Įvadas
Socialinė apsauga motinystės atveju Lietuvoje yra svarbi valstybės politikos dalis, siekiant užtikrinti motinų ir vaikų gerovę. Ši sistema apima įvairias priemones, tokias kaip finansinė parama, sveikatos priežiūros paslaugos, atostogos ir lengvatos, skirtos padėti motinoms derinti šeimos ir profesinius įsipareigojimus. Straipsnyje apžvelgiama socialinės apsaugos sistema Lietuvoje, daugiausia dėmesio skiriant motinystės apsaugos priemonėms, problemoms ir perspektyvoms.
1. Motinystės Apsaugos Priemonės
Motinystės apsauga Lietuvoje apima kelias pagrindines sritis: motinų ir kūdikių sveikatos priežiūrą, motinystės atostogas, vaiko priežiūros paslaugas, motinoms teikiamas lengvatas ir teises, bei motinystės ir profesinės veiklos derinimo klausimus.
1.1. Motinų ir Kūdikių Sveikata
Valstybė užtikrina motinų ir kūdikių sveikatos priežiūrą nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu. Tai apima nemokamas medicinines konsultacijas, tyrimus ir stacionarinį gydymą, būtinąją pagalbą. Motinų ir vaikų sveikatos priežiūra yra prioritetinė sritis, skatinanti sveiką nėštumą, saugų gimdymą ir tinkamą kūdikio vystymąsi.
1.2. Motinystės Atostogos
Motinystės atostogos Lietuvoje yra skirstomos į nėštumo ir gimdymo atostogas bei vaiko priežiūros atostogas.
1.2.1. Nėštumo ir Gimdymo Atostogos
Nėštumo ir gimdymo atostogos suteikiamos moterims prieš ir po gimdymo. Jų trukmė yra 126 kalendorinės dienos (70 dienų iki gimdymo ir 56 dienos po gimdymo). Jei gimdymas buvo komplikuotas arba gimė daugiau nei vienas vaikas, atostogų trukmė po gimdymo pailgėja iki 70 dienų, o bendra atostogų trukmė - iki 140 dienų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos motinystės socialinė apsauga
1.2.2. Pašalpa Nėštumo ir Gimdymo Atostogų Metu
Nėštumo ir gimdymo atostogų metu motinoms mokama pašalpa, kompensuojanti prarastą darbo užmokestį. Pašalpos dydis siekia 77,58 % nuo kompensuojamojo uždarbio. Pašalpa mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų.
1.2.3. Vaiko Priežiūros Atostogos
Pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, motina (arba tėvas, globėjas) turi teisę į vaiko priežiūros atostogas, kol vaikui sueis 3 metai. Šios atostogos gali būti skaidomos į dvi dalis:
- Pirmoji dalis: Iki vaikui sueis 1 arba 2 metai (pasirenka pats asmuo). Šiuo laikotarpiu mokama vaiko priežiūros pašalpa.
- Antroji dalis: Nuo 1 arba 2 metų iki vaikui sueis 3 metai. Šiuo laikotarpiu pašalpa nemokama, tačiau išsaugoma darbo vieta.
1.2.4. Pašalpa Vaiko Priežiūros Atostogų Metu
Vaiko priežiūros pašalpa mokama tol, kol vaikui sueina 1 arba 2 metai. Pašalpos dydis priklauso nuo pasirinkto laikotarpio:
- Jei pasirenkama atostogauti iki vaikui sueis 1 metai: Mokama 100 % kompensuojamojo uždarbio dydžio pašalpa.
- Jei pasirenkama atostogauti iki vaikui sueis 2 metai: Pirmaisiais metais mokama 70 %, antraisiais metais - 40 % kompensuojamojo uždarbio dydžio pašalpa.
Tėvai gali pasirinkti, kas iš jų gaus vaiko priežiūros pašalpą. Taip pat galima derinti darbą ir vaiko priežiūros atostogas, gaunant dalį pašalpos.
1.3. Vaiko Priežiūros Paslaugos
Vaiko priežiūros paslaugos apima vaikų darželius, lopšelius ir kitas ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Valstybė remia šių paslaugų prieinamumą, kompensuodama dalį išlaidų už vaiko priežiūrą. Savivaldybės taip pat prisideda prie vaiko priežiūros paslaugų plėtros, steigiant naujas įstaigas ir remdamos esamas.
Taip pat skaitykite: Globos ir rūpybos apžvalga Vilkaviškyje
1.4. Motinoms Teikiamos Lengvatos ir Jų Teisės
Motinoms Lietuvoje teikiamos įvairios lengvatos ir užtikrinamos tam tikros teisės, siekiant palengvinti motinystę ir apsaugoti nuo diskriminacijos darbe.
1.4.1. Išmokos, Kompensacijos ir Kitos Lengvatos
Be jau minėtų pašalpų, motinoms gali būti teikiamos vienkartinės išmokos gimus vaikui, kompensacijos už vaiko priežiūros išlaidas ir kitos lengvatos. Savivaldybės gali teikti papildomą paramą socialiai remtinoms šeimoms.
1.4.2. Motinų Teisės ir Diskriminacija Darbe
Darbo kodeksas gina motinų teises ir draudžia diskriminaciją dėl nėštumo ar motinystės. Darbdaviai negali atleisti nėščių moterų ar motinų auginančių vaikus iki trejų metų, išskyrus įmonės likvidavimo atvejus. Taip pat užtikrinama teisė į lanksčias darbo sąlygas, papildomas pertraukas žindymui ir kitas lengvatas.
1.5. Motinystės ir Profesinės Veiklos Derinimo Problemos
Nepaisant valstybės pastangų, motinoms vis dar kyla sunkumų derinant motinystę ir profesinę veiklą. Tai lemia nepakankamas vaiko priežiūros paslaugų prieinamumas, stereotipai darbo rinkoje ir darbo kultūra, ne visada palanki šeimai. Svarbu toliau gerinti socialinę infrastruktūrą ir keisti požiūrį į motinystę, kad moterys galėtų sėkmingai realizuoti save tiek šeimoje, tiek profesinėje srityje.
1.6. Tyrimo Tikslas ir Uždaviniai
Siekiant geriau suprasti motinystės apsaugos situaciją Lietuvoje, atliekami įvairūs tyrimai. Jų tikslas - įvertinti esamos sistemos efektyvumą, nustatyti problemas ir pasiūlyti sprendimus. Tyrimų uždaviniai apima:
Taip pat skaitykite: Globos namų gerovės užtikrinimas
- Motinų nuomonės apie socialinės apsaugos priemones išsiaiškinimą.
- Vaiko priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės analizę.
- Diskriminacijos dėl motinystės atvejų identifikavimą.
- Siūlymų dėl socialinės apsaugos sistemos tobulinimo teikimą.
2. Tyrimo Metodika
Tyrimai apie socialinę apsaugą motinystės atveju Lietuvoje atliekami naudojant įvairius metodus.
2.1. Tyrimo Metodas
Dažniausiai naudojami kiekybiniai (apklausos, statistinė analizė) ir kokybiniai (interviu, fokus grupės) tyrimo metodai. Apklausos leidžia surinkti duomenis iš didelės respondentų grupės, o interviu ir fokus grupės suteikia galimybę giliau suprasti motinų patirtis ir nuomones.
2.2. Tyrimo Atranka
Tyrimo atranka priklauso nuo tyrimo tikslo ir uždavinių. Dažniausiai atrenkamos motinos, auginančios vaikus iki trejų metų, taip pat darbdaviai, socialiniai darbuotojai ir ekspertai.
2.3. Tyrimo Eiga ir Organizuotumas
Tyrimas paprastai apima kelis etapus:
- Tyrimo plano parengimas: Formuluojamas tyrimo tikslas, uždaviniai, hipotezės, pasirenkami tyrimo metodai ir atrankos būdai.
- Duomenų rinkimas: Atliekamos apklausos, interviu, fokus grupės, renkami statistiniai duomenys.
- Duomenų analizė: Apdorojami ir analizuojami surinkti duomenys, daromos išvados.
- Rezultatų pristatymas: Parengiama tyrimo ataskaita, pristatomi rezultatai suinteresuotoms šalims.
3. Tyrimo Rezultatai
Tyrimų rezultatai leidžia įvertinti socialinės apsaugos sistemos efektyvumą ir nustatyti tobulintinas sritis.
3.1. Rezultatų Pristatymas
Tyrimų rezultatai dažnai parodo, kad motinos teigiamai vertina motinystės atostogas ir pašalpas, tačiau susiduria su sunkumais ieškant vaiko priežiūros paslaugų ir derinant darbą su šeima. Taip pat nustatoma diskriminacijos dėl motinystės atvejų darbo rinkoje.
3.2. Rezultatų Aptarimas
Tyrimų rezultatai aptariami su suinteresuotomis šalimis, siekiant rasti sprendimus ir tobulinti socialinės apsaugos sistemą. Svarbu atsižvelgti į motinų poreikius ir užtikrinti, kad socialinės apsaugos priemonės būtų prieinamos ir efektyvios.
4. Socialinės Apsaugos Sistemos Lietuvoje Istorinė Apžvalga
Lietuvos socialinės apsaugos sistema turi ilgą ir sudėtingą istoriją, kurią formavo politinės, ekonominės ir socialinės sąlygos.
4.1. Priešistorė: Nuo Carinės Rusijos Iki Nepriklausomos Lietuvos
Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus. Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo.
1918-40 nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos. Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims. Priimti Pasižymėjusių visuomenės veikėjų pensijų, Karių pensijų (abu 1925), Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų (1926) įstatymai. Pensinis amžius nebuvo nustatytas, išeiti į pensiją buvo galima turint 25 metų darbo stažą. Jei iš tarnybos buvo pasitraukiama dėl sveikatos, šio stažo nebuvo reikalaujama. Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą, t. p. Per 20 metų socialinę apsaugą mėginta garantuoti pagrindinėms socialinės rizikos grupėms. To padaryti nepavyko: ligonių kasose buvo apdrausta tik apie 3 % gyventojų, sveikatos draudimas nebuvo taikomas žemės ūkio darbuotojams, dirbantieji privačiame sektoriuje negaudavo pensijų.
Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju. Pensinis darbininkų ir laisvųjų profesijų atstovų aprūpinimas buvo tik svarstomas. Pirmenybė buvo teikiama pramonės darbininkų draudimui ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, mažiau rūpintasi neįgalumo ir senatvės draudimu (tai būdinga korporacinei, arba vokiškajai, socialinės apsaugos krypčiai).
4.2. Sovietinis Laikotarpis: Centralizuota Sistema
SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Industrializacija, kuri laikoma šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos formavimosi pagrindiniu veiksniu, Lietuvoje vyko pokario metais. Nuo 1956 visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams. Kai kurių profesijų (kurios buvo laikomos nepalankiomis sveikatai) darbuotojams ir asmenims, dirbusiems sunkiomis gamtinėmis sąlygomis (pvz., Tolimojoje Šiaurėje), buvo taikomos išimtys, jie į pensiją buvo išleidžiami keleriais metais anksčiau (priklausomai nuo individualios situacijos). Parama šeimai buvo labai maža, mokama tik didelėms šeimoms (turinčioms keturis ir daugiau vaikų). Iš dalies buvo plėtojama neįgaliųjų ir vaikų institucinė globa. Pastaroji buvo taikoma ir šeimai skurstant. Sovietinės socialinės apsaugos kitas bruožas buvo įmonių įtraukimas į pagalbos teikimą darbuotojų šeimoms ir socialinės apsaugos kai kurių funkcijų perdavimas profsąjungoms (tai vertintina kaip Vakarų šalių socialinės apsaugos profesinių sistemų ir socialinės savivaldos imitavimas). Ekonominiai reikalai kai kuriais atvejais t. p. buvo siejami su socialine apsauga (dirbtinai palaikomas kainų stabilumas ir visuotinis užimtumas, pirmojo būtinumo prekių mažos kainos). Sovietinė socialinė apsauga turėjo panašumų su korporacine (vokiškąja) gerovės sistema.
4.3. Nepriklausomybės Atkūrimas ir Reformos
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paveldėta socialinės apsaugos sistema struktūriškai buvo derinama prie rinkos ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos. Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės; tai ypač pajuto kaimo gyventojai, nes iki tol teikta kolūkių socialinė parama jiems buvo labai reikšminga. 1990 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą socialinį draudimą iš profsąjungų perduoti valstybei, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Valdybai pavesta vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. 1991 priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017) įtvirtino socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą. Buvo skubiai parengti ir priimti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos įstatymai, bet iki 1994 pensijos buvo skiriamos ir mokamos pagal 1956 Pensijų įstatymą (jį nuolat papildant ir taisant). Iš pradžių socialinė apsauga buvo keičiama lyginant su paveldėta sovietine sistema, t. y. didinant paramą (priimti įstatymai įtvirtino labai panašios struktūros ir panašaus masto socialinės apsaugos priemones, galiojusias sovietinėje sistemoje).
Nuo 1995, kai ypač pasireiškė ūkio pertvarkymo sunkumai, gamybos smukimas, hiperinfliacija, nedarbas, šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo padariniai, paramos šeimai ir naujojoje pensijų sistemoje atsirado griežtų reikalavimų pretenduojantiems į socialines išmokas, o infliacijos nulemti išmokų dydžiai buvo įtvirtinti ir įstatymais. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (2000, nauja redakcija 2017) nustatė teisę į ligos ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo, mokėjimo ir kitas sąlygas. Dėl naujų ekonominių ir politinių sąlygų 1990 buvo pripažinta nedarbo socialinė rizika ir sukurta bedarbių rėmimo sistema, pripažinta infliacijos grėsmė ir sukurta minimalių garantijų sistema mažas pajamas gaunantiems asmenims. Skurdo sąvoka nebuvo (ir nėra) įtvirtinta teisės aktuose, bet skurdas buvo pripažintas kaip reiškinys ir sukurta piniginės paramos bei išlaidų kompensavimo skurstantiesiems sistema. 2003 priimtas Nedarbo socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).
1997 sveikatos draudimo funkcijos atskirtos nuo socialinio draudimo ir perduotos ligonių kasoms. 1999 priimtas Pensijų fondų įstatymas (nuo 2003 Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas; nauja redakcija 2013), sudaręs galimybes steigtis privatiems pensijų fondams, bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).
4.4. Socialinio Draudimo Finansavimas
Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kurios skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo. Iki 2000 socialiniam draudimui darbdaviai mokėjo 30 % samdomųjų darbuotojų atlyginimo dydžio įmokas savo lėšomis ir 1 % buvo išskaičiuojamas iš darbuotojų algų. 2000 darbdavių įmokos padidintos iki 31 %, o darbuotojų - iki 3 %. 2006 darbdavių įmokos suskirstytos į grupes pagal įmonėje, įstaigoje, organizacijoje per metus įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, įmokų dydis nustatomas kiekvienais metais (2019 buvo keturios darbdavių grupės, kurių nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos sudarė 0,14 %, 0,36 %, 0,7 % ir 1,4 % darbuotojo darbo užmokesčio). Darbdavių lėšomis t. p. finansuojamas nedarbo socialinis draudimas (įmoka sudaro 1,31 % darbuotojo darbo užmokesčio, o sudarant terminuotą darbo sutartį - 2,03 %). Iš darbuotojų algų išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 2019 sudaro 8,72 % darbo užmokesčio pensijų socialiniam draudimui, 2,09 % ligos, 1,71 % motinystės socialiniam draudimui ir 6,98 % privalomajam sveikatos draudimui. Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis nurodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje. Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos. Dalis socialinio draudimo lėšų skiriama Užimtumo fondui (įkurtas 1991, administruoja Užimtumo tarnyba) ir Privalomojo valstybinio sveikatos draudimo fondui (administruoja Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos).
Socialinis draudimas t. p. apima kai kurias valstybines pensijas: nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio (gauna piliečiai, ypač nusipelnę Lietuvai kurdami ir plėtodami jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, gindami valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėję pasipriešinimo SSRS okupacijai dalyviai, t. p. motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki aštuonerių metų amžiaus septynis ir daugiau vaikų), pareigūnų ir karių, teisėjų.
4.5. Socialinė Parama
Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų. Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose. Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu. Pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos - senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos. Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus (iki 2011 - 60 metų moterys ir 62,5 metų vyrai; nuo 2012 moterų ir vyrų pensinis amžius palaipsniui didinamas, kad 2026 būtų suvienodintas ir sudarytų 65 metus) ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų). Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus). Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys. Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 - 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo. Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos. Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė). Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją.
4.6. Darbo Rinka ir Socialinė Apsauga
Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka. 1998-2018 darbo jėgos Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 250 000 dirbančiųjų. Socialinės apsaugos plėtros bendrasis rodiklis - socialinės apsaugos išlaidos (skaičiuojant nuo BVP). Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių. Nedarbo atveju išryškėjo tokios apsaugos neigiami padariniai. Dirbantys žmonės draudžiami nuo pajamų praradimo pavojaus nedarbo atveju, bet reikalavimas gauti išmoką yra labai griežtas, o pačios pašalpos vidutinis dydis ilgą laiką (iki 2004) sudarė tik apie 20 % vidutinės algos.
5. Darbo Pakeitimo Garantija
(Šis skyrius įtrauktas remiantis vartotojo pateikta fraze, tačiau jam reikia papildomos informacijos ir konteksto, kad būtų galima jį išplėtoti. Būtina patikrinti, ar ši garantija vis dar aktuali ir kokios jos sąlygos).
tags: #socialine #apsauga #motinystes #atveju