Kultūra - tai nuolat kintantis reiškinys, panašus į gyvą organizmą, kuris nuolat prisitaiko prie aplinkos. Tradicijos, kurias šiandien laikome nekintamomis, iš tiesų yra sudėtingo evoliucijos proceso rezultatas, paveiktas gamtos, istorijos, religijos ir technologijų. Šiame straipsnyje nagrinėsime velykinio kiaušinio sinonimus, jo simbolinę reikšmę ir atspindžius lietuvių kultūroje bei kalboje.
Kiaušinis Kultūroje ir Tautosakoje
Nuo seno kiaušinis laikomas vaisingumo, tobulumo, klestėjimo, sveikatos ir grožio simboliu. Jis simbolizuoja gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą ir augalijos gimimą. Kiaušiniui priskiriama magiška galia, tikima, kad jame kaupiasi deivių gimdytojų galia. Su kiaušiniais susijusiose apeigose išliko tikėjimų apie mitologinį kosminį kiaušinį pėdsakų. Etnologė Pranė Dundulienė yra rašiusi, kad lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, kuriose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš kiaušinio.
Kosmogoniniai mitai
Lietuvių liaudies mįslės ir minklės taikliai apibūdina kiaušinio savybes: "Pramušiau ledą - radau sidabrą, pramušiau sidabrą - radau auksą", "Atsirita bačkutė be šulų, be lankų, joj alus geltonas". Šie posakiai atspindi kiaušinio vidinę struktūrą ir jo simbolines reikšmes. Trynys simbolizuoja auksą ir Saulę, o baltymas - sidabrą ir Mėnulį. Vienoje šiaurės Lietuvoje užrašytų sakmių aiškinama, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis, padėjusi kiaušinį ir besiruošianti perėti. Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir Saulė, iš baltymo - vanduo ir Mėnulis, iš šlakuoto kiauto - dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės - pragaras, iš gemalo - debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta. Lietuvių sakmę apie pasaulio atsiradimą iš vandens paukščio kiaušinio papildo mitai apie kosminį kiaušinį, iš kurio atsiradusi visata. Juose pasakojama, kad iš pradžių buvo chaosas, migla, dumblynai. Paskui atsirado kiaušinis, padėtas vandens paukštės ar gyvatės, o iš jo - žemė, vandenys, dangus, oras, ugnis. Pasaulio kilmė iš pirmykščio kiaušinio žinoma ne tik kaip orfikų pasaulio kūrimo mitas, bet ir iš indų, japonų, perujiečių, polineziečių, finikiečių, kinų, slavų ir kitų tautų mitų apie pasaulio atsiradimą. Senovės indų mite apie pasaulio kūrimą bylojama, kad pradžių pradžioje nebuvo nieko, tik tyvuliavo bekraščiai vandenys. Vandenys pagimdė ugnį, kurios jėga išrutuliojo Aukso Kiaušinį.
Kiaušinio sinonimai ir reikšmės lietuvių kalboje
Lietuvių kalboje kiaušinis turi keletą sinonimų, kurie atspindi skirtingus jo aspektus ir reikšmes. Vienas iš dažniausiai vartojamų sinonimų yra margutis, kuris ypač siejamas su Velykomis. Margutis - tai ne tik kiaušinis, bet ir meno kūrinys, išmargintas įvairiais raštais ir simboliais. Kitas sinonimas - velykaitis, kuris taip pat pabrėžia kiaušinio ryšį su Velykomis.
Savitai kiaušinio reikšmes atspindi šie lietuvių kalbos frazeologizmai: "Kiaušinio lukšto nevertas" (niekam tikęs), "Kiaušinis moko vištą" (apie tariamą jaunimo išprusimą).
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Velykiniai Kiaušiniai: Margučiai
Velykas ir dabartiniais laikais sunku įsivaizduoti be margučių. Senovėje jiems buvo priskiriama stebuklinga galia. Velykų kiaušinis, ypač dovanotas, turėjo žmogui suteikti laimės. Toks margutis būdavo saugomas visus metus. Manyta, kad Velykų kiaušiniai turi ypatingos galios: suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir kerų. Dažnai kiaušinį dalijo į dvi ar keturias dalis ir tik tada valgė. Pirmąją Velykų dieną rinkdavosi išbandyti, kieno margutis stipresnis. Sumuštą kiaušinį laimėtojas pasiimdavo. Sakydavo, kieno drūtesnis kiaušinis, to ir gyvenimas ilgesnis. Paprotys daužyti margučius paremtas tikėjimu, kad pramušus kiaušinį simboliškai atidaromas išėjimas ir jo gyvybei - įvairialypio gyvastingumo ir vaisingumo davėjai. Margučių ridenimo paprotys yra atėjęs iš gilios senovės. Anuomet tikėta, kad apeiginis kiaušinis, susilietęs su žeme, turėjo jai suteikti gyvybingumo.
Kiaušiniai Liaudies Magijoje
Liaudies magijoje po tam tikrų apeigų kai kada kiaušiniai būdavo užkasami, be to, turėjęs reikšmės ir jų trapumas (priešiškos jėgos turėjo saugotis, kad jų nesutraiškytų, ir privalėjo elgtis santūriai). Pavasarį, kai atgimsta gamta, kiaušiniui buvo priskiriama nepaprasta magiška galia. Buvo tikima, kad kiaušinis gali perimti žmonių ir gyvulių ligas, nukreipti blogas akis, nuvalyti moralinius nešvarumus. Kiaušinius valgydavo ligoniai, paliegėliai, jais apdėdavo žaizdas, pūlinius. Be to, manyta, kad kiaušinis yra priemonė atsikratyti nevaisingumo. Nevaisingos moterys esą valgydavusios žalius kiaušinius ir tapdavusios vaisingos. Austrų liaudies papročiuose Didįjį ketvirtadienį padėtas ir paskui pašventintas bei žemėje užkastas kiaušinis apsaugo nuo nelaimių. Jį galima permesti ir per namo stogą bei užkasti kritimo vietoje, kad namus apsaugotų nuo žaibo. Velykų rytą valgytų kiaušinių lukštus lietuviai ūkininkai nunešdavo į savo lauko rėžį ir užkasdavo, kad nuo ledų būtų apsaugoti javai ir užaugtų geras rugių derlius. Apie Veliuoną šeimininkė stropiai surinkdavo kiaušinių lukštus ir sudegindavo, kad pavasarį viščiukai, žąsiukai ir kiti paukščių jaunikliai lengvai iš lukštų ristųsi, gyvuliai greičiau numestų žiemos plaukus, kad medžiai sprogtų, pradėtų keltis jauna žolė. Vištoms margučių lesti neduodavo, kad jos nedarkytų pasėtų daržovių. Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus - Jurginėms (jurgučiai) ir Velykoms (velykaičiai). Per Jurgines, gindami gyvulius iš tvarto, ūkininkai (dažniausiai namų šeimininkės) tarpduryje padėdavo kiaušinį (arba du). Pervaryti per kiaušinį gyvuliai turėjo pasidaryti riebūs ir apvalūs. Paskui tą kiaušinį atiduodavo ubagui. Manyta, kad tai esanti geriausia išmalda, nes duoda gyvą daiktą.
Burtai iš kiaušinių
Kiaušinis naudojamas magų praktikose, apeigose ir būrimuose. Būrimas iš paukščių kiaušinių paprastai vadinamas omantija. Kai kuriose burtų knygose patariama naudoti tik juodos vištos kiaušinius, o prieš buriant atlikti daugybę ritualų ir sukalbėti įvairias maldas. Kitas populiarus būrimo metodas - į indą su vandeniu įleidžiamas kiaušinio baltymas su žiupsneliu druskos; po kelių valandų susiformavusi figūra duoda atsakymą į klausimą. Žmonės tikėjo, kad bloga lemiantis ženklas yra įnešti kiaušinius į namus ir išnešti juos iš ten po saulėlydžio. Tuo laiku negalima buvo jų parduoti ar pirkti, taip pat įnešti į laivą. Jūreiviai, būdami laive, stengėsi šio žodžio neištarti, kiaušinius vadino kaip nors kitaip, pavyzdžiui, „margučiais“.
Ilgės ir Vėlinės: ar tai sinonimai?
Senesniuose šaltiniuose randame ir kitą šios šventės pavadinimą- Ilgės. Nors Ilgės ir Vėlinės, panašiai kaip Kupolė, yra tos pačios šventės pavadinimai, tačiau jie nėra sinonimai. Pavadinimai atspindi šventės pobudį. Vėlinės, kaip rodo pats pavadinimas, yra tik mirusiųjų (vėlių) paminėjimo šventė. O ką slepia savyje rudens virsmo šventės pavadinimas? Jau vien tik įsiklausius į žodį Ilgės skambesį, pajusime jame rudenišką liūdesį bei mirties nuojautą, bet kartu ir ilgesį. Ilgesį kažko labai tolimo ir kartu labai artimo. Kartu su liūdesiu ateina ir ilgesys. Ilgių pavadinime slypi giliausia šventės prasmę. Vėlinėse liūdesys yra savaime suprantamas. Rudens mirusiųjų prisiminimas, žmogaus sielą savaime nuteikia liūdesiui. Tačiau mirusiųjų paminėjimo šventė ne vien tik liūdesys, jis nepasieks Ilgių šventumo ir pasiliks vien Vėlinės.
S.Daukantas Ilgių šventės aprašyme, pasakoja, kad “ žyniai tuo tarpu pamoklą sakė svietui apie žmonių, apie reikalus, ūkės ir lėtos apie narsybę ir kantrybę vyrų karėse kritusių”. Kiek daug ir įvairių dalykų ilgisi žmogus. Tačiau jis netampa vertesniu, nelabeja ir neauga jo žmoniškumas ilgintis ir kaupiant vien medžiaginius lobius. Taip gyvendamas žmogus tik lobeja. Žmogus amžinai pasiliktu vargšas , jeigu neagtų, nesiskleistų jo žmoniškumas. Metų pabaiga. Visas žemės užaugintas derlius (lobiai) sukrautas svirnuose, daržinėse ir kituose patalpose. Visus metus dirbęs lietuvis tikėjosi algos. Dabar jis gali naudotis savo alga, savo triūso vaisiais. Valgyk, linksminkis. Metams baigiantis senieji lietuviai skaičiuodavo ne tik triūso vaisius-derlių, bet ir apžvelgdavo, įvertindavo ir dvasinį gyvenimą bei elgesį. Žmogus metų gale gauna savęs vertą atlyginimą. Antroji žodžio ilgės prasmė yra ‘duoklė, dovana’ : “Brolis gyveno ten be jokių ilgių”(LKŽ) Alga žmogų tarsi pati šaukiasi, keičia į vienokias ar kitokias užsidirbto gyvenimo sąlygas, sudarytas iš tų pačių jau minėtų priebalsių ‘l-g’ kaip ir žodis ilgės. Todėl ilgių antroji prasmė yra dovanoti, o alga turėtų reikšti ne tik atlyginimą. Bet ir kvietimą, šauksmą. Iš tiesų, algoti reiškia ne tik ‘ duoti atlyginimą’ , bet ir ‘vadinti’ , ‘šūkauti’: “Algoji per dienas, ka dar nenusibosta”. Ir trečioji prasmė:’išmaldos prašyti’ :”Taip moka algoti, kad nebereikės geriau(LKŽ) Taip pat palyginkime žodžius elga ir alga. Kokia elga -tokia ir alga:”Alga grieko yra smertis:, kitaip sakant, griekas algoja( šaukia) smerties nusipenė. Užtarnautos algos (t.y. savo elgos) menkumo pajutimas yra paskata susimąstyti ir žadinti būties ilgesį. Dvasią algojančius protėvių žygdarbius prisimindami einame į miško Romuvą prie ąžuolo ar į piliakalnį , tinkamiausios vietos lietuvio sielai alginti(žadinti). Prisimename ir mūsų šventuosius. Prisimename jau nueitame kelyje nušviestus priesakus: kunigiškąjį(bramano) šv. Kazimiero ryžtą-”Geriau mirti, nei susitepti” palaimintojo Mykolo Giedraičio ištvermę-”Sudegti kaip žvakė”.
Taip pat skaitykite: Receptas: įdaryti kiaušiniai
Rudeninės gamtos netektų artimųjų prisiminimo sukeltame liūdesyje turėtume pajusti savyje ilgesį kažko tolimo, bet kartu ir artimo net iki širdies skausmo. Tai Amžinos Tėvynės- žmogaus vermės ilgesys, kuris sudaro žmogaus esmę. Ir iš tiesų, ilgesys yra vienas prasmingiausių žmogaus vardų. Esame gerokai nutolę nuo suvokimo, kad mirties virsmė išlieka žmogaus esmę - jo siela. Ji tik pereina i kitą būties plotmę, dvasinės egzistencijos tarpsnį. Žemiškojo gyvenimo metu atsiradęs prieraišumas turės nutrukti. Velionis laukia dvasinės būties erdvės, jis turi atmesti tai, kas nesuderinama su dvasine būtimi.
Šiandieninių Ilgių atitikmuo yra Visų Šventųjų šventė, švenčiama lapkričio 1-ąją dieną. Per Visus šventus minimi tik tie mirusieji, kurie galėtų būti mums gyvenimo pavyzdžiu, o Vėlinėse minimi visi kiti mirusieji. Šventiesiems nereikia mūsų pagalbos ar maldų, mes patys kreipiamės į juos su prašymais. Visų Šventų šventė skirta ne mirusiųjų paminėjimui, bet tam, kad ilgėtumės šventumo, ilgėtumės to skaistaus gyvenimo, kurį gyveno šventieji. Todėl Visų Šventųjų dieną į kapines eiti nereikia. Šventųjų nėra kapinėse. Vėlė- tai nešvarūs sielos drabužiai, kuriuos reikia išvėlinti, nuplauti, tam kad siela galėtų laisvai kilti į dvasinę būtį. Sielos drabužių velėjimas ir skaistinimas yra vadinamas antroji mirtis. Šventieji antrąją mirtimi numirė žemėje ir todėl, kaip sako šventasis Petras antroji mirtis jiems nebaisi. Jeigu per Visus Šventus einame į kapines, tai kur tada mūsų Ilgės? Šitaip elgdamiesi mes tik sunkiname savo sielos drabužius, kuriems kaip ir kunui reiks suirti. Tada ir mūsų vėlės, nenorėdamos mirti, norės, norės būti maitinamos žemiškais įspūdžiais, siela negalės patirti to, kas jos laukia dvasinėje būtyje. Turėtume išmokti atskirti Visų Šventų šventę nuo Vėlinių, nes jos abi mums yra reikalingos. Bet dažniausiai lieka tik viena mirusiųjų paminėjimo šventė. Teoriškai Bažnyčia įteisino Visų Šventųjų pirmumą, o Vėlines - ne. Bet gyvenime dažniausiai būna atvirkščiai. Apie tai, kaip praktiškai įgyjamas Visų Šventųjų - Ilgių šventės sakralumas, turėtume susimąstyti visi. Juk nuo to bent laikinai priklausys emocinė būsena.
Ilges, kaip ir kitas šventes, lydėdavo mažesnės šventės. Tai įvedančios į rudens virsmą, išvedančios ir jo, palydovinės šventės, kurios kartu su pagrindine švente sudarydavo pilną švenčių ciklą. Šiam švenčių cikle ryškus ir buitinis lygmuo. Tai suprantama, nes, pasak, S.Daukanto, „ tą šventę šventino, lauko nuvokus ir rugius pasėjus, beje: kaip šiandien kad sakoma yra, su visu į namus parėjus „. Šiandien visą rudens švenčių ciklą tenka švęsti per vieną ar dvi dienas. Suprantamas šventės sąrangos ir darnos tarp skirtingų šventės lygmenų klausimas. apimtų tris lygmenis, bet išlaikytų hierarchijos dėsniui paklūstančią darną? Vaišės rudens šventėse būdavo gausios. Šiandien mums labai svarbu, kad jos nevyrautų, Tai turėtų būti trečiaeilis rūpestis. Pirmos svarbos reikalu neturėtų būti ir kapų paruošimas. Pirmon vieton turi iškilti šventumo nuotaikos kūrimas. Šventinė nuotaika kuriama išėjimu iš kasdieninės buities ir nusiskaistinimui. Kasdieninio gyvenimo tėkmės pakeitimas pažymimas ir išorinėmis apeigomis. Kartu atliekamas ir apeiginis apsiplovimas, kuris turėtų vykti žmogus širdyje. Senojo Lietuvos kkaimo žmonės kiekvieną šventę pasitikdavo sukūrę Romuvą savo širdyje, t.y. šventės išvakarėse būdavo prašoma artimųjų atleidimo , kartu dovanojant ir kitų padarytas skriaudas. Ypač stipriai vidinės ramybės poreikio jausmas buvo jaučiamas mirties virsmo pergyvenimo-Ilgėse. Tai liudija ir S.Daukanto aprašytoji išpažintis ir atgailos atlikimas Ilgėse:“Žyniai tuo tarpu pamokslaudavo apie darba, būdą žmonių, apie reikalus ūkio ir lėtos, apie narsybę ir kantrybę vyrų, karuose. Taip sugraudinti žmonės nuo kunigų, kožnas šnibždėjo jiems į ausį savo kaltes ir nuodėmes, Kožnas nukentėjęs taip savyje nusiminęs sp9dino šalin. Tą visiems atlikus, griebį pačiam žyniui už kupros ir jį taip pat aptalžė , jog ne taip elgėsi, kaip jam priderėjo. Pirmą kartą Visų Šventų šventė buvo pradėta švęsti IVa. Kaip Visų Kankinių diena. Iš pradžių bažnyčių, bendruomenių, bet ne visiems krikščionims privaloma šventė. Visų mirusiųjų paminėjimo šventę Vėlines Izidorius Sevilietis (VII s.) pasiūlė švęsti pirmą sekmadienį po Sekminių. Anatolijus Vėlines švęsti siūlė sekančią dieną po Visų Šventųjų šventės, o 998 m. Kliuni vienuolyno abatas Odilis pranešė švęsti lapkričio 2d. Pamažu šita data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus. Ir tik 1311m.Vėlinės oficialiai įvedamos i Romos katalikų liturgiją. Senovinės ir kitos didžiosios šventės, tęsdavosi apie dvi savaites. Viena savaitė buvo spalio, kita lapkričio mėn. Krikščionybėje mirusiųjų paminėjimo šventė neturėjo pastovios datos, nes mirusieji būdavo minimi kelis kartus metuose, per visas didžiąsias šventes: rudenį, viduržemį, pavasarį ir vidurvasarį. Lietuvoje paprotys mirusiuosius pagerbti keturis kartus per metus jau yra išnykęs, tačiau kaip rašė B.Buračas, Kauno kapinėse per Velykas ketvirtajame dešimtmetyje daugelis kapų būdavo apdėti margučiais, degdavo žvakutės . Yra išlikęs ir „Vėlių velykų“ pavadinimas, tačiau kaip jos būdavo švenčiamos žinoma mažai. Provoslavai ir dabar mirusiuosius mini keturis kartus metuose. Tačiau pagrindinis mirusiųjų paminėjimas rudenį, per Vėlines.
Ši šventė, yra mums svarbi , bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsųopin. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degdami žvakutes ar užsiimdami kapu puošyba -iš esmės beprasmiškas dalykas, bet jie savo smulkmeniškumu mums leidžia atsilaikyti prieš graudų ir beprotiškai stiprų pojūtį - Jie tebemyli mus tokius kokie mes esame. Kiekvieną sunkesnę gyvenimo akimirką patiriame mirusiųjų pagalbą, paramą, jie yra ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas. Gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dvipolę vienybę. Vienu čia, kiti ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų, Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos Vėlinės yra vėjuotos.
J.Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, švęstas miškeliuose spalio mėn pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylikės žmonės, atnešdavo valgio gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusių sieloms. Šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVIa. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus( suaugę ir vaikai) Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Keli grūdai , alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį. Paskui visi valgydami dainuoja ir groja ilgomis dūdomis. M.Strijkovskis rašė, jog ši šventė buvo vadinama Ilginėmis. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimų, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paekui bandrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija sieka pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus derlių. Etnografai teigia, jos mirusiųjų ir potėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdami pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos,( kad palestų paukščiukai ir taip atsidėkodami pagiedotų mirusiam) košes, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Kepto kiaušinio nauda sveikatai
Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, pareikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Mirusiojo pagerbimo papročiai Lietuvoje nuo seniausių laikų išliko iki šių dienų. Kaip žinoma, senovės lietuvių tikėta, jog mirusieji po mirties gyvena panašiai , kaip ir gyvi būdami, todėl, laidojant numirėlius, kartu su jais buvo laidojami ne tik brangesni papuošalai, bet ir svarbesni jų darbo įrankiai: peiliai, kirviai, ylos, adatos, pjautuvai, žuvininkystės įrankiai, audimo prietaisai, verpstės ir kitokia daktai. Dabar dažnai matome mirusiam karstan ir ant kapo dedant vainukus ir gėles. Tačiau neretai atsitinka, kad ir dabar ant kapo dedami kokie nors daiktai. Žagarės ir Joniškio apylinkėse pašarvotam numirėliui įdedamas į rankas kiaušinis. Vėlų rydenį miršta medžiai, gėlės, žiemą vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta, užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga kad vėlinių šventė švenčiama rudenį. Artėjant šiai šventei, žmonės važiuoti ar pesti skuba aplankyti artimųjų kapus. Kapų kauburėliai sumirga chrizantemų žiedais. O Vėlinių naktį visos kapinės skęsta žvakių šviesoje.
Senovėje žemdirbiai tikėjo, kad ugnis pritraukia mirusiųjų sielas. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių - gyvųjų ir mirusiųjų - amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo šventėse degantis ugnis - mūsų siekis susitaikyti su tais kurie išėjo iš šito pasaulio. Žvelgdami į liepsną, mes akimirką pamirštame save su susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni. Vėlinių, kaip ir visų kitų švenčių(Velykų, Kalėdų) apeigos prasidėdavo apeiginių prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Lietuvių šeimose yra priimta pasistengti aplankyti visus giminės mirusiųjų kapus, tie kurie yra toliau nuo namų aplankomi dar dieną prieš, jie sutvarkomi( nes kadangi yra toliau nuo namų neįmanoma juos dažnai aplankyti ir sutvarkyti) paliekama puokštė gėlių ir uždegama žvakė. Vėlinių dieną aplankius kapus, vis renkasi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys, ima kaušą , deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. Apeigos troboje prie stalo būdavo labai trumpos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias jie valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms. Kai vėlės pasivaišindavo joms buvo sakoma:“ Dovanokit vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė šiems namams. Eikite ten. Kur jus likimas veda.“
Vėlinių apeigose valgyta ir gerta. Minima, jog valgių turėję būti dvylika. Kuo ypatingi valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti labai archaiški valgiai - tai juka ir kruopiniai vėdarai.(A.Kargaudienę.) Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai - žvakės ar kitokia ugnis. Tai aprašo S.Rostovkis 1583m. Jis dar pažymi, jog tuo metu žemaičiuose buvo labai gerbiami žyniai - apeigų vadovai. Žynys kviesdavo visus namų mirusiuosius, prašydavo Dievų palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas padėdavo po trikoju kąsnį vėlėms. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t.y. Vėlinių vakarą kurioje nors trobelėje susirenka daugiau žmonių, senesni žmonės mėgsta pasakoti šiurpių istorijų apie klajojančias šioje žemėje vėles be vietos, neramius vaiduoklius, be laiko išėjusius iš šio pasaulio. Nors vaiduokliais retai kas tiki, bet vėlinių vakarą ne kiekvienas drąsuolis išdrįs eiti lauko miškelį ar kokius senkapius, saugosis vaiduokliais apšauktos vietos. Kartais atsitinka, kad Vėlinių vakarą į namus užeina nepažystamas keleivis. Toks svečias labai nuoširdžiai priimamas ir geriausiai pavaišinamas. Tai viskas iš isitikinimo, jog tokie keleiviai - vėlės arba vėlių pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų ar paprašyti kokių nors malonumų, kad pagelbėtų vargstantiems. Apskritai anksčiau elgetos buvo skaitomi savotiški dvasių pasiuntiniai. Geros šeiminikės Vėlinių dieną išsikepdavo ragaišio bandelių ir ,…