Sofija Kanaverskytė - iškili Lietuvos dailininkė ir scenografė, kurios kūrybinis kelias driekiasi per daugiau nei pusę amžiaus. Jos darbai paliko gilų įspūdį Lietuvos kultūrai, o kūrybinis palikimas yra tikrai įspūdingas. Šiame straipsnyje panagrinėsime svarbiausius jos gyvenimo ir kūrybos etapus, pradedant nuo darbo teatre ir susidomėjimo tekstile, baigiant knygos išleidimu ir kitomis veiklomis.
Kūrybinės veiklos pradžia ir darbas teatre
Po studijų Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Dailės akademija) Sofijos Kanaverskytės keliai susikirto su Juozu Miltiniu, Lietuvos teatro legenda ir Panevėžio teatro įkūrėju. Šis susitikimas tapo reikšmingu etapu jos kūrybiniame gyvenime.
Darbas Panevėžio dramos teatre
Iš pradžių S. Kanaverskytės ir J. Miltinio santykiai Panevėžio dramos teatre buvo harmoningi, netgi romantiški, tačiau vėliau režisierius jaunai scenografei ėmė reikšti vis daugiau priekaištų, užgauliai kabinėtis, jų nuomonės dažnai nesutapdavo. Jam nepatiko viskas - eskizai, dekoracijos, kostiumai. Be to, vienvaldis teatro lyderis ėmė reguliuoti ir Sofijos asmeninį gyvenimą. S. Kanaverskytė bandė teisintis, kad dirba nuoširdžiai, bet J. Miltinis atšaudavo: „Kurmis savo urvą irgi rausia nuoširdžiai, bet kas iš to?“. Slegiama tokios aplinkos Sofija pasiprašė atleidžiama. Panašiu keliu pasuko ir ryškiausi Panevėžio teatro aktoriai Stasys Petronaitis bei Algimantas Masiulis, kurie taip pat neištvėrė J. Miltinio diktatūros. Galima tik spėlioti, kas labiausiai prisidėjo prie itin talentingo, jautrios sielos aktoriaus Broniaus Babkausko gyvenimo tragedijos - jis pats pasitraukė į Anapilį.
Persikėlusi gyventi į sostinę, S. Kanaverskytė ilgėjosi Panevėžio, prisiminė ne tik J. Miltinį, jo ekstravagantiškas keistenybes, bet ir vertingas pamokas. Viename savo laiške draugei ji rašė: „Gal praėjus daugeliui metų aš jam pasakysiu: „Maestro, jūs buvote mano slapčiausia meilė, uždaryta narve. Kita pusė širdies, „perdurta durklu“, iškeliavo į Vilnių.“
Darbas Jaunimo teatre Vilniuje
Pakviesta dirbti dailininke statytoja į Vilniuje besikuriantį Jaunimo teatrą, Sofija kurį laiką dvejojo. Po J. Miltinio muštro jai atrodė, kad jau nieko nesugeba, nesupranta, nebevaldo nei pieštuko, nei teptuko. Tačiau po pirmųjų darbų sostinėje nepilnavertiškumo jausmas išnyko. Režisierės Aurelijos Ragauskaitės vadovaujamam Jaunimo teatrui S. Kanaverskytė netgi sukūrė firminį ženklą - emblemą, kuri beveik nepasikeitusi tarnauja iki šiol.
Taip pat skaitykite: Sofijos Rotaru: nuo pradžių iki šlovės
Iš viso S. Kanaverskytė šalies teatrų scenose sukūrė daugiau kaip 80 įvairių scenografijos projektų.
Pedagoginė veikla
S. Kanaverskytė taip pat užsiėmė pedagogine veikla, dėstė Lietuvos dailės instituto ir Konservatorijos Klaipėdos fakultetų studentams.
Susidomėjimas tekstile ir parodos
Atitolusi nuo teatro ir masinių renginių, Sofija Kanaverskytė susižavėjo tekstile ir surengė apie 30 personalinių parodų. Susidomėjusi batika ir sendinta aliejine tapyba, ji sukūrė įspūdingų kūrinių.
Vėliavų ciklai
Tarp įsimintiniausių darbų - vėliavų ciklas „Lietuvos valdovai“, kuriame pavaizduotos istorinės asmenybės: karalius Mindaugas ir jo žmona Morta, didieji kunigaikščiai Algirdas, Kęstutis, Gediminas, Vytautas, Jogaila, Kazimieras. Kitą vėliavų ciklą S. Kanaverskytė skyrė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Jame iš tekstilės skiaučių, batika dekoruotų audinių ir įvairiaspalvių siūlų ji nutapė tautinio atgimimo sąjūdžio, valstybingumo ir nepriklausomybės puoselėtojų, iškilių visuomenės ir kultūros veikėjų, sovietinei okupacijai pasipriešinusių garsių rezistentų atvaizdus.
Sofijos vėliavose įamžinti Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Steponas Darius ir Stasys Girėnas, Juozas Lukša-Daumantas, Tėvas Stanislovas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Justinas Marcinkevičius ir kitos žymios asmenybės.
Taip pat skaitykite: Sofijos Rotaru gyvenimas ir karjera
Dar vienas jos vėliavų ciklas skirtas Lietuvos prezidentams - Antanui Smetonai, Daliai Grybauskaitei, dabartiniam šalies prezidentui Gitanui Nausėdai, buvusiam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir dviejų kadencijų prezidentui Valdui Adamkui. Netgi šeštojo Lietuvos prezidento Rolando Pakso, pašalinto iš pareigų per Seimo inicijuotą apkaltos procesą, atvaizdas pavaizduotas vėliavoje. S. Kanaverskytė teigė, kad tokie darbai įprasmina dabarties ir praeities jungtį.
Asambliažai ir koliažai
Menininkė nesustoja kurti ir toliau. Neseniai kartu su jauna klaipėdiete dailininke R. Cibauskaite surengtoje parodoje „Kontrastai“ ji pristatė 12 asambliažų, kuriuos pati vadina koliažais. Juose naudojami įvairūs šiuolaikiniai artefaktai - dantų krapštukai, kokteilių šiaudeliai, šakelės, audiniai, monetos, papjė mašė technika ir tekstilė.
Kūrybos įamžinimas knygoje „Gyvenimas gražus“
Uostamiesčio Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje vykusiame kūrybos vakare atsiskleidė dar viena S. Kanaverskytės talento pusė - paaiškėjo, kad menininkė įvaldžiusi ir rašytojos plunksną. Už kūrybą ir gyvenimo nuopelnus jai buvo suteiktas garbingas Klaipėdos kultūros magistro vardas.
S. Kanaverskytę į beletristiką pastūmėjo pažintis su klaipėdiete skulptore Violeta Skirgalaite - jos abi buvo bendramokslės, vienmetės, susipažinusios Vilniaus dailės instituto prieangyje, pirmąją stojamųjų egzaminų dieną. Studijuodamos Vilniuje jos tapo geriausiomis draugėmis, o jų ryšiai nenutrūko ir baigus mokslus.
Ilgametė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovė V. Skirgailaitė kažkada pagelbėjo atvykusiai į uostamiestį ir neturėjusiai kur gyventi Sofijai - priglaudė studijų draugę su dukrele savo dviejų kambarių bute. „Jau buvome solidaus amžiaus damos, kai Violeta parodė, nepatikėsit, apie šimtą išsaugotų mano laiškų, rašytų jai, kai dar dirbau Panevėžio dramos teatre. Skaičiau juos ir prieš akis plaukė įvykiai, pokalbiai, jaunystėje išgyventos dramos. Tuomet ir nusprendžiau išbandyti jėgas atsiminimų žanre“, - knygos atsiradimo aplinkybes atskleidė S. Kanaverskytė.
Taip pat skaitykite: Draugystė istorijoje: Sofija ir Kleopatra
„Gyvenimas gražus“ - gal kiek ironiškas S. Kanaverskytės autobiografinės knygos pavadinimas. Vaikystę praleidusi Perekšlių kaime netoli Panevėžio, ji dar matė ginkluotus stribus, kurie šlavė pasiturinčių valstiečių svirnus ir varė juos į kolūkius. „Tėvas nenorėjo stoti į kolūkį, neiškentęs įtampos išėjo iš namų - pasislėpė nuo vienų ir kitų. Tada mūsų sodybą užgriuvo vadinamieji „liaudies gynėjai“, išsivežė motiną. Neiškvotę, kur pradingo tėvas, uždarė ją į kalėjimą Šilutėje. Daugiavaikė šeima liko be maitintojų“, - pasakojo S. Kanaverskytė.
Knygoje „Gyvenimas gražus“ atgyja ne tik S. Kanaverskytės vaikystė, studijos, darbas teatruose, spektakliai, jų scenografijos, masiniai renginiai, garsūs aktoriai ir režisieriai, su kuriais jai teko bendrauti. Autorė prisimena ir skausmingai apmąsto kūrybos prasmę, sudėtingą menininko profesiją ir pašaukimą. Kai kurie S. Kanaverskytės atsiminimų puslapiai paženklinti tragiškais įvykiais, psichologinėmis dramomis, artimųjų praradimais ir dvasiniais sukrėtimais. Tačiau menininkė įpratusi į visas negandas žvelgti filosofiškai, visada tikėdamasi, kad bus geriau.
Kita veikla ir pomėgiai
Jūros šventės Klaipėdoje
S. Kanaverskytė beveik du dešimtmečius apipavidalindavo Jūros šventes Klaipėdoje. Pasitelkusi gabius studentus, ji siekė išvaduoti masinius renginius viešosiose erdvėse nuo įsišaknijusių sovietinės propagandos ir agitacijos stereotipų, svajojo juos pakylėti iki braziliškų karnavalų lygio.
Darbas Klaipėdos universitete
Tuo pat metu ji darbavosi uostamiestyje įkurtoje Dailės instituto Vizualinio dizaino katedroje, dėstė Klaipėdos universiteto Menų fakultete.
Kūrybinės dirbtuvės ir socialinės akcijos
Nuo meno pasaulio ji nenutolo: dailės mokykloje dėstė tapybą, inscenizavo mėgėjiškus spektaklius. Dar viena Sofijos iniciatyva - prieš kelis dešimtmečius sumanyta socialinė akcija „Ant gerumo sparnų“. Jos paraginti uostamiesčio menininkai kasmet mielai dovanojo savo kūrinius Klaipėdos jūrininkų ligoninei, kuriais puošiami koridoriai, ligonių palatos ir gydytojų kabinetai. Tenykštėje meno galerijoje jau sukaupta daugiau kaip 600 įvairių darbų.
Pomėgis siūti
S. Kanaverskytė nuo jaunumės moka ir mėgsta kurti rūbus. „Pati sau rūbus siuvu nuo 10-ies metų. Viską pasisiuvu: ir paltus, ir kostiumėlius. Siuvau ne tik sau, bet ir miesto ponioms. Pavyzdžiui, Zitai Tallat-Kelpšaitei siūdavau rūbus, kuriais ji stebindavo Klaipėdą. Tarybiniais metais, kai nieko negalėdavome nusipirkti, rengdavausi savo siūtais rūbais ne tik pati, bet ir puošdavau stilingiausias Klaipėdos damas, tarp kurių buvo ir aktorių. Pasiūdavau ir dukrai“, - pasakojo menininkė.
Kalėdiniai sveikinimai
Dar vienas neeilinis S. Kanaverskytės pomėgis - kalėdinių sveikinimų kūrimas. 2021-ųjų Kalėdoms ji sukūrė 75 sveikinimus, kurių negalima vadinti tiesiog atvirukais. Tai atskiri meno kūriniai iš karoliukų, juostelių, įvairiausių skiautelių ir kitų dekoratyvinių dalykų.
Svarbiausi kūrybiniai darbai
S. Kanaverskytė viena užaugino dukrą, kuriai buvo vos šešeri, kai ji neteko tėčio. Menininkė džiaugiasi, kad kūrybiškumo geną perdavė ir dukrai, ir anūkei.
Jei kūrybą galima būtų paversti skaičiais, S. Kanaverskytės nuveiktus darbus apibūdintų tokia statistika: ji yra sukūrusi scenografijas 80-iai spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose, surengusi 30 savo darbų parodų, kuriose eksponavo dekoratyvinės tekstilės, tapybos, piešimo, dizaino ir teatrinio meno grafinius kūrinius.
Vienu reikšmingiausių savo darbų autorė laiko tris dekoratyvinių vėliavų ciklus „Lietuvos valdovai“, „Lietuvos didieji“ ir „Lietuvos Respublikos Prezidentai“, sutalpintus į leidinį „Vardan tos“. Visi šie kūriniai skirti Lietuvos istorijai.
„Reikšmingiausias mano darbas Klaipėdai - tai, kad 18 metų buvau Klaipėdos jūros švenčių karnavalo vyriausiąja dailininke. Mums pavyko iš šių karnavalų išstumti sovietinį politinį agitacinį turinį, ėmėmės kurti lietuvišką šventės eisenų kryptį, akcentuoti tautinius, etnografinius ir pajūrio motyvus. Taip stengėmės kelti lietuvišką dvasią. Paskutinė mano surengta šventinė eisena įvyko 2000-aisiais. Dariau tai su Renginių režisūros katedros studentais dar iki Klaipėdos universiteto įkūrimo“, - teigė S. Kanaverskytė.
2012 m. pavasarį Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpė savaitgaliais primindavo nedidelę televizijos studiją, kur vykdavo projekto „Vieninteliai ir nepakartojami“ - Klaipėdos teatralų kūrybos vakarai - susitikimai. Šiuos „vienintelius ir nepakartojamus“ Bernardinai TV jau pristatė. Artistiškos ir spalvingos asmenybės S. Kanaverskytės kūrybos vakaras praplėtė sumanymo horizontus, kadangi menininkės gyvenimo ir kūrybinių darbų vieta neapsiriboja vien uostamiesčiu.
tags: #sofija #kanaverskyte #gime