Įvadas
Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, nemaža dalis vaikų netenka tėvų globos. Ši problema aktuali ir Lietuvoje, kur kasmet tokių vaikų skaičius išauga. Šiame straipsnyje nagrinėjami vaikų, augančių globos namuose, ryšiai su biologiniais tėvais, atsižvelgiant į įvairius psichosocialinius aspektus.
Vaikų globos situacija Lietuvoje
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2005 metais tėvų globos neteko 13 300 vaikų. Iš jų tik maždaug kas ketvirtam vaikui globa buvo būtina dėl neišvengiamų priežasčių, tokių kaip tėvų mirtis ar ilgalaikė liga. Daugeliu atvejų globa buvo reikalinga dėl išvengiamų priežasčių: asocialios šeimos, tėvų atsisakymas vaikų, nesirūpinimas jais ar smurtas.
Globos formos ir jų raida
Pastaraisiais šimtmečiais našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų likimas jaudino Europos valstybių bendruomenes. Jiems buvo steigiami globos namai, kuriuose vaikai buvo prižiūrimi ir auklėjami. Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę 1991 metais, analizavo savo ir kitų šalių patirtį, kurdama savitą globos sistemą. Šiuo metu pagrindiniai vaikų globos klausimai reglamentuoti Civiliniame kodekse, įsigaliojusiame 2001 metais.
Didžioji dalis vaikų globos namų auklėtinių yra tėvų globos netekę vaikai, kurie dažnai patiria kognityvinio vystymosi, emocinių ir socialinės adaptacijos sunkumų, jaučiasi psichologiškai nesaugūs, o jų lytinės identifikacijos procesas yra sulėtėjęs.
Vaiko globos samprata
Pirmą kartą Lietuvoje vaiko globos pagrindinės sąvokos buvo apibrėžtos 1998 metais Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme. Šiuo metu vartojamos sąvokos: beglobis, bešeimis, našlaitis, rastinukas, pamestinukas ir kt. Visos šios sąvokos apibūdina vaiką, likusį be tėvų globos, kurio tėvai nesirūpina, neprižiūri, neauklėja, daro neigiamą įtaką, ir jo fiziniam bei psichiniam saugumui yra pavojus.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
L. Jovaiša vaiko globą apibrėžia kaip valstybinę tėvų globos netekusių vaikų teisių apsaugos ir auklėjimo formą, kai vaikai auginami kūdikių ir vaikų namuose, internatinėse mokyklose, padedama juos įsūnyti, įdukrinti, teikiama materialinė parama. Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme vaiko globa apima vaiko priežiūrą, auklėjimą bei asmeninių ir turtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimą ir gynimą, o vaiko globėju gali būti tiek fizinis asmuo (šeima), tiek juridinis asmuo (šeimyna ir institucija). Laikinosios globos tikslas - grąžinti vaiką į biologinę šeimą.
Globos aspektai
Vaiko globą galima apibūdinti kaip teisinį ir socialinį reiškinį. G. Kvieskienės teigimu, globos reiškinys atsirado susiskaldžius visuomenei į socialinius sluoksnius, kai žmonės ėmė mažiau vadovautis papročiais ir moralės normomis. Atsirado poreikis sukurti pagalbos sistemą silpniausiems visuomenės nariams ir ją įteisinti. Taigi, žmonių globa iš šeimos, giminės funkcijos tampa bendra tautos, valstybės funkcija.
Globos reiškinys apsprendžiamas ir ekonominių veiksnių, tokių kaip skurdas, bedarbystė, ekonominė krizė, dėl kurių šeimos nebeįstengia arba nebenori rūpintis savo atžalomis ir palieka juos visuomenės globai. Vienas iš globos uždavinių yra vaiko išlaikymas, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos.
Svarbiausias globos aspektas yra pedagoginis. J. Vaitkevičius socialinę globą ir rūpybą žymi kaip veiklą, formuojančią visapusiškai tobulą, intelektualiai, doroviškai išlavintą pilietį, rengti jį protiniam ir fiziniam darbui, tobulinti jo gebėjimus, plėsti interesus. I. D. Snieškienė vaiko globą pateikia kaip saugios aplinkos vaiko sveikatai ir ugdymui sukūrimą, tam tikroje gyvenamojoje aplinkoje: biologinėje šeimoje, globėjų šeimoje, įsivaikinusioje šeimoje ar visuomenės globos institucijoje.
Švietimo sistemos vaidmuo
Pagrindinis Lietuvos švietimo sistemos tikslas - doro, išmintingo, veiklaus ir atsakingo žmogaus ugdymas. Vaikai į globos įstaigas patenka dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvioms priežastims priskiriamas tėvų netekimas, tėvų sunkios ligos, tačiau didesnė dalis vaikų patenka į globos namus dėl to, kad tėvams atimtos tėvystės teisės. Šių šeimų vaikai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį.
Taip pat skaitykite: "Voveraitės" veikla
Kūdikių, vaikų namų ir internatinių mokyklų auklėtiniai dažnai yra skriaudos iš tėvų patyrę vaikai: našlaičiai, pusiau našlaičiai, neįgalių, pensininkų, vienišų motinų, gausių ir dažniausiai nedarnių šeimų vaikai. Gyvendami tokioje aplinkoje, vaikai tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį, asocialūs, egocentriški.
Vaikų globos tendencijos
Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. Lietuvoje gyveno 746 300 vaikų (21,8 proc. visų šalies gyventojų) nuo 0 iki 18 metų. Iš jų 13 300 (1,8 proc.) buvo globojami. Nors bendras globojamų vaikų skaičius 2005-2006 m. laikotarpiu kito nežymiai, tačiau procentine išraiška daugėja institucijose globojamų vaikų skaičius. Net 76 proc. institucijose globojamų vaikų sudaro vaikai nuo 0 iki 3 metų.
Savivaldybių VTAT duomenimis, 2005 metais globa buvo nustatyta 3209 vaikams, 2004 m. - 3267 vaikams. Nors absoliučiais skaičiais globojamų vaikų skaičius per metus sumažėjo, tačiau santykine išraiška, lyginant globojamų vaikų skaičių su bendru vaikų skaičiumi, padidėjo 0,1 proc.
Savivaldybėse, kuriose veikė vaikų dienos centrai vaikams iš socialinės rizikos šeimų ir buvo sudarytos sąlygos teikti papildomas užimtumo bei ugdymo paslaugas vaikams bei patiems tėvams, sumažėjo ir globojamų vaikų skaičius.
Šeimos svarba vaikui
Kiekvienam vaikui sėkmingai augti bei ugdytis reikia šeimos, kuria jis galėtų džiaugtis, jaustųsi saugus. Šeima sudaro geriausias sąlygas vaikui visapusiškai vystytis. Todėl natūraliausia vaikui yra šeimos globa. Humaniškiausias būdas, sprendžiant beglobių vaikų problemas, yra juos atiduoti auklėti šeimoms.
Taip pat skaitykite: Gyvūnų globa Utenos rajone
Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje pakeitė ir globos namų ugdymo turinį: neliko sovietinės ideologijos, o visa veikla perorientuota į lietuviškos bendruomenės, šeimyniškos atmosferos ir šeimyniškų santykių kūrimą. 1990 metais, pradėjus įgyvendinti Švietimo reformą, vaikų globos įstaigų būklė pradėjo gerėti.
Šeimynos kaip alternatyvi globos forma
Šeimynos ir šeimyniniai vaikų namai (šeimynos, paėmusios globoti po 5 ir daugiau vaikų) sparčiai plinta. Šeimynų pasiekimai ugdant beglobius vaikus yra akivaizdūs. Stengiamasi, kad šeimynose būtų vaikai kilę iš savo miestų, rajonų, jie dažnai turi giminystės ryšius su globėjais, kaimynais. Šeimynos suartina vaikus ir sustiprina giminystės ryšius, be to, vyresnieji mokomi globoti broliukus ir sesutes.
Kadangi visų beglobių vaikų neįmanoma apgyvendinti globėjų šeimose, reikia tobulinti, humanizuoti ir valstybines globos įstaigas. Tai pradėta daryti 1992 metais, kai internatinės mokyklos buvo perorganizuotos į globos namus. Globos namai vaikams gali suteikti saugesnių namų šilumą negu internatinės mokyklos. Jie nuo internatinių mokyklų skiriasi tuo, kad vaikai gyvena globos namuose, o mokytis eina į miestų ar rajonų bendrojo lavinimo mokyklas.
Psichosocialinės problemos
Vienas dažniausiai stresą vaikui sukeliančių veiksnių yra tėvų praradimas arba atskyrimas nuo jų. Tai ypač pasakytina apie vaikus, kurie ne įvaikinami, o apgyvendinami globos namuose. Tokia padėtis susiklosto tada, kai biologiniai tėvai miršta arba tėvai su vaikais blogai elgiasi ir jais nesirūpina.
Globos namuose gyvenantiems vaikams būdingos elgesio bei emocinės problemos, tokios kaip agresija, delinkvencija, šalinimasis, nerimas ar depresija, somatinio pobūdžio bei dėmesio problemos. Tai gali būti sietina tiek su vaikystėje išgyventais traumuojančiais įvykiais, tiek su dabartinėmis gyvenimo sąlygomis globos institucijose.
Agresija
Agresija - tai įgimta emocija, kuri pirmiausia pasireiškia ginant ar realizuojant individų interesus. Vienų individų agresija yra puolamojo pobūdžio, o kitų dažniausiai pasireiškia kaip gynybinė (reaktyvi). Šiandien agresija tarp vaikų, paauglių ir jaunuolių - dažnai sutinkamas reiškinys, įvairus savo laipsniu ir raiškos formomis. Tarp mažesnių vaikų dažniau negu tarp vyresnių sutinkama fizinė agresija (agresyvus elgesys). Paaugliai ir jaunuoliai labiau linkę naudoti emocinę (spaudimo) ir verbalinę agresiją. Taip pat pasitaiko ir seksualinė agresija.
Šeimos ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų bendradarbiavimas
Glaudus bendradarbiavimas su šeima įtakoja ugdymo proceso kokybę. Svarbu teisingai suvokti bendradarbiavimo esmę, nes klaidingai suprantamas bendradarbiavimas gali sąlygoti nesusikalbėjimą, atsainumą ir ugdymo fragmentiškumą. Vienas iš demokratinės institucijos požymių - jos narių nuomonių išklausymas ir įjungimas į bendruomenės valdymą. Formuojant ikimokyklinio ugdymo vaikystės koncepciją, būtina atsižvelgti į tėvų poreikius.
Lietuvoje dažnai ikimokyklinio ugdymo įstaigos bei mokyklos vaikų tėvus laiko klientais ir materialiniais pagalbininkais, retai - partneriais ar vartotojais.
Tyrimai apie šeimos ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų bendradarbiavimą
Atlikta tyrimų apie ikimokyklinio ugdymo pasirinkimo galimybes Lietuvoje, ikimokyklinio ugdymo įvairovę, pedagogų bendravimo galimybes su šeima, tėvų nuostatas į bendradarbiavimą su ikimokyklinio ugdymo pedagogais. Tačiau mažai kalbama apie šeimos požiūrį į bendradarbiavimą su ikimokyklinio ugdymo pedagogu, kokios bendradarbiavimo galimybės, kaip jas suvokia ugdytinių šeimos ir ikimokyklinio ugdymo pedagogai.
Ikimokyklinio ugdymo pedagogų teigimu, sudėtinga dirbti su tėvais dėl jų neigiamo požiūrio į pedagogus (vyksta nesusikalbėjimas). Kyla klausimas, ar bendradarbiavimą ugdytinių šeimos ir pedagogai supranta taip pat? Ar šeimoms netrūksta iniciatyvos bendradarbiaujant su pedagogais?
Tyrimo metodologija
Tyrimas grindžiamas konstrukcinės sąveikos teorija (Vabalas - Gudaitis, 1987), kuri leidžia geriau suvokti šeimos ir pedagogo atliekamas funkcijas ugdymo institucijose, remiantis konstruktyviu bendravimu. Pagal šį principą pabrėžiama sąveikos narių (šeimos - pedagogo) lygybė, kiekvieno nario vienoda vertė.
Siekiant išsiaiškinti šeimos ir ikimokyklinio ugdymo pedagogo bendradarbiavimą ir jo tobulinimo galimybes, remiantis tėvų ir ikimokyklinio ugdymo pedagogo požiūriu, buvo atliekamas kiekybinis tyrimas, turintis kokybinio tyrimo elementų. Apibendrinus šeimos ir ikimokyklinio ugdymo pedagogo bendradarbiavimo teorinius aspektus, buvo sudarytas tyrimo instrumentas - anketa. Vykdant apklausą buvo vadovautasi geravaliaškumo, etiniais bei teisiniais tyrimo principais, nesiekiant padaryti moralinės žalos bei užtikrinant tyrimo duomenų anonimiškumą. Patys tiriamieji turėjo teisę apsispręsti ar dalyvauti apklausoje.
Tyrimo rezultatai
Pedagogai ir tėvai pritaria bendradarbiavimo reikalingumui. Tačiau pastebima, kad tėvai mano esantys mažiau nei pedagogai atsakingi už bendradarbiavimo tobulinimą ir optimizavimą. Tėvai vertina esamą situaciją tarp pedagogų ir šeimos teigiamai, tačiau bendradarbiavimui neskiria pakankamai dėmesio. Pedagogai, išreikšdami nuomonę, kad bendradarbiavimas yra labai reikalingas, patys prisiima daugiau iniciatyvos, numato bendradarbiavimo tobulinimo galimybes.
Šeima kaip ugdymo institucija
Apie šeimą rašo dauguma Lietuvos pedagogų, nes asmenybės ugdymas įvairiose švietimo įstaigose glaudžiai siejasi su ugdymu šeimoje, tad be šeimos veiksnių analizės neįmanoma įvertinti ugdomojo poveikio. Edukologai išsamiai tyrinėjo šeimos ugdomąją funkciją ir atskleidė sėkmingo vaiko ugdymo šeimoje sąlygas. Šeimos problemas nagrinėjo kai kurie tyrinėtojai kitų tyrinėjimų kontekste ir tuo praturtino šeimotyrą. Šeimos psichologų tyrinėjimai reikšmingi tuo, kad atskleisti šeimos gyvenimo psichologiniai aspektai.
Šeima - mažiausia visuomenės ir valstybės ląstelė, kuri turi lemiamą reikšmę žmogaus gyvenime ir didele dalimi veikia socialinį bei visuomeninį gyvenimą. J. Litvinienės teigimu, šeima - tai pirminė visuomenės ląstelė, kurioje atsinaujina visuomenė, ugdoma jos pamaina. Tai santykiai tarp žmonos ir vyro, tėvų ir vaikų. Šeimos narių santykiai atspindi ir visuomenės santykius.
Šeima nėra savaime vertybė, ja tampa, jeigu žmogiškumas joje gali reikštis ir tuo gyvenime įgyti reikšmę. Pirmuosius žmogiškumo pradus vaikai įsiugdo tik šeimoje. Šeima moko vaikus mylėti žmogų, kaip vertybę, stengtis nepažeisti žmogaus vertės jausmo ir laisvės. Tarpukario Lietuvos pedagogo S. Šalkauskio teigimu, šeima yra visuomenė miniatiūroje, ir joje jau susidaro tie nusiteikimai, kurie tarnauja atrama visuomeniniam išsiauklėjimui. Šeima turi savo privalumus, kurie atsiliepia žmogaus dvasiai ir dorai. A. Maceina teigia, kad šeima - tai ta vieta, kur laimė dygsta, bręsta ir klesti. Tik tą laimę kiekvienas turi atrasti pats.
Šeimos funkcijos suprantamos, kaip sutuoktinių ar kitų jos narių poreikių tenkinimas ir pareigų viens kitiems atlikimas. Bendriausia šeimos funkcija yra laimės siekimas. I. Leliūgienė nurodo, kad šeima - svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Pasak G. Navaičio, šeima - svarbiausias veiksnys, apsprendžiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimoje prasideda žmogaus gyvenimas, išmokstama gerbti ir mylėti. Šeimą jungia bendros emocijos ir jausmai, savitas kolektyvinis jų pasireiškimo būdas, todėl galima teigti, kad šeima apima daugelį funkcijų.
Aptariant vieną svarbiausių šeimos funkcijų - auklėjamąją, būtina išsiaiškinti, kas apskritai yra auklėjimas. Tai, kad auklėjimas yra būtinas, nurodo žmogaus prigimtis. Auklėjimas ir yra ta pagalba, pasireiškianti pirmiausia globa, maitinimu, priežiūra, kad vaikas išliktų gyvas, tvirtėtų jo kūnas ir santykiai su aplinka. Auklėjimo esmė - žmogaus dorinimas, todėl auklėjimas - sudėtinga veikla, nes reikia padėti susiorientuoti vertybėse, jas išsirinkti pagal žmogiškai vertingesnius kriterijus, juos įsisąmoninti ir jais vadovautis sprendžiant gyvenimo klausimus.
Šeima - pirmoji žmogaus ugdymo institucija. Ji ryškiai paženklins visą žmogaus brendimo laikotarpį, šeimoje įgyta patirtis atsilieps visą gyvenimą. Ugdymas šeimoje skirstomas į formalų ir neformalų. Formalus poveikis - tai tėvų veiksmai, žodžiai, sąmoningai, kryptingai siekiantys paveikti vaiko vystymąsi. Neformalų poveikį daro šeimos narių ekonominis, veiklos statusas, tarpusavio santykiai, kurių dėka susiformuoja atitinkamas šeimos psichologinis klimatas. Auklėjimo šeimoje tikslas - brandžios asmenybės ugdymas. Asmenybės auklėjimas šeimoje - tai jos ugdymas tam tikroje specialiai organizuotoje aplinkoje.
Auklėjimo ypatumai bei galimybės yra susiję su šeimos struktūra ir jos psichologiniu klimatu. Tėvai, broliai, seserys, seneliai lemia individualias auklėjimo sąlygas kiekvienoje šeimoje. Taip pat labai svarbi ir tėvų pedagoginė kultūra, jų pedagoginės ir psichologinės žinios. Auklėjime yra svarbu tai, kad visiškai sutaptų tėvų dorovinės vertybės ir jų elgesys. Tai nėra lengva, bet tai vienintelis būdas ugdyti harmoningą, dorovingą vaiko asmenybę. Vaiko ugdymas prasideda šeimoje, tęsiamas ir papildomas ikimokyklinėje įstaigoje, vėliau mokykloje.