Šis straipsnis skirtas išnagrinėti "Stiklo vaiko" sąvoką, remiantis literatūros kūriniais ir platesniu kontekstu. Aptarsime tiek knygas, kuriose figūruoja šis motyvas, tiek ir platesnius egzistencinius klausimus, kuriuos jis kelia.
"Stiklo vaikai" literatūroje
"Stiklo vaikas" - tai metafora, dažnai naudojama literatūroje ir mene. Ji gali reikšti įvairius dalykus, nuo fizinio trapumo iki emocinio pažeidžiamumo. Ši sąvoka gali simbolizuoti vaiką, kuris yra itin jautrus, sergantis reta liga arba tiesiog patyręs didelę traumą.
Maarja Kangro "Stiklo vaikas"
Estų autorės Maarjos Kangro romanas "Stiklo vaikas" (Klaaslaps, 2016) yra vienas iš pavyzdžių, kur šis motyvas nagrinėjamas itin giliai. Knyga yra unikali, parašyta remiantis autentišku dienoraščiu. Pagrindinė knygos tema - žmogaus biologinė saviraiška, su ja susijusios mintys ir išgyvenimai. Tai nėra vien tik terapinė literatūra, bet ir sudėtingos pasaulėjautos raiška - nuo intelektualių temų iki gilios atjautos kenčiantiems. Tai skaudžiai atviras pasakojimas apie išgyvenimą susidūrus akis į akį su nebūtimi. Autorė kvestionuoja žmogaus būties priežastis, jų esmę, svarstydama šiuos egzistencinius klausimus per skausmo ir netekties prizmę. Romanas yra itin nuoširdus, skaidrus, o kalbėjimas - kandus, sąmojingas ir autoironiškas. Dėl skvarbaus ironiško požiūrio autorė vertinama kaip viena kandžiausių savo kartos autorių.
K. Ohlsson "Sidabrinis vaikas"
Kitas pavyzdys - K. Ohlsson knyga "Sidabrinis vaikas", kuri yra knygos "Stiklo vaikai" tęsinys. Pagrindiniai veikėjai Aladinas ir Bilė, kartu su savo bičiule Simona, aiškinasi, kas vagia maistą iš Aladino tėvų kavinės. Įtariamųjų netrūksta. Be to, Aladinui vis pasirodo berniukas, kurio niekas kitas nemato, ir kuris dingsta kaip į vandenį (ar tai tikrai tas paslaptingasis Sidabrinis vaikas?). Ši knyga rekomenduojama 10-13 metų vaikams.
Egzistenciniai klausimai ir trapumas
"Stiklo vaiko" motyvas dažnai siejamas su egzistenciniais klausimais apie trapumą, pažeidžiamumą ir žmogaus būties prasmę. M. Kangro romane šie klausimai iškeliami itin ryškiai, autorė svarsto apie skausmą, netektį ir žmogaus bandymą susitaikyti su nebūtimi.
Taip pat skaitykite: Nuo Šeimininko Prie Šeimininko
Vertimai ir vertėjai
Reikšmingas vaidmuo populiarinant užsienio literatūrą tenka vertėjams. Štai Srijos Giráitė Danutė (g. 1948 10 28 Vilniuje) yra lietuvių vertėja, išvertusi per 50 knygų iš estų, suomių ir anglų kalbų. Ji studijavo Tartu ir Vilniaus universitetuose, dirbo vertėja ir redaktore įvairiose institucijose. Vienas reikšmingiausių jos vertimų - A. H. Tammsaareʼs epopėjinis romanas "Tiesa ir teisingumas" (5 dalys 2009-21). Ji taip pat išvertė M. Kangro romaną „Stiklo vaikas“ (2020).
Kiti svarbesni D. Sirijos Giráitės grožinės literatūros vertimai: E. Bornhöheʼs apysaka "Viliaus kovos", romanas "Kunigaikštis Gabrielis" (abu 1978), Ü. Tuuliko romanas "Po karo batais" (1981), J. Peegelio romanas "Žuvau pirmąją karo vasarą" (1982), J. Krosso romanai "Imperatoriaus beprotis" (1985), "Sustingęs skrydis" (2003), "Tarp trijų marų: Lyno akrobatas" (2 dalys 2020), "Tarp trijų marų: Žmonės be praeities" (dalis 3 2022), P-E. Rummo eilėraščių rinktinė "Saulėgrįžos šalis" (ir sudarymas, 1985), estų apsakymų rinktinė "Gimtinės alyvos" (ir sudarymas, 1990), O. Lutso apysaka "Pavasaris" (1995), T. Õnnepalu romanas "Paribio valstybė" (1995), J. Kaplinskio esė rinkinys "Šis bei tas" (2001), romanas "Ta pati upė" (2018), tautosakinės pasakos variantai knygoje "Pasaka „Eglė žalčių karalienė“" (tomas 3 2008), L. Tungal memuarinis romanas "Draugė mergaitė ir suaugę žmonės" (2013), trilogija "Draugė mergaitė" (2025), Imbi Paju istorinė knyga "Suomijos įlankos sesės" (2014), R. Raudo romanai "Brolis" (2014), "Rekonstrukcija" (2017), Ilmaro Taska romanai "Pobeda 1946" (2017), "eliziejus.com" (2023), Jaano Tätte pjesių rinkinys "Pjesės" (2022), M. Traato romanas "Šilagėlė, vaistas nuo liūdesio" (knygoje "Trys estai" 2024).
Iš suomių kalbos D. Sirijos Giráitė išvertė: rinktinę "Suomių novelės" (su E. Stravinskiene, 1985), romanus Timo Kustaa Mukka "Žemė - nuodėminga giesmė" (1998), A. Paasilinnos "Grupinės savižudybės magija" (2005), Johannos Sinisalo "Trolis" (2011), Sofi Oksanen "Stalino karvės" (2012), "Kai dingo balandžiai" (2013 22014), Pasio Ilmario Jääskeläineno "Sniegė ir jos devynetas" (2016). Iš anglų kalbos išvertė knygų vaikams ir paaugliams. Svarbesni vertimai: Jeano-Pierreʼo Bernier "Savanos gyvūnai ir liūtukas Simba", "Jūros gyvūnai ir Undinėlė", "Džiunglių gyvūnai ir Mauglis" (visos 1999), Karenos Gravelle "Ir kas gi ten vyksta, galų gale? Metų vertėjo krėslas" (2010).
Platesnis kontekstas: kilmės istorija ir kompleksiškumas
"Stiklo vaiko" sąvoka gali būti siejama ir su platesniu kontekstu - žmogaus kilmės istorija ir kompleksiškumo klausimais. Amerikiečių istoriko Davido Christiano knyga apie gyvybės atsiradimą leidžia pažvelgti į žmogaus vietą visatoje. Autorius teigia, kad svarbu pasakoti mūsų kilmės istoriją, nes tai humanistinė pastanga ieškoti bendrysčių žmonėse laikais, kai aplink, atrodo, vien tik skirtybės.
Knygoje teigiama, kad žmogus ir šimpanzė turėjo tuos pačius protėvius prieš maždaug septynis, aštuonis milijonus metų, o žmogus ir bananas skirtingais genetiniais keliais suko maždaug aštuonis šimtus milijonų metų. Organizmams augant ir darantis vis labiau kompleksiškais, jiems reikėjo daugiau informacijos apie jų gyvenamą aplinką. Natūrali atranka suteikė dideliems organizmams troškimą informacijai, mat gera informacija buvo būtina jų sėkmei. Štai kodėl, kai žmogus išsprendžia galvosūkį, smegenys patiria tą patį malonumą kaip kad valgant ar užsiimant seksu. Charles‘as Darwinas suprato, kad emocijos yra sprendimų priėmėjos, išvystytos natūralios atrankos būdu ir padeda organizmams išlikti. Vadinasi, jei nežinotume, kaip jausimės priimdami sprendimus, mums būtų labai sunku apskritai apsispręsti. Smegenims reikia iki dvidešimt kartų daugiau energijos nei analogiško kiekio raumenų audiniui. Žmogaus organizme smegenys sunaudoja apie 16 procentų energijos, nors sudaro vos 2 procentus kūno masės. Tai gali būti bent jau dalis paaiškinimo, kodėl mąstyti - sunku.
Taip pat skaitykite: Darželio veiklos organizavimas
Anot autoriaus, visa mūsų kilmės istorija - kelionė ties išnykimo riba, bet, svarbiausia - nuolatinis kompleksiškumo augimas. Mes kaip gyvybės forma esame labiausiai kompleksiška, gebanti tiek daug visko apimti, suvokti ir nuveikti. Vis tik kartu autorius kelia klausimą, ar mes dar nepasiekėme ribos kompleksiškumo, kurį dar pajėgiame suvaldyti? Kiekvienai gyvybės rūšiai, pasižyminčiai kolektyviniu mokymųsi, būdinga tai, kad ji anksčiau ar vėliau atsimuša į kompleksiškumo sieną ir šiame taške ta rūšis sugriūna. Ir senovės graikų Sizifo mite Korinto karalius nubaudžiamas už tai, kad yra ir per daug protingas, ir per daug ambicingas. Bene stipriausias D.Christiano teiginys - Visata mūsų likimui - abejinga, tas slypi pirmajame ir antrajame termodinamikos dėsniuose. Ir mes prastai suprantame žmonijos istoriją dalimis, nes esame taip arti jos. Gal vis tik žmonijos istorija, bent jau taip, kaip ją suprantame, iš tikrųjų baigėsi, nes mūsų rūšis nebegali būti apibūdinama kaip Homo sapiens - protingas žmogus?
Taip pat skaitykite: Sauskelnės Pampers 3 dydis