Įvadas
Per visą žmonijos istoriją nevaisingumas kėlė didelį sielvartą tiek vyrams, tiek moterims. Apie tai skaitome jau pirmuosiuose Biblijos skyriuose. Įveiktas nevaisingumas Dievo palaiminimu vadinamas ir kitose Šventojo Rašto eilutėse. Atsižvelgiant į Biblijos vietas, nevaisingumą reikėtų laikyti dalyku, kurį turėtume stengtis įveikti, neabejodami, kad tokios pastangos patinka Dievui. Šiuolaikinė medicina šiandien padeda įveikti daugybę ligų ir negalių. Dievas apdovanojo mus įvairiais Žemės turtais, kuriuos žmogus sugeba atrasti ir panaudoti įvairiems tikslams - tarp jų ir gydymui bei vaistams. Tačiau, Bažnyčios mokymas pabrėžia pagarbą žmogaus gyvybei nuo pat prasidėjimo ir kelia etinius klausimus, susijusius su žmogaus embriono statusu, pagalbinio apvaisinimo procedūromis ir kamieninių ląstelių tyrimais.
Žmogaus embriono statusas Šventajame Rašte
Įvairios Šventojo Rašto vietos kalba mums, kad negimusį kūdikį turėtume laikyti žmogumi nuo pradėjimo akimirkos. Apmąstydamas savo būties pradžią, Dovydas užsiminė apie nuodėmingumą, lydintį nuo tada, kai užsimezgė jo gyvybė. Jis taip pat sako Dievui: Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose. Jokūbas ir Ezavas dar negimę buvo vadinami kūdikiais, kurie kovojo tarpusavyje Rebekos įsčiose ir iš kurių vėliau kils ištisos tautos. Prisiminkime ir šeštą mėnesį nėščios Elzbietos žodžius: Suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose - taip sakoma tik kalbant apie žmogų.
Pagalbinis apvaisinimas ir santuoka
Daugelis pastaruoju metu kylančių etinių klausimų apie šiuolaikines medicinos technologijas ir reprodukciją, taip pat susiję su medicinine galimybe moteriai pastoti ir išnešioti kūdikį, net jei biologinis kūdikio tėvas nėra tos moters sutuoktinis. Kūrimo pradžioje Dievas tarė Adomui ir Ievai (kurie buvo vyras ir žmona): Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją. Šioje eilutėje tiesiogiai nerašoma, kad bet koks kitas būdas susilaukti vaikų nepatinka Dievui, tačiau ji yra pamatinis santuokos modelis visoje Biblijoje. Be to, čia pirmą kartą paminėtas Dievo nurodymas žmonėms būti vaisingiems. Šią mintį patvirtina ir ne kartą pakartoti Dievo draudimai svetimauti. Nurodymais, kuriais draudžiamas „ištvirkavimas“, taip pat siekiama užtikrinti, kad lytiniai santykiai vyktų tik santuokoje, taigi kūdikiai būtų pradėti ir gimtų tik šeimoje.
Katalikų Bažnyčios pozicija dėl kamieninių ląstelių tyrimų
Nors apie Katalikų Bažnyčios nuostatas kamieninių ląstelių tyrimų atžvilgiu kalbėta jau daug kartų, dažnai klaidinamai užsimenama, jog Bažnyčia yra nusistačiusi prieš juos ar siekia jiems trukdyti. Tačiau tuo pat metu priduriama, jog kamieninių ląstelių paėmimas iš žmogaus embrionų, juos sunaikinant, yra neetiškas. Visi sutiktų, jog nėra etiška paimti sveiko žmogaus širdį, jį nužudant, tam, kad ji būtų įsodinta kitam. Bažnyčios moralinis mokymas tvirtina, kad ir negimęs žmogaus vaisius turi teisę į gyvybę, turi „žmogiškos būtybės“ statusą. Todėl Bažnyčia tvirtina, kad yra neteisinga ir neetiška žmogaus embriono gyvybę iškeisti į tyrimų rezultatus. Katalikų Bažnyčia remia visus alternatyvius kamieninių ląstelių tyrimus, tokius kaip vaisiaus vandenų, kuriais nesunaikinamas pats vaisius, ir linki, kad greitai būtų rasti nauji ligų gydymo būdai.
Pagalbinis apvaisinimas in vitro (IVF)
Pagalbinis apvaisinimas in vitro, arba mėgintuvėlyje (sutrumpintai - IVF), - tai procesas, kurio metu moters kiaušialąstė ir vyro spermatozoidas sujungiami laboratorijoje, o ne moters kūne. Jei pagalbinį apvaisinimą in vitro renkasi sutuoktinių pora ir jei stengiamasi išvengti sąmoningų embrionų sunaikinimo, tai yra moraliai priimtinas sprendimas, kuris patinka Dievui, nes nepažeidžia jokių Šventojo Rašto gairių bei padeda pasiekti moralinį gėrį - įveikti nevaisingumą ir dar vienai porai leidžia džiaugtis vaikų palaiminimu.
Taip pat skaitykite: Prasmės paieškos gyvenime
Argumentai prieš IVF ir atsakymai į juos
Kas nors gali teigti, kad IVF nėra „natūralus“ procesas, nes pastojama ne lytinio akto metu, kaip numatė Dievas. Bet ar pagalbiniam apvaisinimui naudojama laboratorinė įranga taip pat nėra pagaminta iš išteklių, kuriuos Dievas suteikė Žemei? Taikant IVF procedūrą neretai apvaisinama daug moters kiaušialąsčių, užsimezga daug embrionų. Paskui tie, kurie atrodo sveikiausi, išsaugomi ir įsodinami į moters gimdą, o kiti užšaldomi arba tiesiog išmetami. Visgi šis argumentas visiškai neatmeta IVF, nes apvaisinti kelias kiaušialąstes nėra būtina. Dabar pora, kuri nori apvaisinti tik vieną ar dvi kiaušialąstes ir abi įsodinti į motinos įsčias, dėl IVF technologijų pažangos turi tokią galimybę.
Pagalbinio apvaisinimo technologijų draugijos (SART) duomenimis:
Jaunesnių nei 35 metų moterų kūdikių gimstamumas per vieną IVF ciklą su savo kiaušialąstėmis yra 54,4 %. 35-37 metų amžiaus moterų - 42 %.
Bažnyčios mokymas ir biomedicininiai tyrimai
Kiekvieno žmogaus asmens kilnumas pripažintinas nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Bažnyčios magisteriumas dažnai daro pareiškimus, kuriais siekia paaiškinti ir išspręsti moralinius klausimus šioje srityje. Tačiau biomedicininės technologijos, įdiegtos kritinėje žmogaus gyvybės ir šeimos srityje, iškėlė naujų klausimų, pirmiausia žmogaus embriono tyrimų, kamieninių ląstelių naudojimo terapiniams tikslams ir kitose eksperimentinės medicinos srityse. Į šiuos naujus klausimus būtina atsakyti. Dabartiniame daugiabriauniame filosofiniame bei mokslo kontekste nemaža mokslininkų ir filosofų, vadovaudamiesi Hipokrato priesaikos dvasia, laiko medicinos mokslą tarnavimu trapiam žmogui, siekiant gydyti ligas, palengvinti kančią ir būtinąją priežiūrą teisingu mastu padaryti prieinamą visiems žmonėms.
Pagrindiniai etiniai kriterijai
Žmogaus kūno nuo pat pirmųjų jo egzistencijos stadijų niekada nevalia laikyti vien ląstelių grupe. Pravartu priminti instrukcijoje Donum vitae nurodytus pamatinius etinius kriterijus, kuriais vadovaujantis vertintini visi moraliniai klausimai, susiję su žmogaus embrioną apimančiomis procedūromis: Tad pradėtam žmogiškajam vaisiui nuo pat pirmojo jo egzistencijos momento, t. y. nuo tada, kai susiformuoja zigota, rodytina besąlygiška pagarba, morališkai priderama žmogui kaip kūno ir dvasios visumai. Šis etinis principas, kurį protas geba suvokti kaip teisingą ir atitinkantį prigimtinį moralinį įstatymą, turėtų būti visų įstatymų šioje srityje pagrindas. Siekiant išvengti aiškiai filosofinio pobūdžio ištaros, instrukcijoje Donum vitae embrionas neapibrėžiamas kaip asmuo, tačiau joje vis dėlto nurodoma, jog tarp ontologinio matmens ir kiekvieno žmogaus ypatingos vertės egzistuoja esminis ryšys. Nors dvasinės sielos neįmanoma stebėti eksperimentiškai, mokslo išvados dėl žmogaus embriono yra vertinga nuoroda į tai, kad naudojantis protu įmanoma įžvelgti asmens buvimą žmogaus gyvybės pirmojo pasirodymo momentu: kaip žmogiškasis individas gali nebūti žmogiškasis asmuo? Žmogaus tikrovė visą jo gyvenimo tarpsnį, iki ir po gimimo, neleidžia mums postuluoti nei prigimties pokyčio, nei moralinės vertės laipsniškumo, nes jai būdingas visas antropologinis bei etinis statusas.
Nevaisingumo gydymas ir Bažnyčios mokymas
Kalbant apie nevaisingumo gydymą, naujos medicininės technikos turėtų paisyti trijų pagrindinių dalykų: a) kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę ir fizinį vientisumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties; b) santuokos vienybės, t. y. abipusės pagarbos teisei santuokoje tapti tėvu ar motina tiktai kartu su kitu sutuoktiniu; c) žmogui būdingų lytiškumo vertybių, reikalaujančių, kad žmogaus asmens prokreacija būtų sutuoktinių meilei būdingo santuokinio akto vaisius. Technikos, prisidedančios prie prokreacijos, neturi būti atmetamos remiantis tuo, kad jos dirbtinės. Kaip tokios, jos liudija medicinos meno galimybes. Vadovaujantis šiuo principu, atmestinos visos heterologinio dirbtinio apvaisinimo ir santuokinį aktą pamainančios homologinio dirbtinio apvaisinimo technikos. Kita vertus, technikos, kuriomis prisidedama prie santuokinio akto ir jo vaisingumo, leistinos.
Taip pat skaitykite: Šeteniai: gimę ir susiję
Embrionų naikinimas ir dirbtinis apvaisinimas
Tai, kad in vitro procesas labai dažnai susijęs su sąmoningu embrionų naikinimu, pažymėta jau instrukcijoje Donum vitae. Būtina pripažinti, jog, turint prieš akis visų pagamintų embrionų ir galiausiai gimusiųjų santykį, paaukotų embrionų itin daug. Nerūpestingas taikstymasis su milžiniška abortų, susijusių su in vitro apvaisinimu, gausa gyvai liudija, kad santuokinio akto pamainymas technine procedūra silpnina pagarbą, rodytiną kiekvienam žmogui. Bažnyčia pripažįsta, kad trokšti vaiko teisėta, ir supranta porų, besigrumiančių su vaisingumo problemomis, kančias. Tačiau toks troškimas neturėtų absoliučiai nustelbti kiekvieno žmogaus gyvybės kilnumo. Manipuliacijų žmogumi embrioniniame būvyje akivaizdoje būtina pakartoti, kad Dievo meilė nedaro skirtumo tarp negimusiojo, esančio motinos įsčiose, ir vaiko ar jaunuolio, suaugusio ar pagyvenusio žmogaus. Ji nedaro skirtumo, nes kiekviename iš jų mato savo paveikslo žymę.
Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI)
Tarp naujų dirbtinio apvaisinimo technikų ypatingą reikšmę pamažu įgijo intracitoplazminė spermatozoido injekcija. Kaip apskritai in vitro apvaisinimas, kuris yra įvairių rūšių, taip ir ICSI yra pati savaime neleistina: ji visiškai perskiria prokreaciją ir santuokinį aktą. ISCI, tiesą sakant, vyksta už poros kūnų dalyvaujant tretiesiems asmenims, kurių kompetencija ir techninė veikla lemia procedūros sėkmę. Taip apvaisinant embriono gyvybė ir tapatybė patikima gydytojų ir biologų galiai, technologijai vyraujant žmogaus asmens ištakų bei likimo atžvilgiu. Toks vyravimas pats savaime priešingas tėvų ir vaikų kilnumui ir lygybei. Pradėjimas in vitro yra techninės veiklos, kuriai tenka pagrindinis vaidmuo apvaisinant, vaisius.
Embrionų užšaldymas ir likimas
Siekiant išvengti pakartotinio kiaušialąsčių iš moters kūno paėmimo, vienu metu paimamos kelios kiaušialąstės, ir po to gana daug in vitro pradėtų embrionų užšaldoma. Tada jei iš pirmo karto pastoti nepavyktų, procedūrą galima būtų pakartoti arba papildomo nėštumo siekti vėliau. Turint prieš akis gausybę jau dabar egzistuojančių užšaldytų embrionų, kyla klausimas, ką su jais daryti. Siūlymai panaudoti šiuos embrionus tyrimams ar ligų gydymui akivaizdžiai nepriimtini, nes embrionai tada traktuojami kaip vien biologinė medžiaga ir galiausiai sunaikinami.
Dirbtinis apvaisinimas Lietuvoje: kunigo Andriaus Narbekovo ir gydytojos Gražinos Bogdanskienės įžvalgos
Kunigas Andrius Narbekovas teigia, kad Bažnyčios pozicija vienareikšmiška - dirbtinis apvaisinimas nėra moraliai nei geras, nei blogas, jei kalbame bendrai, bet turime kalbėti apie atskirus metodus. Bažnyčia pasisako prieš tam tikrus metodus, kurie yra vertinami kaip nemoralūs dėl labai aiškių moralinių kriterijų. Iš dirbtinio apvaisinimo reiškinio turim eliminuoti draustinus, nemoralius dalykus. Gydytoja Gražina Bogdanskienė teigia, kad savo darbe sąmoningai neskirsto žmonių pagal kažkokius kriterijus. Man visi pacientai, kurie negali pastoti, yra gydomi žmonės. Kunigas Andrius Narbekovas taip pat atkreipia dėmesį, kad neretai medikai prisideda prie vaisingumo slopinimo, skirdami kontraceptines tabletes. Reikėtų labai aiškiai pasakyti, kas yra liga ir kas yra sveikata.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje
Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Valentinas Mikelėnas Seimui pateikė ekspertines išvadas, kuriose kalbėdamas apie naujas pataisas teigia, kad Europos Tarybos Žmogaus teisių konvencijos 8 str. įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Taip pat skaitykite: Astrologija ir gimimo data