Vytautas Kernagis - išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūroje, artistas, kurio kūryba paliko gilų įspūdį kelioms kartoms. Jo dainos, ypač „Vaikai po lelijom“, tapo ne tik populiarios, bet ir įkvėpė įvairias iniciatyvas, nuo vaikų stovyklų iki modernių muzikos remiksų. Šiame straipsnyje panagrinėsime V. Kernagio kūrybinį kelią, jo novatorišką veiklą estradoje, bendradarbiavimą su poetais ir dainos „Vaikai po lelijom“ istoriją bei įtaką.
Vytautas Kernagis - novatorius Lietuvos estradoje
Vytautas Kernagis scenoje dirbo keturis dešimtmečius. Iš pradžių jo publika buvo Vilniaus paaugliai, susirenkantys mokykloje šokti ir pasiklausyti gyvos roko muzikos. Vėliau - gatvės bičiuliai, bendrakursiai, klausantys jo dainų ir dainuojantys drauge. Tos dainos, parašytos pagal lietuvių poetų eilėraščius, išlaikė V. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, inteligentiškas patriotas V. Kernagis dainavo aikštėse susirinkusioms minioms - svarbiausiose valstybės šventėse nuolat skambėjo jo balsas. Lengvai bendraujantį sąmojingą artistą ėmė kviestis televizijos, rengiančios žaidimus ir nuotykių šou. Išradingas, taktiškas uždarų vakarų vedimas - taip pat V. Kernagio profesijos dalis.
Vytautas Kernagis didžiavosi, kad daug ką Lietuvos estradoje darė pirmas: pradėjo dainuoti poeziją (akustinės baladės), atgaivino kabareto žanrą (kabaretas „Tarp girnų“), dainas pateikė kaip mažus spektaklius, įrodė, kad populiarios gali būti ne vien linksmos, bet ir rimtos programos (Dainos teatras), įteisino konferansjė kaip vakaro šeimininką, o ne numerių pranešėją. V. Jam rūpėjo, kad estrados žanras, laikomas lengvuoju, būtų gerbiamas, kad šio tikrai nelengvo žanro artistai kuo ilgiau išliktų mūsų atmintyje, būtų žinomi - kaip ir kitų menų kūrėjai. V. Kernagio dėka tarpukario Lietuvos estrados artistas Danielius Dolskis vėl tapo mėgstamas, atpažįstamas ir vėlesnių kartų. Susitikimai su V. Kernagiu teikia nenusakomą laisvės pojūtį. Laisvės veikti, kurti, maištauti, kitaip vertinti. Skaitykite teatro ir kino kritikės Rūtos Oginskaitės knygos „Nes nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį“ („Tyto alba“, 2010 m.) ištrauką. Dalelę to, kas V.
Bendradarbiavimas su Marcelijumi Martinaičiu
Vytautas Kernagis: Suprantu, kad egzistuoja visokiausia poezija, kad kiti rinktųsi ne tai, bet man artimi būtent tokie eilėraščiai. Pagaliau aš kaip aktorius juose galiu pasireikšti: kiekviena Marcelijaus baladė - tiesiog mažas spektakliukas, gyvenimo istorija. Per tokius tekstus man lengviau išreikšti, ką jaučiu, ką noriu pasakyti kitiems. Siužetas labai pagelbsti. Štai dabar su Marcelijum važinėjam kartu, jis skaito savo naujausius eilėraščius, - bet pagal juos dainų jau nenoriu rašyti. Kodėl - nežinau.
Taip apie Marcelijaus Martinaičio kūrybą kalbėjo Vytautas Kernagis 1977-aisiais. Kartu su Martinaičiu Kernagis ėmė koncertuoti 1976 metais. Šįkart artistas jautė poreikį susipažinti su poetu, kurį dainuoja. Marcelijus Martinaitis - ne bendraamžis, o keliolika metų vyresnis. Buvo garsus jau tada, kai mokytoja Laima Abraitytė kvietėsi keturis poetus į atmintiną kavos ir diskusijų vakarą.
Taip pat skaitykite: Bako biografija ir politinė veikla
Marcelijus Martinaitis: Ypač rusų, buvo leidžiama per BBC, klausydavausi. Ir Lietuvoje buvo jau dainuojančių. Kažkas man pasakė, kad yra toks Kernagis, kad dainuoja mano tekstus. Atsirinkau, kad tai Kernagio Kernagiukas. Suvokiau, kad yra ryšys su filmu „Maža išpažintis“. Šiaip aš nepasitikintis žmogus esu. Jeigu man pasako - o, kokia knyga yra! Štai tokiam nepatikliam žmogui pranešama, kad Kernagio Kernagiukas nori jam padainuoti.
Marcelijus Martinaitis: Ir atėjo toks barzdotas, su džinsais, labai stipriais akiniais… Toks nedrąsus, su gitara. Pradėjo dainuot. Tada sukluso visi. Kubilius (Vytautas Kubilius, lietuvių literatūros tyrinėtojas) sukluso. Neatsimenu pažodžiui, bet, rodos, sako: tas bernas daro gerus darbus. Ką jis dainavo? „Severiutę“, „Ir vėl neturiu mylimosios“, „Žuvelį…“ - galbūt. Gal tada dar Vienažindį padainavo - „Linksminkimos“, „Pasakyki, panytėle“. Saukaitytę dainavo. Ir sukibom mes. Tada Kernagis gal nelabai žinomas buvo. Su draugais padainuodavo, butuose. Viešumoj ar buvo kas?
Iš tiesų tada, kai susipažino su poetu, Kernagis dar neturėjo scenos savo dainoms. Filharmonijoje, kur dirbo, vienas su gitara būtų atrodęs keistai - nei jis estradą dainuoja, nei akademinę muziką. Mokyklose padainuodavo. Galimas dalykas, jaunas artistas norėjo rasti ryšį su garsiu poetu, siekdamas įsilieti į sistemą - poezijos vakarus, kuriuose dalyvauja autorius ir jį deklamuojantis aktorius. Tai visai nepanašu į šiandieninius viešųjų ryšių rengiamus knygų reklamavimus.
Marcelijus Martinaitis: Atsimenu tik, kad buvo gerai. Užsimezgė bendravimas ir bendrumas. Šiaip aš deklamatorių ir dainuotojų nemėgstu. Išskyrus Laimoną. Gal kai Kernagis padainavo, aš iš pirmo karto pajutau, kad jis suvokia eilėraščio partitūrą, intonacijas. Kaip ir Laimonas stengdavosi - neprievartaudavo, nedarydavo iš eilėraščio kokio nors pasisakymo žmonėms gąsdint. Ir taip nuo kažkokio renginuko prasidėjo, prasidėjo, prasidėjo. Ir Geda prisijungė. Turbūt aš juos ir suvedžiau.
Mes koncertuodavom be jokio honoraro. Patirdavom tik malonumą. Mus nuveždavo, parveždavo. Maršrutai įvairūs: Radviliškis, Klaipėda, Palanga, Vilniuje Universitetas… Buvo laikas, kai užčiuopdavo, kad dainuos Kernagis, ir prisirinkdavo daugybė žmonių. Buvo mūsų koncertas Universiteto aktų salėje Čiurlionio gatvėje. Atėjome dešimt minučių prieš pradžią ir negalėjome patekti į salę - pilna studentų, net ant palangių ir stati. Mus vedė per aplink, „juodais“ laiptais. Arba koncertas Universiteto kieme priešais Šv. Jonų bažnyčią - pilnas kiemas. Nebūdavo jokių didelių reklamų. Pakabinti keli skelbimėliai, ranka rašyti. Tas pats ir provincijoj. Radviliškio rajono miestuke - pilna, net pagyvenusių žmonių. Man buvo labai netikėtas toks domėjimasis, žmonių ėjimas, klausymasis, pokalbiai po to. Klausimų būdavo visokiausių. Mėginom ne tik dviese važinėti, bet dar ir Alfredas Kukaitis. Nieko, neblogai, bet publikai labiau kibo Kernagis. Keleri metai mūsų su Kernagiu vakarų buvo ypatingi. Kaip ir su Laimonu, bet tada kitokia publika būdavo.
Taip pat skaitykite: Apie Vytautą Mackonį plačiau
Alfredo Kukaičio indėlis
Kaunietis Alfredas Kukaitis nuo 1975 metų studijavo Vilniaus universitete ir taip pat dainavo poeziją, pritardamas sau gitara. Kaune jis buvo įpratęs prie kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus rengtų „Muzikinių trečiadienių“ miesto viešojoje bibliotekoje - tai būdavusios „itin stiprios injekcijos sielai ir protui“.
Kukaitis prisimena: „Vykdavo laisvos diskusijos. Neretai dalyvaudavo įdomūs svečiai. Paties Giedriaus Kuprevičiaus komentarai būdavo informatyvūs, stebinantys erudicija, šmaikštūs. Bet tam, kad ką nors panašaus studentas Kukaitis galėtų rengti Vilniuje, reikėjo postūmio ir pažinčių su menininkais. O ką jis Vilniuje pažinojo? Atsitiktinai buvo susitikęs su Kernagiu dar tuo laiku, kai šis dirbo televizijos režisieriaus asistentu. Studijuodamas Universitete Alfredas Kukaitis sužinojo, kad vienos jo kurso draugės brolis - aktorius Vidas Petkevičius iš Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko.
Alfredas Kukaitis: Vieną lietingą rudens vakarą buvau pakviestas pasisvečiuoti, pamuzikuoti sostinės pakraštyje esančiame namelyje, kuriame darniai studentiškai gyveno dalis jau pažįstamo dešimtuko. K. Smoriginas įjungė juostinį magnetofoną. Nustėrau… Skambėjo V. Kernagio baladės pagal M. Martinaičio eiles: „Rauda boružei“, „Vasaros sapnas“, „Severiutės rauda“, „Žuvelis žvejys“… Išgirdau kitokį Kernagį - prasmingą, artimą, giminingą. Poveikį stiprino tai, kad ir pats savo kūrybos kraitėje turėjau dešimties dainų ciklą pagal M. Martinaičio eiles. Pasirodo, viskas buvo įmanoma.
Kukaitis paskambino Kernagiui. Taip prasidėjo tapę tradiciniai „Poezijos ir muzikos penktadieniai“ talpiausioje Filologijos fakulteto auditorijoje Nr. 118 - maždaug virš „Žaltvykslės“ kavinės.
Alfredas Kukaitis: Sakyti, kad auditorija buvo sausakimša, būtų netikslu - žmonės grūdosi ne tik koridoriuje, bet ir laiptinėje, net kiemelyje. Tai sukėlė nemenkų rūpesčių… Buvo akivaizdu, kad pagrindinis šio antplūdžio „kaltininkas“ - Vytautas Kernagis.
Taip pat skaitykite: Šerėno kelias į satyrą
Literatūrologas Donatas Sauka, vienas mylimiausių Filologijos fakulteto dėstytojų, koncertą 118 auditorijoje prisimena 1976 metais „Literatūroje ir mene“ piešdamas kūrybinį Marcelijaus Martinaičio portretą: „Plojome intymiam A. Kukaičio dainų rečitatyvui ir dramatiškoms V. Kernagio baladėms, o, ir dar kaip plojome!“ Iš profesoriaus žodžių suvoki, kad tai buvo ne šiaip koncertas - tai buvo atradimas. Klausytojams - poezijos, įgarsinusios nepasakomas jų būsenas, menininkams - atidžios ir aistringos publikos.
Kaip rašo Sauka, visi kalbėjosi, „ginčijosi ir aiškinosi poezijos paradoksus, kasdieniškoje studentų auditorijoje kibirkščiavo įkvėpimo, entuziazmo ir jaunatviško nuoširdumo atmosfera“. Kukaitis ir dabar negali atsigauti, kokia fantastinė, nepakartojama buvusi ano vakaro atmosfera.
Kernagis iškart pasiūlė Kukaičiui savo gitarą. „Laiko svetimai gitarai prisijaukinti nebuvo, nes renginio pradžia ir taip gerokai uždelsta. Labai jaudinausi, labai stengiausi susikoncentruoti… Scenoje pasirodžiau pirmas, tariau įžangos žodį. Dėl kažko atsiprašinėjau, nusišnekėjau. Tai kiek užtruko… Po to viskas vyko sklandžiai“, - prisimena.
Patirtis ir pamokos
Alfredas Kukaitis: Tuo metu dar buvo gyvi gėlių vaikų epochos atgarsiai, anuomet susiformavusių tradicijų trafaretai. Daugumos scenoje grojusiųjų laikysena tarsi bylojo: groju sau, gyvenu savyje. Daugelis grodavo užsimerkę, publikai atsukę nugaras ir t. t. Panašiai elgiausi ir aš. Vengiau žiūrėti į klausytojus. Be to, tuo metu vis dar buvau daugiau gitaristas nei dainuojamosios poezijos žmogus, mano gitaros partijos buvo gan sudėtingos, tai nebuvo vien akompanimentai. Tad tekdavo dažnokai kreipti žvilgsnį į kairiosios rankos pirštus. O Vytautas buvo aktorius.
Jis pamokė, kad privalau plačiai atmerkti akis ir žvelgti maždaug į paskutinės eilės centrą. Jei man kyla problemų dėl grojimo, tuomet gal vertėtų supaprastinti gitaros partijas. Tai buvo vienintelis kartas, kai Vytautas Kernagis išsakė kritinę pastabą mano muzikos atžvilgiu. Jau kito vakaro metu atsimerkiau.
Ir dar vieną svarbų dalyką devyniolikmetis filologas tąkart sužinojo iš dvidešimt ketverių metų artisto: Kernagis atkreipė Kukaičio dėmesį, kad šis buvo ne tik pagrindinis rengėjas, bet ir atlikėjas, vakaro dalyvis: „Neetiška buvo taip dažnai nervingai blaškytis laukiančios publikos akivaizdoje, atvirai demonstruoti nerimą, jaudulį. Neetiška sklaidyti klausytojų dėmesį pernelyg užsitęsusiu plepėjimu, avansu tikėtis nuolaidumo. Šią draugišką pamoką išmokau iškart. Daugiau tokios klaidos nepasikartojo.“ Pats Kernagis nei prieš koncertą, nei po koncerto žiūrovams nesirodydavo. Kol jis scenoje - jo visa meilė, visas dėmesys skiriamas publikai.
Tą patį gruodį Kaune dar vyko ir renginys „Politinė daina 75“, jau vadinamas festivaliu. Kernagis atliko savo dainas pagal Vienažindžio eilėraščius - „Pasakyki, panytėle“ ir „Linksminkimos“. Nieko sau politika! Ir ką, jokių saugumiečių? O gal svarbiausia, kaip renginys pristatomas viešumai?
Straipsnyje, pavadintame „Užmuškime karo paukštį!“, cituojamas Alfredas Kukaitis, kaip dalyvaujantis festivalyje antrą kartą: „Politinė daina - ne sausas faktų ir idėjų propagavimas. Apdainuoti gėrį ir grožį, skatinti žmones jo siekti, smerkti mūsų gyvenimo ydas - taip pat kova.“ Pats Kukaitis toje „Politinėje dainoje“ atliko dvi dainas pagal Marcelijaus Martinaičio eiles.
O Martinaitis, Kernagis ir Kukaitis nuo ano 1975 metų gruodžio vakaro Vilniaus universitete tapo lyg ir koncertuojančiu trio. Juos ėmė kviestis Vilniaus aukštosios mokyklos.
Alfredas Kukaitis: Tad ir toliau trise blaškėmės po visą Lietuvą. Bendravome daug, intensyviai, tačiau vieni kitų namuose nesilankydavome. Tai įvyko, kai Marcelijus pakvietė mus su Vytu paskanauti paties gamintų cepelinų su varške ir mėtomis, degustuoti mėgintuvėliuose laikomų naminių trauktinių, užpiltinių. Prisiragavome tiek, kad į namus grįžome bundančio Vilniaus gatvėmis.
Asmenybė ir įtaka
Kadangi taip intensyviai kartu koncertavo, Kukaitis įniko lankytis pas Kernagį Filharmonijoje ir namuose.
Alfredas Kukaitis: Kažkas buvo jame tokio, kas neleido artimiau pažinti. Kažkoks šarvas. Aplinkai jis buvo labai kietas, tvirtas. Kaip granitas, uola. Labai vyriškas, asketiškas, santūrus. Labai rimtas. Ironizuodavo nuolat, bet niekuomet jo nemačiau nuoširdžiai kvatojančio. Kai susipažinom, buvo labai populiarus. Labai. Be jokios reklamos.
Scenoje visada būdavo santūrus, be jokių reveransų publikos atžvilgiu. Į sceną įžengdavo neskubiai, ramiai, bet kažkaip įsakmiai. Tarsi vadas, kuriam nepaklusti neįmanoma. Klausytojų dėmesį kaustyte kaustydavo. Jo statusas muzikoje, visuomenėje, jo įvaizdis, jo neprilygstama įtaiga intrigavo visus, bet ypač - dailiąją lytį. Jos masiškai veržėsi prie jo. Jis tai ignoravo. Pelnytai šlovei irgi buvo akivaizdžiai abejingas.
Kernagis Kukaičiui yra užsiminęs, kad jam svarbiau ne balades dainuoti, bet režisuoti, baigti mokslus ir įkurti į kabaretą panašų teatriuką.
„Vaikai po lelijom“ šiandien
Daina „Vaikai po lelijom“ nepraranda savo aktualumo ir šiandien. Šiuo metu Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijoje besimokantis Dominikas iš kitų 11-okų smarkiai neišsiskiria, tačiau, kitaip nei jo bendraamžiai, po pamokų vaikinas prisėda prie savo kompiuterio ir pasineria į muzikos kūrybą. Tiesa, Dominiko prodiuseriu-mėgėju vadinti jau nebegalima: neseniai jis pasirašė sutartį su pasaulinio lygio atlikėju Marshmello, o prieš tai jo muzikos takelį įsigijo tokie žinomi reperiai, kaip Meek Mill, Lil Baby ir Lil Durk.
Kodėl pasaulinio garso reperių dainoje dabar skamba būtent Vytauto Kernagio dainos ištrauka, atliekama vaikų choro?
„Tuo metu beveik kiekviena mano melodija susidarė iš choro, esu tikras, kad tai ir išskyrė mane iš tūkstančių kitų muzikos kūrėjų. Kalbant būtent apie „Vaikai po lelijom“, tą dieną aš tiesiog įrašiau į „YouTube“ įrašiau raktažodį „vaikų choras“, o ten pats pirmasis vaizdo įrašas ir buvo šis. Iš karto žinojau, kad jis puikiai tiks skambesiui, kurio siekiau. Gana greitai sukūriau pagrindinę melodiją, susidedančią iš varpelių ir arfos. Tada daug negalvojau apie melodijos sudėtingumą, bet vieną dalyką žinojau - kuo paprasčiau, tuo geriau“, - atskleidžia prodiuseris.
Po to, kai Dominikas instagrame pasidalijo naujos Meek Mill dainos ištrauka, vaikiną supuolė sveikinti ir žinomi Lietuvos atlikėjai. Netrukus idėjų jis mestelėjo ir kitiems muzikos kūrėjams, taip „YouTube“ platformoje atsirado ir sparčiai išpopuliarėjęs „Vaikai po lelijom“ remiksas.
Stovyklos „Vaikai po lelijom“
Dainos pavadinimas įkvėpė ir vaikų bei jaunimo socializacijos stovyklas. Birželio 29-liepos 1 dienomis ir rugpjūčio 2-4 dienomis vyko vaikų ir jaunimo socializacijos stovykla ,,Vaikai po lelijom“, finansuojama iš Biržų rajono savivaldybės ir kitų neformaliojo vaikų švietimo veiklų valstybės biudžeto.
Vaikų ir jaunimo vasaros stovykla prasidėjo veiklų pristatymu, sveikos gyvensenos ir fizinio aktyvumo edukaciniais užsiėmimais, menine ir kūrybine veikla, baigėsi edukacinėmis - pažintinėmis išvykomis.
Jaunučių grupės pirma stovyklos diena prasidėjo V. Kernagio daina ,,Vaikai po lelijom“, programos pristatymu, muzikiniais užsiėmimais, kūrybinėmis dirbtuvėmis ,,Muzikinė kelionė į Afriką“. Antrąją stovyklos dieną veiklas papildė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ edukacinė pamokėlė ,,Pažaiskime rašto istoriją“.
Jaunių grupės stovyklos ,,Vaikai po lelijom“ pirma diena prasidėjo edukacine išvyka į Zarasus aplankant Sartų bokštą, Stelmužės ąžuolą, apžvalgos ratą ir Zarasų ežero pakrantę. Po edukacinės išvykos, įsikūrus sodyboje ,,Prie Vencavų malūno“ (Zarasų rajone) suskambo V.
Atgarsiai švietimo įstaigose
Daina „Vaikai po lelijom“ dažnai skamba ir švietimo įstaigose. Gegužės 18 d. specialioji pedagogė, logopedė Elvyra Rimkuvienė organizavo tradicinį meninio skaitymo konkursą ,,Aš mažas vaikelis kaip pupų pėdelis”, kuriame dalyvavo 1- 4 klasių mokiniai. Kadangi tėveliai ir mokytojai padėjo išmokti pasirinktus kūrinius, 11 skaitovų drąsiai žengė į sceną. Konkursas buvo integruotas su chorinio dainavimo pamoka (mokytoja Laima Bušininkienė). Pradžioje pirmokų choras dainavo lietuvių liaudies dainą ,,Į mišką ėjau“, po to solines dainas atliko 1 klasės mokinės Luka Valiukevičiūtė ( ,,Katinėlis“), Ugnė Kumetytė (,,Oi, lietau!“) bei antrokė Elija Jonauskaitė (,,Lietaus lašiukai“), pabaigoje visi mokiniai dainavo bendrą dainą ,,Vaikai po lelijom“.
Festivaliai
Daina „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ (muzika Vyt. Kernagio, žodžiai M. Martinaičio, mokytoja Jūratė Surblienė). Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijoje jau XVII kartą vyko vaikų ir jaunimo dainos festivalis „Ir vėl vakaras…“. Septyniolika metų organizuojamas festivalis tapo svarbia Klaipėdos muzikinio gyvenimo dalimi, puoselėjančia lietuvišką dainą ir jaunųjų atlikėjų kūrybiškumą. Šiemet sulaukta keturiolikos muzikinių pasirodymų. Solistai, ansambliai ir duetai atliko lietuviškos muzikos klasiką, skambėjo ir autorinė kūryba. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos solistas Paulius Rimeikis, akomponuojamas Gusto Rimašausko, sužavėjo romantine kompozicija „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ (muzika Vyt. Kernagio, žodžiai M. Martinaičio, mokytoja Jūratė Surblienė). Medžių žaliavimas simbolizuoja gyvybės nuolatinį atsinaujinimą, primindamas nesibaigiančią laiko tėkmę ir viltį. Apie tai savo muzika festivalyje kalbėjo Klaipėdos Prano Mašioto progimnazijos vokalinis instrumentinis ansamblis (mokytoja Odeta Turauskienė). Jie atliko dainą „Būna medžiai žali“ (muzika ir žodžiai Mildos ir Teresės Andrijauskaičių). Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos 5-8 kl. vokalinis ansamblis atliko kūrinį „Penkios širdys“ (muzika Roko Radzevičiaus, žodžiai Aistės Smilgevičiūtės (mokytoja Rūta Grybaitė). Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos solistė Barbora Butvilaitė, pritariama Emilio Vaitelavičiaus (boso gitara), Kristupo Gliožio (kachonas), daina „Tamsia nakčia“ pasakojo apie jausmų pasaulį. Festivalio dalyviai pagerbė maestro V. Kernagio bendražygių, aktoriaus, bardo Kosto Smorigino, atminimą, kreipėsi į publiką lietuvių poetų žodžiais. Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos solistė Gabrielė Oreniūtė atliko dainą „Paukščiai“. Jaunajai solistei gitara pritarė Gintautas Litinskas (mokytoja Diana Jovaišienė). „Vaikai po lelijom“ - „Smeltės“ progimnazijos 7a klasės vokalinio ansamblio daina. Klaipėdos ,,Vėtrungės“ gimnazijos merginų ansamblis „Still“ (mokytoja Vida Auglienė, koncertmeisteris Algirdas Lukšys) gitaromis, boso gitara ir kachonu, kūrė įtraukiančią ir spalvingą muzikos atmosferą. Solistės - Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinė Adrija Girdžiūnaitė (mokytoja Edita Mockuvienė, koncertmeisteris Algirdas Lukšys) ir Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokinė Greta Grikšaitė (mokytoja Jūratė Surblienė) savo dainomis palietė jausmų gelmes, sužavėjo klausytojų širdis. Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijos ansamblis „Zudermano balsai“, vadovaujamas mokytojos Astos Alminės, atliko dainą„Laisvė“. Jaunų žmonių muzika nepaliko abejingų žiūrovų. Septynioliktuosius metus skaičiuojantis festivalis sustiprino jaukų bendrystės įspūdį ir dar kartą įrodė, kokia svarbi yra muzika. Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos direktorius Arūnas Matuzas dėkojo šios gražios tradicijos pradininkei ilgametei progimnazijos muzikos mokytojai metodininkei Raimondai Milašienei, kuri sukūrė šią gražią tradiciją, ją puoselėjo, augino. Edukacinis projektas „Komandos siūlai“ jau trečius metus sėkmingai vykdomas Klaipėdos vaikų laisvalaikio centre, suburdamas tiek pradinių, tiek pagrindinių klasių mokinius.