Tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse gyvena vaikai, kurių dalis yra sveiki, o kita dalis susiduria su intelekto ar fizinių funkcijų sutrikimais, sukeliančiais jų veiklos ribotumą, kuris įvardijamas kaip negalia. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų su specialiaisiais poreikiais apibūdinimą, ugdymo ypatumus, pagalbą šeimoms ir integracijos į visuomenę svarbą.
Specialiųjų Poreikių Samprata ir Nustatymas
Mokslinėje literatūroje vaikai su negalia apibūdinami įvairiais terminais: vaikai, turintys specialiųjų poreikių, ypatingi vaikai, vaikai su negalia ar neįgalūs vaikai. Specialieji poreikiai - tai žodžių junginys, galintis nuskambėti itin grėsmingai kiekvienai šeimai, atsidūrusiai situacijoje, kai tai paliečia jų vaiką.
Specialiųjų poreikių nustatymas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Su tuo gali susidurti tiek ką tik gimęs kūdikis ar paaugęs vaikas, tiek suaugęs ar garbaus amžiaus sulaukęs žmogus. Tačiau labai dažnai negalia pasireiškia ir yra pastebima pirmaisiais penktaisiais vaiko gyvenimo metais. Todėl šiuo laikotarpiu būtina tiek tėvams / globėjams, tiek vaiką prižiūrintiems gydytojams stebėti mažylio raidą (fizinį, psichologinį, emocinį vystymąsi).
Dėl specialiųjų poreikių nustatymo reikia kreiptis gavus šeimos gydytojo siuntimą į NDNT (Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą), kuri, remiantis sveikatos priežiūros specialistų nustatytais vaiko sveikatos sutrikimais, įvertina ne tik diagnozės sunkumo lygį, bet ir nusako vaiko gebėjimą funkcionuoti savarankiškai.
Jeigu tėvai arba mokytojai mato, kad vaikui sunkiai sekasi perprasti mokomąją medžiagą, kyla elgesio, emocijų, dėmesio sutelkimo sunkumų, jie turi kreiptis į ugdymo įstaigos Vaiko gerovės komisiją, kuri atlieka pirminį vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimą ir parengia dokumentus Pedagoginei psichologinei tarnybai (PPT) / Švietimo pagalbos tarnybai (ŠPT). Šios tarnybos išnagrinėja dokumentus ir kviečiasi vaiką mokymosi sunkumams įvertinti.
Taip pat skaitykite: Nuo Šeimininko Prie Šeimininko
Specialiųjų Ugdymosi Poreikių Vertinimas ir Tikslai
Mokyklos Vaiko gerovės komisijai nusprendus, kad mokiniui tikslinga vertinti specialiuosius ugdymosi poreikius tam, kad būtų galima skirti individualią ugdymo programą ar pritaikyti bendrojo ugdymo programą, būtina gauti raštišką tėvų sutikimą, o tada kreiptis į miesto ar rajono pedagoginės psichologinės arba švietimo pagalbos tarnybų specialistus dėl išsamesnio vaiko įvertinimo.
PPT specialistai (logopedai, specialieji pedagogai, psichologai, socialiniai pedagogai, surdopedagogai, tiflopedagogai, neurologai ir kt.) įvertina specialiuosius vaiko ugdymosi poreikius bei nustato jų lygį. Aptarę tyrimų rezultatus su tėvais / globėjais, vaikui skiria specialųjį ugdymą ir / ar švietimo pagalbą.
Specialieji vaiko poreikiai vertinami, kad būtų:
- Sudarytos optimalios ugdymo bei ugdymosi sąlygos.
- Suteiktos reikiamos paslaugos (asmeninio asistento, mokytojo padėjėjo pagalba).
- Pritaikytos techninės (kompensacinės priemonės).
- Suteikta medicininė pagalba (asistavimas geriant vaistus, maitinimas per gastrostomą, kateterizavimas, kineziterapija, logopedo pagalba ir pan.).
- Pritaikyta aplinka ir būstas.
- Suteikta finansinė pagalba (nuo negalios priklausančios išmokos, transporto išlaidų kompensavimas ir pan.).
Ekstremalios situacijos metu į NDNT atvykti nereikės. Medicininė dalis vertinama pagal gydytojo siuntime pateiktus duomenis, o savarankiškumo klausimynas užpildomas nuotoliniu būdu, t. y., su vaiko tėvais (ar teisėtais atstovais) per 15 d. d. telefonu susisieks NDNT darbuotojas.
Vaikui pritaikyta arba individualizuota ugdymo programa gali būti skiriama laikinai arba nuolat. PPT ar mokyklos vaiko gerovės pažymoje dėl specialiųjų ugdymosi poreikių pirminio / pakartotinio įvertinimo gali būti nurodyta specialiųjų ugdymosi poreikių trukmė ir kada įvertinimą reikia pakartoti.
Taip pat skaitykite: Darželio veiklos organizavimas
Pagalba Vaikams su Specialiaisiais Poreikiais ir Jų Šeimoms
Su šeimomis, kuriose auga individualių poreikių turintys vaikai, dirba platus ratas skirtingų institucijų, atliekančių skirtingas funkcijas. Pagrindinis tikslas - dalintis informacija, kuri leistų tėvams geriau suprasti bei padėti negalią turintiems vaikams.
Vaikai su individualiais poreikiais yra daugiau priklausomi nuo kitų asmenų pagalbos, ypač šeimos narių. Todėl valstybė turi suteikti pagalbą vaikams su individualiais poreikiais ir jų šeimoms. Valstybė turi užtikrinti, kad vaikai su individualiais poreikiais būtų kuo daugiau įtraukiami į visuomenę. Tam gali reikėti specializuotos pagalbos, pvz., švietimo programų pritaikymo vaikams su individualiais poreikiais, asistento pagalbos, veiklų dienos centruose. Vaikai su sunkia negalia globos įstaigose turėtų gyventi tik išimtiniais atvejais, kai to reikia geriausiems vaiko interesams užtikrinti.
Valstybė turi suteikti pagalbą ir išmokas šeimoms, kurios augina vaiką su individualiais poreikiais, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai vystantis, saugant vaiko sveikatą bei vaikui mokantis. Šeimos, auginančios vaikus su individualiais poreikiais, gali gauti pagalbą, kurią užtikrina nacionalinis teisinis reglamentavimas. Svarbu, kad valstybės teikiama pagalba turėtų užtikrinti vaiko su negalia pagrindinius poreikius ir suteikti galimybę šeimoms bei vaikams dalyvauti visuomenėje.
Kad vaikas galėtų gauti pagalbą, jam turi būti nustatyta negalia (neįgalumas). Valstybės pagalba garantuojama nepaisant negalios pobūdžio. Negalia nustatoma vadovaujantis Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymu, tam reikalingos specialios medicinos ir kitos žinios.
Įtraukusis Ugdymas ir Vaikų Saugumas Mokykloje
Pastaraisiais metais vis daugiau vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, integruojami į bendrojo ugdymo mokyklas. Tai svarbus žingsnis siekiant užtikrinti jų socialinę įtrauktį. Tačiau kartu su tuo kyla ir naujų iššūkių, įskaitant vaikų saugumą mokykloje.
Taip pat skaitykite: Sauskelnės Pampers 3 dydis
Tėvai vis dažniau dalijasi nerimu, jog jų vaikai patiria smurtą iš specialiųjų poreikių turinčių bendraklasių, o patys nežino, kokių veiksmų imtis. Tokiose situacijose nukentėti gali visi - tiek vaikai, tiek pedagogai, tiek tėvai. Svarbu suvokti, kad nė vienas vaikas neturi teisės skriausti kito.
Mokykla ar darželis privalo užtikrinti saugią aplinką, parengti individualų ugdymo planą, suteikti psichologo ar asistento pagalbą.
Ką daryti nukentėjusiųjų tėvams?
- Fiksuoti įvykį: pranešti pedagogams, kreiptis į gydytoją, kad būtų užfiksuoti sužalojimai, ir paprašyti ugdymo įstaigos parengti protokolą.
- Informuoti agresyvaus vaiko tėvus. Jei žodinis kontaktas neveikia, reikalauti oficialaus pranešimo raštu.
- Reikalauti ugdymo įstaigos veiksmų: papildomos priežiūros, asistento, ugdymo plano korekcijų.
- Kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, jei nei tėvai, nei įstaiga nesiima veiksmų.
- Pasitelkti teisinius instrumentus. Civilinis kodeksas aiškiai numato, kad už nepilnamečio iki 14 metų padarytą žalą atsako tėvai. Todėl nukentėjusiųjų tėvai gali reikalauti atlyginti žalą už gydymą ar moralinę skriaudą. Rimtesniais atvejais galima kreiptis ir į policiją.
Tėvų Pedagoginis Švietimas ir Partnerystė su Mokytojais
Tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus, pedagoginis švietimas ir jo aktualumas yra teoriškai bei praktiškai pagrindžiamas siekiant partnerystės su mokytojais. Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas, grįstas abipuse partneryste, yra reikalingas ir reikšmingas vaikui su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, kuris aprėpia suinteresuotus ugdymo dalyvius, galinčius nulemti ugdymo proceso sėkmingumą.
Partnerystė apibrėžiama kaip ugdymo dalyvių (tėvų, mokytojų, švietimo pagalbos specialistų ir kt.) atvirumas vieni kitiems, geranoriškas požiūrių į vaiko ugdymą derinimas, tarimasis dėl ugdymo tikslų, turinio ir vaiko poreikių tenkinimo būdų. Geras bendravimas ir tarpusavio ryšys yra esminis tikros partnerystės bruožas.
Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus specialiųjų ugdymosi poreikių vaiką, požiūriu, poreikis pedagoginiam švietimui siekiant partnerystės yra aktualus. Tačiau labai dažnai jis suprantamas kaip tradicinis jų informavimas apie vaiko ugdymą, o ne bendrų veiklų organizavimas, grįstas dialogiškumu ir refleksija. Labai dažnai vyrauja tradicinės tėvų informavimo formos: bendri susirinkimai, individualūs pokalbiai su grupės pedagogu, informacija pateikiama stenduose. Visiems tėvams priimtiniausios pedagoginio švietimo formos yra individualūs pokalbiai su švietimo pagalbos specialistais ir jų konsultacijos.
Tyrimas atskleidė, jog ikimokyklinio ugdymo įstaigoje vyksta nuolatinė tėvų komunikacija su pedagogais, tačiau jiems dar labai trūksta nuoseklesnės informacijos apie vaiko pasiekimus, vaiko savijautą, reikalingi praktiniai patarimai.
Sėkmės Patirties Kūrimas Vaikams su Specialiaisiais Poreikiais
Specialioji pedagogė-logopedė Kristina Bartnykaitė teigia, kad visi tėvai nori, kad jų vaikas patirtų sėkmę. Tačiau dažnai apie ją kalbama tik pažymių, testų ar konkursų kontekste. Vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, tokie kriterijai ne visuomet atskleidžia tikrąjį augimą.
Sėkmė ugdyme dažnai siejama su standartizuotais rezultatais: gerais pažymiais, aukštais balais, diagnostiniais testais, programos įsisavinimu, konkursais, olimpiadomis ir panašiais pasiekimų matavimo būdais bei rodikliais. Tačiau vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP), tokie kriterijai ir matavimo vienetai ne visuomet atskleidžia jų realų augimą ir/ar gebėjimų vystymąsi.
Šiuolaikinėje pedagogikoje vis dažniau kalbama apie pozityvųjį požiūrį į negalią (angl. strength-based approach), kuris pabrėžia, kad vaiko stiprybių ir sėkmės patirčių ugdymas yra esminis veiksnys formuojant savivertę, motyvaciją bei mokymosi pažangą. Šis metodas skiriasi nuo tradicinio požiūrio, kai daugiausiai dėmesio skiriama sunkumams ar trūkumams. Vietoje to, pedagogai ir švietimo pagalbos specialistai stengiasi identifikuoti kiekvieno vaiko unikalius gebėjimus, interesus bei sritis, kuriose jis gali patirti sėkmę, ir į jas atsiremti kuriant ugdymo strategijas.
Mokytojos Elenos Bražiūnienės Patirtis
Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Elena Bražiūnienė, turinti 42 metų pedagoginio darbo patirtį, apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus kaip mokinius, kurių galimybės mokytis, įsisavinant ugdymo turinį, dalyvaujant klasės, mokyklos, visuomenės gyvenime dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų, yra ribotos. Ji vartoja žodį ,,prisijaukinti“ ne tik specialiųjų poreikių mokinių, bet ir sveikų vaikų artumui apsakyti. Tik ,,prisijaukinus“ vaiką, pažinus jo charakterio, temperamento savybes, pažinus ir pripažinus jį, kaip asmenybę, abipusio pasitikėjimo, pagarbos, pakantumo ir didžiulio tikėjimo vaiko sėkme, kad jam pavyks, sąlygomis imiesi ugdymo.
Mokytoja pritaria tam, kad tiek specialiųjų poreikių, tiek ir gabūs vaikai mokytųsi kartu, tačiau pabrėžia, kad švietimo sistema vis dar ruošia aplinką tokiems vaikams ir nėra davusi reikalingų įrankių. Nėra lengva dirbti su tokiais moksleiviais: klasėje reikalingas padėjėjas, reikia specialistų, kurie talkintų šiems mokinukams. E. Bražiūnienės nuomone, tie mokiniai, kurie turi emocijų, elgesio, žymių intelekto sutrikimų, negebantys valdyti pykčio priepuolių ar yra agresyvūs, turi būti mokomi mokykloje įsteigtoje specialiojoje klasėje, kur su šiais vaikais dirbtų ne viena mokytoja, o specialistų komanda. Ir tik tuomet, kai vaikas įgytų tinkamus elgesio korekcijos, emocijų valdymo įgūdžius, jis būtų pamažėle integruojamas į pamokas.
Mokytojos teigimu, klasėje atsiradus neįgaliam vaikui, išryškėja jo padėties kitoniškumas. Klasės draugai greitai „suuodžia“, jog kažkas vyksta ne taip. Koks yra mokytojo požiūris į tą „kitonišką“ vaiką, toks požiūris bus ir klasės mokinių. Todėl, nors ir tikrai toks mokinys kelia labai didelių rūpesčių, mokytojas turi priimti vaiką ne tik su privalumais, bet ir su trūkumais ir į aplinką transliuoti gerąsias vaiko savybes, kad klasės draugai pamatytų, jog tas vaikas toks pat kaip jie, tik truputį kitoks. Ir jam reikia draugų pagalbos.
E. Bražiūnienė teigia, kad yra parašyta labai daug knygų, kaip elgtis su netramdomais mokinukais, tačiau nėra parašytos knygos tam konkrečiam tavo klasėje besimokančiam vaikui, kuris patiria sunkumų. Ją betarpiškai rašo mokytojas ir vaikas bendradarbiaudami, patirdami sėkmes ir nesėkmes, tikėdami ir pasitikėdami. Labai svarbu rasti laiko išklausyti ir suprasti. Dažniausiai vaikas vienaip ar kitaip elgiasi, nes nepatenkinami jo baziniai poreikiai. Netramdomi vaikai - tai SOS pagalbos šauksmas, transliuojamas suaugusiems: „Prašau tik supratimo“.
Mokytoja pabrėžia, kad mama drauge su šeimos gydytoju turi vaikutį stebėti nuo pat gimimo. Stebėti, kalbėtis, neslėpti. Kuo anksčiau pastebimi raidos pakitimai, tuo lengviau yra vėliau. Nes dažniausiai diagnozė būna pavėlinta.
tags: #aprasymas #vaiko #su #specialiaisiais #poreikiais