visada pavyks.
Knyga „Protingas vaikas“ pateikia praktinių patarimų, kaip pasinaudoti kasdienėmis akimirkomis, kad atskleistumėte vaikų galimybes. Autoriai ieško būdų, kaip padėti vaikams būti savimi, geriau jaustis šiame pasaulyje, būti atsparesniems ir stipresniems.
Tėvystė Ir Asmeninė Laisvė: Ar Tai Įmanoma?
Kiekvienas suaugęs žmogus yra laisvas pasirinkti su kuo ir kaip gyventi, tačiau jo priimtas sprendimas dažnai keičia ir nepilnamečių vaikų padėtį. Būtent todėl, kad vienas iš tėvų, nusprendęs pakeisti savo gyvenamosios vietos valstybę, kartu pasiima ir vaiką (-us), taip apribodamas kito tėvo (motinos) galimybes palaikyti pastovų ryšį su vaiku bei pažeisdamas vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais ir būti jų auklėjamam, ir lėmė 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau - Hagos konvencija) priėmimą. Prie šios konvencijos yra prisijungusios daugiau kaip 100 pasaulių valstybių, tai rodo, jog problema, kai vienas iš tėvų, pasinaudodamas savo tėvų valdžia, be kito tėvo (motinos) sutikimo išsiveža vaiką, yra aktuali įvairiose šalyse.
Kaip rodo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pateikti duomenys, Lietuvoje kasmet gaunama daugiau kaip 20 prašymų dėl neteisėtai į užsienio valstybę išvežtų ar joje laikomų vaikų grąžinimo į Lietuvą ir vidutiniškai 15 prašymų dėl neteisėtai į Lietuvą atvežtų vaikų grąžinimo į užsienio valstybę.
Neteisėtas Vaiko Išvežimas Ar Neteisėtas Vaiko Laikymas?
Įsivaizduokime vaiką kaip gėlę, kurią auginame gražiame vazone. Būtent vazonas yra valstybė, socialinė, kultūrinė, ugdomoji aplinka ir pan., kurioje vaikas yra įpratęs būti. Paprastai šioje aplinkoje vaikas gyvena kartu su tėvais. Tačiau tai nereiškia, kad vaikas privalo gyventi kartu su abiem tėvais. Svarbu nustatyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas yra vienas iš tėvų valdžios elementų. Tėvų valdžia naudojasi abu tėvai po lygiai. Vadinasi, tik jie abu ir turėtų spręsti, kurioje aplinkoje, kurioje valstybėje geriau augti vaikui. Teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, turėtų spręsti abu tėvai tarpusavio susitarimu, nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku, todėl tik bendrai pasiektas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus.
Tačiau gyvenime dažnai susiklosto situacijos, kai tėvai tarpusavyje nesusikalba. Nesusikalbėjimo priežastys gali būti įvairios: tai gali būti susiję su asmenų tarpusavio santykiais, galimomis grėsmėmis, pasikeitusiomis asmeninio gyvenimo aplinkybėmis ir pan. Tokioms situacijoms išspręsti visų pirma reikia pasinaudoti valstybės, kurioje gyvena vaikas, teikiama pagalba, t. y. galima kreiptis į socialines tarnybas dėl pagalbos vaikui, šeimai teikimo, į mediatorius dėl tarpininkavimo sprendžiant tėvų tarpusavio ginčą, galiausiai į teismus dėl atitinkamo sprendimo vaikui priėmimo.
Pavyzdžiui, Lietuvoje tėvams pradedant gyventi skyrium ar nutraukus santuoką, turi būti išspręstas ir vaikų gyvenamosios vietos klausimas, t. y. su kuriuo iš tėvų lieka gyventi vaikas. Iki 2017 m. sausio 1 d. dažnai buvo stebima tokia ydinga praktika, kai tėvas (motina), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, manydavo galįs vienašališkai keisti ir vaiko gyvenamosios vietos valstybę. Pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą norint išvežti vaiką nuolat gyventi į užsienio valstybę reikia gauti kito tėvo (motinos) rašytinį sutikimą, o jei šis sutikimo neduoda, ginčą sprendžia teismas.
Vadinasi, tuo atveju, jei tėvas (motina) nori kartu su vaiku išvykti gyventi į užsienio valstybę, pirmiausia jis turi tartis su kitu tėvu (motina). Nesitarti galima nebent tuo atveju, jei tėvas (motina) nesinaudoja savo tėvų valdžia, pavyzdžiui, nebendrauja su vaiku, neteikia išlaikymo ir pan.
Situacija dažnai yra tokia, kad tėvams pradėjus gyventi skyrium, vaikas lieka gyventi su motina, o su tėvu bendrauja pagal nustatytą tvarką. Džiugu, kad pastaruoju metu vis daugiau tėčių nori aktyviau dalyvauti vaiko gyvenime ir su vaikais praleisti ne tik savaitgalius, nueiti su jais į kiną ar paskanauti ledų, bet taip pat dalyvauti ir kasdienėje vaiko rutinoje, suruošti vaiką į ugdymą įstaigą ir pan.
Taigi, vaiko išvežimas į kitą valstybę neabejotinai pažeis šias tėvo teises bendrauti su vaiku taip, kaip buvo numatyta. Tačiau visais atvejais turi būti vertinama aplinkybių visuma ir bandoma rasti geriausią sprendimą vaikui. Vien prieštarauti vaiko išvežimui ne visada yra geriausia išeitis vaikui. Reikėtų įvertinti visą situaciją individualiai, kiek vaikas yra prisirišęs prie abiejų tėvų, kas vaikui sukeltų didesnį nepatogumą, ar jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pasikeitimas, tačiau stabilių santykių išsaugojimas, prie kurių vaikas buvo įpratęs, gyvendamas, pavyzdžiui, su mama, ar gyvenamosios vietos toje pačioje valstybėje pasikeitimas, jei mamai išvykus, vaikas būtų perkeltas gyventi kartu su tėčiu.
Įvertinti reikėtų tai, kad jei tėvas (motina) nesutinka su vaiko išvežimu į kitą valstybę, šį ginčą turi spręsti teismas. Tokio ginčo sprendimas gali trukti pakankamai ilgai, todėl šiuos klausimus reikėtų planuoti iš anksto. Deja, dažniausiai atsitinka taip, kad tėvas (motina) teisinių išeičių pradeda ieškoti geriausiu atveju vasaros pradžioje, tikėdamasis, kad naujuosius mokslo metus vaikas galės pradėti jau naujoje valstybėje, į kurią planuojama išvykti.
Tuo atveju, jei vienas iš tėvų nesutinka, kad vaiko gyvenamosios vietos valstybė pasikeistų, dažnai kitas tėvas (motina), nepaisydamas teisinių padarinių, vis tiek priima sprendimą išvykti, kartu pasiimdamas ir vaiką. Tokiu atveju, kai išvykstama be kito tėvo sutikimo, laikoma, kad vaikas išvežtas neteisėtai.
Lygiai taip pat, jei tėvas (motina), išvykęs su vaiku atostogų, pavyzdžiui, atvykę į Lietuvą aplankyti senelių, pasilieka „atostogauti“ ilgiau, galiausiai likusiam tėvui (motinai) praneša, kad grįžti nei jis, nei vaikas neplanuoja, tai laikoma neteisėtu vaiko laikymu kitoje nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje.
Galimi Teisiniai Padariniai Neteisėtai Išvežus Ar Laikant Vaiką
Tėvas (motina), be kurio sutikimo vaikas buvo išvežtas į kitą valstybę, turi kiek galima greičiau kreiptis į savo gyvenamosios vietos centrinę įstaigą dėl pagalbos grąžinti vaiką. Pagal Hagos konvenciją buvo sukurtas centrinių įstaigų bendradarbiavimo mechanizmas, kurį pasitelkus tėvas (motina) gali greičiau rasti neteisėtai išvežtą vaiką ir užtikrinti jo teisių apsaugą.
Klausimą dėl vaiko grąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę sprendžia valstybės, į kurią išvežtas vaikas, teismai. Paminėtina tai, kad paprastai tėvas (motina) su vaiku arba grįžta į savo tėvynę, t. y. aplinką, kurioje galimai jaučiasi saugesnis, pavyzdžiui, užsienio šalyje gyvenusieji grįžta su vaiku į Lietuvą, arba išvyksta į kitą valstybę, kurioje galimai yra kuriama jam saugesnė aplinka, pavyzdžiui, sukuriami nauji šeiminiai ryšiai, atsiranda nauja darbo vieta ar pan.
Lietuvoje teismai sprendžia dėl neteisėtai į Lietuvą atvežtų vaikų grąžinimo į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Peržvelgus teismų praktiką sunku būtų įvertinti aiškias tendencijas. Kiekvienu atveju teismai sprendžia itin individualiai ir net nustatę neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo faktą ne visada išduoda leidimą vaiką grąžinti.
Pažymėtina, kad sprendimas dėl vaiko grąžinimo nėra sprendimas grąžinti vaiką tėvui (motinai), likusiam valstybėje, iš kurios vaikas buvo išvežtas. Kalbama tik apie vaiko grąžinimą į jam įprastą socialinę aplinką, todėl šios bylos turi būti nagrinėjamos kiek galima greičiau, mat praėjus metams nuo vaiko išvežimo, dažnai gali būti sunku nuspręsti, ar vaikas nesijaučia geriau naujoje valstybėje.
Žinoma, dažniausiai vaiką išvežęs tėvas (motina) klausia, o kur vaikas bus grąžintas, jei aš neketinu grįžti. Tai, matyt, yra sunkiausia šių bylų dalis. Tačiau iki bus išspręstas tolesnis vaiko gyvenamosios vietos klausimas, vaikas arba liks gyventi su tėvu (motina), gyvenančiu toje valstybėje, iš kurios buvo išvežtas, arba galės gyventi su vaiką išvežusiu tėvu (motina), jei šis priims sprendimą grįžti kartu su vaiku, arba bus laikinai perduotas kitų asmenų priežiūrai.
Kada Galima Vaiko Negrąžinti Į Jo Nuolatinės Gyvenamosios Vietos Valstybę?
Jeigu grįžtume prie vaiko-gėlės alegorijos, tai natūralu, kad gėlę staiga išrovus iš vazono, gali būti pažeistos gėlės šaknys, kas neabejotinai apsunkins gėlės prigijimą naujame vazone. Būtent todėl pirmiausia yra siekiama grąžinti gėlę į jai įprastą vazoną, kol dar šaknys nepažeistos. Vis dėlto, kalbant apie neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimą, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus.
Hagos konvencija numato kelias išimtis, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.
Viena tokių išimčių yra ta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad „prisitaikymas“ apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą - įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą - saugumą ir stabilumą. Žodžių junginys „nauja aplinka“ reiškia vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, gyvenimo sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Vis dėlto, prisitaikymą paprastai galima konstatuoti tik praėjus ilgesniam laiko tarpui, todėl jei vaiko grąžinimo byla pradedama spręsti pakankamai greitai, praėjus, pavyzdžiui, ne daugiau nei keliems mėnesiams nuo vaiko išvežimo, abejotina, kad teismas galės pagrįsti vaiko negrąžinimą šiuo pagrindu.
Kita išimtis yra paties vaiko prieštaravimas būti grąžintam. Sprendžiant tokio pobūdžio bylas išklausyti vaiką yra būtina. Tačiau vaiko nuomonė turi būti vertinama atsižvelgiant į vaiko amžių ir jo gebėjimą pačiam priimti sprendimus, galimą tėvų įtaką vaiko nuomonei ir pan. Pažymėtina, kad teismai skirtingai vertina vaiko prieštaravimą, pavyzdžiui, vienoje byloje teismas sprendė, kad dešimties metų nesulaukęs vaikas dar nėra pakankamai brandus, kad galėtų aiškiai suformuluoti savo nuomonę, o kitoje, kad jau septynerių metų vaikas yra pakankamai brandus pagrįsti savo poziciją dėl gyvenimo Lietuvoje ir nenoro grįžti į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.
Trečia išimtis - yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Paprastai vaiką išsivežęs tėvas (motina) grėsmę vaikui grindžia galimu likusio tėvo (motinos) smurtu, piktnaudžiavimu alkoholiu, tėvystės įgūdžių nebuvimu ir pan. Nepaisant visų šių aplinkybių, kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar šios aplinkybės yra pagrįstos įrodymais, ar tėvas (motina) gali keisti savo elgesį ir tinkamai pasirūpinti vaiku. Reikėtų priminti, kad vaiko grąžinimas į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę nereiškia vaiko grąžinimo ten likusiam tėvui (motinai).
Kaip Išvykti Į Kitą Valstybę Kartu Su Vaiku?
Pirmiausia turite gerai įvertinti šeimos situaciją. Tais atvejais, kai kyla grėsmė jums ar vaikui, turite kreiptis į atitinkamas vaiko gyvenamosios vietos valstybės įstaigas, kad surinktumėte įrodymus apie netinkamą tėvo (motinos) elgesį ir galimą grėsmę vaikui. Lygiai taip pat geriausia būtų ir bylą dėl vaiko globos ir gyvenamosios vietos pradėti vaiko gyvenamosios vietos valstybėje prieš bėgant iš jos.
Jei vis dėlto nusprendžiate išvykti, prieš išvykdami pasirūpinkite tinkamu atstovavimu nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje paprastai yra sprendžiamas jūsų vaiko globos klausimas, nepriklausomai nuo to, ar vaikas bus grąžintas ar ne.
Ir nepamirškite, vaikus kaip ir gėles reikia auginti atsakingai ir prieš priimant kokį nors sprendimą, reikia iš anksto gerai jį suplanuoti.