Šiandieninėje visuomenėje, kurioje vaikai skatinami anksti pažinti raides, sklandžiai skaityti, greitai skaičiuoti ir turėti platų pasaulio suvokimą, svarbu nepamiršti ir kitų, ne mažiau reikšmingų, vaiko asmenybės aspektų. Vien žinių bagažo neužtenka, kad vaikas augtų laimingas ir emociškai stabilus. Gebėjimas atpažinti, įvardinti ir tinkamai reaguoti į savo ir kitų emocijas, laisvai jaustis grupėje, bendradarbiauti, konstruktyviai spręsti konfliktus, būti empatišku ir jautriu - tai įgūdžiai, kurie formuoja harmoningą asmenybę ir padeda sėkmingai adaptuotis visuomenėje. O svarbiausi pagalbininkai ugdant šias savybes yra tėvai.
Ankstyvoji vaikystė: emocijų pasaulio pradžia
Emocinis ir socialinis vaiko augimas pirmaisiais gyvenimo metais yra itin intensyvus ir svarbus. Kūdikis savo jausmus išreiškia įvairiais būdais: būdraudamas, išplėstomis akytėmis, suapvalinta burna. Apie 2 mėnesių kūdikis pradeda „socialiai“ šypsotis - tai tikslinga šypsena, skirta įtraukti suaugusiuosius į bendravimą. Iki 4 mėnesių kūdikis stipriai prisiriša prie tėvų, nurimsta matydamas jų veidus. Kūdikis tampa vis socialesnis, mėgsta būti priglaustas, juoktis. Jo emocijos tampa išraiškingesnės, jis net gali „flirtuoti“ su aplinkiniais. Šiuo laikotarpiu labai svarbus fizinis kontaktas - dažnai ir meiliai glaudžiamas kūdikis užmezga tvirtą ryšį su tėvais ir kitais reikšmingais žmonėmis, išmoksta pasitikėti.
Išsivysto trumpalaikė atmintis, kūdikis pradeda teikti pirmenybę artimiesiems, atpažįsta svetimus. Būdamas tarp nepažįstamų žmonių, kūdikis gali rodyti baimę ir nerimą. Jis aiškiai mėgsta ir rodo simpatiją tam tikriems žmonėms. Kai tėvai toli, kūdikis jų ilgisi ir dažnai verkia, atsisuka, „ieško“ akimis ar kitaip stipriai reaguoja. Toks elgesys vadinamas atsiskyrimo nerimu arba atsiskyrimo protestu. Kūdikis pradeda šliaužioti, kas dar labiau plečia jo galimybes tyrinėti pasaulį ir bendrauti su aplinka.
Tėvų vaidmuo vaiko socialinėje emocinėje raidoje
Tėvai yra pagrindiniai vaiko socialinės ir emocinės raidos architektai. Būtent jie, savo elgesiu, reakcijomis ir bendravimo stiliumi, formuoja vaiko supratimą apie emocijas, santykius ir pasaulį.
Svarbu, kad tėvai:
Taip pat skaitykite: Kaip stiprinti vaiko emocinę būseną?
- Būtų empatiški ir jautrūs vaiko jausmams. Stenkitės suprasti, ką vaikas jaučia, ir atliepkite į jo emocijas. Tai nereiškia, kad turite visada patenkinti vaiko norus, bet svarbu pripažinti jo jausmus ir padėti jam juos išreikšti.
- Skatintų vaiko saviraišką. Leiskite vaikui laisvai reikšti savo mintis ir jausmus, net jei jie jums nepatinka. Svarbu, kad vaikas jaustųsi saugus ir suprastas.
- Mokytų vaiką spręsti konfliktus konstruktyviai. Padėkite vaikui suprasti, kas sukėlė konfliktą, ir ieškoti sprendimų, kurie tenkintų abi puses.
- Būtų pavyzdžiu. Vaikai mokosi stebėdami savo tėvus. Jei norite, kad vaikas būtų empatiškas, jautrus ir gebėtų valdyti savo emocijas, pirmiausia turite patys tokiu būti.
- Skirtų vaikui pakankamai dėmesio. Bendraukite su vaiku, žaiskite su juo, klausykitės jo. Tai padeda vaikui jaustis svarbiu ir mylimu.
Svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir vystosi skirtingu tempu. Todėl svarbu atsižvelgti į individualius vaiko poreikius ir galimybes.
Emocinis smurtas: nematoma žaizda
Emocinė prievarta - tai nuolatinis vaiko menkinimas, nuvertinimas, tyčinis kritikavimas ir žeminimas. Tai elgesys, kuris pažeidžia psichologinį vaiko augimą ir raidą, apima vaiko atstūmimą, įbauginimą arba pažeminimą, sukeliančius baimę arba kaltės jausmą. Emocinė prievarta yra neigiamo ir žalingo tėvų elgesio su vaikais modelis, o ne atskiri atvejai ar suaugusiųjų normalaus emocinio reagavimo pavyzdžiai.
Vaikai yra pakankamai atsparūs ir gali susitvarkyti su atsitiktiniais ir pavieniais įžeidinėjimais ar jų kritikavimu, tačiau nuolatinis kaltinimų bėrimas gali sužlugdyti vaiko asmenybę. Deja, neretai suaugusieji į šią problemą žiūri nerimtai ir mano, jog tai - visiškai „normalus“ jų elgesys su savo vaikais.
Žodžiai gali būti įvairūs - mesti įpykus ar pavargus, atsitiktiniai ar nuolatos kartojami, ir jeigu juos taria vaikui svarbus suaugęs, kuriuo jis pasitiki - tėtis, mama, mylima auklėtoja, močiutė, dėdė, jie žeidžia skaudžiau už fizinius kirčius. Jokie kaulai nelūžta, bet emociniai randai lieka ilgam.
Prof. Danya Glaser emocinę prievartą apibrėžia kaip nuolatinį žalingą tėvų bendravimą su vaiku. Priešingai negu kai kuriais kitais vaiką žalojančio elgesio atvejais, vaikas pats paprastai neatskleidžia emocinės prievartos. Vaiko žaidimai, elgesys ar išvaizda gali parodyti emocinės prievartos pasekmes.
Taip pat skaitykite: Vaikų auklėjimo apklausa tėvams
Galima išskirti 5 emocinės prievartos kategorijas:
- Atstūmimas
- Ignoravimas
- Terorizavimas
- Izoliavimas
- Korupcija
Emocinė prievarta yra sunkiausiai nustatoma prievartos rūšis. Kartais emocinės prievartos auka iš tiesų pradeda tikėti tuo, kas jam/jai yra sakoma. Jis/ji pradeda galvoti, jog iš tikrųjų yra, pavyzdžiui, storas/a, durnas/a ar negražus/i. Nuolatinis tavęs kritikavimas ir sakymas, jog nesi pakankamai geras/a priveda prie pasitikėjimo savimi praradimo ir savivertės sumažėjimo. Užgaulių žodžių vartojimas ir pravardžiavimas gali turėti rimtų pasekmių - vaikai gali jaustis pažeidžiami, turėti žemą savęs vertinimą bei socialinio pasitikėjimo lygį, o tai gali daryti įtaką jų bendravimui su kitais žmonėmis.
Praktiniai patarimai tėvams
Štai keletas praktinių patarimų, kaip tėvai gali prisidėti prie vaiko socialinės ir emocinės raidos:
- Bendraukite su vaiku. Klauskite, kaip jam sekėsi diena, ką naujo sužinojo, kaip leido pertraukas, kas labiausiai patiko ugdymo įstaigoje.
- Dalykitės dienos įspūdžiais ir emocijomis. Pasakokite vaikui apie savo dieną, ką jaučiate, su kokiais iššūkiais susidūrėte ir kaip juos įveikėte.
- Žaiskite su vaiku. Žaidimas - tai puikus būdas mokytis bendrauti, bendradarbiauti, spręsti problemas ir valdyti emocijas.
- Reaguokite į vaiko emocijas. Kai vaikas jaučia stiprias emocijas, būkite šalia, išklausykite jį ir padėkite jam jas išreikšti.
- Skatinkite vaiko savarankiškumą. Leiskite vaikui pačiam priimti sprendimus ir spręsti problemas. Tai ugdo pasitikėjimą savimi ir savivertę.
- Būkite kantrūs ir supratingi. Vaikai mokosi ir auga, todėl svarbu būti kantriems ir supratingiems jų atžvilgiu.
Jei žaidžiate su vaiku ir jam nepavyksta savarankiškai atlikti suplanuoto veiksmo (vaikas supyksta, nusivilia ir pan.), padėkite jam, paskatinkite nenuleisti rankų. Venkite situacijų, kai vaikas atiminėja žaislus iš draugų/sesers/brolio ir Jūs už tai jį pasodinate ant kėdutės (nieko neaiškinate, kad vaikas pats suprastų, kodėl buvo pasodintas ant kėdės). Kiekvieną vakarą ir vaikas, ir Jūs vieni kitiems papasakokite apie prabėgusią dieną.
Taip pat skaitykite: Teisės ir garantijos auginant neįgalų vaiką