Talentingas aktorius Vytautas Grigolis netikėtai mirė 2006 m. balandžio 11 d. Lietuvos teatralai neteko kūrybingos ir išradingos asmenybės, kuri visą save atidavė teatro menui. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Vytauto Grigolio gyvenimą ir kūrybinį kelią, jo indėlį į Lietuvos teatrą ir kiną.
Gyvenimo Pradžia ir Studijos
Vytautas Grigolis gimė 1951 m. kovo 7 d. Vilniuje. 1969-1973 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktorinio meistriškumo katedroje, kur jo vadovais buvo Algė Savickaitė ir Henrikas Vancevičius.
Karjera Teatre
V. Grigolis 1973-1998 m. vaidino Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, o nuo 1998-ųjų buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Teatro scenoje V. Grigolis sukūrė per 90 vaidmenų.
Vaidmenys Kauno Dramos Teatre
Kauno teatre jis vaidino Henriko Ibseno, Alfredo Jarry, Sauliaus Šaltenio, Juozo Grušo, Jordano Radičkovo pjesėse, režisuotose Lidijos Kutuzovos, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gyčio Padegimo. Beveik tris dešimtmečius intensyviai kūręs vaidmenis Kauno dramos teatre, jis gyveno Lidijos Kutuzovos, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gyčio Padegimo sukurtuose pasauliuose.
Šmulės Senderio Vaidmuo Vilniaus Mažajame Teatre
1994 m. režisierius Rimas Tuminas pakvietė V. Grigolį Šmulės Senderio vaidmeniui Vilniaus mažojo teatro spektaklyje G. Kanovičiaus "Nusišypsok mums, Viešpatie". Tai buvo ne vien talentingai sukurtas vaidmuo, bet ir spektaklio vertikalė, nemažai lėmusi unikalią jo atmosferą ir savitumą. Šiame spektaklyje V. Grigolis buvo lyg tyliai plakanti viso vaidinimo širdis.
Taip pat skaitykite: Bako biografija ir politinė veikla
Darbas Lietuvos Nacionaliniame Dramos Teatre
Po Vilniaus mažajame teatre sukurto M. Lermontovo "Maskarado", kuriame V. Grigolis suvaidino Kazariną, jam buvo pasiūlyta persikelti nuolatiniam darbui į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, kuriam 1998 metais buvo suteiktas garbingas statusas. Siekiant, kad nacionalinio dramos teatro trupę sudarytų geriausi aktoriai, vienas pirmųjų šiam žingsniui ryžosi V.Grigolis.
Svarbiausi Vaidmenys Lietuvos Nacionaliniame Dramos Teatre
- Teiresijas Sofoklio "Edipe karaliuje"
- Ričardas III W. Shakespeare’o "Ričarde III"
- Klotaldas P. Calderono dramoje "Gyvenimas - tai sapnas"
- Daugelis H. Barkerio "Europiečių" personažų
- Vaistininkas Ome G. Flaubert’o "Madam Bovari"
- Arkadijus Sergejevičius Islajevas I. Turgenevo "Mėnuo kaime"
- Džordžas Tolbotas F. Schillerio "Marijoje Stiuart"
- Archijerijus F. Dostojevskio "Demonuose"
Tarp rimtų, mąslių pastaraisiais metais sukurtų vaidmenų išsiskyrė bravūriški ir šmaikštūs komediniai personažai - Žakas Moliere’o "Šykštuolyje", Leonas J. Anouilh’o "Bamboje", Inspektorius Porterhauzas R. Cooney "Meilėje pagal grafiką". Vytauto Grigolio talentas Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje įgavo naujų atspalvių, dar labiau išryškėjo jo vaidmenims būdinga tragiškumo ir trapaus, švelniu humoru nuskaidrinto lyrizmo dermė, kuri priartino aktoriaus kūrybą prie pagrindinių šiuolaikinės kultūros temų. Savo organiška sceniška būtimi aktorius prikaustė dėmesį net tada, kai, rodos, veiksmas buvo sutelktas į visai kitus, toli nuo jo veikiančius personažus.
Vaidmenys Lietuvos Nacionaliniame Dramos Teatre (sąrašas)
- 1997 - Klaudijus. W. Shakespeare „Hamletas“. Rež. E. Nekrošius
- 1999 - Hercogas Klarensas. W. Shakespeare „Ričardas III“. Rež. R. Tuminas
- 1999 - Harpagonas. Molière „Šykštuolis“. Rež, I. Bučienė
- 2001 - Krepas. S. Beckett „Paskutinė Krepo juosta“. Rež. R. Tuminas
- 2001 - Bertulis. M. Katiliškis „Paskendusi vasara“. Rež. J. Vaitkus
- 2002 - Imperijos generolas Štarembergas. H. Barker „Europiečiai“. Rež. L. Sugintienė
- 2002 - Gastonas. J. Anouilh „Bamba“. Rež. A. Jankevičius
- 2003 - Rudolfas. G. Flaubert „Madam Bovari“. Rež. J. Vaitkus
- 2004 - Mindaugas, karalius. Pagal V. Krėvės „Mindaugo mirtį“ bei „Šarūną“, J. Marcinkevičiaus „Mindaugą“ ir M. Zyverto „Valdžią“ - „Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“. Rež. V. Grigolis
- 2004 - Ignatijus Iljičius Špigelskis. I. Turgenev „Mėnuo kaime“. Rež. J. Vaitkus
- 2004 - Robertas Dadlis. F. Shiller „Marija Stiuart“. Rež. J. Vaitkus
- 2005 - Stepanas Verchovenskis. F. Dostojevskij „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai.“ Rež. J. Vaitkus
- 2005 - Džonas Smitas. R. Cooney „Meilė pagal grafiką“. Rež. A. Veverskis
- 2006 - Ignacijus Glembajus. M. Krleža „Elitas (Ponai Glembajai)“. Rež. I. Bučienė
- 2008 - Timas. R. W. Fassbinder „Juodoji našlė (Laisvės kaina)“. Rež. Y. Ross
- 2012 - Žmogus, buvęs Masalskio nuodėmklausys. J. Marcinkevičius „Katedra“. Rež. O. Koršunovas
- 2013 - Teiresijas. Euripidas „Bakchantės“. Rež. G. Varnas
- 2014 - Astronomas. „Kosmosas+“. Rež. K. Glušajevas
- 2015 - Profesiorius Lybigas. T. Bernhard „Didvyrių aikštė“. Rež. K. Smeds
- 2019 - Ričardas. V. Rimkaitė „Virimo temperatūra 5425“. Rež. G. Padegimas
- 2020 - Jėgeris. A. Strindberg „Didysis kelias“. Rež. J. Tertelis
Vaidmenys Kine ir Televizijoje
V. Grigolis sukūrė per 60 vaidmenų kino filmuose ir TV spektakliuose.
Žymesni Vaidmenys Kine ir Televizijoje (sąrašas)
- 1973 - Būgnininkas. „Kur iškeliauja pasakos“ (rež. A. Kundelis)
- 1975 - „Nerami rudens diena“ (rež. A. Kundelis)
- 1977 - Čereška. „Vaikinas iš Darbo gatvės“ (rež. A. Araminas)
- 1977 - Mikas. Ieva Simonaitytė. „Urtė“ (rež. B. Bratkauskas)
- 1978 - „Ypatingo dėmesio zonoje“ (rež. A. Maliukovas)
- 1978 Vingių Jonas. Žemaitė. „Marti“ (rež. K. Musnickas)
- 1979 - „Sužeista tyla“ (rež. A. Kundelis)
- 1981 - „Lošimas be kozirių“ (rež. A. Kundelis)
- 1982 - „Turtuolis, vargšas…“ (rež. A. Kundelis)
- 1984 - „Čia mūsų namai“ (rež. S. Vosylius)
- 1984 - Fredas Grehemas (Petručijo). K. Porteris. „Bučiuok mane, Keit“ (rež. V. Pauliukaitis)
- 1984 - „Devyni nuopolio ratai“ (rež. B. Talačka)
- 1985 - Andrejus. Rasputin. „Gyvenk ir neužmiršk“ (rež. M. Giedrys)
- 1987 - Pranas. Antanas Škėma. „Pabudimas“ (rež. J. Sabolius)
- 1988 - „Vilius Karalius“ (rež. V. Bačiulis)
- 1991 - Rusų kapitonas Kolia. „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (rež. A. Drąsutis)
- 1991 - Daumantas. Zyvertas. „Valdžia“ (rež. J. Sabolius)
- 1992-1997 - Daktaras Arvydas Baltinas. „Giminės“ (televizijos serialas) (rež. S. Vosylius)
- 2003 - „Vienui vieni“ (rež. J. Vaitkus)
- 2003 - „Iš pelenų (Out of the Ashes)“ (rež. J. Cohn)
- 2004 - „Tamplierių kraujas (Code of the Templars)“ (rež. F. Kastrup)
- 2004 - „Arjė“ (rež. R. Gruodis)
- 2016 - „Naujieji patriotai“ (rež. J. Sabolius)
Kita Veikla
V. Grigolis įkūrė satyros trupes "Šlipsas" (1980) ir "Briliantinas" (1992), rašė joms šmaikščius dainų tekstus. Yra pastatęs keletą spektaklių, iš kurių svarbiausias - "Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą" (draminė kompozicija pagal Vinco Krėvės, Justino Marcinkevičiaus ir Martino Zyverto kūrinius; 2004). Paskutinis Vytauto Grigolio kūrybinis darbas - Tarptautinės teatro dienos režisūra 2006 metų kovo 27 d. Nacionaliniame dramos teatre.
"Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą"
V.Grigolis yra režisavęs keletą spektaklių, iš kurių garsiausias - „Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“ (draminė kompozicija pagal Vinco Krėvės, Justino Marcinkevičiaus ir Martino Zyverto kūrinius). Šiame spektaklyje mokėjo įkvėpti aktorius, suteikti jiems pasitikėjimo savimi ir spektaklio sumanymu, laisvės ir azarto pojūtį. Spektakliuose būdavo daug istorinių elementų: riterių kovos, tikros ugnys, tikri ginklai, žirgai. Tačiau iš visų valdovų, kovotojų ir „riterių“ Vytautas išsiskirdavo nenusakoma didybe ir ryžtu, kuris degė jo akyse.
Taip pat skaitykite: Apie Vytautą Mackonį plačiau
Apdovanojimai
2006 metais Vytautas Grigolis apdovanotas Lietuvos Vyriausybės meno premija.
Gyvenimo Filosofija
"Baisiausia yra susirgti žvaigždžių liga. Niekada nemaniau esąs genijus, niekada neturėjau didelių ambicijų ir netroškau būti Hamletas nei gyvenime, nei scenoje", - yra sakęs Vytautas Grigolis. Paklaustas, kas jam yra teatras, atsakė: "O kas yra žemdirbiui žemė, lakūnui - lėktuvas (nesakau "dangus"), gydytojui - ligoninė? Tai gyvenimo būdas, darbo vieta, pragyvenimo šaltinis."
Anot aktoriaus Sauliaus Balandžio, Vytauto visas gyvenimas - kraustymasis iš Kauno į Vilnių, vėliau - sodybos tvarkymas. Ir visada galima buvo stebėti jo begalinį naivumą. Kaip Vytautas norėjo tos sodybos, kaip jis ją įsirengė, gavo Vyriausybės premiją, nusipirko šiokį tokį džipelį, kad galėtų nuvažiuoti iki sodybos žiemą - ir išėjo.
Atsiminimai apie Vytautą Grigolį
Po mirties aktorius retai išlieka toks artimas ir brangus. Nes teatras gyvas ne tik tais žmonėmis, kurie mus supa kasdienybėje, bet ir tais, kurie, net ir iškeliavę Anapilin, paliko nepakartojamą teatro atmosferą, teatro etiką, kurie buvo ne tik atidūs scenos partneriai, bet savo pavyzdžiu skatino aktyviai reaguoti į visus teatrinius procesus. Toks ir buvo Vytautas Grigolis. V.Grigolis buvo paskutinis legendinis aktorius, kurį šarvojo Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje. Gyva aktorių sargyba! Jos niekas neorganizavo, ji susiformavo natūraliai, trupė iš vidaus pajuto, kad stojo tokia atmosfera, kai būtent šitaip gali išreikšti pagarbą. Paskutinį kartą buvo užskleista uždanga, vietoj plojimų - tyla. Į paskutinę kelionę jį išlydėjo gausybė žmonių… Šiandieną jo paminklas skleidžia ramybę - lyg Vytautui stebint skaitome: „Nusišypsok mums, Viešpatie!“
Aktorės Dalios Michelevičiūtės Atsiminimai
V. Grigolis - vienas kukliausių aktorių, kuriuos teko pažinti ir su kuriais buvo didelis džiaugsmas dirbti vaidinant Williamo Shakespeare’o „Ričardą III“, kurį režisavo R.Tuminas (1999 m.). Visuomet atmintyje išliks toks vaizdas: kad ir kaip anksti ateitum į teatrą ir kaip vėlai iš jo išeitum, V.Grigolis dažniausiai sėdėdavo rūkomajame su pjese ir cigarete rankoje ir tyliai kažką galvodavo. Savo gyvenimu V.Grigolis liudijo tą nelengvą aktoriaus kasdienybę, kurios didžiausią dalį sudaro sunkus darbas, tekstų mokymasis, nuolatinis gebėjimas būti tam tikros emocinės ir fizinės būklės, kuri yra neatsiejamas kūrybos variklis. Doras aktorius. Iš visų scenos meno šviesulių V.Grigolį išskiria ne vien įspūdingiausi vaidmenys, bet ir santūrumas, švelnus humoro jausmas ir kuklumas.
Taip pat skaitykite: Šerėno kelias į satyrą
Aktoriaus Arūno Sakalausko Atsiminimai
V.Grigolį visada malonu prisiminti dėl vienos savybės: jis, aišku, buvo aukščiausios klasės profesionalas, bet sykiu buvo labai jukus. Ir aš toks esu - neduokdie scenoje kažkas atsitikdavo. O tokių atvejų buvo ne vienas. V.Grigolis buvo labai linksmas žmogus: pats niekada nesijuokdavo, bet kai ką nors pasakydavo, visi išgriūdavo. Teatre - kuo rimtesnė scena, tuo pavojingesnė juokui - neduokdie, kas nors atsitiks…
Aktorės Jūratės Vilūnaitės Atsiminimai
V.Grigolis priklausė Aktorių Riterių ordinui. Toks ypatingas jis buvo mūsų trupėje: mokėjo sutelkti, išgirsti, suprasti. Maksimaliai susikoncentravęs į darbą ir sykiu visiškai laisvas, galėjo visus prajuokinti iki ašarų. V.Grigolis buvo aktorius, iš kurio galima buvo mokytis maksimalaus atsidavimo savo vaidmeniui, pagarbos ir begalinio atidumo partneriui, laisvės, improvizacijos, sceninės gyvybės. Su juo dirbti visada buvo įdomu ir džiugu, net ir nedidelis epizodas spektaklio „Madam Bovari“ (2003 m.) pradžioje - mūsų šokis - teikė džiaugsmo, azarto ir kaskart - naujumo pojūtį.
Aktorės Adrijos Čepaitės Atsiminimai
Vytautas buvo tylos magas. Tai buvo pirmas spektaklis, kuriame aš prisiėmiau atsakomybę, nes Vytas leido tai padaryti. Tai buvo kūryba iš tylos.
Aktorės Jurgos Kalvaitytės Atsiminimai
V.Grigolio pastatytuose spektakliuose būdavo daug istorinių elementų: riterių kovos, tikros ugnys, tikri ginklai, žirgai. Tačiau iš visų valdovų, kovotojų ir „riterių“ Vytautas išsiskirdavo nenusakoma didybe ir ryžtu, kuris degė jo akyse. O gyvenime Vytautas labiau mėgo stebėti.