Žuvų apvaisinimo būdai: įvairovė ir prisitaikymas

Žuvų dauginimasis - tai sudėtingas ir stulbinantis procesas, kurio formos ir strategijos skiriasi priklausomai nuo rūšies. Nors dažnai įsivaizduojame žuvis, neršiančias ikrus, tikrovė yra gerokai įvairesnė. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius žuvų dauginimosi būdus, pradedant nuo paprasčiausio ikrų išleidimo iki sudėtingų rūpinimosi palikuonimis strategijų, aptarsime lytinio brendimo laiką, neršto įtaką žuvų gyvenimui ir panagrinėsime keletą konkrečių pavyzdžių, iliustruojančių šių gyvūnų prisitaikymo galimybes. Dauguma gyvūnų yra skirtingų lyčių ir dauginasi lytiniu būdu. Tik kai kurie gali daugintis nelytiškai. Šioje temoje panagrinėsime dauginimosi ypatumus ir apvaisinimo būdus.

Žuvų dauginimosi būdai: įvairovė ir adaptacijos

Žuvų dauginimasis pasižymi nepaprasta įvairove. Pagrindinės kategorijos apima:

• Ikrų dėjimas (nerštas): Tai pats paprasčiausias ir labiausiai paplitęs būdas, kai patelė išleidžia ikrus, o patinas - pienius (spermos skystį) į vandenį. Apvaisinimas vyksta išoriškai.
• Vidinis apvaisinimas: Kai kurios žuvų rūšys apvaisina ikrus patelės viduje. Po apvaisinimo patelė gali dėti apvaisintus ikrus (oviparija) arba gimdyti jauniklius (viviparija).
• Ovoviviparija: Šiuo atveju apvaisinti ikrai vystosi patelės viduje, tačiau embrionai maitinasi ne iš motinos organizmo, o iš trynio maišelio. Jaunikliai išsirita patelės viduje ir gimsta gyvi.
• Viviparija: Tai rečiausias būdas, kai embrionai vystosi patelės viduje ir maitinasi iš motinos organizmo per placentą ar kitokias struktūras, panašiai kaip žinduoliai.

Šie skirtingi dauginimosi būdai yra prisitaikymo prie įvairių aplinkos sąlygų rezultatas. Pavyzdžiui, žuvys, gyvenančios srauniuose upeliuose, gali neršti ikrus, kurie prilimpa prie dugno, kad jų nenuneštų srovė. Žuvys, gyvenančios atviroje jūroje, gali išleisti didelius kiekius ikrų, tikėdamiesi, kad bent dalis jų išgyvens ir pasieks tinkamą vietą. Štai čia atsiskleidžia ir žuvų gebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkų.

Ikrų dėjimas (nerštas): detalus aprašymas

Nerštas yra labiausiai paplitęs žuvų dauginimosi būdas. Štai kaip tai vyksta:

• Neršto vieta: Žuvys dažnai migruoja į specialias neršto vietas, kurios gali būti upės, ežerai, koralų rifai ar net atvira jūra. Šios vietos paprastai pasižymi tinkamomis sąlygomis: tinkama temperatūra, deguonies kiekis, priedanga nuo plėšrūnų ir pakankamai maisto jaunikliams.
• Neršto elgesys: Prieš nerštą žuvys dažnai demonstruoja specialų elgesį, pavyzdžiui, poravimosi šokius, teritorijos gynimą ar lizdų statybą. Šis elgesys padeda užtikrinti sėkmingą apvaisinimą ir palikuonių išgyvenimą.
• Ikrų ir pienių išleidimas: Patelė išleidžia ikrus, o patinas - pienius į vandenį. Apvaisinimas vyksta išoriškai, kai sperma susitinka su ikrais.
• Ikrų priežiūra (arba jos nebuvimas): Kai kurios žuvys palieka ikrus likimo valiai, o kitos rūpinasi jais: saugo nuo plėšrūnų, vėdina, kad aprūpintų deguonimi, ir pašalina negyvus ikrus.

Ikrų skaičius priklauso nuo rūšies ir dauginimosi strategijos. Žuvys, kurios nesirūpina ikrais, paprastai išleidžia jų labai daug, tikėdamiesi, kad bent dalis išgyvens. Žuvys, kurios rūpinasi ikrais, gali išleisti mažiau ikrų, tačiau užtikrinti didesnį jų išgyvenamumą.

Taip pat skaitykite: Kaip pasirinkti žuvų taukus vaikams?

Vidinis apvaisinimas: sudėtingesnės strategijos

Vidinis apvaisinimas yra mažiau paplitęs, tačiau leidžia žuvims veistis aplinkoje, kurioje išorinis apvaisinimas būtų neefektyvus. Pavyzdžiui, rykliams ir rajos būdingas vidinis apvaisinimas. Patinas naudoja specialius organus (pterygopodus), kad įvestų spermą į patelės kūną. Po apvaisinimo patelė gali dėti apvaisintus ikrus (ryklių kiaušiniai dažnai būna apsupti tvirta kapsule) arba gimdyti jauniklius.

Lytinis brendimas: kada žuvys gali veistis?

Lytinio brendimo laikas priklauso nuo rūšies, aplinkos sąlygų ir mitybos. Mažos žuvys, pavyzdžiui, gupijos, gali subręsti per kelis mėnesius, o didelės žuvys, pavyzdžiui, eršketai, gali subręsti tik po keliolikos metų. Tai priklauso nuo daugelio faktorių, įskaitant ir gyvenimo trukmę.

Nerštas ir žuvų gyvenimas: poveikis ir pasekmės

Nerštas yra didelis energijos šaltinis žuvims. Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, lašišos, po neršto žūva. Kitoms žuvims nerštas gali susilpninti imuninę sistemą ir padidinti jautrumą ligoms. Neršto migracijos taip pat gali būti pavojingos, nes žuvys susiduria su plėšrūnais ir kliūtimis. Dėl šių priežasčių nerštas turi didelį poveikį žuvų populiacijų dydžiui ir struktūrai.

Žuvų dauginimosi įdomybės: netikėti faktai ir pavyzdžiai

• Hermafroditizmas: Kai kurios žuvų rūšys yra hermafroditai, tai reiškia, kad jos turi tiek vyriškus, tiek moteriškus lytinius organus. Jos gali būti vienalaikiai hermafroditai (turėti abu organus vienu metu) arba nuoseklūs hermafroditai (pirmiausia būti vienos lyties, o vėliau pakeisti lytį). Pavyzdžiui, žuvys klounai (Amphiprioninae) yra nuoseklūs hermafroditai, pradedantys gyvenimą kaip patinai ir vėliau galintys tapti patelėmis.
• Partenogenezė: Kai kurios žuvų rūšys gali daugintis partenogenetiškai, tai reiškia, kad patelė gali pagimdyti palikuonis be apvaisinimo.
• Lizdų statyba: Kai kurios žuvys stato sudėtingus lizdus, kad apsaugotų ikrus. Pavyzdžiui, dyglės (Gasterosteus aculeatus) stato lizdus iš augalų ir smėlio, kuriuos saugo nuo plėšrūnų.
• Rūpinimasis palikuonimis: Kai kurios žuvys labai rūpinasi savo palikuonimis. Pavyzdžiui, ciklidai (Cichlidae) saugo ikrus ir jauniklius, kol jie tampa savarankiški. Patelės gali net nešioti ikrus burnoje, kad apsaugotų juos nuo plėšrūnų.

Karpiai: neršto ypatumai

Karpiai (Cyprinus carpio) yra plačiai paplitusios žuvys, žinomos dėl savo greito augimo ir gebėjimo prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Karpiai neršia pavasarį, kai vandens temperatūra pakyla iki 18-20 °C. Patelės išleidžia ikrus ant vandens augalų, o patinai apvaisina juos. Karpiai nesirūpina ikrais, todėl išleidžia jų labai daug - iki kelių šimtų tūkstančių. Iš ikrų išsirita lervos, kurios maitinasi planktonu. Jaunikliai greitai auga ir per kelis metus pasiekia lytinę brandą.

Žuvys klounai: unikalus dauginimosi elgesys

Žuvys klounai yra žinomos dėl savo simbiozės su jūros aktinijomis. Jos taip pat pasižymi unikaliu dauginimosi elgesiu. Kaip jau minėta, žuvys klounai yra nuoseklūs hermafroditai. Grupėje dominuojanti žuvis yra patelė, o antras pagal dydį - patinas. Jei patelė žūva, patinas pakeičia lytį ir tampa patele. Žuvys klounai neršia ant akmens ar kito kieto paviršiaus šalia aktinijos. Patinas rūpinasi ikrais, vėdina juos ir pašalina negyvus. Iš ikrų išsirita lervos, kurios kurį laiką plaukioja planktone, o vėliau įsikuria šalia aktinijos.

Taip pat skaitykite: „Möller’s“ žuvų taukų nauda vaikams

Žuvų vystymasis: nuo ikrų iki suaugusios žuvies

Žuvies vystymasis prasideda nuo apvaisinto ikro. Ikre vystosi embrionas, kuris maitinasi iš trynio maišelio. Po tam tikro laiko (priklausomai nuo rūšies ir temperatūros) iš ikro išsirita lerva. Lerva yra maža ir bejėgė, ji maitinasi planktonu ir greitai auga. Palaipsniui lerva virsta jaunikliu, kuris jau turi visus suaugusios žuvies organus. Jauniklis toliau auga ir vystosi, kol pasiekia lytinę brandą.

Žuvų apvaisinimo būdai ir dirbtinė žuvivaisa Lietuvoje

Specialistai konstatuoja, jog žuvų išteklius sudaro visa žuvų masė tam tikrame vandens tūryje, arba akvatorijoje, vadinama biomase. Dalį šio prieaugio (maždaug 1/3) sudaro verslinio dydžio žuvys. Labai padidėjus antropogeninei veiklai (dėl žuvų pernelyg didelio gaudymo, dėl neapgalvotos melioracijos, dėl užtvankų statybos, dėl žuvų migracijos kelių trukdžių) daugelio žuvų gerokai apnyko jau XIXa.-XXa. pradžioje.

Dirbtinė žuvivaisa yra efektyvi žuvų išteklių gausinimo forma. Pirmoji žuvivaisos įmonė Lietuvoje buvo įkurta 1873 m. Senųjų Verkių dvare (šalia Vilniaus). Lietuvos žuvivaisos korifėjus Mykolas Girdvainis Gerkonių kaime (pakeliui į dabartinį Visaginą) 1881 m. 1880-1885 m. M. Girdvainio suprojektuota ir pastatyta Trakų Vokės žuvivaisos įmonė. Be šių žuvų, į Lietuvos vandenis M. Girdvainis introdukavo sterles ir ežerinius sykus. 1924 m. Mažojoje Lietuvoje taip pat pradėti žuvų dirbtinio veisimo darbai (XIX a. pabaigoje). Pirmieji lašišų dirbtinio veisimo darbai Kuršių marių baseine pradėti 1879 m. Klaipėdos Sandvario malūne. Čia įrengtuose Kalifornijos ir Vilmoro tipo aparatuose 1880 metų pavasarį sėkmingai išsirito 300 tūkst. XIX a. Prūsijos upėse kiršliai dar buvo įprastos žuvys. 1962 m. pastatyta Ignalinos žuvivaisos įmonė, kurioje veisiamos lydekos ir įvairios sikinės žuvys.

Šiuo metu apie 90 proc. Pradėjus 1994 m. žuvivaisos darbus, valstybiniai vandens telkiniai dažniausiai buvo įveisiami žuvų lervutėmis. Paaugintų jauniklių įveisiama buvo mažai. Palaipsniui įveisimai paaugintais jaunikliais didėjo. Jeigu 2006-2010 m. paaugintų jauniklių ir lervučių santykis buvo apie 10 proc., tai 2011-2014 m. jis išaugo iki 45 proc., o 2016 m. 2016 m. Žuvivaisos skyrius į vandens telkinius išleido vėgėlių (7,2 mln. vnt. Lervučių), lydekų (3,35 mln. vnt.), sterkų (1,32 mln. vnt.), vištyčio sykų (460 tūkst.

Įžuvinimas žuvų lervutėmis: privalumai ir trūkumai

Daugeliui nedidelių tvenkinių savininkų žuvinimas žuvų lervutėmis yra nepažinta sritis. Be reikalo. Žuvų lervutėmis yra vadinami žuvų jaunikliai ką tik išsiritę iš ikrelių apie 5-10mm dydžio. Iš tiesų, žuvinti telkinius neseniai išsiritusiomis žuvų lervutėmis gali būti itin naudinga ir telkinio savininkui teikti apčiuopiamą naudą. Toks žuvinimo būdas turi nemažai privalumų, tačiau ir šiokių tokių trūkumų, kuriuos visus aptarsime.

Taip pat skaitykite: Kaip pasirinkti žuvų taukus vaikams

Privalumai

• Kaina. Dauguma mūsų kraštų žuvų reproduktorių geba duoti šimtus tūkstančių ikrų, iš kurių didžioji dalis išsiinkubuoja ir tampa žuvų lervutėmis. Jei vandens telkinio sąlygos tinka ir lervutėms pakanka maisto, iki šiųmetukų išauga nemaža dalis įžuvintų lervučių. Išgyvenamumo procentas gali skirtis: nuo 1-5 proc. natūralioje gamtoje ir iki 30-70 proc. specialiai paruoštame telkinyje. Todėl pirkėjas išleidęs simbolinę sumą gali užsiauginti išties didelį kiekį jauniklių jei jiems sukurs optimialias sąlygas. Žuvinti lervutėmis taip pat tikslinga tuos telkinius, kurių nėra galimybės saugoti nuo brakonierių, nes pradinė investicija nedidelė, todėl ir rizikuojame mažesniais nuostoliais.
• Genetinė kokybė. Perkant lervutes jūs galite būti tikri, kad gaunate visą genetinį žuvyčių potencialą, kokį tik genetikos dėsniai suprogramavo ikrelių apvaisinimo metu. Tai reiškia, kad dideliame būryje žuvyčių apie 10-20 proc. jauniklių bus „ėdrūnai", kurie intensyviai maitinsis ir smarkiai pranoks savo bendraamžius savo augimo tempu. Tokie jaunikliai yra bet kurio žuvininko svajonė, nes tai produktyviausia žuvis. Iš tokių „elitinių" jauniklių auginami ateities reproduktoriai, siekiant, kad nesuprastėtų būsimų kartų genetika. Apie 50 proc. Na, o perkant lervutes, jūs gaunate maksimalų genetinį žuvyčių potencialą.
• Ligų prevencija. Kai perkate jau ne vieną sezoną paaugintas žuvis, rizikuojate įsigyti ir puokštę paveldėtų ligų ir parazitų iš auginimo tvenkinių, nors ir perkama žuvis gali atrodyti sveika, bet jos sugaudymas ir perkėlimas iš vieno tvenkinio į kitą dukart per metus, kaip reikiant sukelia žuvims stresą ir susilpnina fiziškai. Todėl kuo didesnę žuvį perkate, tuo labiau rizikuojate, kad ji gali būti sužalota, galbūt ne kartą kritusi ant žemės krovimo metu, gali turėti plika akimi nepastebimų kraujosruvų organuose ir tai neretai po kurio laiko tampa žuvies netekimo priežastimi. Tuo tarpu perkant lervutes iš veisimo vonių, kurios dar nėra pabuvojusios ganykliniuose tvenkiniuose, jūs turite galimybę gauti maksimaliai sveiką žuvį, kuri nesunkiai prisitaikys prie naujų namų, gyvens ir žiemos tame pačiame telkinyje be perkėlimo streso, todėl ir imunitetas bus ženkliai geresnis.
• Atrakcija. Lervutės, turėdamos pakankamai maisto auga neišpasakytai sparčiai. Todėl tiek jas maitinti, tiek stebėti jų greitą augimą yra itin maloni patirtis. Juk vos per pirmus metus, šios žuvytės padidėja tūkstantį kartų. Birželio mėnesį įžuvinus vos įžiūrimomis lervutėmis, jau po trijų mėnesių džiaugsitės gražiais 20-30 g. jaunikliais. Anksti pradėtos maitinti karpinių žuvų lervutės lengvai pripranta prie šios procedūros ir rengia energingas puotas prie subertų pašarų.

Trūkumai

• Kitų žuvų įtaka. Jei jūsų kūdroje jau gyvena tuntai žuvų, tai žuvinti betkokių žuvų lervutėmis gali būti neracionalu. Visų pirma dėl to, kad nesant pakankamai slėptuvių didesnės žuvys gali lervutes išgaudyti maistui. Juk vizualiai lervutė neperdaugiausiai skiriasi nuo paprastojo uodo lervų, todėl net ir jauni metinukai karpiai neatsisako medžioti savo jaunesniųjų gentainių. O apie plėšriųjų žuvų jauniklius net neverta kalbėti. Jei kūdroje turite ešerių, ar neršiančių lydekų - žuvinti lervutėmis nebus labai efektyvu. Negana to, gyvenant kartu su kitomis žuvimis, ypač kai yra kitų žuvų jauniklių, pavyzdžiui jaunų plačiakakčių, lervutėms ženkliai sumažėja natūralaus maisto kiekis, todėl augimo rodikliai suprastėja ir krenta išgyvenamumas. Geriausia lervutėmis žuvinti tuščią arba retai apgyvendintą kūdrą.
• Augimo trukmė. Įsigijus žuvų lervučių tenka susitaikyti, kad įspūdingų laimikių ant meškerės teks palaukti bent 3-4 metus. Todėl žuvinimas lervutėmis tinka kantriems ir taupiems žuvų mylėtojams.
• Vandens telkinio paruošimas ir mitybinė bazė. Visų be išimties žuvų lervutės, praėjus maždaug trims dienoms po išsiritimo, ima dairytis maisto. Kai kurių žuvų, pavyzdžiui strekų, šamų, lynų lervutės dar veisykloje būna pamaitinamos šviežiai išinkubuotais artemijų jaunikliais. Tai itin smulkūs, vos įžiūrimi vėžiagyviai. Po keleto dienų tokios lervutės, jau būna pasirengusios maitintis didesnės frakcijos dirbtiniu arba natūraliu maistu. Karpinių žuvų lervutės, suleistos į vandens telkinius taip pat maitinasi pačiais smulkiausiais vandens mikroorganizmais, vienaląsčiais organizmais, smulkiaisiais vėžiagyviais. Dviejų savaičių amžiaus žuvų jaunikliai jau gali maitintis įvairaus dydžio planktonu. O sulaukę 1 mėn. amžiaus maitinasi ir kai kurių vabzdžių, pavyzdžiui, uodų lervomis. Norint, kad augančioms lervutėms pakaktų maisto, reikai kad auginimo telkinys būtų negausiai įžuvintas, pavyzdžiui, ganėtinai stambiais karpiais, kurie lervutėms grėsmės nekels, nes maitinasi stambesniu maistu. Dar geriau jei telkinys visai tuščias, tuomet galima užtikrinti levutėms idealias sąlygas. Žuvininkystės ūkiai, siekdami pagausinti žuvų jaunikliams maisto, tvenkinius tręšia organinėmis (perpuvusiu mėšlu) arba mineralinėmis trąšomis (azoto, fosforo trąšos). Šiuo atveju privalumas, tiems telkinių savininkams, į kurių telkinius patenka melioracijos atšakos ir yra galimybė gauti planktonui reikalingo azoto veltui. Greta jau išvardintų tręšimo būdų yra ir alternatyvių - pramoninių mielių kaip maisto planktonui naudojimas ir t.t. Lervučių žuvinimo norma skaičiuojama apytiksliai 60.000-200.000 vnt/ha., todėl į standartinį 10 a. vandens telkinį reikėtų žuvinti dešimteriopai mažesnį kiekį. amžiaus pravartu papildomai pašerti konkrečiai rūšiai skirtais pašarais. Eršketams duodamas specialus jų rūšiai skiriamas pašaras. Nenorintys eksperimentuoti su šėrimo receptūromis, visuomet gali rinktis paauginimui skirtus pilnaverčius kombinuotus pašarus.

Apvaisinimo tipai

Apvaisinimas - tai procesas, kurio metu susilieja vyriška (spermatozoidas) ir moteriška (kiaušinėlis) lytinės ląstelės. Susijungus jų branduoliams, susidaro zigota - nauja ląstelė, iš kurios vystosi naujas organizmas. Zigotoje vyksta segmentacija, prasideda naujo organizmo vystymasis. Apvaisinimas gali būti vidinis arba išorinis.

Išorinis apvaisinimas

Išorinis apvaisinimas vyksta ne patelės kūne. Patelė į vandenį išleidžia kiaušinėlius, o patinas - spermatozoidus. Apvaisinimas įvyksta išoriškai, kai lytinės ląstelės susitinka vandenyje. Šis būdas būdingas daugeliui vandens gyvūnų, pvz., žuvims ir varlėms.

Vidinis apvaisinimas

Vidinio apvaisinimo metu patinas suleidžia savo spermatozoidus tiesiai į patelės kūną. Tai užtikrina didesnę apvaisinimo tikimybę, ypač sausumos gyvūnams, kurių lytinės ląstelės atvirame ore greitai išdžiūtų. Vidinio apvaisinimo pavyzdžiai: žinduoliai, ropliai, paukščiai, kai kurie varliagyviai (pvz., bekojai).

Partnerio paieška

Artėjant tuoktuvių metui, patinai pradeda ieškoti patelių. Jie pateles prisišaukia baubimu, kurkimu, rėkimu ar giesmėmis. Nemažai žinduolių ir vabzdžių partnerį randa pagal kvapą. Patinai ir patelės skiriasi kūno dydžiu, spalvingumu (1 pav.). Elnių, stirnų ir briedžių patinams prieš veisimosi sezoną užauga ragai. Paukščių patinų plunksnos tampa spalvingesnės. Per tuoktuves stuburiniams gyvūnams būdingas sudėtingas elgesys. Patinai kovoja tarpusavyje arba stengiasi įsiteikti patelėms (2 pav.).

Išorinis apvaisinimas: žuvų ir varliagyvių pavyzdžiai

Daugelis vandens gyvūnų vyriškąsias ir moteriškąsias lytines ląsteles išleidžia į vandenį. Plakdami žiuželiais spermatozoidai plaukioja, randa kiaušinėlius ir juos apvaisina. Procesas vyksta organizmo išorėje, todėl vadinamas išoriniu apvaisinimu. Šis apvaisinimo būdas būdingas žuvims ir daugumai varliagyvių. Žuvų patelės į vandenį išleidžia ikrus. Tai smulkūs kiaušiniai plonu apvalkalu. Žuvų patinai į vandenį išleidžia spermą. Tai balkšvos spalvos skystis su spermatozoidais. Procesas vadinamas nerštu. Neršti žuvys renkasi į tinkamas vietas, vadinamosias nerštavietes. Pavyzdžiui, lydekos neršia užliejamuose paupiuose bei paežerėse. Varlių ir rupūžių kiekvieną pavasarį susirenka neršti į kūdras ar balas. Kiekvienas patinas stengiasi užšokti ant patelės nugaros ir tvirtai apkabinti priekinėmis galūnėmis. Kai tik patelė pradeda leisti kiaušinėlius, patinas į vandenį išskiria spermą (3 pav.). Varlių ir rupūžių kiaušiniai padengti drebučiais. Iš gumulė panašios jų sankaupos vadinamos kurkulais.

Vidinis apvaisinimas: sausumos gyvūnų ypatumai

Sausumos gyvūnai poruojasi (4 pav.). Patinai spermą suleidžia tiesiai į patelės kūną, spermatozoidai pasiekia kiaušinėlius ir juos apvaisina. Procesas vyksta organizmo viduje, todėl vadinamas vidiniu apvaisinimu. Šis apvaisinimo būdas būdingas ropliams, paukščiams, žinduoliams, daugumai sausumos bestuburių. Nariuotakojai, moliuskai, ropliai, paukščiai deda kiaušinius tvirtu apvalkalu. Jis saugo gemalą nuo pažeidimų ir išdžiūvimo. Panagrinėk, kaip susidaro paukščio kiaušinis (6 pav.). Vištos kiaušinėliai bręsta kiaušidėse. Jie yra dideli, nes turi daug trynio. Subrendę kiaušinėliai po vieną patenka į kiaušintakį. Jei kiaušinėlis apvaisinamas, pradeda augti gemalas. Trynio rutuliukas lėtai slenka kiaušintakiu, pasidengia dangalais ir virsta kiaušiniu. Paskui jis išstumiamas lauk. Žinduolių gemalas įsitvirtina patelės lytiniuose organuose ir čia kurį laiką vystosi. Būtinų medžiagų jis gauna iš trynio, paskui iš motinos organizmo. Jauniklis gimsta be kiaušinio dangalų ir dažniausiai visai išsivystęs. Tai vadinama gyvavedyste.

Rūpinimasis palikuonimis

Dauguma gyvūnų išneršia tūkstančius ikrų, padeda šimtus kiaušinių ir palieka likimo valiai. Dėl to daugybė kiaušinių ir išsiritusių jauniklių žūva. Beveik visi paukščiai ir žinduoliai rūpinasi savo jaunikliais. Šie gyvūnai susilaukia mažiau palikuonių, tačiau jie turi daugiau galimybių likti gyvi.

Gyvūnų nelytinis dauginimasis

Hidra gali daugintis pumpuravimo būdu (8 pav.). Iš pradžių motininio organizmo kūne atsiranda nedidelis kauburėlis. Iš jo išauga maža hidra.

Segmentacija po apvaisinimo: nuo zigotos iki blastocistos

Po apvaisinimo prasideda zigotos segmentacija. Pirmąją savaitę po apvaisinimo vyksta gemalo užuomazgos segmentacija ir kelionė implantacijos vietos link. Maždaug po 24-30 val. nuo apvaisinimo zigota pasidalija į dvi dukterines ląsteles, vadinamas blastomerais. Toliau blastomerai mitoziškai dalijasi, dukterinių ląstelių sparčiai daugėja, bet jos neužauga iki motininių ląstelių dydžio. Toks dalijimasis vadinamas segmentacija, arba skilimu. Taip skylanti gemalo užuomazga apie 3 paras keliauja kiaušintakiu gimdos link. Žmogaus segmentacija yra visiška, t. y. skyla visa gemalo užuomazgos masė. Pirmųjų blastomerų skilimas užtrunka iki 24 val., vėlesnių - 12-18 val. Apie trečiąją parą žmogaus gemalo užuomazga būna sudaryta iš 12-16 blastomerų. Tokia ląstelių sankaupa primena avietę ir vadinama morule. Morulėje blastomerai tankėja, keičiasi jų forma, susidaro tarpląstelinės jungtys. Pradeda išsiskirti dviejų tipų blastomerai: išoriniai, kurie dalijasi greičiau ir plokštėja, apgaubia vidinius. Apie ketvirtąją parą morulė patenka į gimdos ertmę. Pro skaidriąją sritį pradeda skverbtis ir tarp blastomerų (jų iš viso 32-58) kauptis skystis - iš morulės susidaro pūslytė, vadinama blastocista. Jos plona siena, sudaryta iš išorinių ląstelių, vadinama trofoblastu. Viduje lieka blastocistos ertmė ir vidinių ląstelių masė, arba embrioblastas, prigludęs prie trofoblasto. Iš embrioblasto vėliau formuojasi gemalas, amnionas, trynio maišas, o iš trofoblasto - chorionas ir placenta. Iki implantacijos (apie dvi paras) blastocista laisvai migruoja gimdos ertmėje.

Šeštąją parą trofoblasto ląstelės pradeda gaminti į tripsiną panašų fermentą, kuris ištirpdo gabalėlį skaidriosios srities. Pro susidariusią angą blastocista „išsirita“. Išsilaisvinusios blastocistos apimtys ryškiai padidėja. Ji prilimpa prie gimdos gleivinės tuo poliumi, kuriame yra embrioblastas. Blastocistos išsilaisvinimu iš skaidriosios srities ir prilipimu prie gimdos gleivinės prasideda implantacija.

tags: #zuvu #apvaisinimo #budas