Aukštaičių dainos yra neatsiejama Lietuvos kultūros dalis, atspindinti šio regiono žmonių gyvenimą, papročius ir istoriją. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius aukštaičių dainų žanrus, nuo archajiškų sutartinių iki partizanų dainų, atsiradusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Aptarsime jų ypatumus, temas ir istorinį kontekstą.
Aukštaičių Liaudies Dainų Įvairovė
Lietuvių liaudies dainos yra gausiausia lietuvių dainuojamosios tautosakos dalis. Atsižvelgiant į keletą požymių, dainos grupuojamos į žanrinius skyrius. Vaikų dainos, šeimos dainos, jaunimo dainos, meilės dainos, karinės istorinės dainos, vaišių dainos skiriamos teminiu pagrindu.
Vaikų Dainos
Vaikų dainas kūrė suaugusieji ir patys vaikai. Šioje knygelėje publikuojamos 25 aukštaičių vaikų dainelės, atrinktos iš Muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos skyriaus archyvo, taip pat iš asmeninio E. Vyčino archyvo. Knygelės priede - kompaktinėje plokštelėje - visos dainelės įdainuotos vaikų. Todėl šis leidinys įdomus ne tik muzikos mokytojams, bet ir patiems tėveliams bei vaikams. „Aukštaičių dainelės vaikams“ - tai trečioji iš keturių knygelių, kurių kiekviena pristato atskiro Lietuvos regiono vaikų dainas.
Šeimos Dainos
Lietuvių liaudies šeimos dainose dainuojama apie šviesų gyvenimą tėvų namuose, bernelio ir mergelės santykius, sunkią marčios dalią, skaudų našlaičių likimą. Šiose dainose švelnūs jausmai artimiesiems, meilė tėvams, darnios šeimos idealas susipina su kupinais nevilties posmais apie įvairius rūpesčius, nuoskaudą, sunkų darbą ir vargą. Todėl šeimos dainos daug kur susiliečia su darbo, vestuvių, meilės dainomis. Ilgus šimtmečius klostėsi lietuvių šeimos papročiai ir kaupėsi žmonių atmintyje. Tai yra mūsų tautos kūrybos deimantai, kurie pasak Petro Vaičiūno, " yra sukūrusi liaudies širdis, kad mūsų šios ir būsimųjų gadynių kartos galėtų džiaugtis ir amžinai semti sau jėgų iš praeities, kuri kiekvieną tautą gaivina kaip skanus tyro šaltinio vanduo". Programa ,,Ant tėvulio dvaro" pristato Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos lietuvių liaudies šeimos autentiškas dainas ir instrumentinę muziką. Pačios seniausios iš dainų yra sutartinės, dar praeito šimtmečio pradžioje dainuotos, vienintelės išlikusios polifoninės giesmės.
Meilės Dainos
Meilės dainose apdainuojama meilės ilgesys, susitikimai, vilionės, įsimylėjusiųjų apkalbos, priekaištai, išsiskyrimas, mirtis. Dauguma meilės dainų neturi ryškaus siužeto, jos laisviau plėtojamos, būdinga ištisų posmų ar motyvų perėmimas, susipynimas su kitų žanrų dainomis. Nėra atvirai reiškiamų jausmų, meilės scenų.
Taip pat skaitykite: Aukštaičių dainos
Karinės Istorinės Dainos
Lietuvių liaudies karinėse istorinėse dainose atskleidžiamas požiūris į įvairius istorinius įvykius ir visuomeninio gyvenimo reiškinius nuo kovų su kryžiuočiais laikų iki 20 a. antros pusės. Senosioms, klasikinėms, šio žanro dainoms būdinga apibendrintas pasakojimas, dažniausiai nesusijęs su konkrečiais istoriniais faktais. Pagrindinės temos - išvykimas į karą, žinios apie kario žūtį perdavimas namiškiams, žuvusiojo gedėjimas. Vėlesnėse minima daugiau konkrečių istorinių įvykių. Joms būdingesnis realistinis mūšių, kareivių buities vaizdavimas, yra natūralistinių detalių. Vėlyviausiomis karinėmis istorinėmis dainomis laikomos 20 a.
Vaišių Dainos
Lietuvių liaudies vaišių dainos buvo dainuojamos įvairiomis progomis - per darbų pabaigtuves, kalendorines bei šeimos šventes, kaimynų suėjimus.
Baladės
Baladėse vaizduojami nekasdieniški, tragiški įvykiai: priešiški šeimos narių (vyro ir žmonos, tėvo ir dukters, marčios ir anytos, brolio ir sesers) santykiai, įvairios šeimos nelaimės, tragiškai pasibaigę mylimųjų konfliktai, dramatiškas kario gyvenimas. Jose linkstama išryškinti gyvenimo reiškinių kraštutinumus, iškelti moralines normas; būdinga lyriškumas. Dauguma baladžių siužetų yra tarptautiniai.
Talalinės
Talalinėms - trumpoms, lengvo ritmo, nesudėtingos melodijos, improvizacinio pobūdžio dainoms, daugiausia kurtoms ir dainuotoms jaunimo, - būdinga komiškas turinys. Šiais kūriniais su lengva pajuoka ar ironija vertinami aplinkos reiškiniai ir žmonės. Talalinės neturi ryškesnio siužeto, jų tematika gana įvairi, aprėpianti buities detales, dorovės reiškinius, visuomeninius ir intymius dalykus. Gausią grupę sudaro obsceniškos talalinės, kuriose gausu atvirų intymaus gyvenimo detalių, būdinga suvulgarinta kalba.
Humoristinės Dainos
Lietuvių liaudies humoristinės dainos išsiskiria pabrėžtu komizmu. Jose vaizduojant bet kuriuos reiškinius ar įvykius sudaromos juokingos situacijos, išryškinami komiški jų bruožai. Humoristinių dainų tematika įvairi: apdainuojami vyro ir žmonos santykiai, jaunimo meilės ir vedybiniai rūpesčiai, žmonių ydos, elgsena, išvaizda.
Taip pat skaitykite: Geriausi naudotų slidžių pasiūlymai
Romansai
Romansai įsitvirtino 19 a. antroje pusėje-20 amžiuje. Tai liaudies ar individualios kūrybos lyrinės dainos, jų atsiradimas siejamas su didėjančia miesto kultūros įtaka. Romanso pagrindinė tema - laiminga arba nelaiminga meilė - konkretizuojama apdainuojant įsimylėjėlių svajones, susitikimus, ilgesį, išsiskyrimą, meilės kančias, išdavystę. Gausią grupę sudaro vadinamieji žiaurieji romansai. Tai siužetinės dainos, turiniu artimos baladėms.
Literatūrinės Dainos
Literatūrinėmis dainomis laikomi poetų kūriniai, kurie, pritaikius melodiją, ima gyvuoti kaip liaudies dainos. Literatūrinėmis dainomis virto kai kurie 19-20 a. lietuvių originaliosios poezijos kūriniai ir kitų tautų poetų vertimai.
Didaktinės Dainos
Lietuvių liaudies didaktinės dainos sietinos su 19 a.-20 a. pradžios didaktinio turinio literatura. Jos išsiskiria tiesmuku pamokslavimu, pamokomu turiniu, ironija, griežtu požiūriu į žmonių dorą, etines vertybes, siekiu įvertinti kultūros ir socialinės tikrovės reiškinius.
Dainos Apie Gamta
Lietuvių liaudies dainų apie gamtą tiesioginis vaizdavimo objektas - gamta ir jos grožio keliami jausmai. Peizažo, žmonių buities ir ūkinės veiklos tam tikrų situacijų, gyvūnijos ir augalijos gyvenimo apdainavimus tiesiogiai veikė individuali poetinė kūryba. Kai kurių dainų siužetų ir atskirų motyvų atitikmenų ištakos yra lietuvių senojoje raštijoje, pasakojamojoje tautosakoje, t. p.
Žaidimų, Šokių, Ratelių Dainos
Lietuvių liaudies žaidimų, šokių, ratelių dainos išsiskiria teksto, melodijos ir judesio (apie tai lietuvių liaudies choreografija) sinkretiškumu. Jų tematika įvairi: apdainuojama jaunimo santykiai, buitis, ūkinė veikla, gamtos pasaulis. Dalis šių dainų temiškai ir funkciškai artimai susijusios su kitais dainų (kalendorinių apeigų, darbo, vestuvių, karinių istorinių) žanrais, o kartais įsiterpia į šių žanrų dainas. Kai kurios šių dainų turi talalinių, lyrinių ir humoristinių dainų bruožų.
Taip pat skaitykite: Populiariausi „Senukai“ čiuožyklų modeliai vaikams
Sutartinės: Senovinės Polifonijos Pavyzdys
Sutartinės - archajiškas aukštaičių dainavimo stilius, vienas seniausių dviejų - trijų balsų polifonijos pavyzdžių. Joms būdingi trys pagrindiniai senovinės polifonijos principai: heterofonija, paralelizmas ir kanonas bei imitacija. Seniausios užuominos apie sutartines randamos XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, tačiau pačios sutartinės surinktos XIX-XX a. Sutartinės - archajiško dainuojamosios tautosakos stiliaus dainų grupė, pasižyminti savitomis poetinėmis ir muzikinėmis raiškos priemonėmis. Pagal atlikimo būdą skiriamos vokalinės ir instrumentinės (ragais, skudučiais, kanklėmis atliekamos) sutartinės. Tai polifoninės sandaros kūriniai: atliekant sutartinę skamba du skirtingi tekstai arba melodijos. Skiriami trys pagrindiniai vokalinių sutartinių dainavimo būdai: dvejinės, trejinės, keturinės. Pagal paskirtį ir tematiką vokalinės sutartinės yra įvairių žanrinių grupių: darbo, kalendorinės, vestuvių, karinės istorinės, šeimos ir kitos. Sutartinių tematika artima ištisinėms dainoms, bet nuo jų skiriasi specifiniais priedainiais ir garsažodžiais, gausiomis stereotipinės grandininės posmų konstrukcijomis, teksto fragmentiškumu, kalbos lakoniškumu, kartojimais. Sutartinėms būdinga sinkretizmas (muzikos, žodžio ir judesio ryšys); daugiausia dainuotos Šiaurės rytų Aukštaitijoje, 20 a.
Sutartinės atliekamos dainuojant, šokant ar tik instrumentais. Dainuojant sutartines dažnai būdavo ir šokama ramiais, nuosekliais judesiais. Sutartines taip pat grodavo muzikos instrumentais: skudučiais, lumzdeliais, daudytėmis, kanklėmis. Šis unikalus dainavimo stilius liudija apie turtingą Lietuvos muzikinę praeitį ir aukštaičių gebėjimą kurti sudėtingas muzikines formas.
Dainos Kaip Gyvenimo Palydovės
Daina lietuvį lydėjo visą gyvenimą: nuo kūdikystės iki paskutinių gyvenimo dienų. Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms. Nesuskaičiuojamos dainos skambėjo jaunimo pasilinksminimo vakaruose, kur daina buvo viena iš pasilinksminimo priemonių. Šios dainos atspindėjo kasdienį gyvenimą, darbus ir šventes, būdamos svarbi bendruomenės dalis.
Tėvynės Gynimo ir Karo Dainos
Ypatingą dalį sudarė tėvynės gynimo ir karo dainos. Lietuva visą laiką buvo apsupta priešų, su kuriais nuolat reikėjo kariauti dėl Nepriklausomybės ir Laisvės. Labai populiarios tapo dainos apie bėrą žirgelį, aštrų kardą, į karą išeinantį ginti tėvynės bernužėlį. Labai daug dainų buvo sukurta Nepriklausomybės kovų metu - 1918-1920 m. Tos dainos tarpukario Lietuvoje 1918-1940 m. skambėdavo švenčių, įvairių susibūrimų metu. Tam įtakos turėjo tuometinė švietimo sistema - jaunimas buvo auklėjamas patriotine ir meilės Tėvynei dvasia.
Partizanų Dainos: Viltis ir Ryžtas Kovoti Už Laisvę
Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, jaunimas, vedinas patriotinių jausmų, pasitraukė į miškus ir su ginklu rankose stojo į beviltišką kovą su okupantais. Tuo metu pradėjo skambėti dainos nauja partizanine tematika. Daug dainų buvo pritaikyta ne tik iš Nepriklausomybės kovų laikotarpio, bet ir iš ankstesnių kovų. Partizanai pradėjo kurti naujas dainas, kuriose skambėjo ryžtas ginti Tėvynę, jos Nepriklausomybę, sunki partizano dalia, viltis ir tikėjimas pergale.
Daugelyje dainų skamba rauda motinų, kurios laimina į mišką išeinančius sūnelius, bet tiki, kad jie iškovos pergalę ir vėl Lietuva bus laisva. Dažnai partizanai apdainuoja savo mergeles, kurių prašo puošti partizanų kapus. Beveik visose partizanų dainose pradžioje skamba skausmas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos, o gale viltis, kad jų vargas ne veltui, ir Lietuva vėl bus nepriklausoma ir laisva. Daug dainų sukurta žuvusių bendražygių ir kovos draugų atminimui.
Sukurtos dainos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl tų pačių dainų yra daug variantų. Pokario metais retas kuris dainininkas užsirašydavo, nes bijojo, kad užrašai nepatektų valdžios represinėms struktūroms. Yra ir humoristinių dainų, kuriose išjuokiami išdavikai ir kolaborantai, nuėję tarnauti okupantams, liaudis juos vadino niekinamai - stribais (skrebais). Jiems skiriamose dainose skamba vien tik prakeiksmai. Šios dainos buvo ne tik kovos įrankis, bet ir būdas išsaugoti viltį ir vienybę.
Dainų Rinkėjai ir Saugotojai
Daug dainų Atgimimo metais 1988-1992 m. Ukmergės apylinkėse surinko Vaclovas Janušis. Reiškiama nuoširdi padėka Vadokliuose gyvenančiai Kazimierai Kisielienei už padainuotas ir užrašytas partizanų dainas. Ji jaunystėje buvo garsi dainininkė ir saviveiklininkė, daug dainų dainavusi su partizanais. Kazimiera Imbrasaitė-Kisielienė gimė 1926 m. Šeima buvo gausi: šešios seserys ir vienas brolis. Imbrasų namuose visad vykdavo gegužinės ir birželinės pamaldos. Vakarais rinkdavosi kaimynai, ateidavo ir partizanai. Kazimiera, būdama garbaus amžiaus, padainavo ir užrašė 98 dainas, kurios saugomos Kėdainių krašto muziejuje. Šių žmonių dėka, partizanų dainos išliko ir yra prieinamos ateities kartoms.
Partizanų Slapyvardžiai Dainose
Dainose minimi partizanų slapyvardžiai atspindi jų asmenybes ir kovas:
- Šarūnas - Juozas Survila, gimęs 1920 m., būrio vadas, apygardos štabo narys.
- Rycelis - Vytautas Verikas, gimęs 1923 m., žuvo Juodgirio miške 1949 m.
- Vilius - Klapėdos krašto vokietis, dezertyravęs iš Vermachto kariuomenės ir perėjęs pas partizanus, Vyčio apygardos partizanų štabo narys.
- Lelijavas - spėjama, kad tai Bronius Bytautas iš Giedraičių.
- Klajūnas - Bronislovas Pakalnis, gimęs 1910 m.
- Liūtas - Antanas Juzukėnas, būrio vadas, gimęs 1913 m.
- Puškinas - Vladas Ališauskas, rinktinės vado pavaduotojas, gimęs 1914 m.
- Vaitelis - Danielius Vaitelis - Briedis, Vyčio apygardos vadas, gimęs 1913 m.
- Plienas - Alfonsas Morkūnas, kapitonas, Didžiosios kovos apygardos B rinktinės vadas, vėliau apygardos vadas, gimęs 1908 m.
- Geniukas - Pranas Grigas, B rinktinės vadas, gimęs 1916 m.
- Krienas - Bronius Medelskas, kuopos vadas, gimęs 1927 m.
- Narutis - Bronius Dūda, DKA B rinktinės kuopos vadas, gimęs 1912 m.
- Baravykas - Petras Žlioba, gimęs 1923 m.
- Lakūnas - Vytautas Gricius, gimęs 1926 m.
- Saugys - Petras Ignatavičius, gimęs 1923 m.
- Uosis - Marijonas Krogertas, gimęs 1927 m.
- Erškėtis - Raudonis iš Šalnų kaimo, žuvo 1947 01 22.
- Septintas - Vytautas Mackėla, gimęs 1927 m.
- Alijošius - Povilas Kupčinakas, gimęs 1927 m.
- Ąžuoliukas (Ąžuolas) - Antanas Juogėla, Algimanto apygardos Šarūno rinktinės, Butageidžio kuopos, Tigro būrio vadas, gimęs 1913 m.
- Gintaras - Jonas Dagelis, gimęs 1903 m.
- Plienas - Juozas Špokas.
- Jūreivis - Albertas Pakenis, gimęs 1929 m.
- Šturmas - Romas Launikas, gimęs 1922 m.
- Tankistas - Antanas Stimburys, būrio vadas, gimęs 1920 m.
- Radvila - Tomas Našlėnas, gimęs 1913 m.
- Strazdelis - Jonas Rimavičius.
Aukštaičių Tarmė Dainose ir Poezijoje
Aukštaičių tarmė yra svarbi aukštaičių dainų ir poezijos dalis. Aukštaitiški žodžiai ir posakiai suteikia dainoms autentiškumo ir atspindi regiono kultūrinį identitetą. Pavyzdžiui, eilėraštis "Da ne rytas" atskleidžia aukštaičių tarmės grožį ir unikalumą:
"Da ne rytasNepatekėjus saula da nėr prasmesgaidys negieda ir nepranašaujada pradžias pasauliaa Dievui unt kelių snaudžiančias sielasspalvotus sapnus sapnuojakaip gyvena unt žemes pa sauly."
Šiame eilėraštyje naudojami aukštaitiški žodžiai ir posakiai, tokie kaip "saula", "gaidys", "unt", kurie suteikia jam ypatingo žavesio ir atspindi regiono kalbos ypatumus.
"Miškas": Naujas Balsas Aukštaitijoje
Lietuvos muzikos padangėje - naujas vardas: aukštaičių tarme kurianti grupė „Miškas“ pristato debiutinį dainos „Unt aukšta“ vaizdo klipą. Melancholiškai žaismingoje muzikos istorijoje lyg kaleidoskope dėliojasi persipinančios žmogiškosios patirtys. Klipo kūrėjai neslepia - vienu kadru nufilmuoti šį vizualų dainos atspindį nebuvo lengva. „Dainuojant tarmiškai atsirado jausmas, kad nebeliko už ko pasislėpti, viskas tapo labiau matoma, tikra ir atvira. Gimus ir augus Anykščiuose, bet vėliau pusė gyvenimo praleidus Vilniuje, tarmė tarsi grąžino atgal į vaikystę. „Patinka palikti klausytojui galimybę susikurti savo prasmę paliekant gausybę kabliukų už kurių galima kabintis bekuriant savą dainos supratimo versiją. Mano galva, parašyti dainą kurios tema yra akivaizdi ir aiški, labai dažnai gali būti nuobodu ir neįdomu. Visai į kitas erdves prasmių ieškojimui, nei dainos žodžiai ar klipas, nukreipia ir singlo viršelis“, - tvirtina T. Obelenis. „Lyg nuo aukšto kalnelio, iš šono stebime gyvenimo mozaiką: mus pačius primenančios avys, tarp jų savo gyvenimu užsiimančios žmonių figūros. Džiaugiuosi, kad aukštaitiškai atliekamą muziką pavyko nufilmuoti Tito gimtinėje, ant Aukštaitijoje esančios kalvelės, tarp aukštaitiškų avių. Tai tapo ir didele pagalba, nes mus į savo ganyklas priėmę žmonės - Tito draugai. L. Udra teigia, kad didžiausias iššūkis kuriant vaizdo klipą buvo užkoduotas pačioje idėjoje - masinės scenos, kurią sudarė apie 100 avių, keliolika žmonių, vaikai ir ponis, nufilmavimas vienu kadru. „Esu dėkinga, kad Titas manimi patikėjo ir leidosi į šią avantiūrą. Laikausi tokio principo: jei galiu dalykus įsivaizduoti savo galvoje, reiškia, juos įmanoma perkelti į ekraną. Labai palaikė ir operatorius Nikolas, kuris vienintelis neabejojo - tikrai padarysim. „Audra pasibaigė tik artėjant saulėlydžiui. Visiems reikėjo susimobilizuoti ir be repeticijų šokti tiesiai į filmavimą. „Su Titu buvo šiek tiek kitaip, nes tai jo pirmasis muzikinis klipas, o muzikinis kelias viešumoje dar tik prasideda. Mūsų pažintis prasidėjo nuo paprasčiausio žmogiško pokalbio. Taigi pirmiausia pažinau gyvą žmogų, o ne viešumai skirtą konstruktą. „Tačiau yra kita labai svarbi dalis - vaizdas visada tarnauja muzikai, privalai atliepti ir net papildyti tai, kas kalbama per dainą, pajusti patį atlikėją, jo kuriamą personą. „Pirmą grupę subūriau dar vidurinėje mokykloje. Tik paėmus instrumentą į rankas atsirado noras ne tik mokytis groti kitų dainas, bet ir kurti savo, nes man atrodė, kad tik tada atsiranda tikroji grojimo prasmė. Šiais metais savo kūrybą aukštaičių tarme viešumai nusprendęs pristatyti T. Obelenis subūrė patyrusių muzikantų kolektyvą. „Miškas gali būti visoks: kvepiantis, gydantis, bauginantis, raminantis, skambantis. Tas pats miškas ar net ta pati miško vieta gali labai skirtis priklausomai nuo paros ar metų laiko. Grupėje „Miškas“ Titui talkina profesionalūs muzikantai: klarnetu grojantis Haroldas Parulis (dar žinomas iš „Rakija Klezmer Band“ ir Roko Kašėtos grupės). Free jazz bei laisvosios muzikos improvizatorė Klaudija Indriliūnaitė, kuri grupėje groja elektrine gitara. Šiuo metu grupė įrašinėja debiutinį albumą, kuris turėtų pasirodyti kitais metais. „Miško“ planuose - ir kitas muzikinis klipas.
Aukštaičių Vaikų Dainų Pavyzdžiai
Šioje knygelėje publikuojamos 25 aukštaičių vaikų dainelės, atrinktos iš Muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos skyriaus archyvo, taip pat iš asmeninio E. Vyčino archyvo. Tarp jų galime rasti tokius pavyzdžius:
- Per visą naktelę alum lijo.
- Kur šią naktelę nakvosiu.
- Žirgą šėriau.
- Raka caka tumba ala.
- Guli pilkas akmenėlis. Sėdi tėvas ir motina.
- Ar tu pavysi raitų pulkelį?
- Vainika rutu, vainika rutu.
- Viliociau mergele trylikos meteliu.
- ar nematei kiškio?
- Ar mano mergelė miego norėjo? Vai tik jai rūpėjo, kur aug' bernelis.
- Atnešė pusryčius.
- kiaušinėlį dedantį.
- Apkaišysiu pavadėlį žaliom rūtom.
- Ir užaugo prasčiokėlis.
- Augin tėvas du sūneliu, du sūneliu. Tarė tėvas: artojėliai, artojėliai.
- Pas teveli sunaitelis.
- gražiosios mano, rido. stygų kojytės, rido.
- Reiks karan joti.
- Pasikaise, pasikaise, pasikaise, sijuoną.
- Nekalbejus, ne! Susigundziau!
- Žaliajam sodely. Tėvelis sūnelį.
- siuvo pačiai čeverykus.
- Dar nejok, dar sustok, dar mėnulis teka. Aš girdėjau, aš girdėjau, ką tėvelis šneka.
- Vilniaus laukai dobilio. Vilniaus laukai, dobilio?
- du karveliai klane gėrė.
- Pakol aš išausiu.
- eina miltų maltų.
- Žalių rūtų sėklelių.
- Nors mažutį trupinėlį.
tags: #rytu #aukstaiciu #vaikiskos #dainos