Auklėjant vaiką, ypač 5 metų, svarbu nustatyti ribas. Daugelis tėvų nerimauja, ar pakankamai myli savo vaikus, ir susidūrę su elgesio problemomis, abejoja, ar leidžia per daug. Šiame straipsnyje aptariama, kodėl ribos yra svarbios, kaip jas teisingai nustatyti ir atlaikyti, atsižvelgiant į vaiko amžių ir poreikius.
Ribų svarba vaiko saugumui ir raidai
Ribos reikalingos vaiko saugumo jausmui užtikrinti. Kaip kūdikis mamos pilve jaučia sieneles ir jaučiasi saugiai, taip paaugusiam vaikui ribos ir taisyklės duoda aiškumą ir saugumą naujame pasaulyje. Taisyklės vaikui padeda orientuotis gyvenime, sukuria saugumo jausmą. Vaikams, kurie augo be taisyklių arba taisyklės buvo neaiškios, per dažnai kintančios, dažniausiai yra sunku pritapti ugdymo įstaigose, susirasti draugų, mokytis.
Tėvystės stilius ir ribos pagal vaiko amžių
Pats svarbiausias dalykas dedant ribas - atsižvelgimas į vaiko amžių. Kuo vaikas mažesnis, tuo labiau jam reikia struktūros ir tvirto vadovavimo iš tėvų. Laisvės ir demokratijos daugėja sulig kiekvienais vaiko metais. O kartu su laisve - ir vaiko atsakomybės. Ne atvirkščiai. Taigi, tėvystės stilius TURI KISTI priklausomai nuo vaiko amžiaus ir galimybių.
Ribų nustatymas 2-3 metų vaikams
Jei kalbame apie dvimečius ir trimečius - jiems dar per sunku būti atsakingais už pačius save. Jų saugumo jausmui ir ramybei reikia aiškių taisyklių. Pasirinkimo iš dviejų alternatyvų. Apgalvokite, kas yra saugu ir nesaugu vaikui bei nustatykite aiškias taisykles. Gerai ir galima tai, kas nekenkia vaikui, gyvai aplinkai ir daiktams. Dar labai svarbu nenugalinti savo autoriteto bei nebūti tais, kurie vaikui 10 kartų primena taisyklę, bet nieko nedaro, jei jis pasirenka tėvų neišgirsti. Vaiko darbas tikrintis ribas, jūsų - jas atlaikyti. Ir atlaikydami ribas jūs nesate blogi tėvai. Jūs estate žiauriai geri tėvai, atliepiantys tikruosius vaiko poreikius.
Rekomenduojama įsivesti 3 kartų taisyklę. Pvz., jei vaikui be prasmės plėšant augalo lapus jūs sakote “rankos glosto”, tai pasakykite tai tik du kartus. Trečią kartą tiesiog paimkite vaiką už rankos ir sakydami “rankos glosto” nuveskite į šalį. Jei reikia - perkelkite į kitą vietą. Jei vaikas verks ir protestuos - nieko tokio. Jo darbas protestuoti, kai jis kažko negauna. Jūsų darbas - žinoti, kas vaikui gerai, o kas ne. Ir su tuo žinojimu tvirtai atlaikyti ribas bei vaiko emocijas. Jei atspindėsite vaikui jo emocijas - bus tobula! Pvz., “Matau, kad tu stipriai supykai, kai aš parduotuvėje nenupirkau tau ledinuko. Aš irgi supykstu, kai negaunu, ko noriu“. Tačiau emocijų supratimas ir legalizavimas nereiškia, kad jūs turite pasiimti už jas atsakomybę ar padaryti viską, kad jos nekiltų. Jam yra nesaugu. 2-3 metų vaikas gyvena jam naujame pasaulyje, kur dar visiškai neaišku kaip dalykai veikia. Taisyklės duoda informaciją, žinojimą, aiškumą ir saugumą.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Ribų nustatymas 4-6 metų vaikams
Jau su paaugusiu, 4-6 metų, vaiku dėl t.t. taisyklių galima tartis (iki to laiko taisykles nustatote jūs). Tada svarbu sau įsivardinti, kurios taisyklės yra neginčytinos ir kurias jūs nuleidžiate iš viršaus (kalbu apie taisykles, kurios užtikrina vaiko fizinį saugumą, sveikatą ir gyvybę), o į kurių nustatymą įtraukiate ir vaiką.
Pavyzdžiui, negali būti net kalbos, kad vaikas dviračiu galėtų važiuoti be šalmo ar pereiti gatvę nebūdamas susikibęs su jumis rankomis. Bet ten, kur situacija neliečia vaiko sveikatos ir gyvybės, į susitarimus įtraukite vaiką. Susėskite kartu pasitarti dėl t.t. klausimo. Patikėkite, šeimos pasitarimas vaikui jau skambės kaip paaukštinimas pareigose! Vaikas jausis, kad jis yra pilnavertis šeimos narys, turintis savo balsą. Įvardinkite, dėl ko reikėtų susitarti. Ratu, nepertraukdami vieni kitų, pasakykite savo nuomones. Pateikite pasiūlymus. Balsuokite, raskite sutarimą. Aptarkite pasekmes - tegu pasekmes siūlo vaikas. Ir tada jau būkite tais, kurie lieka nuoseklūs ir atlaiko ribas bei prižiūri, kad susitarimų būtų laikomasi.
Ribų nustatymas paaugliams
Vaikui augant taisykles vis labiau keičia susitarimai su numatytomis pasekmėmis. Auginant paauglį, tų taisyklių mažėja išlaikant tik pačias pačiausias. Ką galėjote sudėti į vaiką iki paauglystės, tiek jis bus perėmęs ir iš to susiformavęs vidinę savireguliaciją. Pavyzdžiui, jei iki paauglystės vaikas bus išmokęs susidaryti dienotvarkę ir jos laikytis, idealu! Tada tai taps jo vidinės savireguliacijos dalimi. Arba jei nuo mažumės šeimoje visi laikysitės taisyklės, kad 20:30 val. vakaro visi ekranai keliauja ilsėtis į ekranų „miegamąjį “, sutaupysite labai daug nervų ir jėgų paauglystėje. Nes čia prasideda visi naktinėjimai, nemiegojimai ir nesuskaičiuojamas laikas socialiniuose tinkluose. Todėl būkite išmintingi ir visus namų darbus pasidarykite su priešmokyklinuku ir pradinėse klasėse. Patikėkite, tai labai padės „pravažiuoti‘ paauglystę iš įdirbio ir teisingai suformuotų įpročių. Galimai.
O su paaugliu, palikčiau tik susitarimus, kurie liečia vaiko gyvybę ir sveikatą. Pavyzdžiui, kada reikia grįžti namo; jei vaikas vakaroja su draugais - kad jis visada turi būti pasiekiamas, o jūs turite jo draugų vardus, pavardes ir kontaktus.
Tiek taisyklės, tiek pasekmės turi būti aiškios, suprantamos, idealu - jei pačio paauglio pasiūlytos ir suformuluotos aptarus tam tikrą elgesį ir jame slypinčius pavojus. Ir kuo mažiau saugočiau vaiką nuo natūralių pasekmių patyrimo bei mokymosi iš jų.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Kaip reaguoti į nenumatytas situacijas
Vaikui augant vis labiau atsiras naujų temų, kurių nebūsite numatę. Pvz., pirmą kartą vaikas nueis pas kaimyną nepasakęs, kur eina, užsižais, o jo telefonas bus išsikrovęs. Jokiu būdu nebauskite vaiko, kai jis pirmą kartą kažką padarė, kas yra blogai, bet nebuvo aptarta iš anksto. Labai svarbu, kad vaikui būtų saugu pasisakyti kaip yra žinant, kad jūs nebaudžiate iškart. Ši situacija turi tapti precedentu situacijos aptarimui bei naujiems susitarimams. Taigi, susėdę ramiai aptarkite, kuo šis elgesys yra nepriimtinas, pavojingas, kaip jūs jautėtės toje situacijoje ir kokius sutarimus reikia padaryti, kad situacija nepasikartotų. Nepamirškite susitarti ir kas bus tuomet, jei vaikas pasirinks kartoti netinkamą elgesį. Susitarimas be pasekmių tai kaip žodinė sutartis. Neturinti jokio svorio.
Pastovumas - svarbiausia sėkmės sąlyga
Kitas svarbus principas kalbant apie taisykles yra pastovumas. Jei vaikas jums kažkada pasakys, kad su jumis neapsimoka ginčytis, nes “Jūs laikotės žodžio” (aš tą kažkada išgirdau iš savo dukros), patikėkite, tai bus didelis komplimentas jums kaip tėvams. Bet koks susitarimas, kurį įsivedate, prašosi pastovumo ir ribų atlaikymo. Ar jaučiatės pavargę, ar jums gera, ar bloga nuotaika, ar namuose yra svečių, taisyklės turi nesikeisti. Tai duoda pastovumą, aiškumą ir saugumo jausmą. Mažina vaiko poreikį nuolat tikrintis ribas. O jums garantuoja greitesnį įdirbį ir ramybę šeimoje.
Meilė ir ribos: balansas auklėjime
Meilė nereiškia - leidžiu savo vaikui viską. Juk augindami vaikus, mes padedame jiems subręsti žmonėmis ir mokome juos, kad neturėtume vien paklusti instinktams ir tik tenkinti savo poreikius. Mes negalime apsieiti be ribų nustatymo, kurios būtinos vaiko gerovei. Tačiau kaip dažnai tėvai, bijodami nuliūdinti savo vaiką, tenkina kiekvieną jo norą - kad tik šiam būtų gerai. Dar, kalbant apie ribas, vaikai labai gerai supranta, kai tėvai pradeda daryti nuolaidas ir tą pačią akimirką pajaučia, jei tėvų „ne“ pradeda reikšti „taip“, „kartais“, „galbūt“… Natūralu, kad vaikai savo elgesiu siekia suprasti, tikrinti, gal net priešintis - jiems būtina išsiaiškinti, ko mes, kaip tėvai, iš jų tikimės bei reikalaujame. Išmokti nustatyti ribas yra labai svarbu, nes tai rodo rimtus mūsų ketinimus ir požiūrį.
Kaip formuluoti ribas: pavyzdys
Štai paprastas, kasdienis pavyzdys. Mama sako vaikui: „Jei pamatysiu, kad vėl šokinėji nuo sūpynių, supyksiu!“ Ką girdi vaikas? Kad mama pyksta ir supyks dar daugiau. Jokių kitų pasekmių vaikas nemato ir toliau daro tai, kas jam uždrausta. Daug efektyviau būtų pasakyti: „Jei dar kartą nušoksi, turėsi susirasti ką kita veikti.“ Dėmesys akcentuojamas ne ties santykiais ir jausmais, o ties pasekmėmis. Vaikui pranešama, ko iš jo tikimasi, ir kas bus, jei jis to nesilaikys. Negėdiname, nekaltiname, nerėkiame. Kalbame aiškiai, tvirtai ir pagarbiai. Būtent taip ir turėtų būti brėžiamos ribos ir auklėjama - pagarbiai, bet tvirtai.
Kiti svarbūs aspektai auklėjant vaiką
- Ribotas pasirinkimas: Labai svarbu vaikui pateikti ribotą galimų sprendimų pasirinkimą. Taip vaikui suteikiama galimybė pasirinkti bet kurią išeitį iš konkrečių pateiktų variantų.
- Pavyzdys: Auklėjant vaikus labai svarbu išmokti atsisakyti nuostatos, santykio su vaiku, kuris išreiškiamas tokiu principu - „daryk taip, kaip aš pasakau“. Auklėti - tai rodyti pavyzdį. Beprasmiška nustatinėti taisykles, kurių patys nesilaikome.
- Paaiškinimas: Dar vienas svarbus dalykas - aiškinimas ir supratimas, kodėl tam tikros taisyklės ir apribojimai mums yra reikalingi. Tėvams neretai atrodo, kad draudimus jie pirmiausia nustato dėl savęs (dėl savo pačių ramybės) arba dėl kitų (tarkim, siekiant padėti vaikams adaptuotis visuomenėje). Todėl tėvai neretai jaučia kaltę, bijo versti vaiką kažką daryti, atimti iš jo laisvę, apriboti asmenybę. Tačiau vaiko, nežinančio jokių ribų, negalima vadinti nei laisvu, nes jis tampa savo emocijų ir impulsų įkaitu, nei laimingu, nes jis gyvena nuolatiniame nerime.
Svarbu įvertinti savo patirtį su ribomis
Mums, tėvams, labai svarbu įsivertinti, ar patys vaikystėje neturėjome problemų su ribomis ir autoritetais. Jei mūsų tėvai vaikystėje neribojo, dabar bus sunku įskiepyti vaikams tinkamus orientyrus, nes patys jų neturėjome. Kita vertus, jei suaugusieji mus vaikystėje „laikė po griežtu kumščiu“, mes, patys tapę tėvais, bijosime „perlaužti lazdą“ ir pastūmėti savo vaikus jaustis taip, kaip jautėmės patys. Jei jums taip nepatinka ribos, pabandykite susikurti savo šeimos taisykles, kurių laikysitės visi.
Taip pat skaitykite: Pavojai nėštumo metu: kritimai
Taisyklės ir drausmė: kaip tai veikia?
Taisyklės ir ribos vaikams svarbios ir reikalingos, tačiau vien draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys. Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes. Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia rytoj su draugais nesusitiksi.
Dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidas. Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip. Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles.
Kaip kalbėtis su vaiku apie taisykles?
Tam, kad netaikytume bausmių, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę to daryti. Kalbėtis reikia nuoširdžiai, daug ir apie viską - jausmus, emocijas, pasirinkimus. Atsižvelgiant į vaiko amžių, kartais ir kelis kartus reikia pakartoti ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad suprastų, ko iš jo tikitės. Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ilgas procesas.
Taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas. Taisyklių ir jų nepaisymo pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina.
Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia.
Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtume įprasti.
Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai. Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti. Kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius.
Fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas - sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis ugdo vaiką ir brandina asmenybę.
Ribos ir saugumas
Vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas. Todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Visi kūdikiai tik atėję į šį pasaulį yra egoistai ir antisocialai, t.y. natūraliai pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą, pvz.: noriu valgyti rėkiu, šlapia - rėkiu, skauda pilvą - rėkiu ir man visai nerūpi ar mama pavargus, ar pati nori valgyti. Ir jei tėvai negeba ar nenori nubrėžti tam tikrų taisyklių ar ribų vaikai gali visą gyvenimą likti sutrikusio elgesio, negebėti prisitaikyti prie visuomenėje galiojančių normų.
Kaip nustatyti ribas: praktiniai patarimai
Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus:
- kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti (pvz.: toks elgesys, kuris yra pavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams - mušimasis, žaidimas su peiliais ir pan.),
- dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis (pvz.: Jūsų vaiko apetitas yra geras ir Jūs galite kartais leisti jam prieš pietus suvalgyti saldumyną )
- ir kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus (pvz.: Jums nėra labai svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka ir Jūsų nelabai erzina vaiko išmėtyti daiktai).
Taigi pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs, ir vaikas.
Elgesio taisyklės ir ribos turi atitikti vaiko prigimtį, o vaikai priešingai nei suaugę žmonės pavargsta ramiai sėdėdami, o ne aktyviai judėdami. Tarkim, jei dviejų ar trejų metų vaiką atsivesime kartu į jam neįdomią ir nepritaikytą vietą ir sakysime tu čia ramiai pasėdėk dvi valandas, natūralu, kad vaikas nepajėgs to padaryti, nes tai prieštarauja jo prigimčiai judėti, tyrinėti aplinką.
Ribų peržiūra paauglystėje
Pirmiausia, ką reikėtų padaryti, kai vaikas tampa paaugliu, tai susėsti su juo ir iš naujo aptarti taisykles, nes tai kas tinka trimečiui ar septynmečiui nebetinka keturiolikos ar šešiolikos metų paaugliui. Vaikui augant taisyklės turi keistis, o ribos platėti. Turime paaugliui suteikti daugiau laisvės ir atsakomybės už savo elgesį, o tėvai dažnai tą pamiršta padaryti, kas paskatina paauglių maištavimą. Kitas dalykas ką tėvai turi aptarti su paaugliu, tai kokios jo laukia drausminimo priemonės, jei jis nesilaikys nustatytų elgesio taisyklių. Drausminimo priemonės turi būti iš anksto aptartos ir gerai žinomos paaugliui.
Kaip reaguoti, kai vaikas sulaužo taisykles?
Kartais taisyklių sulaužymas nėra labai blogas dalykas, jei tai nevyksta nuolatos, kai tėvai pavargę. Tarkim, jei vaikas serga ar yra pervargęs, tai tėvai didelės žalos jam nepadarys už jį sutvarkydami žaislus ar leisdami ilgiau pažiūrėti filmuką. Neretai tėvai vaikams taisykles ir bausmes sugalvoja apimti emocijų, pykčio ar beviltiškumo, o taisyklės ir ribos kaip tik turi būti aptartos iš anksto ir gerai apgalvotos.
Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų.
Trys svarbūs dalykai mokant vaiką laikytis ribų
Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų yra svarbūs 3 dalykai.
- Pirma, mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį (pvz.: vaiką mokiname nemeluoti, o kai nusiperkame brangius batus, vaikui sakome: „tu tik tėčiui nieko nesakyk),
- antra - už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą - sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas.
- Trečia - užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais (pvz.: jei vaikui už tam tikrų taisyklių laikymąsi duodame saldainį, jo atimti negalime, kai jis padaro kokį prasižengimą. Už prasižengimus galime taikyti kitokias nuobodas, tarkim neleidžiame tą vakarą žiūrėti filmuko).
Maži prizai už taisyklių laikymąsi geriau, kad būtų nematerialūs daiktai, o smagus laiko leidimas su vaiku, pvz.: pasivaikščiojimas, apsilankymas baseine ir pan. Tačiau piktnaudžiauti prizais nereikėtų. Kai tėvai persistengia vaiką skatindami daiktais, dažnai sulaukia klausimo „O kas man už tai?“ arba „Nedarysiu tol, kol…“.
Dažnos tėvų klaidos nustatant ribas
Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui:
- tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis.
- Būna ir taip, kada tėvai laikosi vienodų taisyklių, bet seneliai išreguliuoja ribas, pvz.: namuose galioja taisyklė pačiam susitvarkyti savo kambarį, vaikas to nedaro, tai močiutė gailėdama anūkėlio sutvarko kambarį už jį.
- Kai tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti. Tačiau, kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai.