Henrikas Radauskas - vienas iškiliausių XX amžiaus lietuvių poetų, kurio kūryba pasižymi intelektualumu, estetizmu ir savitu pasaulėvaizdžiu. Šis straipsnis skirtas išanalizuoti H. Radausko kūrybą, atskleidžiant jo biografijos bruožus, kūrybos ypatumus ir įvertinant jo indėlį į lietuvių literatūrą.
Įžanga
Henrikas Radauskas - Nepriklausomos Lietuvos lyrikas, kurio kūrybos viršūnės atsiskleidė išeivijoje. Jis buvo lyrinių eilėraščių meistras, estetinės poezijos atstovas, neoromantikas, turėjęs savitą stilių ir poetinį pasaulėvaizdį. Radausko kūryba pasižymi atsiribojimu nuo realaus gyvenimo problemų, intelektualumu ir forma.
Biografijos bruožai
Henrikas Radauskas gimė 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire, o 1921 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. 1929 m. baigęs seminariją, vienerius metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936 m. buvo Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1937-1941 m. dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje redaktoriumi. 1944-1945 m. gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Reutlingeną. 1949 m. atvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, nuo 1959 m. Vašingtone dirbo Kongreso bibliotekoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją. Mirė 1970 m. rugpjūčio 27 d.
Kūrybos bruožai
Kritikai teigia, kad H. Radausko rinkiniuose, išleistuose 1930-1965 m., dominuoja intelektas, žmogaus ir kūrėjo dalios mūsų pasaulyje, eilėraščių forma yra daili, skambi, išbaigta. Poezijai būdingas atsiribojimas nuo pasaulio, nuo realaus gyvenimo problemų. Poetas sugeba stovėti šalia gyvenimo ir žvelgti į viską šalto satyriko akimis. Lengva pašaipa, skaudi ironija ir pikta satyra, einanti kai kada iki cinizmo ribos yra būdinga daugeliui eilėraščių.
Kaip vieną pagrindinių H. Radausko poezijos skiriamųjų bruožų kritikai įvardija lyrizmo nebuvimą, autorefleksijos, aiškaus subjektyvumo, lyrinių nuotaikų vengimą. Jų vietą užima daiktų ir fenomenų pasaulis. Tačiau dėl šio principo poezija netampa realybės imitacija: eilėraščių pasaulis pasireiškia transformuotas, tarsi naujai perdėliotas pagal savitus dėsnius, atsisakoma natūralios, įprastinės logikos. Taip sukuriamas estetinis įspūdis. Kadangi daiktai ir fenomenai, kitaip tariant, teksto figūros, atpažįstami juslėmis, šios tampa svarbia H. Radausko eilėraščių dalimi, jusliškumo principas keičia jausmingumo principą.
Taip pat skaitykite: Henriko Radausko kūrybos bruožai
H. Radauskas pasiekia dvi fundamentalias realijas, būtent, gyvenimą ir mirtį. Jie suprantami kaip vieninteliai absoliutūs faktai, iš kurių sąveikos gimsta visi sudėtingi žmogaus minčių ir jausmų raštai. Juslinis suvokimas nėra atskiras nuo kitų žmogaus sąveikos su pasauliu sričių - euforinio ar disforinio, intelektualaus vertinimų, aistrų ir pasijų. Aistros bei pasijos dažniau skleidžiasi tuose Radausko tekstuose, kur intensyviai veikia jutimai, per juos objektas ima veržtis į subjekto lauką, dominuoti. O ten, kur jutimai minimaliai reiškiami, ryškėja lyrinės nuotaikos, santykis su pačiu savimi; juslinė percepcija nusilpsta ir jos vietą užima meditacija, sapnas. Šie du suvokimo poliai ypač ryškūs tuose eilėraščiuose, kuriuose subjektas atsiduria jusliniu požiūriu kraštutinėse situacijose.
H. Radausko poezijoje gamta, jos reiškiniai tik išeities taškas, o projekcija nukreipta į žmogų, jo būtį, į kūrybą. Poeto kūrybai būdinga žodžio ir vaizdo santūrumas, poetinis gilumas, romantiškumas. Muzikalumas ir vaizdų spalvingumas yra pačios ryškiausios šio poeto poezijos savybės.
Kūrybos etapai
Literatūroje galima rasti informacijos apie Henriko Radausko kūrybos etapus:
- Pirmasis etapas (1930-1944 m.): Tai laikotarpis, kai Radauskas kūrė Lietuvoje. Šiam etapui būdingas poleminis santykis su lyrine poezijos tradicija, poetinės kalbos meistriškumas.
- Antrasis etapas (1944-1970 m.): Tai emigracijos laikotarpis, kai Radauskas kūrė Vokietijoje ir JAV. Šiam etapui būdingas individualistinis uždarumas, kultūros klodų vaidmuo, estetizmas.
Kūrybos analizė
Eilėraščio "Fontanas" analizė
Henriko Radausko eilėraštis „Fontanas“, pasirodęs 1935 metais to paties pavadinimo eilėraščių rinkinyje, yra vienas sudėtingesnių. Eilėraštis tik dviejų strofų, bet jau pirmuosius kartus skaitydamas jauti, kad aštuonios eilutės slepia svarbių dalykų.
Pirmojoje analizės dalyje iš lėto skaitysime abi strofas, pamažu megzdami tarp eilėraščio figūrų - vaizdų nusidriekiančiusasociacijų - panašumų ir skirtybių - tinklus.
Taip pat skaitykite: Mokslo pasaulio apžvalga
Kaip žinia, eilėraštis tik skaitomas nuo pirmo žodžio einant paskutiniojo link, o suprantamas jis mintimis nuolatos grįžtant atgal, kiekvienas perskaitytas žodis gali atskleisti naujus ankstesnio teksto prasmės niuansus. Tai akivaizdžiai konstatuojantis daiktų padėtį sakinys; kalbantysis subjektas neišsiduoda jokiomis gramatinėmis formomis. Apie subjektą galima spręsti tik pagal vaizdą sudarančių atributų pobūdį.
Vaizde komponuojamos trys figūros: parkas, cementinė urna ir ant jos gulintis lapas. Cementinė urna, parkas jau signalizuoja apie tam tikrą vaizdo stilių - užbėgdami į priekį, pavadinsim šį stilių "klasicistiniu". Parkas su cementine urna rodo, kad tai prancūziškas, "pagerintos" gamtos parkas. Cementinė urna irgi netikras, pagražinimuisi skirtas artefaktas. Be to, urna jau degradavusi, nebe kokio marmuro ar bent granito, o - cemento. Urnos pirmoji funkcija - indas, į kurį supilami mirusiojo pelenai. Taigi scenovaizdis - jau ne visai autentiškas klasicizmo parkas su teatrališkai ant urnos nukritusiu, t.y. mirusiu, geltonu lapu. Pilka cemento spalva kontrastuoja ssu lapo geltoniu. Dar vienas kontrastas paremtas kultūros (urna, parkas, kaip padaryti daiktai) ir gamtos (lapas) priešprieša; bet lapas miręs, todėl opozicija nėra intensyvi.
Geltonas lapas. Joje susiduriame su pirmosiomis komplikacijomis. Iš inercijos juk galime perskaityti ir taip: Geltonas lapas didelis. Ruduo. Šitoks sintaksinis posakio dviprasmiškumas vadinamas amfibologija (sintaksinė kalbos figūra). "Didelis" būtų lengvai suprantamas ir šioje pozicijoje beveik lauktinas lapo apibūdinimas. O ką reiškia " didelis ruduo", nėra aišku. Šita frazė priverčia stabtelėti, atkreipia į save dėmesį. Ruduo akivaizdžiai siejamas su gyvybės pabaiga (ką tik nukritęs lapas dar ant urnos, dar nepasiekė žemės), o tai literatūriškas gamtos procesų antropomorfizavimas. Taigi kol kas turime peizažinę lyriką su klasicizmo prieskoniu, kurioje galioja tradiciniai simboliai, o įtarimą ir įtampą kelia grubokas žemojo stiliaus "cementas" ir dirbtinis rudens apibūdinimas, kurio prasmė dar nėra aiški.
Aišku, kad fontanas ir liūtas pratęsia cementinės urnos, o bendresne prasme - parko izotopiją; dabar jau parke yra visa, kas jame turi būti: medžiai, vanduo. "skulptūrinės kompozicijos" - žmogaus sukurta dirbtinė aplinka, skirta poilsiui, grožėjimuisi. Sustingusiam pirmųjų eilučių vaizdui liūtas suteikia dinamikos, nors fontanas nėra natūrali gyvybė, gamta. Liejasi. upeliu rodo norą imituoti gamtą ar bent kalbėti apie kultūrą gamtos terminais. Vandens simgolis čia turi bent porą reikšmių: jo tėkmė, tam tikra gausa ir nenutrūkstama dinamika galėtų iš tolo asocijuotis su gyvybe; be to, vandens tekėjimas - tai laiko bėgimas, ir šia prasme gali būti siejamas su gamtos ciklais, rudens atėjimu, artėjančia mirtim. Viena yra neabejotina - vandens tekėjimas šioje strofoje atstovauja kažkokiam pozytiviam poliui, o cementinė urna - jo priešprieša - yra kažkas sustingusio, jau mirusio ir - stilistiškai smuktelėjusio. Fontaną aprašančios eilutės galėtų būti laikomos konstatuojamojo pobūdžio, bet subjektą vėl apčiuopiame iš objekto apibūdinimų: vanduo yra pasidabruotas ir liejasi kaip upelis. Pasidabruotas - dirbtinė spalva (užsimezga spalvinė izotopija: natūrali geltona ir pasidabruota). Tai kultūros siūlomą upelį primenančios srovės apibūdinimas. Kita vertus, apie fontaną kalbama kaip apie gamtos objektą, pasitelkus upelio terminą. Epitetas pasidabruotu implikuoja kažkokį šviesos šaltinį - saulę, mėnulį ar dar ką nors; kol kas to neįmanoma sukonkretinti. būdinga ir rudens, apskritai, "metų laikų" topika. Bet ar čia ji rimtai traktuojama? Ar ant urnos nukritęs geltonas lapas nėra sentimentalus - miesčioniško skonio, kai pasitenkinama ir netikrais daiktais, - grožėjimosi, o gal ir tam tikro "išgyvenimo" objektas?
Taigi šitas vaizdas: vertybė ar pseodovertybė? Kol kas tai tik nuojautos, ypač kai trečia ir ketvirta eilutė - prie jų neprikibsi - tarsi paneigia iškilusias abejones, verčia konstatuoti, kad pirmojoje strofoje pateiktas pasaulis yar stabilus savo mirtimi (t.y. laiko bėgsmu, vedančiu į mirtį) ir dirbtinumu. Štai ir pasirodo stambūs lapai vietoj neteisingai perskaitytų didelių lapų; mūsų intuicijos buvo pagrįstos, šiam prasmės universumui jų reikėjo. Tiesa, neatrodo, kad ši tema būtų labai svarbi, stambumas čia reiškia ne kokį nors perteklių, o, kartu su fontano vandens liejimusi, intensyvų judėjimą žemyn, dar sustiprinant rudens, kaip ėjimo mirtin, izotopiją ir logiškai čia numanomąstambių ašarų metaforą. Didelės ašaros reiškia didelį liūdesį, o tai jau ilgą literatūrinę tradiciją turinti rudens aprašymo topika. Apie šią eilutę tariantįjį galima pasakyti, kad jis mąsto labai tradiciškai, peizažas perdėm literatūriškas ir vėlgi - sentimentalus.
Taip pat skaitykite: Atskleiskite savo numerologinį kodą
Vien fonetiškai žiūrėdami į antrosios strofos pirmą ir antrą eilutes, matome, kad staigiai keičiasi fonetinė izotopija: ..el.la.lie.rk./Dv.rn.kr.ks. Liepos verkia ir varnos kranksi yra simetrinėje pozicijoje, fonetiškai šių frazių paralelė rodo ne tik du skirtingus polius, bet ir perėjimą: iš pradžių švelnus, dainingas.
Eilėraščiai „Uostas“ ir „Vasaros nakties sapnas“
H. Radausko eilėraščiai „Uostas“ ir „Vasaros nakties sapnas“ yra skirtingi. Eilėraštyje „Uostas“ pasireiškia juslinis perteklius: per intensyvius jutimus pasaulis įsiveržia į subjekto lauką ir ima grasinti sunaikinimu. Subjektas patiria pasaulio ataką tarpinėje erdvėje tarp žemės ir vandens - uoste, kur užmezgama komunikacija su pasauliu. Eilėraštyje „Vasaros nakties sapnas“, prislopus juslinei percepcijai, iš realios erdvės peršokama į sapną, o per jį subjektas įgyja kompetencijos įžengti į mirties pasaulį. Su anapusybe kuriamas juslinis santykis, tačiau sapno erdvės jutimai yra kitokios prigimties, kitokios substancijos. Galima išskirti matymo ir regėjimo kategorijas - t.y. tos pačios vizualinės juslės laukas skyla į dvi dalis, kurių viena susijusi su vadinamąja išorine realybe, o kita - su vidine.
Eilėraštis „Žmogų, žemė pagimdė“
Paskutiniajame rinkinyje siaubas ypač juntamas. Kartais išvirsta praeities legendų transformacijomis, kartais ekspresionistiniais vaizdais, kartais skaudžiu susimąstymu, vėlyvajam Radauskui būdingais saulėlydžio, irimo, nykimo motyvais. Savotiškiausias ir tipiškiausias gal bus antrasis rinkinio eilėraštis - „Žmogų, žemė pagimdė“. Jis modeliuotas lyg pagal indėnų, lyg pagal Australijos čiabuvių mitą (nors poetinė vaizduotė ir šičia lieka europietiška).
H. Radausko kūrybos vertinimas
Nors H. Radauskas dažnai vadinamas didžiausiu lietuvių poetu po Maironio, jis nepradėjo naujos poetinės mokyklos, nesišliejo prie kitų.
Apie H. Radauską poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas kalbėjo: „Radauskas buvo toks žmogus, kurį visiškai teisėtai galėjai pavadinti menų alkoholiku. Menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija ir kone vienintelis dėmesio vertas konversacijos objektas. Poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo. Apie šiuos menus jis kalbėdavo su ne mažesne aistra bei užsidegimu kaip kiti apie pinigus, investicijas, nuosavybę, VLIKą ir ALTą. Be aukščiau minėtų dalykų, jis dar ypatingai mėgo diskutuoti gramatikos, žodyno ir literatūros teorijos klausimais“.
Tomas Venclova teigė, kad H. Radauskas yra mūsų literatūros klasikas ir Lietuvos pasididžiavimas. Jis yra dažnos asmenybės dalis.
Literatūra
- Radauskas H. Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Kaunas: Šviesa, 1993.
- Greimas A.J. Iš arti ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius: Vaga, 1991.
- Radauskas: apie kūrybą ir save / recenzijos ir straipsniai / Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje. Vilnius: Baltos lankos, 1994.
- Venclova, Tomas. Vilties formos: Publicistika, esė. - Vilnius: LRS leidykla, 1991.
Bibliografija
- Fontanas: eilėraščiai. Kaunas. 1935 m.
- Strelė danguje: eilėraščiai. Čikaga. 1950 m.
- Žiemos daina: eilėraščiai. Čikaga. 1955 m.
- Eilėraščiai: rinktinė ir naujų eil. sk. „Žaibai ir vėjai“. Čikaga. 1965 m.
- Eilėraščiai (1965 - 1970): pomirtinė poezijos knyga/ [parengė J. Blekaitis]. Čikaga. 1978 m.
- Lyrika. Vilnius: Vaga, 198 m.
- Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu: eilėraščiai. Kaunas: Šviesa, 1993 m.
- Eilėraščiai. Vilnius: Baltos lankos. 1994 m. (Baltų lankų literatūros kolekcija).
- Radauskas apie kūryba ir save,recenzijos ir straipsniai, Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje/ sudarė G.Viliūnas. Vilnius: Baltos lankos. 1994 m.
- Eilėraščiai. Vilnius: Baltos lankos. 1999 m.