Pirmieji mažylio žingsniai - tai svarbus etapas kiekvieno vaiko gyvenime, tačiau kartais tėvai susiduria su situacija, kai 1-2 metų vaikas vis dar nevaikšto. Tai sukelia nerimą ir klausimus: kodėl taip yra ir kaip jam padėti? Šiame straipsnyje aptarsime dažniausias priežastis, kodėl vaikas gali nevaikščioti, kada reikėtų sunerimti ir ką daryti, kad paskatintumėte jo motorinę raidą.
Kada sunerimti?
Normalu, kad vaikai pradeda vaikščioti būdami 11-15 mėnesių. Tačiau svarbu sekti etapus: ar vaikas stojasi prie baldų, ar eina šoniniu pristatomu žingsniu, ar bando pasileisti ir pastovėti savarankiškai. Jeigu šiuos etapus pradėjo atlikti nuo 8-9 mėnesio ir tęsė juos toliau, turi savarankiškai pradėti eiti iki 14-16 mėn. Jeigu pastebite, kad šių etapų kūdikis neatlieka ir jau artėja prie 16-18 mėn, tikrai reiktų kreiptis į gydytoją. Svarbiausia, vaikas iki 18 mėnesių turi pradėti savarankiškai eiti be jokios pagalbos.
Vaikščiojimo raidos etapai
Kūdikis savarankiškam vaikščiojimui pradeda ruoštis tik gimęs, juk turi išmokti kontroliuoti galvą, vėliau sustiprėja liemuo ir atsiranda liemens kontrolė. Po truputi kūdikis stiprėja ir pereina iš horizontalios padėties į vertikalią. Pirmiausiai išmoksta atsistoti prie baldų, prisistumia save su rankomis ir išsikelia, vėliau išmoksta statyti koją į priekį ir atsistoti su kojų pagalba. Kai įvaldo stovėjimą, kitas žingsnis yra ėjimas palei baldus šoniniu pristatomu žingsniu. Kūdikis taip mokosi svorio pernešimo, pusiausvyros laikymo. Kai jau yra išmokęs ir įvaldęs šiuos etapus, mokosi pasileisti ir pastovėti be jokios atramos, ir pradeda bandyti eiti į priekį. Žinoma, pirmieji bandymai dažnai baigiasi kritimu, bet jų bus ne vienas šiame etape.
Galimos priežastys, kodėl vaikas nevaikšto
Jeigu vaikui yra metukai, bet jis ropoja, atsistoja įsikibęs į atramą, eina kelis žingsnius, laikydamasis atramos, sunerimti nereikėtų, nes visi šitie požymiai jau rodo, kad vaikutis tuoj eis vienas. Tačiau, jei vaikas 1-2 metų vis dar nevaikšto savarankiškai, priežasčių gali būti įvairių:
- Raumenų tonuso sutrikimai: Labiausiai vaiko raidą lėtina raumenų tonuso sutrikimai. Gali būti žemesnis raumenų tonusas arba aukštesnis raumenų tonusas. Per didelis raumenų tonusas reiškia kažkuriose vietose įsitempimą, kuris gali trukdyti vykti normaliai kūdikio raidai. Padidėjusį raumenų tonusą reiktų normalizuoti iki metų laiko. Kuo anksčiau tuo geriau, geriausia dar pirmajame kūdikio gyvenimo pusmetyje. Raumenų tonuso pakitimus dažniausiai pastebi pediatrai ar neurologai. Raumenų tonuso sutrikimų gali atsirasti dėl gimdymo sudėtingumo, kai suspaudžiama kūdikio galva, būna apsivijusi virkštelė, dėl to kūdikio smegenys trumpą laiko tarpą negauna deguonies - būna hipoksija.
- Genetika, socialinė-emocinė raida, stambioji ir smulkioji motorika bei pažinimas: Kiekvienas kūdikis yra individualus ir kiekvieną vertinti reikėtų skirtingai, juk ne visi vienodai pradėjo laikyti galvą, vartytis ar ropoti, lygai taip pat ir su savarankišku vaikščiojimu.
- Regėjimo problemos: Vienam pažįstamam buvo taip: pasitikrinę akis atrado, kad blogas vaiko regėjimas, jam buvo irgi panašiai kaip jūsų, nevaikščiojo.
- Kitos priežastys: Dažnas vaiko sirgimas ar didelis kūno svoris tik iš dalies gali turėti įtakos motorinei raidai.
Ką daryti, kad paskatintumėte vaikščiojimą?
Jei vaikučio vaikščiojimas vėluoja, gali padėti mankštos ir masažai. Labai gerai būtų, kad pirmąsias mankšteles atliktų ir pakonsultuotų kineziterapeutas. Naudinga lankyti ir baseiną. Baseine „dirba“ daug vaiko raumenų grupių, o ypač - liemens raumenys, kurie sustiprėję sudaro pagrindinių raumenų, padedančių vaikui atsisėsti ir atsistoti, korsetą.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
- Masažas ir mankšta: Pirmiausia, pamasažuoti kojytes, kad jos atsipalaiduotų. Tą atlikti galite ir namuose, tik prieš tai pažiūrėkite, kaip tai daro specialistas. Pavyzdžiui, kūdikį patupdykite prieš save, laikydami už pakinklių, ir judinkite į skirtingas puses, bet labai svarbu, kad vaiko pėda būtų padėta pilnai ant žemės. Laikykite 8-10 sekundžių ir pakartokite 2-3 kartus.
- Stiprinkite liemens raumenis: Jei mažylė stovi tvirtai ir nesvirduliuoja, tai, tikėtina, maždaug per mėnesį įsidrąsins ir pradės vaikščioti pati. Duokite ranką, kad jai būtų drąsiau. Tokiu atveju stiprės jos liemens raumenys, gerės koordinacija ir baimės bus mažiau. O jei vis tik mažylė svirduliuoja, tuomet reikia pastiprinti liemens (nugaros ir pilvo preso) raumenis. Pavyzdžiui, pratimas nugarytei stiprinti: laikykite vaiką ant rankų, nugara į save, tiesiomis kojytėmis ir truputį palenkite liemenį į priekį. Tokiu būdu vaikas pats norės grįžti į vertikalią padėtį ir dės pastangas, taip sugrįš atgal. Pratimą pakartokite 5-6 kartus.
- Sudarykite sąlygas ropoti: Užuot laikius lovytėje ar manieže, kur vaikutis įsikibęs į atramą stojasi, geriau sudaryti sąlygas jam vartytis ar ropinėti ant didelio plokščio paviršiaus, geriausia patiesus ant grindų čiužinį.
- Neskatinkite ankstyvo vaikščiojimo: Pernelyg ankstyvas amžius savarankiškam ėjimui gali ir pakenkti, dar gali būti iki galo nesusiformavęs krūtininis linkis, nekalbant apie juosmens linkį - jis formuojasi tik kai vaikas ropoja. O savarankiškas vaikščiojimas stuburo linkius papildo ir jie galutinai susiformuoja. Tad svarbu neskatinti kūdikio anksti stotis ir tuo labiau eiti.
- Venkite vaikštynių: Kartais tėveliai įtaria, kad vaiko vaikščiojimą stabdo vaikštynė. Vaikštynės tikrai yra tikras blogis kūdikio raidai. Šios priemonės ne tik atitolina vaiko savarankišką vaikščiojimą, bet ir gali pakenkti stuburui ir kojoms.
Kitos rekomendacijos
- Tinkama avalynė: Pradėjus vaikščioti, svarbu apauti vaiką tinkama avalyne. Tikrai tinka visa avalynė, kur pėda tvirčiau prilaikoma, ypač jei tai pirmieji vaiko batukai. Geriausiai tinka basutės: jos turėtų būti tvirtos, bet ne per kietos, būtinai aukštesniu užkulniu, su supinatoriais. Kroksai tikrai nėra tinkama avalynė ką tik vaikščioti pradedančiam vaikui. Jie per minkšti, kad tinkamai prilaikytų vaiko pėdutę.
- Vaikščiojimas ant pirštų galiukų: Dauguma kūdikių pradeda vaikščioti ant pirštų galų ir į žemę remiasi tik priekine pėdos dalimi. Tačiau ilgiau užsitęsęs vaikščiojimas ant pirštų medicininėje literatūroje vadinamas idiopatiniu vaikščiojimu. Jis pasireiškia nuo 5 iki 12 proc. Jeigu vaikas tik kartas nuo karto atsistoja ir eina ant pirštų galų, tai tikrai nieko tokio, tačiau jeigu toks vaikščiojimas ant pirštų galų yra beveik pagrindinis, tuomet jau nėra gerai ir reiktų kreiptis į gydytoją. Vaikščiojimas ant pirštų galų dažniausiai rodo, jog didesnis tonusas kojytėse. Kai vaikas ant pirštų galų vaikšto dėl per trumpos Achilo sausgyslės, padeda speciali mankšta, tempimo pratimai, kuriais siekiama pailginti raumenis, taip pat masažai bei kitos kineziterapinės priemonės. Kai kuriais atvejais prireikia operacijos, kurios metu pailginama Achilo sausgyslė.
- Kreivos kojytės: Jei 1,6 m dukrelei nustatė rachito požymių, kreivos kojytės, turėtumėte pasitarti su mergytės gydytoja dėl rachito gydymo: tinkamos vitamino D formos ir dozės, kalcio ir fosforo papildų, tinkamos mitybos užtikrinimo. Gali būti, kad mergytei teks atlikti daugiau tyrimų, kad būtų nustatyta, kokia rachito forma ji serga. Deformuotoms kojytėms reikėtų masažų ir mankštos. Svarbu dėvėti tinkamą avalynę - paaukštintu auliuku, tvirtu (bet lanksčiu) paduku, su supinatoriumi padui viduje.
- Šleiva pėda: Pastebiu, kad nuo pirmųjų žingsnelių sūnus pėdas stato šleivai, ypač vieną kojytę suka į vidų. Pirmiausia reikėtų pasitarti su ortopedu, ar nėra kokių vaikučio pėdos kaulo deformacijų. Jei nėra, tiesiog reikia įsigyti tinkamą avalynę - tvirtesnės medžiagos (geriausia - odos), su aukštesniu auliuku, tvirtu (bet lanksčiu) paduku ir būtinai su supinatoriumi padui viduje. Gali padėti mankšta ir masažai pėdoms. Kartais tokiems vaikučiams tenka dėvėti net specialiai jų kojoms pritaikytus įtvarus.
- Batukai ar kojinės namuose: Jei vaiko raumenų tonusas normalus, sąnariai tvirti, jis mėgsta daug judėti, šokinėti, o grindų danga neslidi, tai jis gali lakstyti ir vien tik su kojinaitėmis ar visai minkštomis šlepetėmis, bet jei vis dėlto vaiko pėdos anatomija nėra nepriekaištinga, vaikutis juda nerangiai, netvirtai, atsargiai, grindų danga slidi, tai geriau jam bus ir kambaryje avėti gerai pėdą prilaikančias neslidžias basutes ar batukus.
Svarbu
Reikėtų tėveliams, o ypač mamoms, pasakyti, kad stebėdamos savo kūdikio vystymąsi, labai nepanikuotų, nes visuomet galima pasikonsultuoti su gydytojais, kitais specialistais. Jeigu mama dažnai įsitempusi dėl kūdikio, kūdikis perima šį jaudulį. Vaikas vis mokosi ir mokosi naujų įgūdžių, kurie vyksta ankstesniųjų įgūdžių pagrindu. Vieniems reikia šiek tiek daugiau laiko apsiprasti ar išmokti naujus judesius, kiti nesustojant bando. Neskatinti ir leisti viskam vykti natūraliai.
Stuburo linkių formavimasis
Nors šis procesas trunka nuo gimimo iki maždaug 10 metų, svarbiausi etapai visgi vyksta pirmaisiais kūdikio metais. Stuburo linkiai pradeda formuotis nuo kaklo, o tai vyksta stiprėjant raumenukams, kai judesiai iš spontaniškų tampa kontroliuojamais ir valingais (dėl šios priežasties nereikėtų kūdikių vystyti). Pirmas rimtas išbandymas kūdikiui - stabilus galvytės išlaikymas. Norint stiprinti kaklo raumenukus ir padėti formuotis kakliniam stuburo linkiui vaikutį reikia kuo dažniau guldyti ant pilvuko. Sustiprėjus raumenukams atsiranda pirmasis kaklo srities linkis į priekį, vadinamas kaklo lordoze. Jis leidžia išlaikyti galvą, stabilizuoja krūtinę.
Kai vaikas pradeda mokytis sėdėti, ropinėti - formuojasi krūtininis linkis. Šiuo etapu jo laukia treniruotės mokantis vartytis nuo nugarytės ant šono, tada ant pilvo, atsistoti ant keturių, atsispirti ir atsisėsti, o tada jau ropinėti, judėti keturiomis į priekį. Kad visa tai atliktų, kūdikio raumenys, palaikantys krūtininę zoną, taip pat nugaros ir liemens raumenukai turi būti pakankamai aktyvūs, o linkis galutinai susiformavęs. Jei kuris nors judesys sekasi sunkiau, vaikučiui reikėtų padėti aktyvinti raumenis mankštelėmis. Tačiau nereikėtų skubėti ir dar neišmokusį vartytis vaiką bandyti skatinti sėdėti. Jei sodinamas vaikutis neišlaiko tiesios nugaros, linksta į priekį, remiasi rankytėmis - sėdėti jis nepasiruošęs. Imituoti atsisėdimo judesį ir aktyvinti raumenukus galima tik trumpam mankštelės metu.
Juosmeninės bei kryžkaulio dalies linkiai formuojasi vaikui atsistojus ant dviejų kojų, apie 12-14 mėn. O taisyklingo atsistojimo reikėtų pasimokyti: pradžioje - ant keturių, tada atremti į grindis vieną pėdutę, atsispirti ja ir kilti į viršų. Vaikui stojantis svarbu prispausti pėdutes, kad stiprėtų ir kojų priekiniai raumenys, taip pat stebėti, kad stotųsi ne tiesiomis kojomis, o iš pritūpimo pozicijos ir skatinti atsispirti tiek viena, tiek kita koja, kad nesivystytų asimetrija.
Ropojimo svarba
Yra tėvų, kurie džiaugiasi, kad jų vaikas neropojo, o iš karto stojosi ir ėjo. Tačiau ropojimo etapas labai svarbus. Jau mokantis stotis ant keturių atliekami tam tikri rotaciniai bei lenkiamieji liemens judesiai, kurie aktyvina šoninius pilvo raumenis, o jie mums labai svarbūs. Neropojant jie nesivysto, lieka silpni, o juk jie atsakingi už krūtinės bei dubens ašies padėtis. Ropojant svorio centras perkėlinėjamas nuo vienos pusės ant kitos ir taip abi pusės lavėja simetriškai.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Kai ropojimo etapas praleidžiamas, didelė tikimybė, kad didės asimetrija tarp kairės ir dešinės pusės raumenų, taip pat tarp nugaros ir pilvo raumenų, tinkamai nedirbs liemens gilieji raumenys, šoniniai pilvo. Ropojimas prisideda prie krūtininės stuburo dalies susiformavimo, jei raumenukai liks silpni, nebus pakankamo linkio arba jis susiformuos į šoną, o tai vėliau gali išprovokuoti skoliozinius pakitimus.
Taip pat skaitykite: Pavojai nėštumo metu: kritimai