Pastaruoju metu, didėjant grėsmei Lietuvos geopolitiniam ir nacionaliniam saugumui, viešojoje erdvėje tapo įprasta šmeižti Lietuvai ir jos laisvei nusipelniusius asmenis. Šmeižiami žmonės, dažniausiai visą savo gyvenimą pašventę Tėvynės laisvei ir gerovei, remiantis išsigalvotais kaltinimais ir selektyviai parinktais archyvinių dokumentų fragmentais. Vienas iš tokių asmenų - kunigas Jonas Žvinys, 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis ir politinis kalinys. Šmeižikai jam meta pačius baisiausius kaltinimus - masinėmis žudynėmis ir dalyvavimu holokauste, netgi kaltina žydų gelbėtoją žydų naikinimu.
Šiame straipsnyje panagrinėsime J. Žvinio istoriją, remiantis archyviniais dokumentais ir amžininkų liudijimais, bei atskleisime visai kitokį vaizdą, nei bando įteigti šmeižikai. Taip pat aptarsime, kaip kūdikio atsiradimas gali pakeisti žmogaus gyvenimą, remiantis Henocho istorija. Be to, paliesime temas apie ryšio su kūdikiu kūrimo iššūkius, tėvų patiriamus sunkumus ir istorinį požiūrį į vaikų auginimą Lietuvoje.
Kunigo Jono Žvinio gyvenimo kelias
Kunigas Jonas Žvinys gimė 1901 m. gruodžio 17 d. Molėtų rajono Aktapolio kaime, gausioje ūkininkų šeimoje. 1918 m. įstojo į Vilniaus lietuvių gimnaziją, ieškodamas savo tikrojo pašaukimo.
Savanoriškas dalyvavimas kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės
1919 m. J. Žvinys savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, kuriai prireikė naujų jėgų kovoti keliuose frontuose. Jis dalyvavo kovose su lenkais Giedraičių fronte, kur kilo pavojus Ukmergei ir aplinkiniams miesteliams. 1920 m. J. Žvinys buvo demobilizuotas karinės vadovybės siūlymu, kad galėtų mokytis ir būti naudingesnis Lietuvai. Už dalyvavimą kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės 1930 m. buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Dvasininko kelias
Vis dėlto J. Žvinys pasirinko dvasininko kelią. 1923 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1930 m. birželio 14 d. buvo įšventintas į kunigus. 1930-1933 m. dirbo Žiežmarių vikaru, vėliau - iki 1938 m. Čiobiškio kunigu administratoriumi. 1938 m. kovo 4 d. buvo paskirtas Dubingių klebonu, kur aktyviai dirbo ganytojišką ir patriotinį lietuvišką darbą sulenkintoje Dubingių parapijoje.
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
Dalyvavimas 1941 m. Birželio sukilime
1941 m. birželį, prasidėjus karui tarp sovietų ir vokiečių, visoje Lietuvoje pradėjo organizuotis sukilėlių būriai. Pagrindinis sukilėlių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybę ir saugoti žmones nuo Raudonosios armijos kareivų prievartos. Molėtuose aktyviausi vyrai susirinko Kairionių kaime, o nuo pat pradžių jiems vadovavo Dubingių kunigas J. Žvinys. Sukilėliai nutraukė telefono ryšį tarp Molėtų ir Alantos, užvertė kelią Molėtai-Alanta.
Komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai pareigūnai ir dalis žydų pradėjo trauktis iš Molėtų birželio 23 dieną. Jau kitą dieną miestelį faktiškai ėmė kontroliuoti lietuvių sukilėliai-partizanai. Tačiau tą pačią dieną į Molėtus atvažiavo raudonarmiečių dalinys, kuris užpuolė sukilėlius ir paėmė į nelaisvę šaulį Alfonsą Vižinį. Sovietams pasitraukus, Molėtus vėl ėmė kontroliuoti partizanai. Jiems pasitraukus, partizanų būrys šukavo aplinkinius miškus, suimdavo nesuspėjusius pabėgti raudonarmiečius, komunistus, komjaunuolius ir sovietų valdžios pareigūnus.
Net vėliau, 1947 m., kai MGB kunigą J. Žvinį areštavo ir ėmėsi kurpti jam bylą, prieš J. Žvinį liudiję asmenys pripažino humanišką jo vadovaujamo sukilėlių būrio elgesį su savo priešais.
Per kelias dienas J. Žvinio vadovaujamas sukilėlių būrys išaugo iki keliolikos vyrų. Jie nuginkluodavo besitraukiančių raudonarmiečių grupes, apsaugodami kaimo žmones nuo ginkluotų galvažudžių. Liepos 1 d. būrys sugrįžo į Molėtus ir atstatė miestelyje tvarką, nes gyventojai masiškai plėšė be apsaugos paliktas parduotuves.
Nuo 1941 m. liepos mėnesio Molėtų partizanų būriui ėmė vadovauti Klemas Liubartas, vėliau - Antanas Kancevičius ir Vincas Kavalnis. Dar po kiek laiko vokiečių įsakymu partizanų būrys buvo reorganizuotas į pagalbinės policijos būrį, kurio veiklos pobūdis ir narių sudėtis smarkiai pasikeitė. Tačiau kunigas J. Žvinys ir didžioji dalis jo buvusio sukilėlių būrio narių neturėjo nieko bendro su represinėmis akcijomis prieš komunistus, komjaunuolius, sovietinius aktyvistus ir žydus.
Taip pat skaitykite: Kalbos raidos patarimai
J. Žvinys prisiminimuose rašė, kad partizanų valdžia neleido žydams iškelti tautinės vėliavos, tačiau ir nedarė jiems nieko blogo. Jis netgi grasino kulka kiekvienam, kuris palies žydus, ir sakė, kad kas nusikalto Lietuvai, yra suimti, o kas buvo žmogumi, gali būti ramus.
Kunigavimas Dubingiuose ir pagalba žydams
1941 m. liepos pradžioje dauguma Birželio sukilime dalyvavusių vyrų grįžo į savo ūkius ir šeimas, o kunigas J. Žvinys sugrįžo kunigauti į Dubingius ir ten dirbo iki 1945 m. kovo vidurio. Jis ne tik kad neprisidėjo prie žudynių bei grobimų, bet, rizikuodamas gyvybe, Dubingių klebonijoje slėpė nuo vokiečių pabėgusius žydus.
Du žydai, Abelis ir Chaimas, apie porą mėnesių slėpėsi klebonijoje, o J. Žvinys juos maitino. Jis suprato, kad įstatymas žiaurus žydams ir jiems padedantiems, bet vis tiek aukojosi dėl Dievo.
Molėtų miestelio žydai buvo sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 29 dieną.
Persekiojimas ir areštas
Nuo 1945 m. kovo iki 1947 m. kunigas J. Žvinys slapstėsi Kaišiadorių rajono Vilūnų kaime, rėmė lietuvių partizanus. Viena iš persikėlimo priežasčių buvo lenkų partizanų - Armija Krajova - teroras Dubingiuose.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
1947 m. liepos 23 d. J. Žvinys MGB buvo suimtas, išvežtas į Vilnių ir nuteistas kalėti lageryje. Tardymo metu J. Žvinys buvo kaltinamas suorganizavus antisovietinių sukilėlių būrį Molėtų valsčiuje ir jam vadovavus, taip pat antisovietinių pamokslų sakymu vokiečių okupacijos metais. Net MGB tuomet jo nekaltino dalyvavimu žydų areštuose ir žudynėse. Kunigas iki pat nuteisiant neigė savo priklausomybę sukilėlių būriui ir kaltu neprisipažino.
Tardymų metu jis teigė, kad likus savaitei iki Vokietijos ir SSRS karo, išvykęs į gimtąjį Aktapolio kaimą aplankyti sunkiai sergančio savo tėvo. Ten jį ir užklupo karas. Tardymo metu J. Žvinys neišdavė sovietų saugumui jam žinomų Molėtų sukilėlių būrio narių. Jis prisipažino tik dėl antisovietinių pamokslų sakymo vokiečių okupacijos metais ir raginimo tikinčiuosius melstis, kad į Lietuvą negrįžtų bolševikai.
Ši istorija rodo, kaip svarbu remtis patikimais šaltiniais ir kritiškai vertinti informaciją, ypač kai kalbama apie sudėtingus ir jautrius istorinius įvykius.
Henocho istorija: kūdikio įtaka žmogaus gyvenimui
Henocho istorija, aprašyta Pradžios knygos 5-ame skyriuje, parodo, kaip kūdikio gimimas gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Henochas ėjo su Dievu po to, kai jam gimė Metušelachas. Pažvelgęs į lopšyje gulintį kūdikį, Henochas suvokė savo atsakomybę, ir tai pakeitė jo gyvenimą. Jis pradėjo vaikščioti su Dievu ir gavo liudijimą, jog patiko Dievui.
Ši istorija primena, kad mažyliai moka liudyti Dievą be žodžių. Atėję į šį pasaulį, jie vienokiu ar kitokiu būdu atneša žinią iš Dievo. Kūdikio atsiradimas namuose gali pakeisti žmogaus gyvenimo būdą, jei tik jis yra atviras šiai žiniai.
Ryšio su kūdikiu kūrimo iššūkiai
Kuriant ryšį su kūdikiu, gali kilti įvairių iššūkių. Esant autizmui, gali būti labai sudėtinga užmegzti ryšį su kūdikiu, nes tokie kūdikiai vengia užmegzti akių kontaktą, labiau linkę būti vieni, gali nemėgti prisilietimų.
Neišnešiotukai ir sunkiai sergantys vaikučiai atskiriami nuo mamos ir paguldomi į inkubatorių, todėl ryšys negali megztis nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Tačiau šiuo metu mamoms leidžiama būti šalia savo mažylių, pasiguldyti juos ant krūtinės, pamaitinti ar paglostyti.
Kai kūdikį globoja daug žmonių, tai tolygu atskyrimui nuo tėvų. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau veidų jis pajėgus įsiminti. Tik gimęs kūdikis prisiriša tik prie vieno žmogaus, todėl svarbu, kad tas žmogus ir sugrįžtų.
Sunkiau užmegzti ryšį, kai kūdikis serga kokia nors sunkia odos liga ir prisilietimai jam skausmingi, arba bendraujant su aklu ar kurčiu kūdikiu. Tokiu atveju reikia atrasti savo būdų, kaip galėtumėte stiprinti ryšį.
Visi kūdikiai skiriasi, taip pat, kaip skirtingi esame ir mes. Vieni iš mūsų daugiau bendrauja, kiti - mažiau. Taigi ir mūsų vaikai gali nevienodai norėti bendrauti. Svarbu priimti tai kaip įgimtą būdo bruožą ir bandyti atrasti savo būdą bendrauti su vaiku.
Tėvų patiriami sunkumai
Tėvų patiriamus sunkumus sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes: asmenybės ypatumus ir gyvenimo patirtį. Tam, kaip sugebame užmegzti ryšį su kūdikiu, svarbu, kokį ryšį su artimiausiais žmonėmis turėjome mes patys. Jei kūdikystėje teko vieniems, be mamos, ilgesnį laiką gulėti ligoninėje arba augome pas močiutę, nes mamai reikėjo anksti grįžti į darbą - artimą ryšį kurti gali būti ne taip lengva.
Perfekcionistai, kurie nori kuo „teisingiau“ auginti kūdikį ir griežtai laikosi taisyklių, gali patirti didžiulį nerimą, nes realybė nėra ideali. Tokiose šeimose vaikas auga priešiškas ir pykstantis ant mamos, kad jos rūpinimasis yra nepastovus ir neaišku, ko tikėtis.
Ypač didelė rizika kurti nesaugų ryšį būna tiems tėvams, kurie išgyveno prievartą ir negavo dėl to pagalbos. Tokie tėvai gali būti sutrikę, elgtis nepaaiškinamai, nes bet koks artimas bendravimas primena tą ryšį, kuris atnešė daug skausmo.
Jeigu jaučiate, kad kažkas panašaus vyksta ir su jumis, jei esate nepatenkinti kuriamais santykiais ar turėjote kokią nors skausmingą patirtį, bet negavote pagalbos - geriausia būtų kreiptis į psichoterapeutą, kad kartu su juo galėtumėte išsiaiškinti, kas jums trukdo užmegzti artimą ir saugų ryšį.
Istorinis požiūris į vaikų auginimą Lietuvoje
Anksčiau vaiko auginimą lydėjo iš kartos į kartą perduodami patarimai, pamokymai ir prietarai. Nebuvo jokios kalbos apie lytinį švietimą mokyklose. Laikyta, kad šia tema kalbėti nepadoru, nedera, o laikui atėjus ir taip viskas bus aišku.
Jei dabar gyvename informacinio pertekliaus laike, kuomet atsakymus į rūpimus dalykus turime atsirinkti iš daugybės autorių, skirtingų nuomonių, požiūrių, tai anuomet viso to stokojome.
Tačiau negalime teigti, jog anuomet leidinių buvo pakankamai, periodiškai išeidavo įvairūs medicininį ir pedagoginį išsilavinimą turinčių specialistų vadovai apie vyro ir moters santykius, šeimos kūrimą, vaikų planavimą santuokoje. Apie krikščionišką auklėjimą kalbėjo kunigai, išleidę ne vieną tokio pobūdžio knygą. Speciali literatūra buvo verčiama iš vokiečių, rusų, anglų, italų kalbų. Buvo leidžiama specializuota periodika, taip pat rengtos teminės skiltys moterims ir buičiai skirtuose žurnaluose. Sovietiniu laikotarpiu buvo leidžiamos ir šviečiamosios serijos „tėvų biblioteka“, „vaikų darželis“ ir pan.
Ši knygų apžvalga - sąrašas leidinių, turėtų būti įdomus sociokultūrinės istorijos; lyčių lygybės istorijos; akušerijos ir ginekologijos istorijos Lietuvoje tyrėjams.