Algis Kriščiūnas - menininkas, fotografas, muzikantas, kurio kūrybinis kelias vingiuoja per įvairias sritis ir geografines lokacijas. Jo gyvenimas - tai nuolatinis savęs ieškojimas, drąsa priimti netikėtus sprendimus ir noras dalintis savo kūryba su kitais. Šiame straipsnyje panagrinėsime A. Kriščiūno vaikystės įtaką jo kūrybai, tėvystės patirtis, kūrybines iniciatyvas Lietuvoje ir gyvenimą Kanarų salose.
Vaikystės prisiminimai - įkvėpimo šaltinis
A. Kriščiūnas vaikystę praleido Vilniuje, tačiau gražiausi prisiminimai jam siejasi su vasaromis, praleistomis kaime pas babytę vienkiemyje. Gamta, gyvūnai ir vienatvė miškuose bei laukuose suformavo jo asmenybę ir tapo svarbiu įkvėpimo šaltiniu. Algis sako, kad svarbiausias gyvenimo pamokas išmoko ne mokykloje, o būtent savo vaikystės vienkiemyje. Vienas iš labiausiai sukrėtusių ir pamokiusių vaikystės momentų - kai jo šuo buvo sužalotas. Tada Algis suprato, kad visuomet gyvenime reikia pirmiau pagalvoti, o tik paskui imtis kokių nors veiksmų.
Tėvystė - džiaugsmas ir atsakomybė
A. Kriščiūnas yra trijų vaikų tėvas. Jis pripažįsta, kad tik gimus dukrai suprato, jog buvimas su vaiku yra didžiausias džiaugsmas ir didžiausia prasmė. Svarbu ne jo pramogos ar hobiai, o džiaugsmas savo vaikui padėti atrasti dalykus taip iš naujo juos atrandant ir pačiam. Algis įsitikinęs, kad nuo to, kaip šiandien gyvena ir jaučiasi mūsų vaikai, priklauso tai, kaip mes, kaip šalis, kaip valstybė gyvensime ir jausimės po dešimt ar dvidešimt metų.
Jis pabrėžia, kad santykyje su vaiku jokia prievarta neveikia. Vaikai puikiai suvokia savo pareigas, tik reikia gerbti jų tempą, atsižvelgti į norus, išgirsti ir vertinti jų nuomonę. Jei mes vaikų nežlugdysime, nuo pat mažų dienų neužkrausime suaugusiųjų dalykais, mūsų vaikai greičiau atras savo tikrąjį kelią.
Kūrybinės iniciatyvos Lietuvoje
A. Kriščiūnas neabejoja savo pasirinktu keliu. Žiemos sezonu Kanarų salose gyvenantis Algis su šeima jau ketvirtus metus iš eilės vasaromis grįžta į Lietuvą ir Palangoje, kultūros erdvėje „Kablys“, surengia savo asmeninę tapybos darbų parodą. Algis stengiasi vienaip ar kitaip į savo veiklą bent trumpam įtraukti žmones. Pavyzdžiui, kviečia praeivius kartu su manimi tapyti bendrą paveikslą, kurį paskui padovanos organizacijai „Gelbėkit vaikus“.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Jis pastebėjo, kad į visas mano siūlomas veiklas žmonės mielai įsitraukia, noriai dalyvauja, džiaugiuosi, kad jie vertina mano kūrybą.
Gyvenimas Fuerteventūroje - pabėgimas nuo rutinos
J. Fuerteventūros sala Kanaruose - antrieji Jurgos Baltrukonytės ir Algio Kriščiūno namai. Žinoma žurnalistė ir garsus fotografas bei dailininkas su dukra Paula čia praleidžia daugiau nei pusę metų, nuo rugsėjo iki gegužės. Iškeliaudami į salą jie bando pabėgti nuo šaltų orų Lietuvoje. Antroji priežastis atsirado neseniai, kai aštuonmetė poros dukra Fuerteventūroje pradėjo lankyti mokyklą. A. Kriščiūnas prisipažįsta, kad šeimoje naujas idėjas dažniausiai sugalvoja J. Baltrukonytė, tad ir persikelti į kokią nors salą buvo jos mintis. „Esame nuotykių ir pabėgimo nuo rutinos emigrantai. Ieškome ne tik geresnio oro ar nuotykių, bet ir pačių savęs.
2010 metais gimus dukrai porai keliones teko šiek tiek pristabdyti, atsirado poreikis susirasti vieną vietą, kurioje būtų saugu, o svarbiausia - kad toji vieta būtų saulėta ir kuo arčiau jūros arba vandenyno. A. Kriščiūnas paaiškina: „Pagalvojome - auginkime vaiką ten, kur nereikės jokių kombinezonų, batų. Bus ir pigiau, ir paprasčiau. Pasižiūrėjome, kur Europoje galėtų būti žiemą šilta“. J. Fuerteventūra žinomą porą papirko ne tik orais, kurie primena amžiną pavasarį, bet ir kol kas mažiausiai išvystytu turizmu. Čia daug daugiau ramybės nei Tenerifėje ar Gran Kanarijoje, be to, kur kas žemesnės kainos.
Patirtis renkantis gyvenamąją vietą saloje
J. Baltrukonytė ir A. Kriščiūnas įsitikino, kad neužtenka vien išsirinkti salą, reikia nuspręsti ir kurioje jos vietoje gyvensi, o gerai nepažįstant apylinkių, galima ir smarkiai apsirikti. A. Kriščiūnas tuoj pat prisimena nemalonią istoriją: „Miestelis, kuriam gyvename dabar, tada mums pasirodė visiškai netinkamas dėl juodo smėlio paplūdimio. Išsirinkome miestelį su 20 kilometrų ilgio balto smėlio paplūdimiu, galvojome, kad bus fantastiška. Išsinuomojome butą 5 mėnesiams nematę nei to miestelio, nieko. Atvažiavę į iš anksto išsinuomotą butą J. Baltrukonytė ir A. Kriščiūnas patenkinti nebuvo - būstas atrodė tarsi statybų aikštelė, nebuvo jiems gyvybiškai svarbaus interneto.
Bėgdami nuo turistinės betvarkės jie atrado viešbučiais neapstatytą Gran Tarachalo miestelį. Kaip sako pora - čia yra viskas, ko reikia komfortiškam gyvenimui: parduotuvės, kavinukės, bankai, kirpyklos, medicinos klinika. Laikiną būstą Gran Tarachale J. Baltrukonytė ir A. Kriščiūnas nuomojosi šešias žiemas, o štai pernai nusprendė, kad reikia įsigyti nuosavą.
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Būstas Fuerteventūroje: nuo rožinių plytelių iki rašytojos namelio
Paklaustas, kaip atrodė įsigytas būtas J. Kriščiūnas žodžių į vatą nevynioja: „Ką mes gavome? Gavome trijų kambarių butą - svetainė ir du miegamieji. Svetainė nuo grindų iki lubų buvo išklijuota rožinių raštų vonios plytelėmis, maži langai, viskas buvo labai blogai […]. Baldai mediniai, tekinti“. Jam pritaria ir J. Kiek nusivylusi vietinių ispanų tingumu pora pagalbos kreipėsi į pažįstamą meistrą iš Lietuvos.
Be to, Kanaruose daugiabučių gyventojai turi teisę ant stogų įsirengti sandėliukus savo daiktams laikyti. Dauguma vietinių sukala medines būdas, tačiau J. Baltrukonytė ir A. „Pasidarėme Karlsono namelį. Kadangi Jurga yra rašytoja, mano širdies ir gyvenimo mūza, aš pagalvojau, kad Jurgai reikia rašytojos namelio. Namelio, kuris būtų šiek tiek didesnis už Dionizo Poškos baublius, bet būtų toks pat jaukus. Jis turėjo būti gražiausia mūsų nekilnojamo turto dalis - vyšnia ant torto. Todėl namelį pastatėme Jurgai, kad ji ten kurtų knygas, rašytų“, - apie ypatingą projektą pasakoja A.
Gyvenimo saloje iššūkiai ir privalumai
J. Baltrukonytė ir A. Kriščiūnas sako, kad daugelio žmonių rojumi vadinama sala vis tik turi ir savų minusų, prie kurių pripranta ne visi. J. Baltrukonytė teigia, kad čia neauga jokie naminiai augalai, o A. Kriščiūnas išskiria socialinį bendravimą: „Lyginant su Lietuva čia labiausiai trūksta socialinio bendravimo - Lietuvoje esame labai aktyviai bendraujantys žmonės, tiek su pažįstamais, tiek su nepažįstamais žmonėmis. Čia tiesiog trūksta žmonių, su kuriais galėtum pakalbėti apie meną, gyvenimo prasmę. Čia žmonės yra paprasti. Ispaniškai kalbėti pramokę lietuviai stengiasi kiek įmanoma labiau integruotis į vietinę bendruomenę.
Vėjų sala vadinamoje Fuerteventūroje pora išmoko mažiau nervintis dėl smulkmenų, pergyventi dėl buitinių dalykų. Čia jiedu stengiasi kiekvieną dieną sau sukurti nedidelę šventę. A. Kriščiūnas priduria: „gyvename mieste su visais miesto privalumais ir civilizacijos patogumais, bet be civilizacijos minusų. Saloje praleistą laiką Algis vadina šventu. Kadangi čia daugiau neturi jokių artimųjų, sako, kad būnant visada kartu - dar labiau sutvirtėjo jų santykiai.
Visgi J. Baltrukonytė ir A. Kriščiūnas nevadina savęs nuolatiniais Kanarų gyventojais. Vos atvykę rudenį, jie tvirtai žino, kad pavasarį tikrai grįš į savo namą Vilniuje. Anot jų, ryšys su gimtine yra tvirtas.
Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį
Vasaros rezidencija Šventojoje
Jau ne vieną žiemą Jurga Baltrukonytė ir Algis Kriščiūnas su dukra Paula praleidžia Fuerteventūroje. Taip pat šeima turi namą Vilniuje ir vasaros butą Šventojoje. Šioje vasaros rezidencijoje profesionalaus interjero dizainerio nereikėjo. „Tai buvo tipiškai įrengtas butas, euroremontas, buvo parketo grindys, nebuvo baldų, buvo tiktai vonia, tualetas ir dušinė. Rašytoja ir žurnalistė juokauja, kad parketas, kuriuo taip didžiavosi buto pardavėjai, buvo iškart perdažytas balta spalva. Taip panoro jos vyras A. „Man parketas asocijuojasi su tuo tokiu sovietiniu nomenklatūriniu butu, kur neva prabanga. Aš visiškai sutinku, kad kitiems žmonėms parketas yra super, natūralus medis.
Įrengdami butą Algis ir Jurga neišlaidavo. „Viską darėmės patys ir stengėmės išleisti kuo mažiau pinigų. Kuo mažiau pinigų, įsigydami galbūt paprastas prekes iš padėvėtų baldų, tikrai ne iš kokių madingų salonų, kur sofos kainuoja labai brangiai. Stalas atkeliavo iš indiškos parduotuvės, jis irgi nebuvo brangus, bet gryno medžio, labai patogus. Stalas yra kaip erdvė, aplink kurią sukasi visas veiksmas. Čia ir piešiama, aš dirbu, ir valgoma, ir žaidžiama, stalo žaidimus žaidžiame, skaitomos knygos“, - šypsosi rašytoja J. „Kai visą gyvenimą dirbi su spalvomis, tai nieko galvoti nereikia, viskas savaime išeina. Aš negalvoju, kad čia koks nors specialus derinys. Tiesiog tai yra tos spalvos, kurios man gyvenime patinka“, - pasakoja A.
Menininkų namuose kai kurios detalės atsiranda atsitiktinai. J. Baltrukonytė pasakoja, kad daiktai dažnai keliauja iš vienų namų į kitus - kas nusibodo Vilniuje, pritaikoma pajūrio namuose. „Dukra Paula yra irgi labai kūrybinga ir mėgsta piešti, todėl leidome jai visą sieną nusipiešti, kaip ji nori. O dalį sienos dekoravome. Algis padarė fototapetą, kadangi ten nebuvo numatytas kambarys, o buvo stiklas, kuris žiūrėjo tiesiai į kaimynų langą, tai tą stiklą uždengėm tapetu“, - pasakoja rašytoja J.
Pora sako, Vilniuje gyvendami name, pajūryje kito namo nenorėjo, rinkosi butą. „Čia yra ta vieta, kur man Lietuvoje patinka labiausiai. Man patinka ta dalis, kur matosi per langus. Tai yra svarbiausia. Nieko daugiau nereikia. Iš tikrųjų, ne kiekvienas žmogus turi tokią galimybę turėti per langus vaizdą į laukus, kažkokią erdvę. Sakyčiau, mums pasisekė. Mes kai atėjome į šitą butą pasižiūrėti, ar pirkti, aš tik pamačiau vaizdą pro langą ir sakiau, viskas, čia viskas, ko reikia“, - atvirauja menininkas A.
Jurgos Baltrukonytės knyga „Auksinio vabalo paslaptis“
„Kai buvau maža, nemėgau pasakų, kurios blogai baigdavosi. Gal todėl ir naujoji mano knyga apie berniuką, užaugusį Raganų vaikų namuose ir vėliau patekusį į mišką, yra be galo šviesi, pozityvi ir turinti daug gerų žinučių“, - sako Jurga. Naujoje jos istorijoje 7-12 metų vaikams „Auksinio vabalo paslaptis“, kurią, žinoma, iliustravo jos vyras Algis, susipina linksmi nuotykiai, fantastika, draugystė, vienatvė, ilgesys ir meilė. Čia veikia ne tik raganos, bet ir mieli juokingi miško žvėreliai, besirūpinantys žmonių šeima. Jie kalba ir elgiasi kaip žmonės! „Kiekvienas knygos sakinys skleidžia jautrią žinutę apie mūsų šeimas, apie santykius ir laimę būti kartu. Mes esame skirtingi, kitokie, bet kiekvienas ieškome to paties - laimės ir namų, - taip savo knygą pristato Jurga.
Knygą skyrėte vaikams, kurie yra geri. Kas įeina į jūsų gero vaiko sąvoką? Viskas - ir bemiegės naktys, ir šypsenos, visi pirmi kartai, nuotykiai, išdaigos, naktiniai vakarėliai, naktiniai košmarai, durų trankymas, pokalbiai. Pamenu, mūsų dukra Paula per lietų su draugėmis iki ryto šokinėjo ant batuto. Teko jai pasakyti, kad vertėtų šokinėti tyliai, nedainuojant, nes gali pažadinti kaimynus ir peršalti gerklę. Pokalbiai ir švelnumas vaikams, paaugliams yra tarsi nakties pagalvė ir jaukus užklotas, o tada rytas - ir vėl saulėtas.
Knygą jau rašiau, net švietėsi jos vidurys, kai staiga į siužetą įsipynė visai nenumatyta linija. Ją paryškino mano trumpa savanorystė ligoninėse. Likdavau su vaikučiais, kurie laikinai atskiriami nuo šeimų arba išvis jų neturi, yra tarsi niekieno. Tas jausmas, kai vaikas patenka į svetimą aplinką, patiria daugybę išgyvenimų, man tapo impulsu šiek tiek pakeisti siužetą ir pagrindiniam knygos herojui suteikti dar daugiau naujų spalvų.
„Mes visi ieškome to paties - laimės ir namų“, - rašai knygoje. Kaip manai, kodėl kai kuriems tos paieškos būna labai skausmingos? Nes toks gyvenimas. Nėra nė vieno žmogaus, turinčio tokią pat istoriją. Kartais, skaitydamas knygas, gyveni herojų gyvenimą ir jau žinai - ar tokio norėtum, ar kažką keistum savo kelyje.
Jurga, kaip manai, kodėl tiek daug vaikų šiandien, net ir būdami šeimose, jaučiasi nereikalingi? Dėl to, kad tėvai dažnai labai užimti ir pervargę. Bet grįžę namo jie turėtų pirmiausia prasibrauti pro netvarką, jei ją randa, pro tuos kalnus išmėtytų drabužių, neplautų indų ir apkabinti savo vaiką, pasakyti, kaip jo pasiilgo per šią sunkią dieną.
Kodėl knygos iliustracijos nespalvotos? Gal piešiniai be spalvų lavina vaikų fantaziją? Ši knyga skirta ne kūdikiams, ne mažyliams, o vaikams, kurie jau ir patys gali toliau kurti herojų charakterius, mintyse nuspalvinti vietas, kuriose vyksta knygos veiksmas. Šioje knygoje svarbiau ne ryškūs paveikslėliai, o įtraukiantis, intriguojantis tekstas.
Nuolatinis pokytis - gyvenimo variklis
„Per savo gyvenimą esu pakeitęs… Beveik… daug visko. Namus, grupę, šeimą ir šalį. Ir profesijų krūvą pakeičiau. Bet ar tai reiškia, kad esu nepastovus… Nežinau. Aš manau, kad kiekvienas žmogus yra nepastovus. Be to, tame nepastovume yra ir visas gyvenimo grožis“, - šypsosi žinomas dailininkas ir fotografas. Menininkas pasakoja, kad universitete buvo pasirinkęs studijas, kurios turėjo jam u-tikrinti geras pajamas ateityje. Jis pasirinko inžineriją, o dar tiksliau, robotų konstravimą. Tačiau baigiantis studijoms jis suprato, kad ši specialybė - ne jam. „Aš vėl pasukau į kažkokius menus. Ir aš tapau grafiniu dizaineriu. Maketavau žurnalus ir supratau, kad man reikia dar pamėginti fotografo karjerą. Tapau fotografu. Ir daugiau nei 20 metų buvau vien tik fotografu ir sakyčiau, kad buvau pasiekęs visai neblogų karjeros aukštumų. O paskui pagalvojau, kad man reikia kažko dar daugiau ir aš vėl noriu būti dailininkas. Taip, aš esu nepastovus ir tai yra siaubas.“, - pasakoja jis ir kvatodamas priduria, kad jam dėl to negėda.
A. Kriščiūnas sako, kad nepastovumas nėra savaime blogas. Jis tik suteikia gyvenimui ryškesnių spalvų ir daro jį spalvingesniu. Svarbiausia tuo nepastovumu nepakenkti kitiems žmonėms. Jis siūlo atsikratyti baimės ir išdrįsti elgtis taip, kaip sako širdis.
Pabėgimas į saulėtą vasarą Vieną dieną A. Krikščiūnas susikrovė daiktus ir išvažiavo į Fuerteventūrą. Po tos kelionės grįžęs į Lietuvą jis suprato, kad grįžo visiškai kitoks ir ėmė vertinti tuos dalykus, kuriuos prieš tai laikė savaime suprantamais. „Supratau, kad tai (karjera, šlovė - aut. pastaba) nėra taip jau siektina ir nėra taip svarbu. Neverta įdėti tiek daug jėgų ir savęs. O kiti dalykai, kurių net nepastebėdavau, na, tarkim, šeima artimi žmonės, draugais reikia kažkiek pabūti, supratau, kad tai yra svarbiausi dalykai. Tai yra pats didžiausias prizas, apdovanojimas žmogui. Tai ne pinigai, ne kažkokia statulėlė ar garbės raštai, bet dienos, kurias tu gyveni su artimais žmonėmis, draugais. Kad gali artimame pokalbyje pakalbėti apie save ir atrasti save, kalbėdamas atrasti savyje kažką, ko anksčiau nepastebėdavai“, - sako jis.
Pasak jo, visi pokyčiai reikalauja didelės drąsos, nes turi suprasti, kad naujoje vietoje teks viską pradėti iš naujo. Tačiau jis pataria į išsvajotus nuotykius nenerti stačia galva: reikia apgalvoti ar tikrai to nori, ir ar sugebėsi atsitiesti, jeigu planas nepavyks.
Menas - ne tik muziejuose
A.Kriščiūnas mano, kad menas kuriamas tam, kad jį matytų žmonės ir jis juos džiugintų. Meno visur turi būti kuo daugiau. Jis džiaugiasi galėdamas eksponuoti savo darbus netradicinėse erdvėse, tokiose kaip automobilių salonas „Mazda Gallery“, kur žmonės gali susipažinti su menu.
Parama „SOS vaikų kaimams“
A. Kriščiūnas prisideda prie socialinių iniciatyvų, tokių kaip parama „SOS vaikų kaimams“. Jo kurtas paveikslas puošia marškinėlius, gertuves ir maišelius, kuriuos įsigijus, dalis pinigų skiriama vaikų fiziniam užimtumui skatinti. Menininkas kviečia nelikti abejingais ir prisidėti prie vaikų gyvenimo kokybės gerinimo.
tags: #apie #vaiku #namus #algis #krisciunas