Ketverių metų vaikas nekalba – svarbiausios priežastys, efektyvūs sprendimai ir kada būtina kreiptis į specialistus

Kiekvienas vaikas vystosi individualiu tempu, tačiau tam tikri raidos etapai yra svarbūs. Tėveliai labai laukia, kada jų vaikas pradės tarti pirmuosius žodžius ir mėgdžioti suaugusiųjų kalbą. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau išgirstame, kad vaikai vis sunkiau pradeda kalbėti arba turi sunkumų pradėję. Jei jūsų 4 metų vaikas nekalba arba jo kalba labai ribota, tai gali kelti nerimą. Svarbu pabrėžti, kad ankstyva intervencija gali padėti vaikui pasivyti bendraamžius ir užtikrinti jam geresnę ateitį. Šiame straipsnyje aptarsime galimas priežastis, ką galite padaryti patys ir kada kreiptis į specialistus.

Normali kalbos raida: ką turėtų mokėti 4 metų vaikas?

Ketverių metų vaikas paprastai turėtų:

Vartoti 250-500 žodžių.
Kurti 4-5 žodžių sakinius.
Užduoti klausimus.
Pasakoti trumpas istorijas.
Gerai suprasti ką jam sakoma.
Tarti daugumą garsų teisingai (nors kai kurie garsai, tokie kaip "r" ar "s", gali būti dar netobuli).

Jei vaiko kalba gerokai atsilieka nuo šių normų, verta atkreipti į tai dėmesį.

Galimos priežastys, kodėl 4 metų vaikas nekalba

Yra keletas galimų priežasčių, kodėl 4 metų vaikas gali nekalbėti arba kalbėti labai mažai:

Klausos problemos: Klausos praradimas gali labai paveikti kalbos vystymąsi. Jei vaikas negirdi garsų aiškiai, jam sunku juos atkartoti ir išmokti kalbėti. Net ir lengvas klausos sutrikimas gali turėti įtakos.
Kalbos ir kalbėjimo sutrikimai: Tai apima įvairias problemas, tokias kaip artikuliacijos sutrikimai (kai sunku ištarti tam tikrus garsus), kalbos sklandumo sutrikimai (pvz., mikčiojimas) ir ekspresyviosios kalbos sutrikimai (kai sunku išreikšti mintis žodžiais).
Autizmo spektro sutrikimas (ASS): Vienas iš ASS požymių gali būti kalbos vystymosi vėlavimas arba nebuvimas. Kiti požymiai gali būti sunkumai socialinėje sąveikoje, pasikartojantis elgesys ir riboti interesai.
Intelektinės raidos sutrikimai: Intelektinės raidos sutrikimai gali paveikti įvairias sritis, įskaitant kalbos vystymąsi.
Socialinė ir emocinė aplinka: Nepalanki aplinka, tokia kaip nepakankamas bendravimas su vaiku, stresas šeimoje ar emocinė trauma, gali turėti įtakos kalbos vystymuisi. Vaikas, kuris jaučiasi nesaugus ar nevertinamas, gali būti mažiau linkęs bendrauti žodžiais.
Neurologinės problemos: Retais atvejais, kalbos vystymosi vėlavimą gali sukelti neurologinės problemos, tokios kaip cerebrinis paralyžius.
Genetiniai sindromai: Kai kurie genetiniai sindromai, tokie kaip Dauno sindromas, gali būti susiję su kalbos vystymosi vėlavimu.
Alalija: Alalija - tai vaikų visos kalbos sistemos neišsivystymas, esant normaliai klausai ir intelektui. Alalijos priežastys - kalbos zonų pažeidimas galvos smegenų žievėje nėštumo, gimdymo metu arba ankstyvoje vaikystėje, o taip pat uždegiminiai procesai, medžiagų apykaitos sutrikimai. Pastaruoju metu daugėja vaikų, kuriems nustatoma alalija. Skiriamos dvi alalijų rūšys - motorinė ir sensorinė.
Elektyvusis mutizmas: Tai vaiko socialinio bendravimo sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad vaikas nuolat nekalba tam tikrose socialinėse situacijose, kuriose bendravimo paprastai tikimasi, pavyzdžiui, darželyje, mokykloje, parduotuvėje ar su mažiau, bet pažįstamais asmenimis. Kitose situacijose, pavyzdžiui, namuose ar su artimais draugais, vaikas kalba ir bendrauja sklandžiai.

Ką galite padaryti patys?

Net jei nerimaujate dėl savo vaiko kalbos raidos, yra daug dalykų, kuriuos galite padaryti patys, kad jam padėtumėte:

Taip pat skaitykite: Nevėžyje rastas nuskendęs vaikas

Kalbėkite su vaiku daug ir dažnai: Apibūdinkite, ką darote, ką matote ir ką jaučiate. Kalbėkite lėtai ir aiškiai, naudodami paprastus sakinius. Sukurkite kalbos "turtingą" aplinką.
- Norint, kad jus vaikas išgirstų, atsitūpkit ar atsiklaupkit, galite pakelti ant rankų, svarbu įsitikinti, kad vaikas jus mato ir girdi.
- Bendraujant su ankstyvojo amžiaus nekalbančiu vaiku būtina kalbėti mažai, aiškiai ir konkrečiai. Jei tie sakiniai kartosis, vaikas jūsų kalbą pradės suprasti ir net kartoti jūsų žodžius.
- Negalima vaikui sakyti „Jonai, įpyliau sriubos, nelysk, o tai dar užsiversi ir nusiplikysi“. Reikia sakyti „Jonai, čia sriuba, neliesk, karšta“.
Skaitykite vaikui knygas: Skaitymas padeda vaikui išgirsti įvairius žodžius ir sakinių struktūras. Užduokite klausimus apie istoriją ir skatinkite vaiką atsakyti.
Žaiskite su vaiku: Žaidimai, ypač vaizduotės žaidimai, skatina kalbos vystymąsi. Naudokite žaislus, kad sukurtumėte istorijas ir dialogus.
- Itin svarbūs yra žaidimai, į kuriuos įtrauktos įvairios ugdomosios veiklos. Vaikai viską geriau įsimena žaisdami. Kai baloje vaikas prausia platikinę varlę, jis daug greičiau išmoks žodžius: „šlapia, varlė, žalia“ nei matydamas tai paveikslėlyje. Leisdami vaikui susieti žodį su vaizdu, pasitelkiant pojūtį, emociją, ir pati sąvoka greičiau įsitvirtins jo galvelėje. Įvairias ugdomąsias sritis patartina įtraukti į žaidimus, kuriuose galima liesti, pajusti ir patirti, o ne „pamokas“.
Dainuokite daineles: Dainelės padeda vaikui išmokti žodžių ir ritmo. Kartokite daineles, kad vaikas galėtų jas įsiminti.
- Pamokykite vaiką žaisdami, pradžioje aiškiai išskirdami garsažodžius ar skiemenis, pvz.: OPA OPA OPA-PA, BU-VO ŽIR-NIS IR PU-PA. TUK TUK TUK GE-NE-LIS KA-LA… Supate vaiką su supynėm ir įgarsinkite judesius į taktą: LINGU - LINGU ir t.t. Pasileiskite muziką, plokite į taktą, galite vietoj žodžių dainuoti NA-NA-NA. Linksmai praleisite laiką ir tuo pačiu vaiką išmokysite ritmikos. Išmokęs girdėti skiemenis, vaikas išgirs ir žodžius.
Ribokite televizijos ir ekranų laiką: Per didelis ekranų laikas gali atitraukti vaiką nuo bendravimo ir kalbos mokymosi. Stenkitės apriboti ekranų laiką iki minimumo.
- Animaciniai filmai, laidelės veikia vaiką kaip hipnozė - vaikas visą dėmesį sutelkia į bėgančius, judančius paveikslėlius, šviesas, garsus, taip sustabdydamas ne tik kalbinių įgūdžių tobulėjimą, bet ir mąstymą.
Būkite kantrūs ir palaikantys: Svarbu būti kantriems ir palaikantiems, net jei vaikas sunkiai kalba. Pagirkite vaiką už kiekvieną bandymą kalbėti.
- Verta emocingai reaguoti į tai, kas vaikui sekasi ir atkreipti vaiko dėmesį, kaip visi džiaugiasi jo sėkme. Nunešė žaisliuką į vietą - VAAALIO, „tu šaunuolis“, vaikas matydamas laimingus tėvus, stengsis daryti taip dar ir dar kartą, nes visi nori būti giriami ir jaustis įvertintais. Todėl labiau susikoncentruokite ties tuo, kas vaikui išeina, o ne į tai kas nepavyksta.
Pozityvaus elgesio fiksacija: Svarbu nukreipti vaiko dėmesį į jam malonią veiklą ir neleisti vaikui užfiksuoti tokį elgesį kaip laimėjimą.
Venkite mažybinių žodžių: Apsunkinę vaiko kalbą trijų, keturių skiemenų žodžiais (mašinytė, lėlytė, kačiukas ir pan.) renkamės ilgesnįjį kelią į kalbos pradžią, kai tuo metu mažyliui būtų patogiausia ištarti tik vieno, dviejų skiemenų žodžius (katė, lėlė ir pan.) Todėl patartina daiktus vadinti tikraisiais vardais („šuniukas - šuo“), veiksmus įvardinti pilnais žodžiais („atete“ - „gerti“). Taip vaikas lengviau ir greičiau pradės tarti savo pirmuosius žodžius.
Lavinkite motoriką:
- Lavinkite vaiko bendrąją motoriką sukurdami kliūčių ruožą bėgiojimui, šliaužiojimui ar ropojimui, kuriam sukurti pasitelkite namuose turimus daiktus (kėdes, stalą, pagalvėles, skaras, pledus ir kt.).
- Lavinkite vaiko smulkiąją motoriką pasigamindami žaidimus iš antrinių žaliavų, pvz. kamštelių. Nupieškite ant kartono norimą objektą ar daiktą (pvz., uogą, kirminą) iš apskritimų, juos nuspalvinkite norima spalva ir paskatinkite vaikus ieškoti tokios spalvos kamštelio. Mažylių piršteliai lavinami paprasčiausiais pratimais - masažuojant delniukus, glostant, patrinant, plojant katutes. Vyresni vaikai skatinami piešti, spalvinti, karpyti, lipdyti iš plastilino, minkyti tešlą, varstyti virvutes į skylutes, dėlioti dėliones, konstruoti iš lego konstruktorių, dėlioti sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verti karoliukus ant virvutės, rūšiuoti pupeles, makaronus (dėti į atskiras dėžutes), užsegti sagas, užtraukti užtrauktukus, rišti batraiščius.
Liekite akvarelę, lipdykite: Pastebėta, kad meno terapijos užsiėmimų metu „indigo vaikai” atsiveria, tarsi gėlytės išsiskleidžia. Vaikas atidaro savo sielos langelį. Daugeliui tėveliu atrodo, kad vaikas greičiau pradės kalbėti, jei daug laiko praleis su kitais vaikais, klausys televizoriaus - žodžiu, nuolat girdės kalbą. Vaikai labai mėgsta lieti akvarelę. Liejant keičiasi spalvos, piešinio formos susimaišo, ištįsta, susilieja. Iš spalvinių dėmių atsiranda figūros, panašios į arkliuką, šuniuką, skėtį, saulę… Vaikui tai visada didelis atradimas. Iš abstrakcijos gimsta konkreti forma. Taip ir vaiko viduje, iš jausmų ir minčių daugybės gimsta konkretus žodis, tinkantis tai gyvenimo akimirkai. Kalbą lavina ir lipdymas. Ankstyvajame amžiuje labiausiai tinka lipdyti iš natūralios ir šiltos medžiagos - vaško.
Lavinkite foneminį suvokimą: Nuo mažų dienų kalbėkite apie tai, kokį garsą skleidžia mašina, kaip čiulba paukštis, kokius garsus girdite aplinkoje. Labai svarbi kalbos mokymosi dalis - foneminis suvokimas, kai vaikas geba atskirti kalbos garsus.
Darykite liežuvio mankštą: Liežuvis yra pagrindinis kalbos organų raumuo ir pratimai jam, kaip ir visiems raumenims, yra reikalingi, kad galėtų atlikti tikslingus judesius garsų tarimui. Todėl artikuliacinio aparato lavinimui tinka įvairūs liežuvio žaidimai, pvz., nusilaižome nuo lūpų uogienę, liežuvį keliame aukštyn ir žemyn, liežuvio pasakos, burbulų pūtimas, plunksnos pūtimas, žaidimai su veidrodžiu.
Plėskite žodyną: Įvardinkite knygoje ar kortelėje matomus daiktus, įvardinkite tikrąjį žodį (mašina, o ne mašinėlė). Rodydami daiktus ir tardami jų pavadinimus taip pat turėtumėte žaislą laikyti arti veido, kad vaikas matytų ir daiktą, ir jūsų artikuliaciją. Matydamas suaugusiojo artikuliaciją (lūpų judesius), vaikas gali lengviau pakartoti girdimus garsus. Žodyno plėtojimas yra neatsiejama kalbos lavinimo dalis, todėl nepamirškime lavinti kiekvienos veiklos metu pasitelkdami vaiko mėgstamas knygutes, korteles su paveikslėliais.
- Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti.
Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“: Padėkite žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.
Veiksmo žodžiai: Norint pasakyti bet kokią prasmingą mintį, būtini veiksmažodžiai. Todėl pirmiausiai aiškinkite vaikui ne apie daikto savybes (dydžiai, spalvos ir kt.), o ką su jais galima daryti. Tai leis vaikui pasakyti dviejų žodžių frazę. Nebūtina vaikui pasakoti, kad kamuolys apvalus, raudonas, minkštas, mažas, bet sakyti ir parodyti - „metu“, „gaudau“, „duok“, „spirk“.
Kalbos ritmika: Rišli kalba turi savo ritmą. Mes patęsiam kai kurias balses, kirčiuojam žodžius, taip suteikdami kalbai savotiško melodingumo. Nekalbantys ar mažai kalbantys vaikai neišskiria arba negirdi kalbos ritmo, negirdi, kur žodis prasidėjo, kur baigėsi.
Akių kontaktas: Vaikas nefiksuoja ir nepastebi, kaip mama kalba, kaip judina lūpas, artikuliuoja, neišlaiko dėmesio kalbančiajam asmeniui. Gimęs kūdikis akimis ieško mamos, ją stebi, „nuskaito“ mamos nuotaikas, žiūri į veidą, klausosi ir atsiliepia gugavimu. Tačiau, jei paaugęs vaikas nekalba, dažna priežastis - nepakankamas akių kontaktas.
Kalbos supratimas: Vaikas gali suprasti „nunešk puodelį“ arba „apsimauk kelnes“, tačiau nesuprasti „lauke šalta“ arba „laukiam ateinant močiutės“.
Svarbu nepamiršti: Gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos. Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz. Vaiko pasakymas: „Po.“ Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis."

Kada kreiptis į specialistus?

Jei pastebėjote bet kurį iš šių požymių, būtina kreiptis į specialistus:

Vaikas visiškai nekalba.
Vaikas supranta labai mažai to, kas jam sakoma.
Vaikas neatsiliepia į savo vardą.
Vaikas vengia akių kontakto.
Vaikas turi pasikartojantį elgesį.
Jums neramu dėl vaiko kalbos raidos.

Kokius specialistus reikėtų aplankyti?

Pediatras: Pirmiausia pasikonsultuokite su savo vaiko pediatru. Jis gali įvertinti vaiko bendrą sveikatą ir nukreipti pas reikiamus specialistus.
Logopedas: Logopedas yra kalbos ir kalbėjimo specialistas. Jis gali įvertinti vaiko kalbos įgūdžius ir sudaryti individualų terapijos planą.
Audiologas: Audiologas specializuojasi klausos sutrikimų diagnozavime ir gydyme. Jis gali patikrinti vaiko klausą.
Vaikų psichologas arba psichiatras: Jei įtariama, kad kalbos vėlavimą sukelia emocinės ar elgesio problemos, gali prireikti vaikų psichologo arba psichiatro konsultacijos.
Neurologas: Jei įtariamos neurologinės problemos, pediatras gali nukreipti pas neurologą.

Kokios terapijos ir intervencijos gali būti rekomenduojamos?

Priklausomai nuo priežasties, specialistai gali rekomenduoti įvairias terapijas ir intervencijas:

Kalbos terapija: Kalbos terapija padeda vaikui lavinti kalbos įgūdžius, tokius kaip žodynas, gramatika ir artikuliacija. Logopedas naudoja įvairius žaidimus ir veiklas, kad paskatintų kalbos vystymąsi.
Klausos aparatai arba kochleariniai implantai: Jei kalbos vėlavimą sukelia klausos praradimas, gali prireikti klausos aparatų arba kochlearinio implanto.
Elgesio terapija: Jei kalbos vėlavimą sukelia autizmo spektro sutrikimas, elgesio terapija, tokia kaip ABA (Applied Behavior Analysis), gali padėti vaikui lavinti kalbos ir socialinius įgūdžius.
Šeimos terapija: Jei kalbos vėlavimą sukelia problemos šeimoje, šeimos terapija gali padėti šeimai išspręsti problemas ir sukurti palankesnę aplinką vaikui.

Elektyvusis mutizmas: ką svarbu žinoti?

Elektyvusis mutizmas - retas, tačiau turintis didelę neigiamą reikšmę tiek pačiam vaikui, tiek jo šeimai, sutrikimas, galintis pakenkti vaiko adaptacijai bendraamžių kolektyve, socialinių įgūdžių formavimuisi, mokymosi rezultatams ir kt. Todėl būtina, kad vaiką laiku nuodugniai ištirtų su juo dirbantys ugdymo specialistai bei medikai ir suteiktų sistemingą kompleksinę pagalbą. Tik bendromis tėvų, ugdytojų, medikų bei kitų vaiko aplinkinių asmenų pastangomis nekalbantys, tačiau galintys kalbėti vaikai jaus palaikymą, supratimą ir pagalbą, pamažėle taps laisvesni, labiau atsipalaidavę, ir prakalbės. Siūlyčiau kūrybingai skatinti vaiko savivertę, iniciatyvumą ir saviraišką įvairiose jam patinkančiose srityse, bendraujant (jei jis nekalba) kitais būdais, be žodžių.

Svarbu žinoti

Atminkite, kad kiekvienas vaikas vystosi individualiu tempu. Tačiau, jei nerimaujate dėl savo vaiko kalbos raidos, svarbu kreiptis į specialistus. Ankstyva intervencija gali padėti vaikui pasivyti bendraamžius ir užtikrinti jam geresnę ateitį. Nebijokite klausti ir ieškoti pagalbos.

Kalbos sutrikimai ir jų priežastys

Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus. Kalbos sutrikimams būdingi šių kalbos komponentų trūkumai: skurdus žodynas, neišlavėjusi kalbos gramatinė sandara, rišlioji kalba, tarimo trūkumai, nesugebėjimas skirti panašiai skambančių garsų. Mikčiojimo atveju sutrinka sklandaus kalbėjimo ritmas. Išskiriama specifinė kalbos raida dėl intelekto, klausos, regos ar įvairiapusio raidos sutrikimo.

Taip pat skaitykite: Kaip užtikrinti vaikų saugumą?

Mikčiojimas

Mikčiojimą lemia daug psichologinių, socialinių ir fiziologinių veiksnių kartu. Dažniau mikčioja vaikai iš tų šeimų, kuriose jau yra mikčiojančių. Manoma, kad pagrindinė mikčiojimo priežastis yra vaiko polinkis (įgimtas ar paveldėtas) į mikčiojimą. Esant įgimtam polinkiui, tokie faktoriai kaip komplikuotas nėštumas ar gimdymas, sudėtingi tėvų tarpusavio santykiai nėštumo metu, netinkamas psichologinis klimatas šeimoje vaikui augant gali sukelti mikčiojimą. Paprastai vaikai pradeda mikčioti 2-5 metų, kai intensyviai vystosi frazinė kalba. Pastangos mokantis kalbėti gali sukelti trumpalaikius kartojimus, užsikirtimus ar garsų tęsimą, kurie gali reikšti tiek mikčiojimo pradžią, tiek ir normalius, fiziologinius nesklandumus.

Ką daryti, jei vaikas mikčioja?

Svarbu su vaiku kalbėti neskubant, dažnai sustojant. Lėta, rami, atsipalaidavusi, sklandi kalba daug efektyvesnė už tokius patarimus, kaip „įkvėpk“, „neskubėk“, „nesijaudink“. Vertėtų mažiau klausinėti vaiko įvairiausių dalykų, savo veido išraiška ir kūno kalba palaikyti vaiką, parodyti, kad klausomės jo kalbos turinio, o ne kaip jis kalba.

Disleksija

Vaikai, kurie turi vienokių ar kitokių vystymosi sutrikimų, susiduria su įvairiais mokymosi sutrikimais. Vienas jų, dažniausiai pasitaikančių pradinėse klasėse, yra skaitymo (disleksija) sutrikimas. Tokiu atveju mokant vaikus skaityti pasitelkiami alternatyvūs mokymosi būdai, pavyzdžiui, raidėms sugalvojami smagūs pavadinimai: A - inkilėlio stogelis, H - kopėtėlės, O - obuolys; D - duona, taip sudarant žodinius vaizdinius. Mokomasi skaityti apibraukiant kiekvieną rašytinę ar spausdintinę raidę pirštu ir įsijaučiant ne tik į vaizdą, bet ir į judesį, raidės vaizduojamos pirštais, visu kūnu, pirštu rašomos smėlyje. Tai patikslina regimąjį suvokimą ir padeda susidaryti raidės vaizdiniui.

Garsų tarimo sutrikimai

Garsų tarimo sutrikimai (ar besitęsiantis šveplavimas), kai negebama ištarti š, ž, č, dž, r garsų vaikui suėjus 5-5,5 metų rodo, kad reikalinga logopedinė pagalba. Susirūpinti ir kreiptis į logopedą vertėtų, jei sulaukęs 3 metų vaikas neištaria k, g, l, v ar jo tariami garsai įgyja neįprastą skambėjimą. Garsų tarimo mokymas vyksta tam tikru nuoseklumu. Iš pradžių svarbu aptarti su vaiku (geriausia prieš veidrodį) lūpų ir liežuvio padėtį tariant mokomą garsą. Kartais tenka atlikti artikuliacinės mankštos pratimus, kurie lavintų liežuvio, lūpų judesius. Vaikas mokomas taisyklingai ištarti atskirą garsą, vėliau tarimas įtvirtinamas skiemenyse, žodžiuose ir sakiniuose. Paskutinis etapas - garso tarimo įtvirtinimas kasdienėje aplinkoje ir išmokymas jį atskirti nuo panašiai skambančių garsų.

Ką daryti, jei vaikas neištaria garsų?

Dažnai šie vaikai nevykdo suaugusiųjų nurodymų, neretai jie nesupranta kalbos, nežino daugumos kasdien aplinkinių vartojamų žodžių. Kartais vienažodžių sakinių periodas užsitęsia iki šešerių-aštuonerių metų amžiaus. Gali būti praleistos pagrindinės ar antrininkės sakinio dalys, neretos žodžių tvarkos, derinimo klaidos. Retai pasakoja savarankiškai, dažniausiai tik vardijami veikėjai, daiktai, veiksmai.

Taip pat skaitykite: Kaip žindyti kūdikį po 1 metų?

Kalbos sutrikimai dėl klausos ar regos problemų

Neprigirdinčiojo balsas monotoniškas, tylus, būdingos tarimo klaidos, priebalsių praleidimas sudėtingesnėse sandūrose, kai iš eilės eina keli priebalsiai (marškiniai - makiniai), dažnai netariami nekirčiuoti skiemenys, praleidžiama žodžio pradžia ir pabaiga (stalas - talas). Būdingos žodžių derinimo klaidos, netinkama sakinio dalių tvarka, netaisyklingas prielinksnių vartojimas. Pasakymams būdingi pavieniai žodžiai, nesusieti jokiais gramatiniais ryšiais (Aš dviratis taisyti). Dėl regos sutrikimo kalbinis bendravimas nesutrinka, kalbėti išmokstama, kaip ir normaliai matant, tačiau šis procesas turi kitokį atspalvį - atsiranda atotrūkis tarp žodžio ir vaizdinio. Vaikui sunku išmokti tarti kalbos garsus, nes atskiri garsai ištariami kalbos organams užimant įvairią padėtį ir įvairiai judant. Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nebando kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima) svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju. Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių. Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikutis nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete).

Ar kalbos sutrikimai praeina savaime?

Paprastai be specialisto ir tėvų pagalbos, kai tęsiamas kalbos ugdymas namuose, kalbos sutrikimai praeiti savaime negali. Tačiau esama tam tikrų išimčių: daugelis vaikų iki 5-5,5 metų dar nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais. Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris vaikui augant ir lavėjant artikuliaciniam jo aparatui įveikiamas savaime.

Ką gali daryti tėvai?

Tėveliai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti. Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti. Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“. Mokslininkai teigia, kad smulkiosios motorikos lavinimas didina galvos smegenų žievės aktyvumą, todėl gerėja kalbėjimas, klausa, rega, dėmesys. Itin svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau.

Ko nedaryti?

Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega). Nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti. Nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais. Persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“. Tarkim nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis.

tags: #4 #metuku #vaikas #nesneka