Socialiniai darbuotojai, dirbdami su šeimomis, savo darbe dažnai susiduria su nesaikingo alkoholio vartojimo šeimose problema. Net tik suaugusieji šeimos nariai turi sunkumų dėl alkoholio vartojimo. Daugybę išgyvenimų, traumuojančių patirčių dėl to patiria ir šeimoje gyvenantys vaikai. Šiame straipsnyje gilinamės į abejingo elgesio su vaikais pasekmes, ypač kai tai susiję su priklausomybėmis šeimoje, smurtu ir kitomis žalojančiomis patirtimis. Aptarsime, kaip atpažinti smurto požymius, kokios pagalbos priemonės yra prieinamos ir kaip galime užtikrinti saugią bei palankią aplinką vaikams.
Alkoholio vartojimas šeimoje ir jo poveikis vaikams
Tėvų alkoholio vartojimas vaikui sukuria netikrumo jausmą: vieną dieną linksmybės, triukšmas, konfliktai namuose, kitą - tėvų šaltumas, apatija, abejingumas, nebuvimas namuose. Vaikas tuomet gyvena budėjimo režime, nes nežino, kokią situaciją namuose ras grįžęs iš mokyklos. Dažnai ir neblaivus tėvas ar motina pagamina vaikui maisto, skalbia drabužius, tačiau vaikui emociškai yra nesaugu.
Tėvai dažniausia vaikams daromos žalos nesupranta arba ją neigia, vaiką paverčia „šeimos paslapčių saugotoju“. Dažnai šeima jaučia gėdą, dėl to, kad vienas iš jos narių vartoja alkoholį, todėl vaikus moko, kad šią problemą reikia slėpti. Vaikui uždedama paslapties saugojimo našta: jis turi su niekuo nekalbėti apie tai, neigti šią problemą, slėpti faktus, tuo pačiu patirdamas žalą, nes pats negali kreiptis pagalbos.
Dirbant su šeima pirmiausia dėmesys yra nukreipiamas į vartojimo problemą ir šios problemos sprendimo būdų paieškas. Vaikas dažnai lieka nuošalyje. Vaikas dažnai lieka nuošalyje. Vaiko smegenys būna „užjautrintoje“ būsenoje, todėl jam tampa sunku mokytis, priimti informaciją, nes ji jaučiasi nesaugiai. Paauglystėje atsiranda maištavimas, mokyklos nelankymas, delinkventinis elgesys.
Dažniausiai tokiose šeimose gyvenantis vaikai išėję į už namų ribų būna „kieti“ ir gyvena dvigubame pasaulyje (namie - chaosas, o išorėje - jis „kietas“). Toks gyvenimas sukuria vaikui gėdą, kaltę ir vienišumą. Daugybė mokslinių tyrimų patvirtino, jog tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu glaudžiai susijęs su vaikų nepriežiūra, fizine ar emocine prievarta, skurdu.
Taip pat skaitykite: Pagalba vaikams, patiriantiems patyčias
Žalojančios vaikystės patirtys ir jų ilgalaikės pasekmės
Žalojančių vaikystės patirčių tyrimus 1985 m. pradėjo mokslininkas V. J. Felitti su kolegomis. Tyrimas nustatė aiškius priežastinius žalojančios patirties ryšius su bloga suaugusio žmogaus sveikata ir rizikinga elgsena. Tyrimu įrodyta, kad žalojančios vaikystės patirtys sutrikdo nervinės sistemos vystymąsi, paveikia į stresą reaguojančias sistemas, o to liekamieji reiškiniai vėliau paveikia daugelį žmogaus funkcijų suaugus, įskaitant emocijų reguliavimą, priklausomybės ligas, seksualumą, atmintį, agresiją, susijaudinimą. Ilgalaikis toksinis stresas augant sveikam vystymuisi nepalankiomis sąlygomis susijęs su vaikų smegenų struktūros ir funkcijos pokyčiais, hormoninės sistemos vystymosi pakenkimu.
Toksinis stresas:
- Sumažina dėmesio koncentraciją dėl ko susiduriama su mokymosi sunkumais;
- Apsunkina galimybes išlaikyti konstruktyvius santykius;
- Sumažina galimybes tinkamai reaguoti į stresą;
- Padidina atminties problemų tikimybę, kurios gali tapti nuolatinėmis;
- Didina streso hormonų kiekį organizme dėl to silpnėja imuninė sistema.
Tyrimai Lietuvoje apie vaikų sunkumus augant alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose
2016 - 2017 m. Lietuvoje atliktas tyrimas „Vaikų sunkumai patirti augant alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose“ (prof. Ilona Tamutienė, dr. Beveik visi tyrime dalyvavę vaikai patyrė apleistumą. Emocinį apleistumą išryškino abejingas tėvų elgesys: vijimas iš namų, nesirūpinimas, nesidomėjimas vaiku, nebendravimas su juo. Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių vaikų patyrė psichologinį ir fizinį smurtą. Vis dėlto ryškesni tyrimo dalyvių potyriai buvo susiję su jų psichologiniais išgyvenimais, gyvenant alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose. Vaikai pasakojo, kad jautėsi taip, lyg niekam nerūpėtų, jautė gėdą ir pašaipas dėl savo girtaujančių tėvų.
pasiekę paauglystės amžiaus ribą, vaikai kritiškiau vertina tėvų gyvenimo būdą ir elgesį. Vyresni tyrimo dalyviai prisipažino neturintys stipraus emocinio ryšio su tėvais.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir pagalba vaikams
Socialiniam darbuotojui dirbant su vaiku, kuris patiria tėvų alkoholio vartojimo žalą, labai svarbu stiprinti jo savivertę (pagirti, akcentuoti net ir mažytę vaiko sėkmę). Jei vaikui sunku klabėti, galima kontakto ieškoti piešiant, žaidžiant stalo, vaidmeninius, projekcinius žaidimus. Svarbu leisti vaikui pasirinkti, kokia veikla jis nori užsiimti, nes taip bus parodoma, kad pasirinkdamas jis gali daryti įtaką savo gyvenime.
Taip pat skaitykite: Idėjos Kalėdoms su vaikais
Su priklausomų tėvų vaikais reikia kalbėti apie priklausomybę, nes taip panaikinamas „nematomas dramblys“. Priklausomi tėvai nemoka arba sąmoningai nekalba su vaikais apie savo priklausomybę, todėl tik specialistas gali vaikui tinkamai paaiškinti apie priklausomybę, jos eigą, gydymą, vaiko gyvenimą šalia priklausomo šeimos nario.
Naudinga, kai tėvams girdint vaikas prie specialisto papasakoja, kaip jaučiasi, kai jo tėvai, ar vienas iš tėvų yra neblaivus. Kai vaikai gyvena nuolatinėje nerimo būsenoje, jie gali normalizuoti, slėpt tėvų vartojimą, mažinti vartojimo dienas. Dažnai tėvai vaikams pasako, kad specialistais juos atims iš šeimos, todėl jie bando sušvelninti šeimos situaciją. Tik įgijęs socialinio darbuotojo ar kito specialisto pasitikėjimą vaikas pasidalins savo išgyvenimais. Tinkamai suteikta psichologinė ir emocinė pagalba padės nenusinešti tos naštos į suaugusiojo pasaulį. Vaikai, išgyvenę traumuojančias vaikystės patirtis turi gauti ilgalaikę psichologinę pagalbą.
Jei specialistai susikoncentruoja tik į pagalbos teikimą teikimą tėvams, jų gydymui, o vaikai liks „antrame plane“, tuomet jie negaus tuo metu reikalingos pagalbos, o tėvų situacija nepasikeis (tėvai nesigydys). Kalbantis su su visa šeima reikia pabrėžti, kad priklausomybė - liga. Žmogus nėra atsakingas, kad susirgo, tačiau atsakingas už tai, ką darys su liga. Būna situacijų, kad dėl tėvų priklausomybių vaikui nustatoma globa. Globa užtikrina vaikui saugią aplinką ir jį sustiprina. Vaikas nesukėlė tėvų alkoholizmo ir negali jo kontroliuoti ar išgydyti savo tėvų.
Patyčios ir jų pasekmės vaikams
Vaikai, kaip ir suaugusieji, kai iš jų tyčiojamasi, jaučia skausmą, pažeminimą, liūdesį, bejėgiškumą, beviltiškumą, nusivylimą, išdavystę ir labai dažnai vienatvės jausmą.
Patiriantis patyčias vaikas labai dažnai kaltina save, pradeda jaustis kitokiu, kartais „nenormaliu“. Gali apnikti stiprus savęs nuvertinimo ir menkinimo jausmas, kurį vaikas perima iš agresoriaus. Ilgainiui gali atsirasti pažeminta nuotaika, depresija, emocijų bei elgesio sutrikimai ir kiti sveikatos negalavimai, kurie daro įtaką tolesnei vaiko raidai, mokymosi galimybėms.
Taip pat skaitykite: Rygos restoranai šeimoms
Patiriantiems patyčias vaikams žymiai sunkiau susikaupti, nukenčia jų dėmesio koncentracija, atmintis, dėl ko prastėja pažymiai. Tokie mokiniai nebenori eiti į mokyklą, praleidinėja pamokas. Tuomet vaikas dėl blogesnio mokymosi ir prasto lankomumo papildomai patiria spaudimą tiek iš mokytojų, tiek iš tėvų. Tai tik dar labiau sustiprina liūdesį, ir taip užsisuka užburtas ratas, iš kurio vaikai dažnai neranda išeities. Kraštutiniu atveju patyčios gali būti vaiko savižudybės arba didelio agresijos išpuolio priežastis (pvz., šaudymas mokykloje).
Patyčios persikėlė ir į socialinius tinklapius, internete platinamos nuotraukos ar vaizdo įrašai. Labai svarbu, kad tėvai labai gerai žinotų kokiuose socialiniuose tinklapiuose vaikai lankosi, kokie yra jų draugai. Reikia nuolat su savo atžalomis kalbėtis ir jais domėtis, diskutuoti, išsakyti vaikams savo nuomonę jos neperšant ir sudarant vaikui galimybę rinktis, formuotis savarankiškai nuomonei.
Svarbu, kad dėmesys vaikui neprabustų du ar tris kartus per metus, nes tuomet vaikas nebus atviras.
Smurto formos: fizinis ir psichologinis
Smurtas yra smurtas, tiek fizinis, tiek psichologinis. Šios abi smurto rūšys yra labai pavojingos ir baigtys abiejų gali būti labai tragiškos. Tik psichologinį smurtą įrodyti kartais būna žymiai sunkiau.
Norint pastebėti pirmąsias patyčių užuomazgas, reikia nuolat su vaiku bendrauti, žinoti, kas vyksta jo gyvenime, stebėti jo nuotaikas, nes dėl patyčių pirmiausiai pasikeičia vaiko nuotaika. Tėvai turi domėtis, dėl kokių priežasčių vaikui pasidarė sunkiau mokytis arba kodėl vaikas labai atkakliai pradėjo mokytis ir išgyventi dėl nesėkmių.
Kartais vaikai besimokantys stipriose klasėse patiria spaudimą iš kitų klasės mokinių, kad jis gadina klasės pažymių vidurkį, kad yra nevykėlis. Su juo nustojama bendrauti, daromas spaudimas, kad jis pereitų į kitą klasę arba pakeistų mokyklą, todėl vaikas jausdamas be galo didelę įtampą atkakliai stengiasi mokytis, tačiau rezultatų nepasiekia. Tokiais atvejais labiausiai gali padėti rami atmosfera namuose, tėvų palaikymas, paskatinimas, didžiavimasis vaiko pastangomis, o ne rezultatais.
Savo sūnaus ar dukros reikia paklausti, ar klasėje, kieme vaikai tyčiojasi vieni iš kitų? Kuriai grupei vaikų priklauso jūsų atžala: smurtautojų, stebinčiųjų ar pajuokos objektų? Pasidomėti, kaip ir ką vaikai žaidžia. Vertėtų kartais iš tolo stebėti žaidimų pobūdį, paplepėti kartu su vaiku ir jo draugais, bendrauti su vaiko draugų tėvais. Būtina aktyviai bendrauti su mokyklos bendruomene. Tėvų susirinkimo metu pasidomėti ne tik mokymosi rezultatais, bet ir kaip jūsų vaikui sekasi draugauti su kitais vaikais. Reikia kalbėtis ir su būrelių, kuriuos lanko jūsų vaikas, vadovais. Pasidomėti, kaip vaikas grįžta namo, ar visada eina įprastu keliu, o gal paskutiniu metu eina kitu, žymiai ilgesniu keliu? Būtina pastebėti, ar ant vaiko kūno neatsirado mėlynių ar kitų kūno sužalojimų. Jeigu jie atsirado, tai kaip? Ar pastaruoju metu vaikas negrįžta iš mokyklos su suplėšyta kuprine, rūbais ar kitais sugadintais daiktais? Gal iš jo atėmė telefoną?
Ką daryti tėvams, sužinojus, kad iš jų dukros ar sūnaus tyčiojamasi?
Labai svarbu nuolat vaikui kartoti: kas beatsitiktų jis pirmiausia turi kreiptis į šeimą. Patikinti savo atžalą, kad jis yra svarbus ir kad jam bus padėta, nes vienos iš pagrindinių priežasčių, kodėl vaikai nesikreipia į suaugusiuosius, kai patiria patyčias, - vaikai galvoja, jog suaugusiesiems tai nerūpi ir kad jų problemos yra jų asmeninis reikalas arba jeigu kreipsis pagalbos, bus tik blogiau.
Jei patyčios vyksta mokykloje, labai svarbu taktiškai, laiku ir vietoje apie tai pasikalbėti su klasės auklėtoja ir, jei reikia, su mokyklos psichologu, socialiniu darbuotoju. Jei patyčios vyksta kieme ar kaimynystėje, mamai ar tėčiui pamačius nederamą elgesį būtina tuoj pat agresoriui pasakyti, kad jūs matote, kas vyksta, ir tai turi tuoj pat baigtis. Jei nematėte įvykio, galima kitą kartą pamačius agresorių ramiai prieiti ir paklausti apie nederamo elgesio priežastis, informuoti, kad nuolat domitės savo vaiko gyvenimu. Pirminę pagalbą vaikui visada suteikti turi patys jam svarbiausi žmonės - jo šeima.
Kodėl vaikai tampa smurtautojais?
Tai nulemti gali labai daug aplinkybių ir veiksmų, kiekvienam vaikui jos gali būti labai skirtingos. Viena iš galimų priežasčių, kodėl vaikas tampa smurtautoju, yra fizinis ar psichologinis smurtas namuose, kurį vaikas patiria ar mato, o po to jį demonstruoja mokykloje. Kuomet tėvai smurtauja vienas prieš kitą arba prieš vaikus, arba toleruoja ir labai vertina kovingus, konfliktiškus, paremtus orientavimusi į išlikimą, vaikų santykius. Tokiose šeimose dažnai giriami tie vaikai, kurie stipresni ir atkaklesni. Todėl natūralu, kad šis elgesys pastebimas ir sociume.
Vaikai smurtautojai tyčiojasi iš bendraamžių ir labai nuoširdžiai tiki, kad tai juos daro „kietais“. Neretai šalia tokių vaikų atsiranda juos palaikanti auditorija, o tai tik dar labiau skatina negatyvų elgesį. Kartais vaikai jaučiasi fiziškai silpnesni ar jaučia kokius nors kompleksus dėl ūgio, socialinio statuso ar pan., todėl yra linkę dažniau tyčiotis iš kitų vaikų. Taip pat gali būti, kad ir jie patys kažkada yra patyrę patyčias, todėl tam, kad apsisaugotų nuo pakartotinių patyčių, jie patys tampa smurtautojais (geriausia gynyba - puolimas).
Būtinai pasikalbėk su kuo nors iš suaugusiųjų: tėvais, mokytojais ar su kuo kitu, kuo pasitiki. Užsirašyk viską, kas tau nutinka.
Priklausomybės ir jų įtaka vaikams
„Priklausomybės - skaudi mūsų visuomenės, mūsų šeimų problema. Jei abu tėvai ar vienas iš jų piktnaudžiauja svaigalais, padaroma didelė žala vaikams. Ne tik pažeidžiama jų teisė augti saugioje aplinkoje, bet ir sužalojama ateitis. Vaizdžiai tariant - pakerpami skrydžiui reikalingi sparnai. Labai kviečiu visus - pedagogus, gydytojus, socialinius darbuotojus, kaimynus - nebūti abejingus kenčiančiam vaikui. Pastebėkite, išklausykite, nukreipkite, kad būtų suteikta pagalba tiek vaikui, tiek visai šeimai. Kiekviename Tarnybos skyriuje visoje Lietuvoje veikia mobiliosios komandos, kuriose dirba priklausomybės ligų specialistai. „Vaiko teisių gynėjų tikslas - kad vaikai augtų savo biologinėje šeimoje ir joje jiems būtų užtikrinama saugi aplinka. Aplinka vaikui nebus saugi, kol tėvai dėsningai piktnaudžiauja alkoholiu. Todėl tokioms šeimoms stengiamasi suteikti visokeriopą pagalbą, keičiant gyvenimo būdą. Mes siekiame paskatinti, motyvuoti žmogų gydytis, keisti įpročius, pamatyti blaivybės naudą, nes neužtenka tik praeiti gydymą kažkuriuo metodu, būtina keisti ir netinkamus draugus, laisvalaikio praleidimo būdus, išmokti kaip be cheminių medžiagų susitvarkyti su stresu, atsipalaiduoti“, - teigia I.
Kad vaikai, gyvendami alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose, susiduria su įvairiausiais sunkumais bei iššūkiais patvirtina ne tik priklausomybės ligų specialistų praktinė patirtis, bet ir atlikti moksliniai tyrimai. Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Ilonos Tamutienės ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos priklausomybės ligų specialistės, mokslų daktarės B. Visgi skaudesni vaikų potyriai sieti ne su fiziniu skausmu, o su patirtu psichologiniu smurtu, apleistumu: ,,Man buvo skaudžiau, kad niekam nerūpiu iš tikrųjų…“ [Giedrė, 15 m.]; ,,Labiausiai buvo gėda. Pavyzdžiui, vieną sykį patėvis labai primušė mamą, tai ji žiemą basa bėgo į miestelį. Po to visas miestelis kalbėjo, kad tai mano mama. Buvo gėda ir labai skaudu“. Beveik visi tyrime dalyvavę vaikai įvardijo patyrę apleistumą, tai yra jausmą, kad iš tikrųjų niekam nerūpi.
Priklausomybės ligų specialistė B. Peištarė pasakoja, kad jaunesnio amžiaus vaikai daug sunkiau kalba apie patirtus išgyvenimus, jie linkę slėpti šeimos problemas. Sulaukę paauglystės, alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose augantys vaikai kritiškiau vertina tėvų gyvenimo būdą ir elgesį. Jie lygina savo šeimas su kitomis ir jaučia nusivylimą, stiprėja jų nevisavertiškumo jausmas, nusivylimas aplinkiniais ir savimi. Dėl to kai kurie tyrime dalyvavę paaugliai pripažino, jog jie jaučiasi ,,pastumdėliais“, negražiais, moraliai apleistais. Tyrimas parodė, kad tokiose šeimose ryškūs vaidmenų apsikeitimai, kada vaikai perima suaugusiųjų roles: tvarko namus, rūpinasi šeimos finansais, prižiūri jaunesnius brolius, seseris, palaiko tvarką namuose. Girtaujančiose šeimose tvyranti nuolatinė įtampa dėl to, ar tėtis, mama grįš girti, o gal blaivūs, yra kiekvieną dieną vaikus kankinančios mintys ir jausmai. B. „Jei tėvai ar vienas iš tėvų girtauja, nebūna patenkinti ne tik fiziniai vaiko poreikiai, tokie kaip maistas, drabužiai, sveikas miegas, darbo ir poilsio režimas, savo erdvės namuose turėjimas. Būna nepatenkinami ir svarbiausi vaiko emociniai poreikiai - saugus prisirišimas, poreikis patirti globą, besąlyginį priėmimą ir meilę, saugumo ir stabilumo jausmą, laisvė išreikšti savo jausmus ir norus, nebūti atstumtam ar nubaustam dėl to, poreikis žaisti, būti spontaniškam ir kūrybiškam, galimybė būti laimingu, džiaugsmingu vaiku“, - pabrėžia B.
Pasak specialistės, geriančių tėvų šeimoje augantis vaikas patiria daugiau įtampos nei laimės. „Vaikas nuo pat mažens sparčiai mokosi iš savo aplinkos. Naujausi moksliniai tyrimai įrodo, kad sveikam vystymuisi nepalankiose sąlygose augantis vaikas patiria toksinį stresą. Toksinis stresas susijęs su pasikartojančiais neigiamais išgyvenimais, stresinėmis situacijomis (pvz. Žala vaiko psichikai, kylanti dėl tėvų piktnaudžiavimo alkoholiu, sunkiai pastebima. Ji neretai išryškėja vaikų emocijų ir elgesio sutrikimų, netinkamo vaiko, o vėliau ir suaugusiojo elgesio, pavidalais. Pagalbos suteikimą alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose augantiems vaikams apsunkina tai, kad dažnai problemos yra slepiamos.
Pasak specialistės, apsvaigę tėvai neretai elgiasi destruktyviai, sumažėja impulsų kontrolė atsakinga už tinkamų sprendimų priėmimą. „Mokslininkų įrodyta, jog vaikystėje patyrę daugiau nei šešias žalojančias patirtis, tokie žmonės suaugę gyvena trumpiau, tris kartus dažniau serga plaučių ligomis, 14 kartų dažniau nusižudo, 4,5 karto dažniau susiduria su depresija, 11 kartų dažniau pradeda naudoti intraveninius narkotikus, 4 kartus dažniau pradeda ankstyvą lytinį gyvenimą ir 2 kartus dažniau serga kepenų ligomis“, - sako B. „Itin svarbu sukurti ankstyvosios intervencijos į šeimą modelį, kuris padėtų sumažinti šeimos problemų gilėjimo ir galimo kraštutinio scenarijaus - vaikų atskyrimo nuo šeimos tikimybę. Savivaldybėse reikia kurti ir plėsti specializuotas paslaugas vaikams, augantiems alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose, - pabrėžia B. Tarnybos direktorė I. Skuodienė akcentuoja, kad labai svarbu stiprinti visų specialistų, tiesiogiai dirbančių su šeimomis, žinias ir gebėjimus identifikuoti galimą tėvų priklausomybę nuo alkoholio, šios ligos simptomus ir jų įtaką šeimos bei vaikų gyvenimui. „Su vaikais ir šeimomis dirbantiems specialistams būtina sudaryti galimybę nuolat kelti kvalifikaciją, susipažinti su šios srities naujovėmis“, - sako I.
Toksiški tėvai ir jų poveikis vaikams
Tėvystė yra vienas iš didžiausių ir svarbiausių vaidmenų, kurį žmogus gali atlikti savo gyvenime. Tėvai ne tik globoja ir auklėja savo vaikus, bet ir formuoja jų asmenybę, vertybes ir požiūrį į pasaulį. Jie yra pirmieji ir svarbiausi vaiko mokytojai, pavyzdžiai ir autoritetai. Deja, kai kurie tėvai elgiasi toksiškai, t. y. savanaudiškai, manipuliuojančiai ar net žeminančiai savo vaikų atžvilgiu. Toksiškas žmogus yra tas, kuris kenkia kitiems savo žodžiais, veiksmais ar nuostatomis. Toks žmogus dažnai yra egocentriškas, nepagarbus, kontroliuojantis, kritikuojantis, meluojantis, kaltinantis ar netgi agresyvus. Jis nesugeba ar nenori užmegzti sveikų ir lygiaverčių santykių su kitais.
Toksiški tėvai kai kuriais atvejais net nemato nieko blogo savo elgesyje, tačiau kai kurie jų veiksmai kartais gali būti visiškai sąmoningi. Tokie tėvai įprastai nesuteikia vaikui pakankamai meilės, palaikymo, saugumo ir pripažinimo. Visiškai piktybiniais atvejais, kai kurie tėvai neatlieka savo pareigų ir atsakomybių, palikdami vaikus be pagalbos, priežiūros ar mokymosi galimybių. Jie taip pat dažnai kritikuoja, žemina, tyčiojasi, grasina, šantažuoja, kaltina ar ignoruoja juos. Neretais atvejais, tokie tėvai gali būti sunkiai atpažįstami, nes jie gali slėpti savo tikrąjį veidą nuo kitų ar netgi nuo savęs. Jie gali būti labai draugiški, mieli, nuoširdūs ir rūpestingi viešumoje, bet labai skirtingi privačiai. Jie taip pat gali būti labai įtikinami, darantys įtaką, kad priverstų vaiką manyti, jog jie yra geri tėvai, o visa kaltė yra būtent vaiko.
Toksiškų tėvų požymiai:
- Nuolatinis vaiko nerimas, įbaugintas, kaltas, nevertas dėmesio ar netgi nekenčiamas jausmas.
- Problemos su mokymusi, saviraiška, kūryba, savęs pažinimu ar savo tapatumu.
Toksiškos tėvystės pasekmės:
- Prastas savęs vertinimas ir pasitikėjimas savimi.
- Sunkumai santykiuose.
- Problemos su savo tapatumu ir gyvenimo prasme.
- Psichologinės ir psichiatrinės problemos.
- Fizinės ir somatinės problemos.
Pagalba vaikams augantiems su toksiškais tėvais:
- Nustatyti ir aiškiai išreikšti ribas ir asmenines teises.
- Sumažinti kontakto lygį su tais žmonėmis, kurie labiausiai jiems kenkia.
- Kreiptis į patyrusius psichologus.
Smurto prieš vaikus atpažinimas ir prevencija
Šiandien vis dažniau spaudoje ar per televiziją išgirstame apie smurtą ar prievartą patyrusius vaikus. Deja, tai ne naujas reiškinys. Jis egzistavo visada, tik seniau apie jį buvo nutylima. Šiandien šios klaidos nebegalime daryti. Vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos, o save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo įsipareigoti apsaugoti vaikus nuo šios skaudžios nelaimės. Patyrimas vaikystėje turi išliekamąją vertę tolimesnei mūsų egzistencijai. Augant fiziškai ir bręstant kaip asmenybei individualūs išgyvenimai gali tapti nuorodomis ar netgi šablonais vertinant aplinką ir žmones, kurie vėliau sutinkami gyvenimo kelyje. Nenuginčijamas yra šeimos indėlis.
Patirtas smurtas daro neigiamą įtaką vaiko fiziniam ir emociniam vystymuisi, gali žlugdyti normalų asmenybės vystymąsi, todėl yra labai svarbu, kad specialistai, dirbantys su vaikais, būtų gerai susipažinę su smurto apraiškomis ir gebėtų jas atpažinti. Fizinė, emocinė ir seksualinė prievarta vis dažnesnis reiškinys mūsų visuomenėje.
Fizinė prievarta
Fizinė prievarta prieš vaiką vadiname neatsitiktinius, sąmoningus smurtinius veiksmus, kurie vaikui sukelia skausmą ar gali sukelti sveikatos ir vystymosi sutrikimų. Tai:
- Mušimas ranka ar įvairiais daiktais;
- Smogimas, stumdymas, purtymas, spardymas;
- Bet koks skausmo sukėlimas (žnaibymas, tampymas už plaukų, badymas, smaugimas ir pan.).
Fizinės prievartos buvimą galima nesunkiai atpažinti atkreipiant dėmesį į žymes ant vaiko kūno. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tas žymes (mėlynės, nubrozdinimai ir pan.), kurios yra nebūdingose, neįprastose vietose. Vaikai nenoriai kalba apie šiuos požymius, dažniausiai sakosi patys ar atsitiktinai susižeidę. Jei vaikas yra pakankamai mažas, požymių atsiradimo priežastys laikui bėgant keičiasi - vaikas tiesiog pamiršta, ką pasakojo.
Pokyčius galima pastebėti vaiko elgesyje. Vaikai tampa labai atsargūs, bijo suaugusių, atsiranda atsargus elgesys su tam tikra vaikų grupe. Galima pastebėti krupčiojimą dėl netikėtų kito žmogaus judesių. Atsiranda agresyvumas arba atsiribojimas aplinkinių atžvilgiu. Vaikas tampa neįprastai įkyrus arba užsisklendžia savyje. Dažnai vaikas bijos eiti namo, arba atvirkščiai: bijo eiti į darželį ar mokyklą, jei prievarta patiriama būtent šiose įstaigose. Fizinės prievartos padariniai dažnai atsispindi vaiko mokymosi rezultatuose.
#