Įvadas
Šiandieninėje visuomenėje vis didesnis dėmesys skiriamas vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP). Šis straipsnis skirtas aptarti specialiųjų poreikių vaikų ugdymo aktualumą, pateikiant statistinius duomenis ir apžvelgiant pagrindines problemas bei iššūkius, su kuriais susiduria tiek ugdymo įstaigos, tiek šeimos. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant mokslinius tyrimus ir teisinius dokumentus, siekiant pateikti išsamią ir patikimą informaciją.
Aktualumo pagrindimas
Problemos aktualumas
Šiais laikais socialinės rizikos šeimos yra aktuali ir neišvengiama valstybės rūpestis, reikalaujantis neatidėliotino sprendimo būdų. Pastaraisiais metais tokios šeimos dažniausiai gyvena iš valstybės mokamų pašalpų, uždarbiauja nelegaliais būdais (kontrabanda, neoficialūs darbai) arba nedirba apskritai, aiškindami tai tuo, kad mokamas atlyginimas yra mažas. Dėmesio centre atsiranda vaikai, kurie gyvena nepalankioje aplinkoje - socialinės rizikos šeimose. Šis rodiklis nekinta jau 4 metus, tad tai tik dar kartą patvirtina šios problemos aktualumą. Rizikos šeimose augantys vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio, todėl situacijai pataisyti įsteigiami dienos centrai, kurių viena iš funkcijų yra vaikų poreikių tenkinimo galimybės - jų veikla itin aktuali, stengiantis socialinės rizikos šeimų vaikams sukurti pilnavertį gyvenimą.
Ikimokyklinių įstaigų problemos ugdant specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus
Ikimokyklinėje įstaigoje labai sunku kontroliuoti vaiko veiksmus, jeigu nėra tam skirto jį prižiūrinčio žmogaus, jeigu vaiko ugdymosi poreikiai yra dideli. Didelių specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams, dėl savo nemokėjimo žaisti, bendrauti, dėl begalės kitų priežasčių (tokių kaip genetinės ligos, intelekto sutrikimai) sunkiau sekasi integruotis nuo mažų dienų į visuomenę. Specialiųjų poreikių vaikai turi ugdytis pagal maksimalias galimybes, todėl, kad ikimokyklinis amžius itin svarbus siekiamam rezultatui pasiekti.
Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų ypatumai
Autizmas ne liga - tai sutrikimas. Būdingas netipiškas elgesys (žaidimai tiek su savo, tiek su pedagogo pirštais, mėgsta draskyti, krapštyti). Savistimuliacija - vaikas taip save nuramina. Veido grimasos. Vaikas išrankus maistui. Autizmo sutrikimą turintys vaikai turi kalbos ir komunikacijos sutrikimų (kalbos, garsažodžių nėra). Veido išraiška (pastebiu jo pyktį, susierzinimą, džiaugsmą). Akių kontaktas (pasisodinus ant kelių bandau užmegzti akių kontaktą, dažnai kalbinu, dažnai kartoju vaiko vardą, stengiuosi pagauti tą akių kontaktą, ir tikrai matau jau progresą). Balso ypatybės (intonacija, tembras, stiprumas, aukštumas). Vaiko balso intonacija labai išduoda vaiko emociją, reakciją į vieną ar kitą situaciją. Gestai (siekia daikto iš kūno reakcijos ir gestų kalbamės kūno judesiais). Kiti kūno judesiai (šokinėja, džiūgauja išgirdus tarkim kažkokią muziką ar pamačius spalvotą šviesą).
Socialinės rizikos šeimų įtaka vaikų raidai
Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), esminį vaidmenį vaiko asmenybės augime turi šeima, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys, yra įgyjama reikalingų žinių ir įgūdžių, būtinų vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje. Pasak autorių, šeima taip pat ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą, socialinį aktyvumą. Tai, kaip sėkmingai šeima atlieka savo funkcijas, ir kokiu būdu jų neatlikdamos jos rizikuoja tapti socialiai pažeidžiamomis (Kabašinskaitė, 1999). Socialinės rizikos šeimos sampratą mokslinėje bei kitoje literatūroje skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. Remiantis E. Masiliauskienės, V. Griažkutės (2010) atliktais tyrimais, vienuose dokumentuose identifikuojami negatyvūs tėvų elgsenos ypatumai, o kituose - negatyvios tėvų elgsenos pasekmės tokiose šeimose gyvenantiems vaikams.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Ši dokumentų turinio analizė leido autoriams ekstrahuoti pagrindines kategorijas, kuriomis apibūdinama socialinės rizikos šeima. Taigi, bendruoju atveju socialinės rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikas iki 18 m. Socialinės rizikos šeima - tai šeima, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeimos negeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių poreikių, be to, bendravimo būdas šiose šeimose ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus.
Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę (Paslaugos socialinės rizikos šeimoms, 2013). Anot G. Kondrotaitės ir T. I. Šiose šeimose apribojamos vaikų galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, dvasiškai augti ir tobulėti. Taigi socialinės rizikos šeimą būtų galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominių, socialinių veiksnių neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas. Šios tėvų negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmės sąlygoja nepakankamą vaikų socializaciją bei ugdymąsi. Šių vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis, psichologinėmis problemomis. Šis sąlygojęsis tam tikros šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei, identifikavimo.
Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokių šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Kaip teigiama Vaiko gerovės plėtros 2013-2020 m. Daugelis šių šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis. Anot E. Masiliauskienės ir V. Šios šeimos nariai išgyvenimo strategijos, susijusios su jų požiūriu į krizinę situaciją. Tokiose šeimose, pasak autorių, vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Šios susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos. J. Šinskienė ir G. Kondrotaitė (2006) teigia, kad socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šis amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas. Kaip akcentuoja autoriai, vieną socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų paminėtų grupių socialinės rizikos faktoriai.
Remiantis J. Šinskienės ir G. Kondrotaitės 2006 m. gegužės mėn. atliktu interviu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja A. kalbant apie socialinių paslaugų teikimo išplėtojimą Lietuvoje, dažniausiai yra apsiribojama tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu. Šios konsultavimo, mokymo ir kt. paslaugas socialinės rizikos šeimoms bei jų vaikams. Socialinių paslaugų teikėjams dažnai tenka atlikti socialinius vaidmenis, kuriuos privalėtų tėvai arba globėjai. Šioms šeimoms šios paslaugos yra sunkiai prieinamos. Šios, kodėl šeima yra priskiriama socialinės rizikos grupei. Aptariant socialinės rizikos paplitimą svarbu pažymėti, kad, kaip teigia G. Kondrotaitė ir T. Butvilas (2007), ją dažnai sąlygoja tokie atvejai, kuomet vaikas, patyręs stresą, yra linkęs patirti ir daugelį kitų stresinių situacijų. Dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nesąlygoja vaiko neigiamo rezultato.
Aptariant socialinės rizikos šeimų potencialą Lietuvoje matyti, kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui (Žalimienė, 2004). Kita vertus, vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan. I. Leliūgienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šių vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę. Remiantis G. Kondrotaite ir T. vaiko vystimąsi, moralinį ir probleminį elgesį, nesėkmes mokykloje, prastą psichinę sveikatą, kitaip tariant, vaiko socializaciją. Tokios rizikos įtampos dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt. žemas tėvų išsilavinimas ir skurdas (Kondrotaitė, 2006).
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Kaip teigia R. Šlapkauskaitė (2006), vaikai, patiriantys bent kelis šiuos rizikos veiksnius, jau gali būti įtraukti į aukšto lygio sociodemografinės rizikos grupę. įsteigus šalies seniūnijose daugiau socialinių darbuotojų etatų, situacija socialinių problemų šeimose atžvilgiu pagerėtų akivaizdžiai. Šios. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga. Šioje aplinkoje, kurioje dominuoja rizika vaiko asmenybei tapti asocialia. Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į jį supantį pasaulį - tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais. Socialinės rizikos šeimose augantys patiria daugybę išbandymų - skurdas, smurtas, nepriežiūra, negatyvus psichologinis klimatas. Tad, pasak V. Baranauskaitės (2008), E. Taigi šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrų interesų tarp šeimos narių nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros įvairiais gyvenimo klausimais, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt. Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujų negatyvių veiksnių atsiradimą. Tokiu būdu yra sąlygojamos įvairaus pobūdžio problemos socialinės rizikos šeimose - skurdas, alkoholizmas, narkotinės ar psichotropinės medžiagos vartojimas, smurtas, depresija, diskriminacija šeimoje bei visuomenėje, vaikų mokyklos nelankymo, bėgimo iš namų, įsitraukimas į nusikalstamą veiklą ir kt.
Darbo su specialiųjų poreikių vaikais metodikos ir priemonės
Komunikacijos būdai ir priemonės
Dirbant su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais, labai svarbu atrasti tinkamus komunikacijos būdus. Kadangi šie vaikai dažnai turi kalbos ir komunikacijos sutrikimų, būtina naudoti neverbalines bendravimo priemones.
- Veido išraiška: Stebint vaiko veido išraišką, galima pastebėti jo pyktį, susierzinimą ar džiaugsmą.
- Akių kontaktas: Svarbu siekti akių kontakto, nes tai padeda užmegzti ryšį. Dažnai kalbinant vaiką ir kartojant jo vardą, galima pasiekti progresą.
- Balso ypatybės: Vaiko balso intonacija gali išduoti jo emociją ir reakciją į įvairias situacijas.
- Gestai: Naudojant gestus, galima komunikuoti kūno judesiais, ypač kai vaikas siekia daikto.
- Kiti kūno judesiai: Stebint vaiko kūno judesius, tokius kaip šokinėjimas ar džiūgavimas, galima suprasti jo reakcijas į muziką ar spalvotas šviesas.
Sėkmės faktoriai ir būtinos sąlygos
Sėkmingam darbui su specialiųjų poreikių vaikais būtinos tam tikros sąlygos ir faktoriai. Svarbu užtikrinti tinkamą aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugiai ir patogiai. Taip pat būtina atsižvelgti į individualius vaiko poreikius ir pritaikyti ugdymo metodus.
Praktiniai pavyzdžiai ir priemonės
Praktikoje naudojamos įvairios priemonės, padedančios vaikams su specialiaisiais poreikiais lavinti įgūdžius ir integruotis į aplinką.
- Vandens kamuoliukai: Padeda lavinti smulkiąją motoriką ir sensorinius įgūdžius.
- Dirbtinis sniegas: Suteikia taktilinių pojūčių ir skatina kūrybiškumą.
- Spalvoti šaukšteliai: Naudojami spalvų pažinimui ir rūšiavimui.
- Naminis plastilinas: Skatina kūrybiškumą ir lavina smulkiąją motoriką.
- Šokinėjimo kamuolys: Padeda lavinti koordinaciją ir pusiausvyrą.
- Skaitymo kampelis: Skatina domėjimąsi knygomis ir lavina kalbos įgūdžius.
Nuotolinio ugdymo iššūkiai
Nuotolinis ugdymas kelia papildomų iššūkių ugdant specialiųjų poreikių vaikus. Būtina užtikrinti, kad vaikas gautų tinkamą pagalbą ir palaikymą nuotoliniu būdu. Tai reikalauja specialių metodų ir priemonių, pritaikytų nuotoliniam mokymui.
Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį
Statistika ir tyrimai
Socialinės rizikos šeimų statistika
Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius penkerius metus gimstamumas Lietuvoje sumažėjo 3,6 proc. Socialines paslaugas dienos centruose 2012 m. gavo 6 873 vaikai - 14,2 proc. mažiau nei 2011 m. bei net 18,1 proc. mažiau nei 2010 m.
Mokslinių tyrimų apžvalga
Mokslinės literatūros atžvilgiu tema yra populiari - ji įvairiais aspektais nagrinėjama tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių tarpe. S. Stoltz, M. Londen ir kt. (2013) daug dėmesio skyrė ryšio tarp vaiko agresyvaus elgesio ir jo lyties bei agresyvaus elgesio poveikio vaiko socializacijos sėkmei tyrimams. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad agresyvus elgesys dažniausiai pasitaiko berniukų tarpe, ir, jų agresyvus elgesys labiau nei mergaitėms, neigiamai sąlygoja jų socializaciją. A. Crowley, S. Jeon (2013) tyrė vaikų dienos centrų teikiamų paslaugų atitikimą jų licencijose numatytiems reikalavimams bei kitiems teisės aktams, orientuojantis į vaikų fizinę sveikatą bei saugumą. V. Gudžinskienė ir A. Railienė (2012) nagrinėjo vaikų dienos centrų darbuotojų socialinius įgūdžius bei karjeros kompetencijas.
M. Wadsby (2012) gilinosi į motinų psichosocialines krizes, jų galimus padarinius, tokius kaip alkoholio, narkotikų vartojimas, bei jų įtaką vaikams. V Gudžinskienė ir R. Šlapkauskaitė (2011) analizavo socialinės rizikos šeimose, patiriamus psichologinius, socialinius bei mokymosi sunkumus. B. Littlechild (2008) aktualizavo į vaikus orientuoto socialinio darbo vertinimo poreikį. Autoriaus nuomone, yra būtina tirti ir analizuoti socialinės pagalbos vaikui rezultatus, o pati socialinio darbo rizika turi būti mažinama įvairiais būdais. L. Dromantienė ir R. Povilaitienė (2007) analizavo socialinių darbuotojų požiūrį į vaikų teises bei vaikų teisių pažeidimus šios situacijos atžvilgiu. B. Kairienė (2006) tyrinėjo agresyvaus tėvų elgesio su savo vaikais koregavimo galimybes, akcentuodama pedagogų indėlį šiose situacijose. G. Navaitis (2006) aptarė įvairius agresyvaus elgesio aspektus. S. Mikulionienė (2005) bei L. Žalimienė (2004) analizavo socialinės atskirties reiškinį šalies visuomenėje, nagrinėjo sritis, kuriose ši sąvoka gali būti taikoma, analizavo įvairias socialines grupes, socialinės atskirties problemas bei integracijos galimybes tam tikros grupės atžvilgiu. A. Juodaitytė (1996) tyrė socializacijos aspektus vaikystėje, Z. Bajorikienė (2004) - šeimos vaidmenį vaiko socializacijos procese, tėvų švietimo šiuo atžvilgiu problematiką. M. Black, H. Raymond ir kt. (2002) tyrimų sritis - vaikų priežiūra socialinės rizikos šeimose, autorių objektas buvo ikimokyklinio amžiaus vaikai kaimo vietovėse. Pasitelkdama užsienio šalis patirtį B. Palavinskienė (2001) analizavo smurto šeimoje prevencijos galimybes. J. G. Miller (2000) nagrinėjo alkoholikų šeimose problemas. S. T. Azar, D. A. Wolfe (1995) analizavo tėvystės teisių nutraukimo atvejus. S. W. P. R. Powers (1997) tyrė socialinių darbuotojų darbo įgūdžius bei darbo metodus ir teorijas.
tags: #apie #vaiku #specialiuju #poreikiu #aktualuma