Adomas Mickevičius - viena ryškiausių XIX amžiaus asmenybių, palikusi gilius pėdsakus tiek lietuvių, tiek lenkų kultūroje. Jo kūryba ir gyvenimas yra neatsiejami nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorinio konteksto, tautinių identitetų formavimosi ir kultūrinių sąveikų. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti Adomo Mickevičiaus gimimo metus, atsižvelgiant į istorinį laikotarpį, kultūrines aplinkybes ir jo kūrybos įtaką.
Liudvikas Adomas Jucevičius ir kultūros kryžkelės
Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846) - XIX a. vidurio Lietuvos dvikalbis literatas, etnografas, vertėjas ir lietuvių literatūros istorikas. Juozas Girdzijauskas jį apibūdino kaip iškilią, bet prieštaringą asmenybę, stovinčią kultūros kryžkelėje. Tokie autoriai kaip L. A. Jucevičius dažnai atsiduria kultūros reiškinių paribiuose, todėl atrodo atskiri ir lieka istorijos paraštėse. Ilgą laiką XX a. L. A. Jucevičius buvo primirštas, tačiau netikėtai tapo Czesławo Miłoszo kūrinio veikėju.
Rašytojai, tapę literatūros kūrinių veikėjais, išreiškia kultūrinės atminties judesį, siekį apčiuopti praeities ir dabarties sąsajas, iškelti į akiratį dabarčiai aktualias praeities rašytojo nuostatas, atrasti turiningą suvokimo perspektyvą. Cz. Miłoszas poemoje atsigręžia į L. A. Jucevičių, skirdamas jam vaidmenį, kuris padeda atrasti adekvačią vietą L. A. Jucevičiaus asmenybei.
Cz. Miłoszo poema yra poetinis autoriaus galynėjimasis su esminiais XX a. filosofiniais, egzistenciniais klausimais, kritiškas žvilgsnis į modernybės epochą, poezijos meno būklės svarstymas, individualaus likimo bei tapatybės apmąstymas. Poemos centre - trečioji dalis „Liaudė“, kurioje pasirodo L. A. Jucevičiaus figūra, plėtojant kūrybos, poetinės kalbos, buvimo poetu, poezijos prasmės ir tikslo moderniame pasaulyje teminę liniją.
Pirmoji užuomina į L. A. Jucevičių pasirodo poemos antrojoje dalyje „Gamtininko dienoraštis“, kur autobiografinis pasakotojas svarsto atminties, kalbos ir tikrovės nebendramatiškumo problemą. Šiame fragmente pirmąkart paminima autobiografinio pasakotojo gimtinė - Šeteniai, o pasakotojo namų atminimas atitrūkęs nuo daiktų, niekieno neatpažįstamas, svetimas. Vis dėlto tie žodžiai, „strofos“, pasirodo ir prašosi jungiami į tekstą, kuris sukasi apie žmogiškosios egzistencijos prasmės ir vertės klausimą.
Taip pat skaitykite: Apie Eduardą Balsį
Cz. Miłoszas šioje poemos vietoje savitai atkartoja L. A. Jucevičiaus „Žemaičių žemės prisiminimų“ kelionės siužeto situaciją, kurioje reali kelionė į gimtąją Žemaitiją yra kelionė į savo vaikystės laiką. Kaip Dantei Vergilijus „Dieviškojoje komedijoje“ tapo vedliu į anapusinį pasaulį, taip Cz. Miłoszo poemoje L. A. Jucevičiaus Žemaitijos aprašymas veikia tarsi archetipinė atsikartojanti situacija, skatinanti leistis į atminties erdvėlaikį.
Trečioji poemos dalis „Liaudė“ išsiskiria heterogeniška silva rerum poetika, kur poetiniai tekstai yra perpinti su autoriniais komentarais, archyvinių šaltinių, istorinių-enciklopedinių veikalų ištraukomis. Tai daugialypis tekstas, kuriantis atminties erdvėlaikį - „kitą erdvę“, kurioje negalioja įprasta chronologija ir geografinės koordinatės.
Cz. Miłoszas L. A. Jucevičių į „Liaudės“ tekstą įvesdina dalies pabaigoje autoriniu komentaru, cituodamas žemaičių autoriui skirtą biogramą iš lenkų literatūros bibliografijos „Nowy Korbut“. Tačiau drauge pažymi ir asmeninį dėmesio šiam autoriui motyvą: „Su kai kuriais kun. Jucevičiaus raštais susipažinau dar vaikystėje“. Šis asmeninis santykis pagrindžia ir anksčiau minėtą L. A. Jucevičiaus intertekstą - pasakotojo sąmonės kelionė į atminties šalį prasideda suveikus vaikystės skaitinių „programai“.
Toliau autorius cituoja ir komentuoja L. A. Jucevičiaus veikale „Lietuva, jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“ paskelbtą straipsnį „Keli žodžiai apie lietuvių kalbą ir literatūrą“, komentarą pabaigdamas plačia citata, kurioje L. A. Jucevičius apgailestauja dėl lietuvių elito apleistos gimtosios lietuvių kalbos, dėl to, kad „nūnai, deja, net lietuvių vaidilos nebe lietuviškai rašo“.
Taigi poemoje būtent L. A. Jucevičiui autobiografinis pasakotojas išsako vieną savo tapatybės problemų - negalėjimą būti lietuvių poetu. L. A. Jucevičius iškyla kaip pasakotojo alter ego itin savita prasme - kaip dramatiška nerealizuotų gyvenimo galimybių figūra. Tai savo kūrybinių užmojų neįgyvendinęs sulaužyto likimo, anksti miręs literatas, panašiai kaip ir dėl politinių motyvų nužudytas talentingas poetas T. Bujnickis.
Taip pat skaitykite: Dvasinio augimo kelionė
Cz. Miłoszo cituojamą straipsnį L. A. Jucevičius pirmąkart paskelbė 1837 m. Vilniuje kaip įvadą savo leidiniui „Ištraukos iš šiuolaikinių lenkų poetų“. Ši L. A. Jucevičiaus knygelė - vienintelis XIX a. Lietuvoje publikuotas dvikalbis (lietuvių-lenkų) literatūros leidinys. L. A. Jucevičiaus knygelė yra ypač įdomios struktūros: paskelbęs trijų minėtų naujausios lenkų poezijos autorių eilėraščių vertimus, vertėjas lenkų kalba parašytame leidinio įvade pristatė ne lenkų, o lietuvių literatūrą.
Tad galima sakyti, kad L. A. Jucevičiaus figūra Cz. Miłoszo poemoje nurodo į autobiografinio pasakotojo gyvenime ir Lietuvos kultūros istorijoje nerealizuotą dvikalbės kūrybos, dvikalbės lietuvių literatūros galimybę - tokios, kurioje atsirastų derama vieta ir L. A. Jucevičiui, ir Cz. Miłoszui, ir kurioje tiek Cz. Miłoszas, tiek „Teodoras lietuvis“, rašę lenkų kalba, būtų galėję būti lietuvių poetais.
Iš tiesų L. A. Jucevičius savu metu novatoriškai apčiuopė dvikalbės Lietuvos literatūros plėtotės galimybę, kurioje literatūrinei komunikacijai ypač svarbūs tampa vertimai. Būtent tokiam dvikalbiam literatui, rašiusiam daugiau lenkų kalba, siekusiam sujungti lietuviškąją ir lenkiškąją Lietuvos literatūrą, Cz. Miłoszo poemos pasakotojas tarsi bendraminčiui ir išpažįsta savo kalbinį-poetinį likimą.
Tad Cz. Miłoszo poemoje L. A. Jucevičius reprezentuoja kitokią lietuvių literatūrą, kuri, deja, istorijoje liko be tiesioginės tąsos. Būtent šiame kontekste galime suprasti Cz. Miłoszo pasakotojo pasiaiškinimą L. A. Jucevičiui - ne tik dėl pamirštos lietuvių kalbos, bet ir dėl prarastos interpretacinės bendruomenės. L. A. Jucevičiaus figūra žymi tokius rašytojus, kurie moderniose nacionalinėse literatūrose liko be savo skaitytojo, tad atrodo keisti, vieniši, kryžkelės žmonės.
Literatūra, kurios tradicijoje greta galėtų išsitekti tokie tekstai - LDK statutai, L. A. Jucevičiaus etnografinis leidinys ir Cz. Miłoszo kūryba, - nesusiklostė, tačiau patys tekstai yra, vadinasi, reikalauja visiškai kitokio literatūros istorijos pasakojimo, koks iki šiol nėra sukurtas ir greičiausiai neįmanomas sukurti nei lietuvių, nei lenkų kultūrose. Tad L. A. Jucevičius, kaip ir Cz. Miłoszas, - „nepatogus“ autorius modernioms tautinėms literatūrų istorijoms, signalizuoja tokio pasakojimo poreikį, kuris labiau atitiktų heterogenišką atminties erdvėlaikį, būtų kuriamas pagal kultūrinių sampynų logiką.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Adomas Mickevičius: tarp lietuvybės ir lenkybės
Adomas Mickevičius galėjo laikyti save lietuviu ir lenku vienu metu, panašiai kaip garsusis škotų poetas Robertas Burnsas save galėjo laikyti ir škotu, ir britu. Anot Mykolo Riomerio, jei Pilsudskis būtų gyvenęs 1863 m. sukilimo laikais, jis dar būtų buvęs laikomas Lietuvos patriotu ir lenkų pravardžiuojamas lietuvišku separatistu. Juk jis reiškė panašias pažiūras, kaip mūsų „tikrais“ lietuviais pripažįstami sukilimo didvyriai Sierakauskas, Mackevičius ir Kalinauskas.
Kaip seniau bajorija suprato buvimą lietuviu, įdomiai iliustruoja Minske vieno 1863 m. sukilėlio bute rastas „Lietuvių katekizmas“. Tokia „dviaukštė“ tautinė savimonė XIX a. II pusėje jau buvo būdinga ne tik bajorams, bet ir kitų luomų žmonėms. Toks „nesusipratęs“ lietuvis (lenkas?) buvo „aptiktas“ prie Kauno, kuriam vėliau buvo lemta tapti nepriklausomos Lietuvos laikinąja sostine, Lietuvos „atlietuvinimo“ politikos centru. Tokių „nesusipratėlių“ buvo gausybė net pačiame Kaune ir visur Lietuvoje. Bet šimtus metų tai niekam neatrodė nesusipratimas, tai atrodė kaip normalus dvikalbio lietuvio būvis. „Nenormalu“ tai pirmą kartą pasirodė XIX a.
Daugelį buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) gyventojų skaudžiai pasirinkti - „ar esu lietuvis, bet ne lenkas, ar lenkas, bet ne lietuvis“ - privertė kalbinių nacionalizmų Rytų Europoje augimo banga, be kita ko, išsiliejusi į 1918-1920 m. Lietuvos - Lenkijos karą, kurį mes dažnai vadiname tiesiog Lietuvos nepriklausomybės kovomis.
Antai Stanislovo Narutavičiaus, mūsų šalies nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos (vienintelio dvarininko taryboje) bei pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės nario grynakraujis brolis buvo… Gabriel Narutowicz, išrinktas pirmuoju konstituciniu Lenkijos prezidentu 1922 m. - dar dorai neišgaravus parakui, iššaudytam Lietuvos-Lenkijos mūšiuose dėl Vilniaus. Panaši situacija buvo mūsų garsiojo gamtininko Tado Ivanausko šeimoje: jis pats tapo „grynakrauju“ lietuviu, vienas jo brolis - lenku, o kitas - baltarusiu.
Juk „lenkų agento“ etiketę, labai norint, būtų galima prilipdyti ir „lietuviškosios Lietuvos“ ideologijos kūrėjui - A. Smetonai. Lietuvą palikęs eksprezidentas 1941 m. pradžioje Lisabonoje įvykusiame konfidencialiame pokalbyje su Lenkijos valstybės pareigūnu S. Negalėdami gyventi tuo šūkiu besivadovavusioje šalyje, daug „Kauno Lietuvos“ (taip lenkai tuomet vadino Lietuvos respubliką) lenkakalbių pasirinko emigraciją į Vilniaus kraštą ar bent nuvykdavo į Vilnių, kur palaikė kontaktus net su aukščiausio rango Lenkijos politikais.
Konstantinas („Totekas“) Radvila „buvo kilęs iš miškų, iš girių - kaip tas valstietis, kuris „pats kaip briedis, o briedis - kaip viržis“. Tas mūsų visuomenės vienalytiškumas, amžių amžius trukusio viržio, briedžio, valstiečio ir pono-bajoraičio gyvenimo bendroje žemėje rezultatas, ir palaikė vienybę, išlikusią per amžius, subyrėjusią tik po dviejų pasaulinių karų“, - rašo V. Meištavičius.
Filomatų draugija ir Adomo Mickevičiaus veikla
Filomatų draugija, telkusi akademinio ir intelektualinio Lietuvos jaunimo elitą, vertintina kaip provaizdis vėlesnėms organizacijoms ir draugijoms. Jos veiklos intelektualinis įtakos ieškoti bandė tiek lietuvių, tiek ir lenkų mokslininkai.
Analizuojant filomatų raštuose atsiskleidžiantį intelektualų misijos supratimą, prasmingiausia pasirinkti tarpinį problemos analizės kelią: į filomatų veiklą pažvelgti iš idėjinių draugijos nuostatų pozicijos. Svarbu koreguoti esmines ideologines nuostatas.
Vincas Macikėnas paliko neatsakytą klausimą: kokiomis aplinkybėmis ir kodėl filomatų pasaulėžiūra evoliucionavo nuo savišvietos nedideliame būrelyje iki masinio veikimo sumanymų?
Alberto Tarulio teigimu, universiteto studentijos intelektualiniam atsinaujinimui įtakos turėjo po 1803 m. į universitetą įstojęs kontingentas, kuris buvo itin veikiamas Prancūzijos Didžiosios revoliucijos idėjų. Be pastarosios aplinkybės, autorius atkreipia dėmesį į masoniško tipo organizacijų kūrimosi Europoje bumą, kuris pasiekė ir Vilnių.
Faustas Lukšys teigia, kad XIX a. pradžios Vilnius kaip ir visa Europa gyveno dvilypį gyvenimą - viešą ir slaptą, bet būtent pastarasis skatino brandžiausias ir moderniausias idėjas. Tokiais idėjų centrais laikytini universiteto profesorių salonai ir masoniškos ložės bei studentijos draugijos. Slaptąsias organizacijas a…
tags: #adomas #mickevicius #gimimo #metai