Agatha Christie, viena žymiausių detektyvų rašytojų pasaulyje, konkuruojanti parduotų knygų kiekiu su Williamu Shakespeare'u ir Biblija, sukūrė neįtikėtinai populiarų herojų - Erkiulį Puaro. Šis keistutis, nedidelio ūgio belgų detektyvas su kiaušinio formos galva, debiutavo A. Christie knygoje „Mįslingas nutikimas Stailze“ (1920) ir iš viso figūravo 33 romanuose, keliose dramose bei daugiau nei pusšimtyje trumpų istorijų. Atsižvelgiant į rašytojos populiarumą, visai tikėtina, jog vieną iš E. Puaro bylų vartė ir šio straipsnio skaitytojai.
Erkiulio Puaro debiutas kino ekrane: „Alibi“ (1931)
Pirmą kartą E. Puaro nuotykiai kino ekrane pasirodė 1931-aisiais, britams pastačius filmą „Alibi“ (rež. Leslie S. Hiscott) pagal to paties pavadinimo dramą, sukurtą pagal vieną žymiausių A. Christie knygų - „Rodžerio Ekroido nužudymas“ (1926). Belgų detektyvą šiame filme įkūnijo airių aktorius Austinas Trevoras, vėliau šį vaidmenį atlikęs dar dviejuose filmuose.
Erkiulis Puaro Lietuvoje
Išties, belgų detektyvas kino ir televizijos ekranuose gyvena tokį pat turtingą gyvenimą kaip ir knygose. Žymiausios E. Puaro bylos ekranizuotos jau ne po vieną ir ne po du kartus. Net lietuviai turi savo E. Puaro ekranizaciją! 1981-aisiais Lietuvos televizija sukūrė trijų dalių televizijos filmą „Endhauzo paslaptis“ (rež. Bronius Bratkauskas) pagal A. Christie romaną (Peril at End House, 1932). Vidas Petkevičius įkūnijo Erkiulį Puaro šiame lietuviškame filme.
Davido Suchet įkūnytas Erkiulis Puaro - etalonas ekrane
Tačiau žymiausiu, etalonu tapusiu Erkiuliu Puaro ekrane suvaidino britų aktorius Davidas Suchet, per kone ketvirtį amžiaus jis TV įkūnijo visas A. Christie parašytas E. Puaro istorijas. Seras Davidas Courtney Suchet gimė 1946-aisiais Londone, aktorės Joan Patricia Jarché ir gydytojo Jacko Suchet šeimoje. Anksti pajautė trauką scenai ir jau būdamas paauglys vaidino mėgėjiškuose teatro pastatymuose. Gelbėjo mama - su jos palaikymu įstojo ir baigė Londono muzikos ir dramos meno akademiją. Tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo kuriamas serialas „Agatos Kristi Puaro“, D. Suchet jau buvo aktorius, gyvenantis vien iš vaidybos, jaunos šeimos galva, augino du vaikus.
E. Puaro vaidmuo taps lūžiu aktoriaus karjeroje, žymiausiu, sėkmingiausiu ir pelningiausiu jo kada nors sukurtu personažu. Įdomu, jog prieš imdamasis vaidinti E. Puaro aktorius jau buvo suspėjęs sudalyvauti kitoje A. Christie ekranizacijoje. Tai - televizijos filmas „Trylika prie pietų stalo“ (Thirteen at Dinner, rež. Lou Antonio, 1985). Šiame filme E. Puaro vaidmenį atliko britų scenos legenda - Seras Peteris Ustinovas (beje, su jo sukurtu E. Puaro laiką ekrane taip pat dalinosi ir lietuvių kilmės aktorius Johnas Gielgudas), tuo tarpu D. Suchet atliko Skotland Jardo inspektoriaus Džeimso Džapo vaidmenį. Reikia pripažinti, D. Suchet suvaidintas Skotland Jardo inspektorius tikrai nebuvo įsimintinas. Tačiau jau filmuojant „Trylika prie pietų stalo“ P. Ustinovas prasitarė aktoriui, jog šis puikiai tiktų vaidinti patį E. Puaro.
Taip pat skaitykite: Šlovės kaina filme „Taip gimė žvaigždė“
Galima nurodyti nemažai priežasčių, kodėl būtent D. Suchet suvaidintas E. Puaro tapo ikona. Aktorius rimtai atsidėjo šiam darbui - perskaitė visus A. Christie apsakymus ir romanus su E. Puaro ir stengėsi ekrane jį išlaikyti tokį, koks jis buvo knygose. Pirmoji taisyklė: „Belgas! NE prancūzas“. Atrodo paprasta? Bet dažnai detektyvas ekrane tapdavo komiška karikatūra, tolimu A. Christie personažo šešėliu. Štai pirmojo E. Kurdamas E. Puaro personažą ekrane D. Suchet ne kartą kovojo už jo integralumą, tikslų atitikimą knygoms, norėjo, jog skaitytojai jį priimtų rimtai, juoktųsi ne iš E. Puaro, o kartu su juo, juk belgų detektyvas turėjo puikų humoro jausmą. Todėl, netrukus po serialo pasirodymo, aktorius sulaukė ir visų A. Iš kitos pusės, kaip pastebėjo pats aktorius, jis ir belgų detektyvas turi daug bendro. D. Suchet taip pat mėgsta tvarką; turi savitų pomėgių - pavyzdžiui, kolekcionuoja įdomius ir įmantrius laikrodžius; nors užaugo ateistų šeimoje, tačiau keleri metai prieš pradedant filmuoti serialą atsivertė į krikščionybę, E. Puaro - giliai tikintis katalikas. Galiausiai, jis, kaip ir detektyvas, jautėsi svetimšaliu Anglijoje. Nors gimė Londone, tačiau visa jo giminė - imigrantai. „Aš tikrai neatrodau kaip anglas!“ - teigia aktorius.
D. Suchet giminės šaknys Lietuvoje
Davido Suchet tėvas, Jackas Suchet, gimė 1908-aisiais Pietų Afrikoje. Nors vaikai žinojo, jog tėvas yra žydų kilmės, tačiau jis buvo nereligingas, o apie savo protėvius apskritai nebuvo linkęs kalbėti. Dar būdamas jaunas vaikinas J. Suchet paliko tėvų namus ir Pietų Afriką iškeitė į Didžiąją Britaniją. Galimas daiktas, šeima taip ir būtų nežinojusi savo giminės istorijos, tačiau televizijos ekranuose pasirodžius puikiai sutiktam serialui aktorius kone per naktį tapo vienu žinomiausių D. Britanijos veidų. Jis pradėtas kviesti į įvairiausias laidas, interviu, realybės šou. Tarp jų ir į BBC laidą „Kas tu manai esąs?“ (Who Do You Think You Are?, 2004-). Tai - populiari laida, turinti ar turėjusi savo atitikmenis įvairiose pasaulio valstybėse. Laidos metu istorikai ir genealogai tiria žymių žmonių giminės medžius, papasakoja šiandienos žvaigždėms apie jų protėvius. Šioje laidoje D. Suchet ir buvo pakviestas dalyvauti 2008-aisiais.
Sekdamas tėvo šeimos liniją, aktorius kartu su filmavimo komanda patraukė į Pietų Afriką, susitiko su dar gyvomis giminėmis ir išsiaiškino, jog Izidorius Suchedowitzius čia tikrai persikėlė iš Klaipėdos, tuometinio Memelio, 1896-aisiais metais. Pietų Afrikoje I.Suchedowitzius susitrumpino savo pavardę ir tapo Suchet. Tačiau vis dar buvo neaišku, ar ilgai aktoriaus seneliai gyveno Klaipėdoje - Vokietijos ar Rusijos žydai jie buvo. „Suchedowitz“ buvo aiškiai germanizuota žydiška pavardė, remiantis ja galima manyti, jog D. Suchet senelis ir gyveno Vokietijai priklaususiose žemės. Tačiau Lietuvoje dar labiau viską supainiojo iš Pietų Afrikos tyrėjus pasiviję aktoriaus senelio brolio Josepho natūralizacijos dokumentai. Atsikračius vokiškos pavardės galūnės „owitz“, surasta, jog D. Suchet proseneliai - Yankelis ir Beila Shokhetai - dar XIX a. viduryje gyveno ir dirbo mažame Tryškių miestelyje, 90 km. giliau į Rusijos imperijos gilumą. Pavardė Shokhet galėjo žymėti jų ar jų protėvių profesiją, šochetas - ritualinis skerdikas, tuo užsiėmė ir praėjusio straipsnio herojaus Alo Jolsono tėvas. Pasirodo, jog „turkais“ D. Sochet senelis ir jo broliai tapo tik popieriuje. Tryškių žydų kapinėse tikrame gyvenime Erkiuliu Puaro tapusio D. Suchet ir komandos tyrimas baigėsi. Tuo tarpu Lietuvoje rastos giminės šaknys aktoriui dar pasitarnavo. Štai 2018-aisiais jis vaidino JAV dramaturgo Arthuro Millerio pjesėje „Kaina“ (The Price, orig. 1968), čia atliko Gregory Solomono, žydų kilmės baldų pardavėjo, vaidmenį.
Naujausios Erkiulio Puaro ekranizacijos
Naujausia ekranizuota E. Puaro byla turėtų būti „Mirtis ant Nilo“ (Death on the Nile, rež. Kenneth Branagh, 2022?). Filmą režisuoja ir belgų detektyvo vaidmenį atlieka Kennethas Branaghas, primą kartą šį vaidmenį sukūręs publikos gerai įvertintame 2017-ųjų filme „Žmogžudystė Rytų Eksprese“ (Murder on the Orient Express, rež. Kenneth Branagh, 2017). „Mirtis ant Nilo“ ekranus turėjo pasiekti dar 2020-aisiais, tačiau dėl COVID-19 pandemijos premjera buvo atidėta, tikimasi jį parodyti 2022-ųjų pradžioje. Tai bus jau trečioji A. Christie romano ekranizacija.
Florence Pugh: aktorė, laužanti stereotipus
Florence Pugh - paradoksali aktorė, ištrūkstanti iš kiekvieno stalčiuko, į kurį ją bandoma įsprausti. Ji trykšta seksualumu, bet su ja galima lengvai susitapatinti, ji nevaidina didelės garsenybės, tačiau visuomet žaidžia pagal savo taisykles ir su malonumu kuria problemiškus personažus. Florence Pugh be pretenzijų, bet ir be kompromisų parodo, ką reiškia būti moterimi.
Taip pat skaitykite: Apie galimybes filme „Taip Gimė Žvaigždė“
Florence Pugh gimė 1996 m. pasiturinčioje britų šeimoje, kurį laiką gyveno Ispanijoje, tačiau jaunystę praleido Oksforde. Pugh namai tikriausiai nedaug kuo skyrėsi nuo seserų Marčų iš „Mažųjų moterų“. Tėvas ‒ virtuvės šefas ir restoranų tinklo savininkas, motina ‒ šokėja, o broliai ir seserys pasuko menininkų keliu, išbandė jėgas muzikoje, teatre, kine ir televizijoje. „Užaugau labai triukšmingoje šeimoje, kurioje reikėjo pasistengti, kad tavo balsas būtų išgirstas (gerąja prasme). Kiekvienas turėjo savo nuomonę ir dabar visiems teks ginčytis su manimi iki pamėlynavimo, kad įrodytų, kodėl jo nuomonė yra teisingesnė už mano“, - sakė aktorė. Ir pridūrė, kad ne vienas kino industrijos atstovas ją apibūdino kaip „įžūlią“. „Ji neabejotinai turi vyresnės aktorės instinktus. Manau, kad gali suvaidinti bet ką“, - sako Ari Asteris. „Nepaisant jaunystės, ji turi ryžto ir pasitiki savimi, - antrina Denis Villeneuve’as. - Jauti, kad dirbi su žmogumi, kuris gali suvaidinti absoliučiai bet ką emociškai subtiliai ir tiksliai. Beje, kūnas - dažna Pugh vaidmenų tema, ne mažiau svarbi ir pačiai aktorei. Ji neturi seksbombos ar modelio kūno formų, o jos klasikinis grožis gretinamas su vaikišku žavesiu. Kartu ji pernelyg jausminga, kad galėtų būti mergina iš gretimo namo (su aktorės apranga susiję skandalai, pavyzdžiui, jai vilkint permatomą suknelę, tik parodo, kad Pugh recepcijoje egzistuoja nemažas įtrūkis), kokia ji buvo jau debiutiniame filme „Krytis“ („The Falling“, rež. Carol Morley, 2014). Čia ji kūrė Ebės Mortimer, griežtos mergaičių mokyklos mokinės, savo seksualumu ir erotiniu poveikiu galinčios sudrebinti iš pažiūros tvarkingo pasaulio pamatus, vaidmenį. Carol Morley išmokė Pugh nežiūrėti tą dieną nufilmuotų kadrų, kad pernelyg nesijaudintų, kaip atrodo. Todėl aktorė nevengia grimasų, ypač kai vaidina skausmą ar liūdesį, savo kūnu ir veidu laisvai išreikšdama personažą. Tačiau ne tik dėl šio nesivaržymo vėlesni Pugh vaidmenys rodo, kad ji yra chameleonas, gebantis nuolat varijuoti jausmais ir gretinti, atrodytų, prieštaringas emocijas. 2019 m. ji suvaidino drovią imtynininkę („Šeimos kova“), gedinčią merginą („Saulės kultas“) ir kandžią paauglę („Mažosios moterys“). Tai, kad kiekvienas iš šių vaidmenų buvo įtikinamas ir gilus, lėmė aktorinis (anti)metodas, kurį sunku apibūdinti ‒ taip protas paklūsta kūno ir jausmų kalbai. Pugh yra nepaprastos intuicijos aktorė ‒ įsijautimą į vaidmenį ji apibūdina ritmo ir atsako kategorijomis.
Įdomu, kad pačioje kelio pradžioje aktorės tykojo pavojus. Vaidmuo „Krytyje“ buvo sutiktas labai palankiai ‒ jokio aktorinio išsilavinimo neturinti paauglė iškart susitiko su agentu ir gavo pasiūlymą filmuotis amerikiečių seriale „Studio City“. Laimei, šis neišvydo dienos šviesos ir būsimoji žvaigždė grįžo į Didžiąją Britaniją. Pati Pugh retrospektyviai vertina, kad būdama naujokė JAV kino industrijoje ji buvo modeliuojama pagal „viešąjį užsakymą“, jai buvo liepiama numesti svorio ir tinkamai elgtis, todėl sugrįžimas į Angliją leido jai kurti save per vaidmenis ‒ įgyti pasitikėjimo ir išmokti išreikšti savo asmenybę ekrane. Antrasis ilgametražis filmas „Ledi Makbet“ („Lady Macbeth“, rež. William Oldroyd, 2016) pelnė Pugh laurus, pripažinimą ir įtvirtino ją kaip bebaimę jauną aktorę, nebijančią vaidinti antipatiškus personažus ir laužyti istorinių įvaizdžių taisykles. Filmas, sukurtas pagal Nikolajaus Leskovo apysaką „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, priklauso britų „jos istorijų“ (angl. herstory) krypčiai, keičiančiai vadinamojo paveldo kino požiūrio kampą - jame pasakojama apie jauną moterį, ištekėjusią už nepažįstamo, be to, vyresnio ir ne visai malonaus vyro XIX a. Anglijos kaime. Pugh vaidinamą Kateriną matome ne tik kaip prievarta ištekintą moterį, iš kurios atimta apsisprendimo teisė ir kuri susiduria su partnerio frigidiškumu, bet ir kaip kasdienių ritualų, ypač korseto, kalinę. Duodama interviu Pugh ne kartą skundėsi, kad šis gražus drabužis yra itin nepatogus ir varžo judesius, taip prisidėdamas prie moterų teisių suvaržymo (tiesa, aktorei jį teks užsidėti dar ne viename filme). Katerina yra viena prieš visus itin vyriškame, mizoginiškame pasaulyje. Vis dėlto ji sugeba susigrąžinti sprendimų priėmimo galią dėl laisvės ir meilės. Tai darydama ji pasitelkia ne tik tipiškus moteriškus ginklus - nuodus ir melą, bet ir nerangų vyrišką smurtą. Ji taip pat paneigia stereotipus apie neva už viską stipresnį motinišką instinktą. Už jį galingesnis troškimas kontroliuoti ar tiesiog gryno oro gurkšnis. Pugh sako, kad šis neįprastas, ryškus vaidmuo padėjo jai suprasti, kokia aktore ji nori būti. „Man patinka jaustis nevaržomai ir nuogai.
Pugh dar ne kartą teko kurti nonkonformistės moters portretą istoriniais laikais, kai apsisprendimo galimybės buvo menkos. Filme „Paskelbtas karaliumi“ („Outlaw King“, rež. David Mackenzie, 2018) ji suvaidino Elžbietą de Burg, ištekėjusią už Škotijos nepriklausomybės kovotojo Roberto Briuso (Chris Pine). Nors šįkart vaidmuo buvo antraeilis ir gana konvencionalus (Elžbieta iš pradžių laikosi nuošalyje, bet po to įtiki kilniu ir drąsiu Robertu, įsimyli ir pradeda jį remti), Pugh pasistengė, kad tai nebūtų šalia vyro sėdintis ir aklai juo sekantis personažas. Ne pagal amžių brandi, kupina orumo ir drąsos, ji pasirenka būti žmona ir niekas negali jos atkalbėti - tokiu užsispyrimu garsėja pati Pugh. Kartu vaidmuo pasižymi vaikiškumu ir naivumu, rodančiais Elžbietos jaunystę. Ji ryžtinga, smalsi, taip pat atvira ir impulsyvi ‒ kontrastas priesakui tyliai egzistuoti šalia vyro. Kritikai pabrėžė, kad aktorė neužsisklendžia kaip geismo objektas. „Kaip daugelis jaunų aktorių, Pugh dažnai vaidina vyresnio vyro meilės objektą. Vis dėlto galios disbalansas niekada nejaučiamas, tikriausiai dėl to, kad ji atrodo itin pasitikinti savimi ir galėtų juos visus susukti į ožio ragą, jei tik panorėtų“, - rašo Anne Cohen. Šiaip ar taip, santykiai su silpnu vyru (dažniausiai partneriu, bet kartais ir broliu) aktorės karjeroje kartojasi - ši tema yra filmuose „Slaptas keleivis“ („The Commuter“, rež. Jaume Collet-Serra, 2018), „Saulės kultas“ („Midsommar“, rež. Ari Aster, 2019), „Mažoji būgnininkė“ („The Little Drummer Girl“, rež. Park Chan-wook, 2018) ir „Nutildyti blogį“ („Malevolent“, rež.
Pugh į istorinius kūrinius įneša gyvo kraujo ir kūno, tarsi kovodama už moterų vietą pasakojimuose apie praeitį. Režisieriai išnaudoja šią Pugh savybę ‒ jos Kordelija filme „Karalius Lyras“ („King Lear“, rež. Richard Eyre, 2018) yra nuoširdi ir empatiška, o Eimė „Mažosiose moteryse“ („Little Women“, rež. Greta Gerwig, 2019) - ne tik dviprasmiška, kintanti ir dinamiška, bet ir įkūnijanti prieštaringus lūkesčius praeities moterims. Pugh dėka „Mažųjų moterų“ Eimė tampa naujos kartos heroje. Louis May Alcott romane ji - išlepinta materialistė, garsiai prisipažįstanti, kad nori bet kokia kaina ištekėti už turtingo vyro, patekti į aukštuomenę ir realizuoti savo talentus. Tačiau Gretos Gerwig ir Pugh versijoje Eimės egoizmas tampa savotišku sąmoningumu, ji perpranta socialinio žaidimo tarp vyrų ir moterų taisykles. Vienoje scenoje mergina, kuri siekė būti „visuomenės puošmena“, aiškina savo akivaizdžiai (ne)feministinę strategiją. „Aš esu tik moteris, ir kaip moteris neturiu galimybės pati užsidirbti pinigų.“ Kitaip tariant, jos ambicijos nėra tuščios, epocha pavertė jas būtinybe. Kaip teigia pati Pugh: „Eimė sako, ką nori, jai nerūpi pasekmės. Štai kodėl norėjau ją suvaidinti. Mane intriguoja drąsūs personažai, patinka vaidinti moteris, kurios turi ką pasakyti, o ne tas, kurios veikia kaip alibi antrame plane. Dar vieną stiprios moters, kuri priešinasi visuomenės pančiams, vaidmenį Pugh sukūrė čiliečio Sebastiáno Lelio „Stebukle“ („The Wonder“, 2022). Filmo herojei, iš Krymo karo grįžusiai slaugytojai Lib Rait tenka susidurti su XIX a. Airijos provincijos skurdu, prietarais ir fanatišku religingumu. Ji ir airių vienuolė iškviestos stebėti badaujančią paauglę, kuri, kaip teigiama, nevalgo jau keturis mėnesius. Vietiniai gyventojai ir piligrimai ją garbina kaip šventąją. Tiktai Lib, aktorės kuriama kaip pažiūrėti stojiška, bet viduje giliai sužeista asmenybė, remiasi sveiku protu ir kai merginos, tvirtinančios, jog maitinasi tik dieviškąja mana, gyvybei pradeda grėsti pavojus, ima priešintis obskurantizmui bei fatalizmui. Deja, ši aktorės vidinė energija, dinamiškumas ir polemiškas žvilgsnis ne visuomet išnaudojamas. Pavyzdžiui, Christopherio Nolano „Openheimeryje“ („Oppenheimer“, 2023) Pugh kuriama veikėja tėra jausminga ir pakvaišusi genijaus meilužė, seriale „Sakalo akis“ („Hawkeye“, 2021) apsiriboja skambiomis frazėmis, o Olivios Wilde „Nesijaudink, brangioji“ („Don’t Worry Darling“, 2022) aktorei niekaip nepavyksta prasiskverbti pro blizgantį, satyrišką filmo apvalkalą. Tikriausiai todėl, kad nėra kur.
Sara Ahmed sugalvojo terminą feminist killjoy, kad apibūdintų žmones, kurie užduoda nepatogius klausimus, išsako būtinus argumentus ir savo (nepopuliarią) nuomonę arba jaučia „netinkamas emocijas“. „Feministės tam tikru mastu žudo džiaugsmą: jos griauna fantaziją, kad kai kur galima rasti laimę. Fantazijos nužudymas gali nužudyti jausmą. Viena vertus, Pugh trykšta gyvenimo džiaugsmu, lengvai bendrauja ir mėgsta gerai leisti laiką, kita vertus, ji nesilinksmina ten, kur jai nepatinka. Ir nors kartais dėl to sulaukia priekaištų, ji visa savo esybe parodo, kad šie dalykai vienas kitam neprieštarauja. Aktorė neigiamai atsiliepia apie grožio reikalavimus, seksizmą ar eidžizmą. Pugh kartoja, kad „kinas, kad ir koks gražus būtų, turi didžiulę įtaką tam, kaip mes save matome“. Savo feministinę diskusiją ji visų pirma plėtoja rinkdamasi filmus, kuriuose vaidins. Pugh vaidinamos veikėjos atsisako būti geromis žmonomis, meilužėmis ar dukromis - jos nenori būti geros, nes tai patriarchalinės visuomenės iš viršaus primesta norma. Taigi, „Ledi Makbet“ Katerina užmezga romaną ir nusprendžia drastiškai išsilaisvinti nuo vyro, Elžbieta de Burg suvilioja savo išrinktąjį tik po to, kai jis įgyja jos pagarbą, o Kordelija neišpažįsta meilės savo tėvui. Pugh vaidino aferistes filmuose „Slaptas keleivis“ ir „Nutildyti blogį“, bet išplėtojo tokio tipo personažą tik seriale „Mažoji būgnininkė“. Čia ji suvaidino Čarli, britų mėgėjų teatro aktorę, personažą, kuris yra dviprasmiškas nuo pradžios iki pabaigos. Pirmoji serija prasideda keista tardymo scena: mergina pasakoja apie situaciją su vaikinu, su kuriuo susikibo muštynėse - tokių sensacijų paieškos, pasirodo, yra jos spiritus movens. Ji kilusi iš geros vidurinės klasės šeimos, tačiau sugalvoja dramatišką istoriją, domisi radikaliais politiniais judėjimais, palieka draugus Graikijoje ir leidžiasi į kelionę su paslaptingu nepažįstamuoju, o galiausiai nusprendžia imtis gyvenimo vaidmens ir tapti „Mosado“ šnipe, nes tai tiesiog patrauklus iššūkis be jokių įsitikinimų. Čarli seksualumas taip pat svarbi serialo tema - erotiškumas yra impulsas, kuris ištraukia ją iš snaudulio, suteikia jėgų ir taip leidžia kovoti su patriarchalinėmis normomis. Čarli traktuojama kaip „šliundra“, neverta pagarbos ir meilės, kurios kūną galima valdyti savo nuožiūra. Be to, ją kursto „nenukreiptas pyktis“ ‒ ji dažnai susierzina, supyksta, sprogsta ir priverčia agentus, vadovaujančius operacijai, suvokti, kaip jie ja naudojasi.
Taip pat skaitykite: Filmo „Taip gimė žvaigždė“ analizė
Pugh nusifilmavo BBC trumpametražiame filme „Pagrindiniai moterų vaidmenys“ („Leading Lady Parts“, rež. Jessica Swale, 2018), kurio pavadinime esantis žodis parts sąmoningai dviprasmiškas ir reiškia tiek vaidmenis, tiek kūno dalis. Filme groteskiškai parodytas aktorių atrankos procesas. Prieš galėdama prabilti, Pugh vaidinama aktorė išgirsta: „Ar galite būti lieknesnė? Žinote, moteriška - jautri, švelni ir liekna.“ Tai komentarai, su kuriais Pugh susidūrė ir tebesusiduria, girdėdama replikas apie savo svorį (per didelis), krūtinę (per maža), šlaunis (per storos) ar kūno plaukuotumą (esamas). Pugh ne tik atsisakė prisitaikyti prie industrijos reikalavimų ir kai kurių žiūrovų lūkesčių, bet netgi ėmė pabrėžti šiuos „trūkumus“. Filme „Šeimos kova“ („Fighting with My Family“ rež. Stephen Merchant, 2019) jos vaidinama Saraja taip pat susiduria su kūno gėdinimu, kuris priverčia imtynininkę keisti save ‒ nuo plaukų spalvos iki asmenybės. Atvirumas ir savęs priėmimas Pugh atveju neapsiriboja vien išvaizda, bet apima ir tai, kokia ji yra, o tai ją skatina suteikti savo asmenybės bruožų kad ir „Marvel“ filmo veikėjai. Filme „Juodoji našlė“ („Black Widow“, rež. Jelenos humoro jausmas taip pat iš dalies yra savireferentiškas: ji juokauja akmeniniu veidu, taip išreikšdama savo emocijas. Tai įdomu, nes vienas svarbiausių Pugh karjeroje vaidinamų personažų - Deni „Saulės kulte“ - išgyvena gedulą, kenčia nuo potrauminio streso sindromo, patiria panikos priepuolius ir „taškosi“ šiomis emocijomis aplinkoje, kuri ne visai nori ar geba jas priimti. Moterų kolektyvinio verksmo scena arba finalinė ekstazė yra ne tik Pugh meninio ekscentriškumo demonstravimas, tai susiję ir su savęs priėmimu. Pugh pasitikėjimas savimi dažnai stebina už ją vyresnes aktores ir režisierius, pavyzdžiui, Scarlett Johansson yra sakiusi, kad Florence jai padarė įspūdį, „nes ji tikrai yra savo kailyje. Ji neįtikėtinai tvirtai stovi ant žemės, yra tokia pasitikinti savimi.“ Jai pritaria Greta Gerwig: „Mane pribloškė jos požiūris į save ir darbą. Ji tokia jauna, bet labai pasitiki savimi. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji beprotiškai talentinga.“ Iš dalies tai kartų skirtumas. Pugh priklauso vadinamajai Z kartai ‒ atvirai, tiesmukai, vertinančiai sąžiningumą, nebijančiai permainų, labiau suvokiančiai save ir norinčiai pakeisti išklerusį pasaulį (arba į jo griūtį reaguojančiai depresija). Šias savybes atspindi Pugh asmenybė. Šiai kartai taip pat būdinga tai, kad ji užaugo skaitmeninėje visuomenėje, dėl to, viena vertus, gerai pažįsta virtualųjį pasaulį, kita vertus, kūrybingai jį naudoja. Pavyzdžiui, „YouTube“ galima rasti dainų perdirbinių, kurias Pugh įrašė prieš pradėdama aktorės karjerą, o per pandemiją ji pradėjo kulinarinį kanalą „Maisto gaminimas su Flo“. Visos šios iniciatyvos (arba tiesiog linksmybės) rodo Pugh pasitikėjimą savimi, laisvę ir žaidimą pagal savo taisykles ‒ tiek gyvenime, tiek filmuose.