Romas Zakarevičius - legendinės įmonės „Stikliai“ bendraturtis, verslininkas, kulinaras, mėgstantis gamtą ir vertinantis nuoširdų bendravimą. Jo gyvenimas - tai nuolatinis judėjimas, kupinas idėjų ir geros nuotaikos. Ši biografija atskleidžia jo kelią, pradedant nuo sovietmečio, kai buvo įkurtas „Stiklių“ kooperatyvas, iki šiandienos, kai jis sėkmingai derina verslą su pomėgiu ūkininkauti.
Gimtadienio tradicijos ir netikėtos staigmenos
Įprastai Romas Zakarevičius gimtadienį mini liepos pradžioje, artimiausių bičiulių ir brangių žmonių apsuptyje. Į „Stiklių“ restoraną susirenka gėlėmis nešini svečiai, jie mėgaujasi nuoširdžia kompanija, vėlyvais pusryčiais ar taure šampano. Tačiau kartais gyvenimas pateikia netikėtumų.
Štai vienais metais, gegužės 28-ąją, tikrąją gimimo dieną, R.Zakarevičius sulaukė ilgamečių bendražygių, verslo partnerių Anos ir Aleksandro Ciupijų staigmenos - išpuoselėtoje sodyboje Molėtų rajone jis buvo priverstas pamerkti bene 100 rožių.
„Maniau, kad šis gimtadienis turėtų būti tylus. Toks ir išėjo, bet per prievartą. Ne tie metai, kad švęstum labai prabangiai. Nori nenori, tačiau teks šventę nukelti vėlesniam laikotarpiui. Bent jau pakelti po taurę šampano“, - šyptelėjo R.Zakarevičius.
Į pokalbį įsitraukusi A.Ciupij negailėjo švelnių žodžių ilgamečiui draugui: „Šiandien pas mus šventė - atėjo taip ilgai lauktas pavasaris, vis labiau juntama ir vasara, o čia dar Romo gimtadienis! Jis visada labai pozityvus, mielas, šiltas, artimas mūsų žmogus - todėl ir rožių gavo šiandien apie šimtą! Ne tik mes jį nustebinome, bet ir jis mus. Kokį tortą mums paruošė!“
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Tiesa, Romas išsidavė - gimtadieniui ruoštas „Pavlovos“ tortas iš traškaus morengo nepavyko taip, kaip tikėjosi: „Šiek tiek subliūško, eina švilpt!“
Ponia Ana draugui ir verslo partneriui neleido kuklintis: „Tortas labai gražus! Žinote, gyvenimas kiekvieną kartą parodo, kas yra svarbiausia. Tegul aplink būna geri žmonės, tegu jie būna sveiki, o mus džiugina saulė, gėlės“.
R.Zakarevičius gimtadienio sveikinimus tais metais priėmė per atstumą: „Draugai skambina virtualiai, šampano butelius taip pat siunčia virtualiai. (Juokiasi.) Šie metai tikrai kitokie, kelionės liko tik svajonėse ar televizoriaus ekrane. Nieko, mes dar jauni - atsiimsime! Nesakysiu banalybių, kad sau linkiu sveikatos ir viso kito.“
Romas Zakarevičius prisiminė, kad pats įsimintiniausias buvo 50 metų jubiliejaus šventimas: „Šventę surengėme mūsų su draugais sodyboje Dubingiuose, tuomet dar mane sveikino šviesaus atminimo filantropas Juozas Kazickas, Prezidentas Valdas Adamkus - susirinko labai gera kompanija, grojo kaimo kapela, buvo labai labai linksma.“
Jam svarbios ir dovanos - kvepalai ar reto kolekcinio raudonojo vyno butelis labai pamalonina. Vieną gimtadienį jis sutiko Amerikoje, tai buvo 1998-ieji.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
„Stikliai“: nuo kooperatyvo iki legendinio restorano
Aleksandras Ciupijus prisiminė, kad idėja bendradarbiauti su Romu Zakarevičiumi kilo viešbučio „Lietuva“ bare, įsikūrusiame 22-ajame aukšte. Ten Romas dirbo ir jau tada buvo jų draugas.
1987-aisiais A.Ciupijus su žmona Ana gavo leidimą įsteigti „Stiklių“ kavinę - ji buvo įvardyta kaip kooperatyvas Nr.2. Pradžia buvo sunki, rasti darbuotojų nebuvo lengva - daug kas manė, kad jų laukia bankrotas.
Romas Zakarevičius akcentuoja, kad kuriant restoraną reikia žinoti aplinką. Jos neišstudijavęs žmogus pradeda kurti fantazijas, ir iš to išeina šnipštas. Vienas turi būti profesionalas.
Paklaustas, ar tiesa, kad „Stikliuose“ jie pasiskirstę įtakos sferomis: Ana - finansų direktorė, R.Zakarevičius atsako už tiekimą, aptarnavimą, personalo mokymą, o Aleksandras - kultūros ir statybų ministras, A.Ciupijus atsakė, kad tokio griežto pasidalijimo nėra, visus reikalus jie sprendžia kartu.
R.Zakarevičius prisiminė, kad pradžioje buvo sunku, kai 1988-aisiais iš Amerikos atvažiavo medikų delegacija, kuri užsakė pas juos furšetą. Priėmimas vyko pusiau pagal tarybines, pusiau pagal vakarietiškas tradicijas: salotas patiekė taurėse, ir maistas, ir gėrimai buvo sukrauti ant vieno stalo. Tiesa, apmokėjo už šį furšetą tik po pusės metų, nes sovietų valdžia neleido atidaryti valiutinės sąskaitos. Kadangi jie buvo įregistravę kooperatyvą, pirkti iš valstybės negalėjo - tik iš ūkininkų ir turgaus. Atsimena, kaip iš tvenkinių prisipirkę žuvies per naktį pincetais traukdavo kauliukus. Apie mėnesį.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Darbo specifika ir aukšti reikalavimai
Romas Zakarevičius pabrėžia, kad „Stikliuose“ darbuotojai keičiasi retai, dauguma jų - vyrai, be to, būtina išlaikyti gerą figūrą. „Turi investuoti, kad gautum grąžą“, - teigia jis.
Jis pasakoja, kad „Stikliuose“ nuo seno garsėja savo pyragaičiais ir tortais, tačiau ar egzistuoja desertų mados ir ar yra, kas jas diktuoja, jis neatskleidžia.
R.Zakarevičius teigia, kad pirmiausia į darbą turi ateiti su nuotaika. Jeigu būsi be nuotaikos, tau tikrai viskas kris iš rankų. Antras dalykas, bet kaip negalima. Nueini į restoraną, atrodo puiku, kitą dieną ateini - pusė patiekalų nevalgomi. Viskas priklauso nuo žmonių.
Jis yra pamokytas dar jaunystėje, kai dirbo padavėju, visada norėdavęs surasti kontaktą su svečiu. Bet jeigu yra pretenzijų, geriau visada nusileisti, kad neišsirutuliotų į didesnį piktumą. Nusileisk, atsiprašyk, nors tu ir teisus.
R.Zakarevičius turi mažą kompleksą - problemą su anglų kalba. Vis tik amžius daro savo. Tais laikais nereikėjo. Pas juos dauguma užsieniečių. Dažniausiai išeina šefas.
Aptarnaujant garsenybes: nuo kavos temperatūros iki drėkintuvų
Romas Zakarevičius pasakoja, kad aptarnaujant garsenybes būna įvairiai. Prezidentų sekretoriai tikrina net kavos temperatūrą, kad nebūtų per karšta. O būna, pirmą dieną neįleidžia, kaip Belgijos karalius su karaliene, o paskui nešė tiesiai į apartamentus. Buvo, kai turėjo kambariuose statyti du drėkintuvus dainininkui. Gyveno su šunimis - turėjo ir žaislų nupirkti.
Jis prisiminė atvejį, kuomet operos primadonai Montserrat Caballe, vykdydami jos administratorių pateiktus pageidavimus, sukūrė specialų meniu, kurio visai neprireikė. Buvę patikinti, kad ji praktiškai nieko nevalgo, nes laikosi išskirtinės dietos, pildė šiuos pageidavimus, nagrinėjo literatūrą, sukūrė kelis naujus patiekalus, tačiau atvykusi ji užsisakė bifšteksą. Ai, sako, noriu atsipalaiduoti! O štai iš Rusijos estrados žvaigždės Alos Pugačiovos staigmenų neteko sulaukti, po koncertų ji visada užsisako to paties - šviežių braškių su plakta grietinėle. Iš patirties jis gali pasakyti, kad kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo yra paprastesnis, mažiau reikalauja ir kitų nešokdina.
Maisto kultūra ir protokolo reikalavimai
Romas Zakarevičius pasakoja, kad ruošė priėmimus Ispanijos karaliui Madride, Vatikanui, Romos merui, Filadelfijos merui Amerikoje. Bet visada kelionės būdavo su tikslu - jie sutikdavo važiuoti ir propaguoti lietuvišką virtuvę, kad jiems leistų mokytis jų virtuvėse.
Jis pabrėžia, kad prieš įkurdami restoraną pasidomėkite aplinka - jos neišstudijavęs žmogus pradeda fantazuoti.
R.Zakarevičius atskleidžia, kad pagal protokolą svečiams negalima siūlyti jūros gėrybių, kiaulienos bei labai įmantrių patiekalų, kuriuos nepatogu valgyti. Priėmimų metu daug bendraujama, taigi patiekalas turi būti lengvai sukramtomas, malonaus kvapo. Svarbus niuansas - netiekti biraus garnyro, nedekoruoti patiekalo lapais, nes jie gali pridaryti nepatogumų - nukristi nuo šakutės, sutepti drabužį. Be to, iš meniu turi būti išbraukti riešutai, nes nemažai žmonių jiems alergiški. Dažniausiai svečius vaišina žvėriena arba prabangia žuvimi, pavyzdžiui tunu, eršketu, lynu, upėtakiu. Visada pasiūlo ir ką nors grynai lietuviško, nes, pavyzdžiui, svečio iš Skandinavijos šviežia žuvimi nenustebinsi.
Jis prisiminė atvejį, kuomet vieno karaliaus delegacija net du mėnesius tikrino jų virtuvės įrangą, fotografavo indus, patiekalus, baldus, paskui nuotraukas ir aprašymus siuntė į rūmus suderinti. Tačiau viskas atitiko protokolo reikalavimus.
R.Zakarevičius pasakoja, kad prieš kelerius metus Lietuvoje viešėjusių Belgijos karaliaus Alberto ir karalienės Paolos protokolo tarnyba pageidavo, kad priėmimo metu nebūtų nei stalų, nei kėdžių, o užkandžiai, karštieji patiekalai, desertai ir gėrimai būtų nešiojami ant padėklų. Reikėjo pasitelkti labai daug padavėjų, o visus patiekalus gaminti vieno kąsnio dydžio.
Jis akcentuoja, kad oficialiuose priėmimuose laikomasi tarptautinių standartų. Jei priėmimas specialus, tautinis, indai gali būti moliniai.
Pomėgis ūkininkauti ir meilė gamtai
Verslininkas Romas Zakarevičius vis daugiau laiko praleidžia ne Vilniaus senamiestyje, o Molėtų rajone. Čia jis turi ir daržų, ir sodų, ir gėlynų. Sodyboje jis augina ekologiškus vaisius, daržoves bei įspūdingą gėlyną.
Šiuo metu - braškių, špinatų, agurkų metas. Gėrybės keliauja į restoraną, Romas iš jų kuria savuosius šedevrus uogienių, čatnių, trauktinių pavidalu.
Jis augina tuos prieskonius, kurie yra brangūs, be to, kasdien jų negausi, tai - čiobreliai, rozmarinai, bazilikai, pastarųjų pasėjo net keturių rūšių. Europietiškos virtuvės patiekalams naudoja labai daug šalavijo, juo gardina ir makaronus, ir ant grotelių kepamą mėsą. O štai gelteklė labai dera prie rytietiškų patiekalų.
Jau keleri metai kulinarijoje itin madingos valgomosios gėlės. Patiekalui gardinti arba papuošti naudoja vienadienes lelijas, rugiagėles, našlaites, medetkas, laukinius čiobrelius. Pavyzdžiui, jei pageidaujama lietuviškos kavos, ruošia espresą su gogelmogeliu ir žalia rūtos šakele - aromatas pasakiškas!
R.Zakarevičius teigia, kad turi tik agronomą ir gėlių dizainerę, o lauko gėlių jų užsakymu priskina darbininkai. Ar jums teko ragauti viendienės lauko lelijos žiedų? Jie nepakartojamo skonio, viendienių žiedais galima gardinti salotas arba dėti į desertus. Iš Šveicarijos ir Prancūzijos kasmet atsiveža ekologiškų, salotoms skirtų gėlių sėklų, bet jau matė jų ir Lietuvoje. Nasturtos žiedai, uždėti ant bifteksto - tai kažkas nerealaus.
Gyvenimo kredo ir ateities vizijos
Romas Zakarevičius teigia, kad svarbiausia turėti optimizmo. Iš kur jis jo turi? Nežino. Gal galioja ta pati mintis apie stiklinę su vandeniu - vieniems ji atrodo pustuštė, kitiems - puspilnė.
Garsusis virtuvės meistras gal jau pusmetį net neparagvo mėsos - atsidavė žuvų ir jūros gėrybių aistrai.
Romas Zakarevičius svajojo užsidirbti kuo daugiau pinigų (juokiasi). Dabar nori, kad kuo daugiau žmonių susidomėtų maisto kultūra ir sveika mityba. Nors kartais keptos bulvytės taip skanu. Ar ne?
Ciupijų šeimos istorija: muzika, verslas ir meilė
Ši biografija nebūtų pilna be istorijos apie Romo Zakarevičiaus verslo partnerius ir artimus draugus - Aną ir Aleksandrą Ciupijus.
Aleksandro Ciupijaus smuikas, kuriuo jis griežė 17 metų, vis dar saugomas namuose, o šio instrumento garsą buvęs smuikininkas lengvai atskiria iš kitų garsų.
Buvęs Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro muzikantas, studijų metais dar dainavęs estradiniame ansamblyje, dėkingas likimui, kad meilė muzikai padėjo išsirinkti žmoną.
Kai Aleksandras pakvietė Aną apsilankyti koncerte, kur buvo atliekama Georgo Friedricho Händelio oratorija, jam buvo 23-eji, Anai - 19 metų.
Iš Panevėžio kilęs Aleksandras tuomet buvo įsidarbinęs Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir galėjo padėti merginai patekti į koncertą, nes bilietai buvo graibšte išgraibstyti.
Žiūrovai netilpo salėje, kai kuriems teko prisiglausti ant laiptų. Tarp jų buvo ir Aleksandras su Ana.
„Jis man dar paskambins“, - tokia mintis šmėkštelėjo Anai, smagiai praleidusiai vakarą su Aleksandru.
Vilniaus universitete ekonomiką studijavusiai antrakursei Anai nereikėjo ilgai laukti - jau kitą dieną po koncerto Aleksandras vėl paskambino.
„Įsivaizduokite, praėjus savaitei nuo pažinties Aleksandras man pasiūlė tekėti. Man tai atrodė pernelyg drąsu. Man reikėjo laiko, todėl mūsų vestuvės įvyko tik po pustrečių metų“, - prisimena Ana.
„Stengiausi nepraleisti progos ir neapsirinkau“, - kvatojo verslininkas.
Jei ne ši romantiška Ciupijų istorija, galbūt greta Filharmonijos neseniai jų atidarytas prabanga dvelkiantis baras-restoranas „Glory Bar by Stikliai“ būtų radęs vietą kitur.
Puiki atmosfera, išskirtinis maistas ir interjeras, kurį sukūrė prancūzų dizainerė Daniele Brosselin, šiam barui teikia daug privalumų.
75-erių prancūzė D.Brosselin, kūrusi baro aplinką, stengėsi perteikti Paryžiaus dvasią.
Nuo ryto veikiantis baras - vieta, į kurią norisi sugrįžti. Kaip norisi pasiklausyti klasikinės muzikos, paragauti pyragaičio, klasikinio kokteilio, gardaus užkandžio ar susitikti su draugais.
Filharmonijos salėje Ciupijai nėra reti svečiai. Jiems vakaras būna idealus, jeigu pasitaiko proga pasiklausyti gerų atlikėjų.
tags: #romas #zakarevicius #gimimo #metai