Anemija, arba mažakraujystė, nėštumo metu kelia ypatingą susirūpinimą. Ši būklė, kai kraujyje sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) arba hemoglobino kiekis, gali turėti įtakos ne tik motinos sveikatai, bet ir vaisiaus vystymuisi. Straipsnyje aptarsime anemijos priežastis nėštumo pradžioje, jos simptomus, diagnostikos metodus ir galimus gydymo būdus.
Kas yra anemija?
Anemija (mažakraujystė) - tai būklė, kai kraujyje sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) arba hemoglobino kiekis, todėl organizmas gali būti nepakankamai aprūpinamas deguonimi. Anemija nėra viena konkreti liga - tai bendras terminas, apibūdinantis būkles, kai sumažėja hemoglobino arba raudonųjų kraujo kūnelių kiekis kraujyje. Anemija yra labai dažna visame pasaulyje.
Anemijos tipai
Anemija nėra vienalytė būklė - ją gali lemti įvairūs veiksniai, todėl labai svarbu nustatyti tikslią priežastį. Nuo to priklauso tiek gydymo būdas, tiek jo sėkmė.
- Geležies stokos anemija - dažniausiai pasitaikanti forma, kuri atsiranda, kai organizmui trūksta geležies.
- Megaloblastinė anemija - sukelta vitamino B12 arba folio rūgšties trūkumo.
- Su lėtinėmis ligomis susijusi anemija - išsivysto sergant lėtinėmis uždegiminėmis, inkstų ar onkologinėmis ligomis.
- Hemolizinė anemija - būklė, kai raudonieji kraujo kūneliai suyra greičiau nei organizmas spėja juos pagaminti.
Anemijos priežastys nėštumo pradžioje
Nėštumo metu moters organizmui reikia daugiau geležies, kad patenkintų augančio vaisiaus poreikius. Geležis reikalinga hemoglobino gamybai, kuris perneša deguonį iš plaučių į kitus audinius. Jei moteris prieš nėštumą turėjo mažai geležies atsargų arba nepakankamai jos gauna su maistu nėštumo metu, gali išsivystyti geležies stokos anemija.
Be geležies trūkumo, anemiją nėštumo pradžioje gali sukelti ir kiti veiksniai:
Taip pat skaitykite: Auklėjimo įtaka savivertei
- Folio rūgšties trūkumas: Folio rūgštis yra svarbi raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.
- Vitamino B12 trūkumas: Vitaminas B12 taip pat reikalingas raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.
- Lėtinės ligos: Inkstų ligos, autoimuninės ligos ir kitos lėtinės ligos gali trukdyti raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.
- Genetinės ligos: Kai kurios genetinės ligos, tokios kaip talasemija, gali sukelti anemiją.
Anemijos simptomai
Dažniausi anemijos simptomai - nuovargis, silpnumas, dusulys, galvos svaigimas, plaukų slinkimas, mėšlungis, galūnių šalimas ar blyški oda. Jei dažnai jaučiatės pavargę, trūksta oro, pastebite plaukų slinkimą, blyškumą ar kitus šiame straipsnyje aprašytus požymius - tai gali būti pirmieji anemijos ženklai.
Simptomai gali skirtis priklausomai nuo anemijos sunkumo:
- Lengva anemija: hemoglobinas šiek tiek mažesnis nei norma.
- Sunki anemija: labai žemas Hb kiekis.
Anemijos diagnostika
Jei pastebite keletą anemijos požymių, verta pasikonsultuoti su gydytoju ir atlikti kraujo tyrimą. Daugeliu atvejų anemija lengvai diagnozuojama ir sėkmingai gydoma.
Gydytojas atliks fizinę apžiūrą ir užsakys kraujo tyrimus, kad nustatytų hemoglobino ir eritrocitų kiekį. Taip pat gali būti atlikti papildomi tyrimai, siekiant nustatyti anemijos priežastį.
Anemijos gydymas
Svarbu ne tik atkurti normalų hemoglobino lygį, bet ir išspręsti anemijos priežastį. Gydymas priklauso nuo anemijos tipo ir sunkumo.
Taip pat skaitykite: Rizikos ir rekomendacijos: žema temperatūra nėštumo metu
- Geležies stokos anemija: Gydoma geležies papildais. Gydytojas gali rekomenduoti geležies preparatus, kuriuos reikia vartoti per burną.
- Megaloblastinė anemija: Gydoma vitamino B12 arba folio rūgšties papildais.
- Su lėtinėmis ligomis susijusi anemija: Gydoma pagrindinė liga.
Taikant inovatyvius metodus (geležies infuziją esant geležies stokos anemijai) sveikimą galima paspartinti kelis kartus. Vidutiniškai anemija gydoma 2-3 mėnesius, bet priklauso nuo anemijos tipo ir priežasties.
Anemijos prevencija
Anemijos galima išvengti, ypač jei ji susijusi su mitybos trūkumais ar gyvenimo būdu.
- Valgykite daug geležies turinčio maisto: Raudona mėsa, paukštiena, žuvis, pupelės, lęšiai, špinatai ir kiti žali lapiniai augalai.
- Vartokite folio rūgšties: Folio rūgštis yra svarbi raudonųjų kraujo kūnelių gamybai. Jos galima gauti iš maisto produktų, tokių kaip brokoliai, špinatai, avokadai ir citrusiniai vaisiai.
- Vartokite vitamino B12: Vitaminas B12 taip pat reikalingas raudonųjų kraujo kūnelių gamybai. Jo galima gauti iš mėsos, žuvies, kiaušinių ir pieno produktų.
Kūdikio vystymasis nėštumo pradžioje
Nėštumo pradžioje, kai moteris gali susidurti su anemija, kūdikio vystymasis vyksta sparčiai. Vaikelis dabar yra pipiro dydžio (apytiksliai 2-4 milimetrų ilgio). Galva dabar atrodo neproporcingai didelė. Jos šonuose matyti tamsios dėmelės, kurių vietoje vystysis akys ir nosies šnervės. Po plyšeliu, kuris vėliau taps burna, yra mažos klostės, iš kurių formuosis apatinis žandikaulis ir kaklas. Burnos viduje ką tik pradėjo formuotis liežuvis ir balso stygos. Mažylio kojos ir rankos atrodo kaip tuoj tuoj sprogsiantys pumpurai. Pradeda augti raumenų audinys, ir jau įpusėjus šiai savaitei vaikutis pradės judinti savo mažutes galūnes. Jo širdutė auga ir dalijasi į dešinįjį ir kairįjį skilvelius, o svarbiausia - pradeda plakti! Jei šią savaitę jums būtų atlikta ultragarso procedūra, ekrane pamatytumėte mažą pulsuojančią dėmelę. Nepamirškite: kiekvienas vaikelis vystosi šiek tiek skirtingai.
Kiti nėštumo pradžios simptomai
Nėštumo metu moterys gali patirti įvairių simptomų, įskaitant emocinius svyravimus ir svorio pokyčius.
- Emociniai svyravimai: Nenustebkite, jei jus bus lengva išmušti iš iš pusiausvyros, net jei anksčiau su emocijomis tvarkydavotės puikiai. Šie linksmieji kalneliai greičiausiai lydės viso nėštumo laikotarpiu. O dėl visko kalti hormonai (itin aukštas ir besikeičiantis jų lygis).
- Svorio pokyčiai: Šiuo metu gali pasireikšti pirmasis persileidimo ar negimdinio nėštumo požymis. Taip yra dėl to, kad nėštumo metu jos priaugo tik tiek svorio, kiek buvo rekomenduojama. Kad išsilaikytumėte rekomenduojamo svorio ribose, pradėkite stebėti jo kitimą.
Ovuliacija ir vaisingumas
Ovuliacija - tai vienas svarbiausių moters menstruacinio ciklo etapų, kuomet subrendusi kiaušialąstė išsiskiria iš kiaušidės ir tampa pasirengusi apvaisinimui. Tai natūralus biologinis procesas, kuris vyksta maždaug ciklo viduryje ir yra esminis veiksnys moters vaisingumui. Kiekviena moteris gali jausti skirtingus ovuliacijos simptomus - kai kurios pastebi aiškius kūno pokyčius, o kitos gali visai nepastebėti jokių požymių. Ovuliaciją gali signalizuoti tokie simptomai kaip pilvo skausmas, padidėjęs lytinis potraukis, krūtų jautrumas ar net emociniai svyravimai.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Ovuliacijos mechanizmas
Ovuliacija yra sudėtingas, tačiau itin tiksliai organizme reguliuojamas procesas, kuris vyksta kiekvieną menstruacinį ciklą. Pagrindinį vaidmenį šiame procese atlieka hormonai - ypač liuteinizuojantis hormonas (LH) ir estrogenai. Ciklo pradžioje didėjantis estrogeno kiekis skatina kiaušialąstės brendimą, o kai šis pasiekia aukščiausią tašką, organizmas staiga išskiria didelį kiekį LH. Tai vadinama „LH šuoliu“, kuris yra pagrindinis signalas, kad per artimiausias 24 valandas įvyks ovuliacija. Kai kiaušialąstė išsilaisvina iš kiaušidės, ji patenka į kiaušintakį, kur gali būti apvaisinta spermatozoido. Ši kelionė trunka apie 12-24 valandas - tai laikas, per kurį pastojimas yra labiausiai tikėtinas. Jei kiaušialąstė neapvaisinama, ji suyra ir išsiskiria per makštį menstruacijų metu. Tačiau ovuliacija nėra vien tik fizinis procesas - ją gali paveikti daugybė išorinių ir vidinių veiksnių, tokių kaip stresas, hormonų disbalansas, svorio svyravimai ar net miego trūkumas. Dėl šios priežasties vienoms moterims ovuliacija vyksta reguliariai, o kitoms gali būti nenuspėjama. Žinodamos, kaip vyksta ovuliacija, moterys gali ne tik tiksliau planuoti nėštumą, bet ir geriau suprasti savo sveikatą bei galimus hormonų svyravimus.
Dažniausi ovuliacijos simptomai
Kai kurios moterys gali iš karto atpažinti artėjančios ovuliacijos požymius, o kitos - nepastebėti jokių akivaizdžių pokyčių. Tačiau yra keletas pagrindinių simptomų, kurie signalizuoja, kad organizmas ruošiasi išleisti kiaušialąstę.
- Gimdos kaklelio gleivių pokyčiai: Vienas iš pirmųjų ovuliacijos požymių - pasikeitusi gimdos kaklelio gleivių konsistencija. Artėjant ovuliacijai, estrogeno lygis organizme kyla, o tai skatina gleivių gamybą. Jos tampa skaidrios, tamprios ir slidžios - primena žalią kiaušinio baltymą. Tokios gleivės palengvina spermatozoidų judėjimą gimdos link.
- Skausmas pilvo apačioje: Kai kurios moterys ovuliacijos metu jaučia lengvą skausmą pilvo apačioje ar spazmus, dažniausiai vienoje pusėje. Jis gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų. Šis skausmas atsiranda, kai kiaušidės paleidžia kiaušinėlį.
- Bazinės kūno temperatūros pokyčiai: Bazinė kūno temperatūra - tai ramybės būsenoje matuojama kūno temperatūra, kuri ovuliacijos metu pakyla maždaug 0,3-0,6°C. Tai atsitinka dėl progesterono lygio padidėjimo.
- Padidėjęs lytinis potraukis: Ovuliacijos metu daugelis moterų pastebi padidėjusį lytinį potraukį. Tai susiję su hormonų pokyčiais (estrogeno padidėjimu). Be to, kai kurios moterys šiuo metu jaučiasi patrauklesnės, o jų oda tampa skaistesnė ir švytinti - tai natūrali organizmo reakcija į vaisingąjį laikotarpį.
- Krūtų jautrumas ir pilnumo jausmas: Dėl hormoninių svyravimų ovuliacijos metu gali padidėti krūtų jautrumas, jos gali tapti pilnesnės ir kiek skausmingos. Šis simptomas atsiranda dėl didėjančio progesterono kiekio ir gali tęstis iki pat mėnesinių.
- Emociniai pokyčiai: Hormoniniai svyravimai gali turėti įtakos emocinei būsenai - ovuliacijos metu kai kurios moterys jaučiasi energingesnės, laimingesnės ar net labiau pasitikinčios savimi. Tačiau kai kurioms gali pasireikšti ir priešingas poveikis - didesnis dirglumas ar jautrumas.
- Pilvo pūtimas: Dėl estrogeno lygio padidėjimo organizme gali kauptis daugiau skysčių, o tai gali sukelti lengvą pilvo pūtimą. Nors šis simptomas nėra pats ryškiausias, kai kurios moterys pastebi, kad ovuliacijos metu jų drabužiai tampa šiek tiek ankštesni.
Bazinė kūno temperatūra (BKT) ir ovuliacija
Normalaus ovuliacinio ciklo BKT grafikas yra dvifazis - iki ovuliacijos (folikulinėje ciklo fazėje) BKT laikosi sąlyginai žema, po jos (liuteininėje fazėje) - pakyla per 0,2-0,4oC ir tokia išlieka iki ciklo pabaigos. Įvykus ovuliacijai plyšusio folikulo vietoje susidaro geltonkūnis, kuris tuojau ima gaminti santykinai didelius progesterono kiekius. Progesteronas veikia periferines kraujagysles, o jose kraujo cirkuliacijos pokyčiai sukelia nedidelį BKT pakilimą (ilgą laiką buvo manyta, jog progesteronas tiesiogiai veikia termoreguliacijos centrą). Paminėtina, jog BKT pakilimo dydis yra individuali kiekvienos moters savybė - tyrimai parodė, jog didesnis BKT šuolis nebūtinai reiškia aukštesnę progesterono koncentraciją. Estrogenai, priešingai nei progesteronas, BKT ne kelia, o palaiko ją žemą. Šis jų veikimas nėra tiek ryškus, kiek progesterono, tačiau irgi pastebimas - apie 30 proc. ciklų prieš BKT pakilimą stebimas nedidelis jos kritimas, sutampantis su estrogenų koncentracijos piku prieš ovuliaciją.
BKT metodo privalumai
Tai objektyviausias NŠP metodas, leidžiantis ne spėti ar prognozuoti, o interpretuoti objektyvius matavimus, padedantis moteriai pažinti ir lyginti su BKT kaip atskaitos tašku kitus vaisingumo ženklus. Į BKT stebėjimą gali būti įtraukiamas ir sutuoktinis (paduoti ar iš vakaro šalia lovos padėti termometrą, užrašyti jo rodmenis). Metodas vertingas nustatant kiaušidžių funkcijos sutrikimus, nevaisingumo priežastis. BKT užsilaikius pakilimo fazėje ilgiau nei 17 dienų yra pagrindo spėti, jog moteris nėščia. BKT metodas, kaip savarankiškas metodas, yra vienas efektyviausių iš visų šeimos planavimo būdų.
BKT metodo trūkumai
Metodas praktiškai neinformatyvus poroms, siekiančioms nėštumo, nes pakilus BKT dažniausiai jau vėlu pradėti kūdikį. Ribotas metodo pritaikymas netipinėse situacijose: po gimdymo, premenopauzėje, po hormoninių kontraceptikų vartojimo - kai ovuliacijos itin nereguliarios. BKT metodas, taikomas kaip savarankiškas metodas, reikalauja labai ilgo susilaikymo nuo lytinių santykių - vaisingoji fazė skaičiuojama nuo pirmosios mėnesinių dienos iki patvirtinto BKT pakilimo.
BKT matavimo metodika
Išmokti taisyklingai matuoti BKT ir registruoti jos reikšmes tereikia 1-2 dienų.
- Matavimo vieta: BKT matuojama vienoje iš trijų vietų: po liežuviu, makštyje, tiesiojoje žarnoje. Negalima keisti matavimo vietos to paties ciklo metu.
- Matavimo laikas: BKT matuokite kasdien tiksliai tuo pačiu metu vos pabudusi (nusistatykite žadintuvą), tebegulėdama lovoje. Dėl cirkadinio (paros) ritmo dieną kūno temperatūra kiek pakyla, naktį - pakrenta. Todėl, jei matuosite vėliau, BKT bus aukštesnė, jei anksčiau - žemesnė. Leistina matavimo laiko paklaida - iki 30 min., tačiau geriau vengti ir jos.
Ką daryti, jei ovuliacija nevyksta?
Jei ovuliacija nevyksta reguliariai arba visai nepasireiškia, tai gali būti ženklas, kad organizme vyksta tam tikri hormoniniai ar sveikatos sutrikimai. Pagrindinės ovuliacijos stokos priežastys gali būti policistinių kiaušidžių sindromas (PKS), skydliaukės disfunkcija, per didelis stresas, staigūs svorio pokyčiai arba per intensyvus fizinis aktyvumas. Taip pat kai kurioms moterims ovuliacija gali nevykti po kontraceptinių tablečių vartojimo nutraukimo - organizmui gali prireikti kelių mėnesių, kad atstatytų natūralų ciklą. Jei įtariate, kad ovuliacija nevyksta, svarbu atidžiai stebėti savo menstruacinį ciklą, tikrinti kūno siunčiamus signalus ir, esant poreikiui, naudoti ovuliacijos testus. Jeigu ciklas nereguliarus arba mėnesinės visai dingsta, verta kreiptis į ginekologą ar endokrinologą - gydytojas gali rekomenduoti hormoninius tyrimus, ultragarsinį tyrimą ar kitus diagnostinius metodus, kurie padės išsiaiškinti problemos priežastį. Ovuliaciją galima skatinti keičiant gyvenimo būdą: sveika ir subalansuota mityba, streso mažinimas, pakankamas miegas ir saikinga fizinė veikla gali padėti organizmui atkurti natūralų ciklą. Kai kuriais atvejais gali būti skiriamas medikamentinis gydymas, kuris padeda subalansuoti hormonų veiklą ir paskatinti ovuliaciją. Svarbiausia - neignoruoti ovuliacijos sutrikimų, nes jie gali turėti įtakos ne tik vaisingumui, bet ir bendrai moters sveikatai.
Ovuliacijos testai
Ovuliacijos testai yra patikimas būdas nustatyti vaisingiausias ciklo dienas ir tiksliau suplanuoti nėštumą ar geriau suprasti savo menstruacinį ciklą. Šie testai nustato liuteinizuojančio hormono (LH) lygio šuolį šlapime, kuris įvyksta likus 24-36 valandoms iki ovuliacijos. Tai reiškia, kad teigiamas testas rodo, jog ovuliacija netrukus įvyks, ir tai yra geriausias metas planuoti lytinius santykius, jei siekiama pastoti. Norint gauti tiksliausius rezultatus, ovuliacijos testus rekomenduojama pradėti naudoti likus kelioms dienoms iki numatomos ovuliacijos, geriausia - kasdien tuo pačiu metu. Testo juostelė panardinama į šlapimo mėginį, o rezultatas vertinamas pagal spalvos intensyvumą - jei testinė linija yra tokia pat ryški arba ryškesnė nei kontrolinė, LH lygis yra aukštas, ir ovuliacija turėtų įvykti per artimiausias 12-36 valandas. O jei ovuliacijos testai nuolat nerodo LH šuolio, tai gali būti ženklas, kad ovuliacija nevyksta - tokiu atveju verta kreiptis į gydytoją, kad būtų išsiaiškintos priežastys.
Gleivių stebėjimo metodas
Gimdos kaklelis yra padengtas sekretą gaminančių epitelio ląstelių sluoksniu, kuris turi apie 100 gleives gaminančių mažų nišų. Jose skirtingu ciklo metu, priklauso nuo kiaušidžių išskiriamų hormonų bei jų kiekio, gaminasi skirtingos gleivės. Gleives gaminančios ląstelės, dengiančios nišų paviršių, kasdien išskiria apie 20-60 mg tirštų gleivių ciklo nevaisingų fazių metu ir apie 600 mg gleivių vaisingos fazės metu.
Vaisingos gleivės kurių išskyrimą nulemia estrogenai, skiriasi savo išvaizda, struktūra bei funkcijomis. Tai besikeičiančios gleivės. Jos yra šarminės pH, todėl spermatozoidai gali išlikti gyvybingi jose net iki 6 dienų. Gleives, kurių išskyrimą lemia progesteronas, yra tirštos, rūgštinės pH. Jos yra tirštos ir nekintamos išvaizdos. G - (angl. Gestagen) gleivės: gaminasi apatinėje gimdos kaklelio dalyje, atsiranda kraujyje padaugėjus progesterono, t.y. nevaisingose fazėse. Yra dviejų tipų: G- (po mėnesinių) ir G+ (po ovuliacijos). Šios gleivės tirštos, lipnios, drumstos, turi tik 90 proc. vandens, nesikristalizuojasi. Atlieka apsauginį vaidmenį - užlipdo gimdos kaklelį. L tipo (angl. Locking-in mucus) gleivės: pradeda gamintis esant vidutinei ir didėjančiai estrogenų koncentracijai vaisingoje fazėje. Neutralizuoja rūgščią makšties terpę, sulaiko nevisaverčius spermatozoidus. Gleivėse yra 95-96 proc. vandens. S - (angl. Sperm transmission mucus) gleivės: gaminasi viršutinėje gimdos kaklelio dalyje, kai estrogenų koncentracija yra didelė. Tai pačios skysčiausios gleivės, turinčios iki 98 proc. vandens. Padeda spermatozoidus nuplukdyti iki kiaušinėlio. S gleivės kristalizuojasi ir yra pačios vaisingiausios gleivės, skaidrios, tąsios.
Esant nevaisingoms dienoms, prieš ovuliaciją gleivių nebūna, jaučiamas netgi sausumas. Esant nevaisingoms dienoms, po ovuliacijos - gleivės baltos, lipnios, taip pat jaučiamas sausumas. Vaisingomis dienomis gleivės būna tąsios, slidžios, skaidrios, panašios į žalią kiaušinio baltymą. Šis metodas taikomas tuomet, kai dėl nereguliarių mėnesinių negali būti naudojamas kalendorinis metodas, taip pat nesant galimybei taikyti temperatūros metodą (liga, aplinkos pasikeitimas, stresas, alkoholis ar kt.). Taip pat dažnai naudojamas kartu su šiais metodais.