Namuose augantis vaikas dažnai nemoka dalintis savo daiktais su kitais. Darželyje, gyvenant bendruomenėje, vaikai to mokosi kiekvieną dieną. Gyvenant kolektyve, tarp vaikų, mokytis dalintis yra lengviau, negu augant vienam vaikui namuose. Tačiau ar visada verta versti vaiką dalintis ir kaip tai daryti tinkamai?
Dalijimasis darželyje
Ikimokyklinio ugdymo specialistė Dalia Masilionienė sako, kad dalijimasis darželyje yra natūrali dienotvarkės dalis: „Darželyje mes turime taisykles, kurių kviečiame vaikus laikytis. Grupėje turime užrašytas štai tokias taisykles: „Šypsausi sau ir kitiems“. „Žaislus dedu į vietą“. „Tyliai uždarau duris“. „Bėgioju tik lauke“.
Jeigu vaikai nepasidalina vienu žaislu, pirmiausia paklausiame, kas pirmas jį paėmė. Tas ir turi teisę pirmas su tuo žaislu pažaisti. Kitas turi palaukti. Jeigu sunku išlaukti, susitariame, kad einame užsiimsime kita įdomia veikla, kol teks palaukti. Jeigu matome, kad pirmasis vaikas užtęsia žaidimus, sutariame, kad nustatysime laiką, po kurio jau reiks atiduoti. Prisukame obuoliuką, kuris po kurio laiko duoda signalą arba paskambiname varpeliu. Neretai panaši situacija nutinka, kai vaikai į vaikų darželį atsineša žaislą iš namų. Jei jis gražus, tada jo prireikia ir kitiems. „Jeigu vaikas nenusiteikęs jo duoti kitiems, tada paprašome, kad trumpai parodytų ir nusineštų pasidėti“ -sako pašnekovė.
Kai vaikai nepasidalina žaislų, namuose neretai kyla triukšmas: „Aš pirmas paėmiau“ - šaukia vienas, „Ne, aš - pirmas“, - ginčijasi kitas. Dalia Masilionienė tokiu atveju pataria pirmiausia nuraminti vaikus ir pažvelgti į konfliktą kūrybiškai. Pavyzdžiui, paklauskite, kas pirmas šiandien padarė gerą darbelį - susitvarkė žaislus, gražiai sudėjo batukus, ar ryte gražiai pasisveikino „Labas rytas“. Tas žais pirmasis, o kitas - vėliau. Linksmiems tėveliams pedagogė siūlo esant panašiai situacijai, suvaidinti tai vaikams, pavyzdžiui, kaip mama ar tėtis nepasidalija šaukštu ar rankšluosčiu. Po to paklauskite vaikų, ar taip gražu elgtis?
Vaikų savininkiškumo jausmas
Maži vaikai nemėgsta dalytis žaislais. Retas kuris ištiesia rankytę ir atiduoda savo mėgstamą daiktą. Kodėl toks stiprus savininkiškumo jausmas? Ar reikia mokyti dalytis tuo, ką turi?
Taip pat skaitykite: Kraujo tyrimo nėštumo nustatymo vadovas
Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė.
Maži vaikai nesidalija žaislais ir tai natūralu. Nieko bloga, kad pribėga, atima iš kito ir nenori atiduoti. Metukų ar kelerių bamblys dar neskiria, ką reiškia žodeliai „mano” ar „nemano”. Pamato, užsigeidžia ir pasiima ne savo daiktą. Bet lygiai taip gali kitam ir atiduoti savo daiktą. Nesupranta, gražu tai ar ne. Mažyliai atiminėja ne tik žaislus, bet ir saldainius ar kitus skanėstus. Jei keli šiek tiek daugiau kaip vienų metų pipirai žaidžia smėlio dėžėje ir pamato, kad vienas turi gražesnį kibirėlį, be sąžinės graužaties prieina ir bando atimti. Jei neduoda, kaukšt kastuvėliu per galvą. Vienas laiko, o kitas traukia. Dažnas vaizdas, tiesa?
Psichiatrės komentaras: Nereikia tikėtis, kad metų dvejų, o kartais net ir vyresnis vaikas ims bei sąmoningai atiduos savo žaisliuką. Mažylis labai nuoširdžiai nori turėti, imti, gauti, mat pirmaisiais gyvenimo metais jaučiasi esąs pasaulio „bamba”. Aišku, vaikas gali savo daiktą atiduoti dėl to, kad mama prašo, liepia ar baugina, bet ne dėl to, kad taip būtų mandagu elgtis. Todėl tėvai neturėtų nusivilti savo nedraugišku, nenorinčiu dalytis savo daiktais ar iš kitų žaislus atiminėjančiu mažyliu.
Kaip elgtis, kai vaikas atiminėja žaislus?
Geriausia būtų nesudaryti sąlygų tokiems vaiko veiksmams, kai jis atiminėja žaislus iš kito ir dar jį aptalžo. Kovoti natūralu, tačiau tėvams reikia stebėti, kad mažylis nenuskriaustų savęs ar kitų. Svarbu pastebėjus bandantį draugiškai pasidalyti vaiką pagirti.
Psichiatrės komentaras: Mergaitei reikėjo nugalėti, atimti, būti ten, kur kas nors įdomaus vyksta. Matyt, taip jau yra, kad vienam mažyliui įdomu atrasti, pasiimti žaislą, kuris guli. Bet kitam jis tampa įdomus, kai pamato, kad kitam linksma. Ir tą ,,linksmumą” reikia pasiimti.
Taip pat skaitykite: Maisto paramos galimybės vaikams
Nereikėtų labai sureikšminti tokių aplinkybių, tačiau jos gali rodyti, kad tam vaikučiui, kuris atiminėja iš kitų žaislus, gali trūkti tėvų dėmesio. Matyt, mamos ir tėčio akys krypsta į jį tik tuomet, kai atima, nuskriaudžia kitą. O kol žaidžia vienas, niekam nėra įdomus. Reikia patiems tėvams imtis iniciatyvos organizuoti vaiko veiklą, nesudaryti „kovai” palankios padėties, stengtis pagirti gerą vaiko elgesį. Svarbu savo reakcija nepaskatinti vaiko agresijos, jei žaisliuką atiminėja ne iš piktos valios, o dėl to, kad labai nori jį turėti. Mažylis nesugeba suprasti, ką ne taip padarė, tačiau mes visada galime nukreipti jo dėmesį, pasiūlyti ką nors įdomesnio. Labai svarbu, kad vaikui neliktų skaudžių prisiminimų ar kaltės jausmo dėl to, kad labai nuoširdžiai norėjo paimti žaislą, o tapo tėvų pasipiktinimo ar pajuokos objektu.
Žaislai svečiuose
Dažnai nuėjus į svečius kyla skandalų. Arba vaikas nenori atiduoti padovanoto atnešto žaisliuko, arba rimtai ketina iš svetimų namų išsinešti kokį nors ilgaausį kiškį. Ką daryti mamai? Nusileisti mažiuko užgaidoms, ar ne?
Psichiatrės komentaras: Ko gero, geriausia į svečius nusinešti dvi lėles. Vieną padovanoti, o kitą palikti savo mergaitei. Vyresni vaikai jau supranta gimtadienio dovanas ir moka laukti savojo, todėl gali susitaikyti su tokia padėtimi, o mažiukui kur kas sunkiau. Vaikui reikia leisti norėti ir liūdėti, jei negauna to, ko nori. Tai labai natūralūs jausmai. Juk ir mes, suaugusieji, ne viską galime turėti. Tačiau būtina jausti, ar mūsų vaikas jau pajėgia pasidalyti ar atiduoti savo žaislus. Svarbu mažiuką mokyti, kad iš svetimų namų nieko neišsinešame. Noras išsinešti atsiranda apie antruosius gyvenimo metus.
Jei svečiuose pyplys ožiuojasi, tikrai ne metas aiškintis santykius. Galima leisti jam išsinešti žaislą arba jo neišsinešti. Tik būtina žinoti, kad jau atsirado auklėjimo spragų. Mat vaikas jau yra išmokęs išsireikalauti iš tėvų to, ko nori. Patarimas tėvams - būti nuosekliems ir laikytis duoto žodžio. Jei pažadame vaikui, kad negalės paimti žaislo, privalome laikytis savo žodžio. Jei nusprendžiame jam padovanoti ką nors nauja, taip pat privalome laikytis susitarimo. Tik tada, kai vaikas jaus, kad gali pasitikėti tėvais ir kad jais neįmanoma manipuliuoti, sumažės ir bėdų. Paprastai vaikai, kurie užsispiria išsinešti iš svečių ar parduotuvės kokį nors žaislą, kovoja visai ne dėl jo, o su tėvais: kas ką nugalės.
Kada vaikas išmoksta dalintis?
Maždaug apie trečiuosius-šeštuosius gyvenimo metus vaikai „atranda” dar nepatirtą jausmą, kad gražu pasidalyti tuo, kas tau pačiam brangu. Tėtis džiaugiasi, kai sūnus broliukui duoda išbandyti savo mašinėlę. Mama šypsosi, kai kaimynų mergytei leidžia palaikyti lėlę. Su tokio amžiaus mažyliais jau galima susitarti, pasakyti jiems, kad eisime į svečius, ir tikimės, kad vaikas mokės tinkamai elgtis, aptarti iš anksto galimą sunkią padėtį. Tik nereikia tikėtis, kad visus „išaugtus” žaislus vaikas kilniadvasiškai atiduos labdarai. Vyresniems kartais malonu atiduoti ,,išaugtą” barškutį mažesniam, bet ir jiems kartais nė iš šio, nė iš to pasidaro jo labai labai gaila. Kaip ir ketverių metų Ignui, kuris labai nuoširdžiai nešė dovanų guminę antytę dviejų mėnesių pusseserei. Visą kelią kalbėjo, kad atiduos ją, o priėjęs prie lovytės nenorėjo su žaisliuku skirtis. Mamai paliepus metė antytę ir verkdamas išrėžė: ,,Imk, bet žinok, kad ji mano buvo!”
Taip pat skaitykite: Nėščiųjų teisės darbe Lietuvoje
Iki šešerių metukų vaiko pasaulis sukasi tik apie jį patį ir pats vaikas sau yra svarbiausias. Todėl tiesiog būtina už gerus darbus mažylį pagirti kad ir šimtus kartų, o ypač už tuos, kai vaikas pasielgė brandžiau, atsakingiau, draugiškiau, nei būdamas mažas, svarbu, kad jis džiaugtųsi ir didžiuotųsi savimi. Kuo labiau tėvai giria savo vaikutį, tuo lengviau jam susitaikyti su nemalonia padėtimi. Vaikas, už gerą elgesį apdovanotas gerais žodžiais, pradeda suprasti, kaip dera elgtis.
Ar reikia mokyti dalintis?
Jei vaiko noras neatiduoti žaislų yra natūralus, ar verta mokyti jais dalytis? Taip, reikia to mokyti. Tačiau pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais to išmokyti neįmanoma. Vaikas turi subręsti, „atrasti” savyje norą dalytis ne tik žaislais, bet ir kitais daiktais. Ir labai svarbu nepersistengti, kad mažylis nesijaustų apiplėštas. Arba atiduotų savo daiktus tik todėl, kad bijo mamos ar tėčio. Prisimenate filmuką, kaip mama mažam berniukui davė dėžę saldainių ir liepė pasidalyti su kitais? Vaikas nuoširdžiai prieidavo prie kiekvieno žmogaus ir vaišindavo saldainiu. Vaišino ir vaišino, kol galų gale pamatė, kad pačiam neliko nė vieno. Taigi kitą kartą saldainiais su niekuo nesidalijo.
Žaidimų aikštelėje - vėl skandalas. Vaikas verkia, prispaudęs žaislą prie krūtinės ir beviltiškai šaukia: „Mano!“ O mama įtikinėja jį, kad reikia dalintis su kitais. Pažįstamas vaizdas? Idilė žaidimų aikštelėse neturėtų klaidinti. Kai vienas vaikas bando apginti savo teisę į nuosavybę, suaugusieji tai suvokia kaip godumą, blogas manieras ir visa tai natūraliai smerkiama. Pavyzdžiui, jei iš suaugusio žmogaus bus atimtas jo „žaislas“ - mobilusis telefonas, jis turbūt nebus labai patenkintas tokiu kito žmogaus poelgiu. Nerimą tėvams sukelti turėtų visai kitas vaizdas, kai vaikas, vos tik pareikalavus, atsisako žaislo, o paskui sėdi kamputyje, nesiryždamas jo susigrąžinti. Arba išvis nekreipia dėmesio į asmeninių daiktų atėmimo faktą ir greitai tai pamiršta.
Dalintis su kitais - gerai ir teisinga, kaip tvirtina daugelis suaugusiųjų. Tačiau vaikui, kuris dar tik mokosi atskirti savo ir svetimas asmenines ribas, šie padorumo standartai nežinomi ir nesuprantami. Jeigu vaikas noriai dalijasi savo žaislais, bet negali paskui jų atsiimti, būtina išmokyti jį būti atkaklesniu ir ryžtingesniu. Kartu su juo prieikite prie vaikų ir mandagiai paprašykite grąžinti tai, ką paėmė. Leiskite vaikui pačiam pasiimti savo žaislus, tačiau su jūsų palaikymu jam už nugaros.
Kaip mokyti dalintis žaislais?
Maži vaikai nemėgsta dalintis žaislais. Retas kuris ištiesia ranką ir atiduoda savo mėgstamą daiktą. Ar reikia to mokyti? Ir kaip?
Maži vaikai nesidalija žaislais ir tai natūralu. Nieko bloga, kad pribėga, atima iš kito ir nenori atiduoti. Metų ar kelerių vaikas dar neskiria, ką reiškia žodžiai „mano“ ar „ne mano“. Kūdikis tiesiog dar nesupranta, kad koks nors žaislas gali būti ne jo. Pamato, užsigeidžia ir pasiima ne savo daiktą. Bet lygiai taip gali kitam atiduoti savo daiktą. Net nesupranta, gražu tai ar ne. Mažyliai atiminėja ne tik žaislus, bet ir saldainius ar kitus daiktus.
Nereikia tikėtis, kad metų, dvejų, o kartais net ir vyresnis vaikas ims ir sąmoningai atiduos savo žaisliuką. Mažylis labai nuoširdžiai nori turėti, imti, gauti, mat šiais pirmaisiais gyvenimo metais jis jaučiasi pasaulio centras. Aišku, vaikas gali savo daiktą atiduoti dėl to, kad mama prašo, liepia ar baugina, bet ne dėl to, kad tai padaryti gražu. Todėl tėvai neturėtų nusivilti savo „nedraugišku ir nenorinčiu dalytis ar iš kitų žaislus atiminėjančiu“ mažyliu. Vaikams visiškai nesunku pasidarbuoti kumščiais ir kovoti iš visos širdies. Kovoti natūralu, tačiau tėvams reikia stebėti, kad mažylis nenuskriaustų savęs ar kitų. Svarbu pastebėjus bandymą draugiškai pasidalinti vaiką pagirti.
Atėjęs į svečius, pavyzdžiui, į draugo gimtadienį, tokio amžiaus mažylis gali nenorėti atiduoti žaislo. Ko gero, geriausia į svečius nusinešti dvi lėles. Vieną padovanoti, o kitą palikti savo mergaitei. Vyresni vaikai jau supranta gimtadienio dovanas ir moka laukti savojo, todėl gali susitaikyti, kad reikia laukti, o patiems mažiausiems kur kas sunkiau. Vaikui reikia leisti norėti ir liūdėti, jei negauna to, ko nori. Mat tai labai natūralūs jausmai. Juk ir mes, suaugusieji, ne viską galime turėti. Tačiau būtina jausti, ar mūsų vaikas jau pajėgia pasidalyti ar atiduoti savo žaislus. Svarbu vaiką išmokyti, kad iš svetimų namų nieko negalima išsinešti. O noras išsinešti atsiranda apie antruosius gyvenimo metus.
Geriausias patarimas tėvams yra būti nuosekliems ir laikytis duoto žodžio. Jei pažadame vaikui, kad negalės paimti žaislo, privalome laikytis savo žodžio. Jei nusprendžiame jam padovanoti ką nors nauja, taip pat privalome laikytis susitarimo. Tik tada, kai vaikas jaus, kad gali pasitikėti tėvais ir, kad jais neįmanoma manipuliuoti, rūpesčių bus mažiau. Paprastai vaikai, kurie užsispiria išsinešti iš svečių ar parduotuvės kokį nors žaislą, kovoja visai ne dėl jo, o su tėvais, kuris kurį nugalės.
Maždaug apie trečiuosius- šeštuosius gyvenimo metus vaikai „atranda“ dar nepatirtą jausmą, kad gražu pasidalinti tuo, kas tau pačiam brangu. Tėtis džiaugiasi, kai sūnus broliui duoda išbandyti savo mašinėlę. Mama šypsosi, jei kaimynų mergytei dukrytė laidžia palaikyti lėlę. Su tokio amžiaus mažyliais jau galima susitarti, pasakyti jiems, jog eisime į svečius ir tikimės, kad vaikas mokės tinkamai elgtis. Tik nereikia tikėtis, kad visus išaugtus žaislus vaikas kilniadvasiškai atiduos labdarai. Vyresniems kartais malonu atiduoti barškutį mažiukui, bet ir jiems kartais nei iš šio, nė iš to pasidaro labai labai gaila.
Iki šešerių metukų vaiko pasaulis sukasi tik apie jį patį ir pats vaikas sau yra svarbiausias. Todėl tiesiog būtina už gerus darbus mažylį pagirti kad ir šimtąjį kartą, ypač už tuos, kai vaikas pasielgė brandžiau, atsakingiau, draugiškiau, negu būdamas mažas. Svarbu, kad jis džiaugtųsi ir didžiuotųsi savimi. Kuo labiau tėvai giria savo vaiką, tuo lengviau jam susitaikyti su nemaloniomis aplinkybėmis.
Mažyliams sunku dalintis, nes jaučiasi visatos valdovais. Didelis ego iki 3 metų - normalus asmenybės vystymosi tarpsnis, nulemtas besąlyginės tėvų meilės. Žinomas amerikiečių pediatras, knygų apie auklėjimą autorius dr. Galia turėti - natūrali vaiko sąmoningumo dalis. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais baigiasi susitapatinimas su mama, siekiama išskirti savo identitetą ir sukurti tapatybę. Prasideda augimo fazė, pažymėta skambiomis frazėmis „Aš pats!“ ir „Čia mano!“ Vaikui augant vystosi prisirišimas tiek prie žmonių, tiek prie daiktų. Šis gebėjimas labai svarbus norint būti emociškai sveiku žmogumi. Vienų metų mažylis sunkiai dalinasi mama, dvimetis neatiduoda mėgstamo meškiuko. Kai kurie vaikai taip prisiriša prie žaislo ar antklodėlės, kad daiktas tampa neatsiejama kūno dalimi. Galima įsivaizduoti, kaip sunku įtikinti mažylį atiduoti draugui lėlę ar mašinytę.
Dalininimasis reiškia empatiją, gebėjimą įsijausti į kito mintis ir pamatyti situaciją svetimomis akimis. Vaikai, jaunesni nei 6 m., retai geba iš tikrųjų užjausti. Iki tol jie dalinasi daiktais tik todėl, jog moko tėvai. Nesitikėkite, kad dvimetis lengvai duos draugui savo žaisliuką. Vaikai iki 2 m. žaidžia lygiagrečiai - kartu su kitais, bet ne su jais. Mažyliai rūpinasi savo turtu ir negalvoja, ko nori ar kaip jaučiasi kitas vaikas. Tačiau tinkamai auklėjant savanaudis dvimetis gali tapti dosniu keturmečiu. Mylimi vaikai, kurių saugumo poreikis patenkintas, gali būti jautresni ir linkę dalintis. Mažyliui lengviau atiduoti žaisliuką mažiau galingam ir reikliam asmeniui, pvz., jaunesniam broliukui, ramiam kiemo draugui, o ne tam, kuris viską gadina. Elgesys priklauso ir nuo atžalos temperamento. Net 4-5 m. vaikas dalijasi pasirinktinai. Nori pasilikti kelis brangius daiktus tik sau, tad svarbu gerbti šias ribas.
Kaip skatinti dalinimąsi?
Didelė klaida - versti vaiką dalintis per nenorą ir ašaras. Geriau kurkite požiūrį ir aplinką, kurie skatintų atžalą keistis. Svarbu suprasti ir gerbti mažųjų mąstymą. Suaugusiesiems žaislai yra tik daiktai, vaikams - vertingas asmeninis turtas. Stebėkite atžalą, kada žaidžia vaikų būryje. Elgesys parodys, ko reikia išmokti labiausiai. Jei atžala atiminėja kitų daiktus, greitai sužinos, kad niekas nenori su ja žaisti. Jei visada atsiduria aukos vaidmenyje, turės išmokti pasakyti „ne“. Ikimokyklinukai natūraliai išgyvena etapą „Kas man naudinga?“ ir pereina į socialinį mąstymą „Kas mums naudinga?“. Leiskite dalintis tiek, kiek vaikas geba.
Pastebėta, kad mažieji, kurie pirmus dvejus metus buvo auklėjami prieraišiai, vėliau aktyviau dalinasi dėl dviejų priežasčių. Sulaukę dosnumo seka duotu pavyzdžiu ir patys tampa dosniais. Be to, vaikas, kuris jaučiasi teisus, labiau linkęs dalintis. Augantys mylinčioje šeimoje įsivaizduoja save teigiamai ir pasižymi didesne saviverte. Moksliniai tyrimai rodo, kad mažyliams, kurie jaučiasi artimi ir prisirišę prie tėvų, reikia mažiau saugumą garantuojančių objektų.
Vaikai kopijuoja suaugusiųjų elgesį kaip beždžionėlės. Jei tėvai dalijasi noriai ir su džiaugsmu, ilgainiui taip elgiasi ir atžalos. Išnaudokite kiekvieną progą ir paverskite mažiausią situaciją pamoka. Pabrėžkite aplinkinių dosnumą: „Matai, mama dalinasi savo knyga su drauge“, „Kaip smagu, kad broliukas pavaišino tave saldainiais“, „Kokių skanių blynelių tau iškepė močiutė“. Svarbu patiems dalintis su vaiku: „Ateik arčiau. Padarysiu tau vietos ant sofos“, „Jeigu šalta, galiu paskolinti pirštines“, „Nori atsigerti iš mano gertuvės?“.
Jeigu šeimoje auga du ir daugiau vaikų, jie neišvengiamai mokysis dalintis, nes nė vienas negalės turėti mamos ar tėčio 100 %. Dalinimosi esmę vaikai perpranta ne tik stebėdami suaugusiųjų elgesį, bet ir žaisdami. Moksliniai tyrimai rodo, kad mažieji geriau įsimena naują informaciją, jei mokosi per žaidimus, o ne tik klauso, ką savo tėvai. Skatinkite ir kurkite palankias situacijas, pradėdami nuo artimo ir ypatingo asmens. Net dvimetis jau gali žaisti žaidimą „Pasidalink“. Padovanokite dovaną iš smulkių detalių, pvz., kaladėles, saldainių ar sausainių dėžutę, mašinėlių ar lėlių, kamuoliukų rinkinį. Vėliau paprašykite pasidalinti dovana su kitais šeimos nariais. Perduosite žinią, kad dalinimasis yra kasdienis dalykas, teikiantis džiaugsmą. Žaidimas ugdo humoro jausmą, sąžiningumą, dosnumą, susikaupimą, lankstumą, paklusnumą taisyklėms, empatiją ir konkurencingumą. Taip pat galima pajusti neigiamus jausmus: pavydą, savanaudiškumą, melą, sukčiavimą. Visiems jiems lemta būti, todėl padėkite vaikui suprasti ir išjausti.
Nereikia tikėtis, kad dvimetis iškart taps dosniu ir supratingu draugu, tačiau laikykitės nuoseklios taktikos, kuri skatins vaiką keistis. Lygiai taip pat svarbu mokyti pranešti apie savo poreikius draugams. Galite sakyti: „Kai Pijus apvažiuos namą tris kartus, duos tau dviratuką. Paklausk jo, kada baigs“ arba „Ištiesk ranką ir lauk. Kai Sofija bus pasiruošusi, ji paduos tau lėlę.“ Mokykite spręsti konfliktus, tačiau neskubėkite kištis ir aiškintis santykius. Suteikite vaikams laiko ir erdvės išspręsti ginčus tarpusavyje. Jei konflikto dinamika vystosi tinkama linkme, geriau likti stebėtojais. Savarankiškas mokymasis turi ilgalaikę vertę. Jei situacija blogėja, atskirkite nesutariančius vaikus, tačiau neverskite dalintis daiktais vien todėl, kad kuris nors verkia ar ožiuojasi.
Jeigu du vaikai nepasidalina vienu žaislu, teisėjo vaidmenį gali atlikti laikmatis. Pvz., abu broliukai nori suptis ant sūpynių. Pasiūlykite vaikams pasirinkti skaičių nuo 1 iki 10. Pasakęs didžiausią supasi pirmas. Nustatykite laikmatį ir leiskite vaikui mėgautis laimingomis minutėmis, kol nuskambės garsinis signalas. Kitas brolis privalo laukti. Vėliau vaikai pasikeičia ir laikmatis nustatomas iš naujo. Jei mažasis nenori užleisti vietos, nuraminkite, jog palaukus vėl ateis jo eilė. Gali prireikti kelių ciklų, kol vaikas pats nulips nuo sūpynių šypsodamasis, nes žinos, kad galės pasisupti vėliau. Kitais atvejais pirmumo teisę žaisti galima paskirti tam, kuris linkęs bendradarbiauti. Brandžiau elgiasi vyresnieji, tačiau nereikėtų tuo piktnaudžiauti ir visuomet nuolaidžiauti jaunėliams. Žaidimai su laikmačiu moko atidėti pasitenkinimą, o jeigu metodas neveikia, sutrumpinkite malonumo laiką. Nukabinkite sūpynes ir pasakykite, kad jų nebus tol, kol neišmoks dalintis. Mažieji gali pykti, jog nė vienas negauna, ko nori, tačiau vėliau supras, kad geriau dalintis, nei visiškai netekti žaislo.
Jeigu atžalai sunku dalintis žaislais, paprašykite ateinančių svečių atsinešti savų. Pasitelkite naudingus mainus. Mažyliams sunku atsispirti naujovėms, todėl labiau domina nematyti draugo turtai. Netrukus atžala supras, kad turi dalintis daiktais, jei nori gauti pažaisti su svetimais. Jeigu einate į namus, kuriuose trimetis vis dar nesidalina, o jūsų atžalai draudžiama eiti į jo kambarį, atsineškite savo žaislų. Atstumtasis neturėtų jaustis nuskriaustas ir apribotas. Kai kurie vaikai šiame amžiuje jau išsiugdo teisingumo ir sąžiningumo jausmą.
Būtinai pagirkite vaiką, jeigu jis dalinasi, ir akcentuokite teigiamą elgesį. Padeda situacijos, susijusios su globa ir empatija. Jei vaikas laikosi įsikibęs savo brangaus turto, gerbkite jo prisirišimą. Mokykite švelniai ir kantriai, be reiklumo ir spaudimo. Normalu, kad kai kuriuos žaislus saugos, o kai kuriuos skolins be vargo, su kai kuriais vaikais bus dosnus, o su kitais egoistiškas. Palaikykite atžalos poziciją ir ginkite jo nuomonę. Stebėkite, kad daiktai nebūtų paveržti jėga. Padėkite ir prieš išleisdami į lauką, t. y. aptarkite, kokius smėlio žaislus skolins, kokių nenori duoti. Būkite tarpininkais ir paaiškinkite aplinkiniams: „Tai ypatinga gimtadienio dovana. Galite žaisti su kitais žaislais, bet prašome neliesti šito. Kai Gustė bus pasiruošusi, ji pasidalins, o kol kas gerbkite jos nuosavybę.“
Kuo didesnė šeima, tuo labiau reikės stengtis siekiant pusiausvyros tarp pagarbos turtui ir mokymo dalintis. Pabrėžkite, kokie daiktai namuose yra bendro naudojimo, pvz., televizorius, kompiuteris, batutas, todėl reikia dalintis. Jei auga daug mažamečių vaikų - pametinukai, dvynukai ar trynukai, kurių poreikiai panašūs, galima sutarti, jog gavęs dovaną vaikas pažais netrukdomas 1-2 dienas, o vėliau žaislas pateks į bendrą kraitį ir juo naudosis visi.
Kaip reaguoti į muštynes dėl žaislų?
Iš tiesų, tai visiškai normali tokio amžiaus mažylių savybė, o tėvų pareiga ir tikslas, kad iš šios savybės vaikas pamažu išaugtų žinodamas, kad yra ne blogas mušeika, o geras žmogus, mokantis kontroliuoti savo jausmus ir emocijas bei užmegzti visaverčius santykius su kitais žmonėmis. Kaip šią tėvišką pareigą įgyvendinti? Sunkiu momentu tėvams susitvardyti turėtų padėti žinojimas, jog nebrandžios vaiko smegenys negeba kontroliuoti impulsų ištikus stipriam jausmų proveržiui. Kai vaikas kažko labai nori ar nenori, jis visomis išgalėmis to sieks - jei reiks, stums, trenks ir kitaip kovos prieš jam trukdantį vaiką ar suaugusį. Tai, kad vaiko empatijos jausmas kitam dar neišvystytas, nedaro jo blogu žmogumi - tai daro jį tiesiog normaliu tokio amžiaus tarpsnį išgyvenančiu žmogumi.
Mušasi vaikai dėl daugybės priežasčių ir jų įvairovė kiekvienu atveju verčia tėvus elgtis skirtingai: vienaip derėtų reaguoti į vaiko mušimąsi, kai juo vaikas akivaizdžiai reikalauja stokojamo tėvų dėmesio, kitaip - kai taip reiškia nuovargį ar alkį, dar kitaip, kai jo pykti sukelia ir muštynes paskatina nenoras dalintis žaislais ir daiktais su kitais vaikais.