Tikėtina, kad kiekvienas vaikas bent kartą gyvenime yra pasisavinęs ne savo daiktą. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl vaikai vagia, kaip reaguoti į tokį elgesį ir kaip padėti vaikui suprasti, kad vogti yra netinkama.
Vaikų vagiliavimo priežastys pagal amžių
Vaikų vagiliavimas - problema, kuri gali iškilti bet kuriame amžiuje. Tačiau priežastys, kodėl vaikas vagia, skiriasi priklausomai nuo jo amžiaus ir raidos etapo.
Ikimokyklinis amžius (iki 4 metų)
Vaikai iki keturių metų dar nesuvokia aiškios ribos tarp to, kas jiems priklauso ir to, kas yra ne jų. Dar neišmokta valdyti savo impulsyvaus noro: pasiima patikusį žaislą ar kitokį daiktą nesusimąstydamas, kieno tai yra. Vaikas įsitikinęs, kad daiktas priklauso jam, jei gali ištiesti ranką ir jį pasiimti. Jaučiamas tik palengvėjimas dėl patenkinto noro, bet ne kaltė. Tokiame amžiuje vagiliavimo priežastis - stiprus noras turėti patikusį daiktą. Ikimokyklinio amžiaus vaikai yra egocentriški, jiems būdingas savininkiškumo jausmas.
Pradinis mokyklinis amžius (5-7 metai)
Nuo 5 iki 7 metų vaikai įgauna supratimą, kad negalima savintis daikto, kuris jiems nepriklauso. Jei šeimoje yra problemų, vaikas gali vogti sąmoningai, „protingai“, saugodamasis, kad neįkliūtų. Tokio amžiaus ir vyresnių vaikų vagiliavimo priežastis gali būti rimtas psichologinis nepasitenkinimas. Priežastis gali būti ir du kraštutinumai auklėjant vaiką. Vienas kraštutinumas - kai yra maksimali vaiko kontrolė: tikrinama viskas - kišenės, kuprinė, stalčius taip, kad vaikas nebeturi asmeninės erdvės. Tuomet vagiliavimas - tai būdas turėti kažką savo, ką galima būtų paslėpti nuo svetimų akių. Kita priešingybė - kai vaikui trūksta tėvų dėmesio, jis jaučiasi paliktas, nesvarbus, nereikalingas. Siekiama gauti tėvų dėmesį net ir tokiu neigiamu būdu. Pradinukas vagia ne todėl, kad jam svarbu daryti gera - jis tiesiog labai nori pakilti kitų akyse, laukia pagyrimo, palankaus dėmesio. Tokio amžiaus vaikas jau suvokia, kad vogti - negražu, dėl to jaučiasi blogai, nejaukiai.
Vyresnis mokyklinis amžius (11-13 metų)
Vyresniame amžiuje (11-13 metų) vaikas gali vagiliauti dėl savęs įtvirtinimo, siekimo būti pripažintam draugų rate. Pavogti pinigai arba už juos nupirkti saldumynai, daiktai išdalinami draugams. Būna vagysčių iš keršto. Pagrindiniai aukštesniųjų klasių moksleivių vagysčių veiksniai - socialinės sąlygos. Tuo laikotarpiu pastebimas vaikų išsisluoksniavimas materialiniu pagrindu: skurdžiau gyvenantys, likimo nuskriausti vaikai ne visada atsispiria pagundai. Tačiau nutinka ir taip, kad vogti pradeda pasiturinčių, gerų tėvų vaikai, ir ne tik iš savo bendraklasių, tėvų - vagia gatvėje, parduotuvėje, autobuse. Tokio vaiko poelgio priežastimi gali būti noras įsitvirtinti draugų kompanijoje, ginčas arba lažybos, arba… tėvų meilės ir dėmesio stoka.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Kaip reaguoti, jei vaikas pavogė?
Svarbu suprasti, kad tėvų reakcija į atžalos vagiliavimą gali būti tiek pozityvi, tiek negatyvi. Būna situacijų, kai pavogus pirmą sykį, vaiką skausmingai ir žeminančiai nubaudė tėvai, o vyresniame amžiuje vagiliavimas ne tik nesiliovė, bet ir išėjo už šeimos ribų.
Bendros rekomendacijos
- Nekaltinkite vaiko tiesiogiai ir griežtai negėdinkite. Tai gali duoti priešingą efektą. Klausimai, ar jis ką pavogė ir kodėl tai padarė, gali priversti vaiką teisintis norint išsaugoti orumą.
- Tiesiai praneškite jam, kad žinote apie įvykusią vagystę.
- Pavogtas daiktas būtinai turi būti grąžintas savininkui ir jo atsiprašoma. Tai gali padaryti pats vaikas, raginamas tėvų, arba jei mažesnis, kartu su gimdytoju.
- Duokite suprasti vaikui, kaip jus liūdina jo poelgis ir kaip jaučiasi apvogtas žmogus.
- Neigiamai apibūdinkite vaiko poelgį, bet ne patį vaiką.
- Nelyginkite jo su kitais vaikais ar šeimos nariais, su savimi vaikystėje.
- Nereikalaukite priesaikų, kad tai buvo paskutinį kartą bei neaptarinėkite vaiko poelgį girdint pašaliniams.
- Pašalinkite vagystes skatinančias aplinkybes.
Kaip kalbėtis su skirtingo amžiaus vaikais?
Ikimokyklinio amžiaus vaikai
Mažamečio nevadinkite vagimi. Atsitūpkite, kad matytumėte jo akis, paimkite už rankų ir paprastais žodžiais, suprantamai jam paaiškinkite, jog žaislas - svetimas, todėl jo imti negalima, negražu, o jei jau labai nori, reikia atsiklausti. Papasakokite, kaip jausis daikto netekęs draugas. Žaislą jo savininkui grąžinkite kartu su vaiku - nesiųskite mažamečio vieno: jam tai gali būti labai sunku, tolygu psichologinei traumai, o atėjęs kartu su mama, tėčiu jis jaus supratimą, palaikymą.
Pradinio mokyklinio amžiaus vaikai
Aiškinkite, įtikinėkite, vaizdingai perteikite konfliktines situacijas, galite jas net suvaidinti.
Vyresnio mokyklinio amžiaus vaikai
Svarbiausia - nenusisukti. Tėvai neturėtų iš karto smerkti savo atžalos - būtina išsiaiškinti vagystės priežastis, pasikalbėti ne tik su vaiku, bet ir su mokytojais, kreiptis pagalbos į mokyklos socialinį darbuotoją, psichologą. Dar geriau, jei paauglį konsultuos nepriklausomas specialistas - žinia, apkalbos greitai sklinda ir kartą apsivogęs mokinys gali tapti pašaipos, patyčių objektu, aplinkiniai gali pradėti jį ignoruoti. Pasekmės įvairios, blogiausia jų - kriminalinė ateitis.
Kaip užkirsti kelią vagiliavimui?
- Paaiškinkite sąvokas „tavo“ ir „mano, svetima, jo arba jos“. Svarbu, kad vaikas suvoktų, kad vogti yra negerai.
- Būkite atidesni vaikui. Nuoširdžiai domėkitės, apie ką svajoja jūsų atžala, ko bijo, ko tikisi iš jūsų, dėl ko pyksta, nerimauja, su kuo draugauja.
- Užmegzkite artimesnį ryšį. Nuoširdūs pokalbiai, pasakojimai apie savo vaikystės įvykius, bendra veikla, pasivaikščiojimai su vaiku padeda geriau jį suprasti. Svarbu, kad vaikas jaustųsi reikalingas ir saugus šeimoje.
- Sukurkite asmeninę erdvę. Vaikas privalo turėti asmeninį kampelį. Geriau, jei tai atskiras kambarys, o jeigu nėra tokios galimybės, tai bent spinta ir stalas, kur jis laikytų savo žaislus, knygas, ir niekas neturi teisės naudotis jo daiktais be leidimo.
- Būkite pavyzdžiu. Tėvams pravartu kritiškai pažvelgti į tarpusavio santykius ir į savo pačių elgesį, šeimos taisykles. Jeigu vaikas pastoviai mato tėvų konfliktus, alkoholizmą, nepagarbą, toleranciją kitų (taip ir savo pačių) vagiliavimui, sunku tikėtis, kad jis keis savo elgesį.
- Duokite kišenpinigių. Vaikas matydamas, kaip kiti vaikai už savo pinigus perka norimus skanumynus, pats pasiima pinigus iš tėvų, nes jis nenori išsiskirti iš savo bendraamžių. Žinoma, duodant pinigus reikia paaiškinti kam jie yra skirti ir, kad juos galima ne tik išleisti, bet taip pat taupyti.
- Nekontroliuokite per daug. Vaikai, kuriems vos užsigeidus yra viskas nuperkama mano, jog visi pasaulio daiktai priklauso jam, todėl jis bet kur ir bet kada gali pasiimti norimą daiktą.
Kada kreiptis į specialistą?
Sudėtingais atvėjais yra būtina kreiptis į vaikų psichologą. Jeigu nepaisant aiškinimų ir nuobaudų vaikas dažnai vagia iš mokyklos, parduotuvių, iš tėvų ar kitų žmonių. Taip pat, jei jis vagiliavimu siekia autoriteto bendraamžių rate. Polinkis vogti gali būti sunkios psichinės ligos pradžia - šiuo atveju vien auklėjamųjų priemonių nepakanka. Reikia turėti omenyje, kad tėvų reakcija į atžalos vagiliavimą gali būti tiek pozityvi, tiek negatyvi. Būna situacijų, kai pavogus pirmą sykį, vaiką skausmingai ir žeminančiai nubaudė tėvai, o vyresniame amžiuje vagiliavimas ne tik nesiliovė, bet ir išėjo už šeimos ribų. Nereikia vadinti vaiko vagimi, gėdinti, kabinti jam būsimo nusikaltėlio etiketės.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Kleptomanija
Kleptomanija (iš graikų kalbos „klepto“ reiškia vagiu ir „mania“ - beprotybė, aistra) yra psichinis nukrypimas, kai kyla staigus nevalingas potraukis vogti daiktus. Pasaulyje šį sutrikimą turi tik apie 0,05 proc. žmonių, o vaikystėje jis beveik nepasitaiko.
Taip pat skaitykite: Pavojai nėštumo metu: kritimai