Šis straipsnis skirtas padėti mamoms prisiminti savo dukras, esančias vaikų globos namuose, ir pateikia įžvalgas bei patarimus, kaip palaikyti ryšį, įveikti iššūkius ir kurti pozityvius santykius. Straipsnyje remiamasi įvairių globėjų, psichologų ir socialinių darbuotojų patirtimi.
Įvadas
Vaikų globos namai - tai vieta, kur vaikai, netekę tėvų globos, randa prieglobstį ir rūpestį. Tačiau net ir geriausi globos namai negali atstoti šeimos. Mamai, kurios dukra auga globos namuose, svarbu prisiminti savo vaiką, palaikyti su juo ryšį ir stengtis būti jo gyvenimo dalimi. Tai gali būti sudėtinga, tačiau įmanoma, o pastangos atsiperka su kaupu.
Onos Jogienės Šeimynos Pavyzdys
Žemaičių Naumiesčio seniūnijoje Grygališkės kaime esanti Onos Jogienės šeimyna yra puikus pavyzdys, kaip galima sukurti jaukius ir šiltus namus vaikams, netekusiems tėvų globos. Pati vaikystėje našlaitės dalią patyrusi O. Jogienė vaikų globos šeimyną įkūrė prieš 20 metų ir per tą laiką į gyvenimą išleido apie 30 globotinių, kuriuos visus vadina savo vaikais.
Šiuo metu O. Jogienės šeimynoje auga 10 vaikų: vyriausiajam jau 19 metų, jis abiturientas, mažiausiajai - 7 metukai. Ponia Onutė visus vaikus, augančius jos šeimynoje vadina savo vaikais. Ji gerai žino vaiko gyvenimą be tėvų, nes pati dar būdama kūdikis, vos 8 mėnesių liko našlaite.
O. Jogienė padeda savo vaikams palaikyti giminiškus santykius, nori, kad jie pažintų savo šeimas. „Kiekvienas vaikas, patenkantis pas mus jau turi savo skausmingą gyvenimo patirtį. Todėl rasti kalbą su vaiku nėra lengva, reikia duoti laiko jam apsiprasti naujoje aplinkoje. Kiekvienam to laiko reikia skirtingai. Net ir turint ilgametę patirtį, nėra lengva rasti kelią į vaiko širdelę,“ - sako O. Jogienė.
Taip pat skaitykite: Motinystės išmoka Lietuvoje
Kaip Priminti Mamai Apie Dukrą Vaikų Globos Namuose
- Reguliarūs vizitai ir skambučiai: Stenkitės reguliariai lankyti dukrą globos namuose. Jei tai neįmanoma, dažnai skambinkite telefonu.
- Dovanos ir laiškai: Siųskite dukrai dovanas ir laiškus. Tai parodys, kad ji jums rūpi ir kad apie ją galvojate.
- Dalyvavimas svarbiuose įvykiuose: Dalyvaukite svarbiuose dukros gyvenimo įvykiuose, pavyzdžiui, gimtadienio šventėse, mokyklos renginiuose.
- Pokalbiai apie ateitį: Kalbėkite su dukra apie jos ateitį, svajones ir tikslus. Tai padės jai jaustis saugiai ir užtikrintai.
- Profesionali pagalba: Jei jaučiate, kad jums sunku susitvarkyti su emocijomis, kreipkitės į psichologą ar socialinį darbuotoją.
Pagalba ir Palaikymas
Svarbu suprasti, kad mamai, kurios dukra auga globos namuose, reikia pagalbos ir palaikymo. Kreipkitės į artimuosius, draugus, specialistus. Dalyvaukite savitarpio paramos grupėse, kur galėsite pasidalinti savo patirtimi su kitomis mamomis.
Įvaikinimas ir Globa: Nauja Šeima, Naujas Gyvenimas
Daiva ir Andrius (vardai pakeisti) - šeima, nusprendusi įsivaikinti biologinių tėvų apleistus vaikus, sako kad jau pradėjus kurti šeimą buvo apsisprendę, kad turės nors vieną įvaikintą vaiką, tačiau likimui pagailėjus savų vaikų, priėmė drąsų sprendimą ir šiuo metu jų šeimoje skamba net trijų įvaikintų vaikų klegesys.
Jau 19-tus santuokos metus skaičiuojantys įtėviai džiaugiasi darnia šeima ir pasakoja, kad Loreta (13 metų) šeimoje atsirado, kai jai buvo 3 mėnesiai, Matui (9 metai) tebuvo 1 metai ir 4 mėnesiai, o Mato biologinis brolis Danielius (4 metai) į šeimą pateko 1 metų ir 7 mėnesių.
Tėvai pasakoja, kad antrasis šeimos narys Matas iki atsiradimo šeimoje nemokėjo glaustis ar šypsotis. „Pirmą kartą atėjus jo aplankyti, jausmas buvo sunkus: jis stovėjo įsitempęs, nežinojo, ką daryti, kai jį apkabindavome, tačiau širdyje gyveno jausmas - jis mūsų“,- pirmais įspūdžiai apie Matą dalinasi įtėviai.
Žmogiško kontakto Matas vengė dar kurį laiką, labai atsargiai dūkdavo, tačiau jau po trečio aplankymo vos pamatęs Andrių - pribėgdavo ir parodydavo, kad nori apsižvalgyti nuo vyro pečių. Priešpaskutinio apsilankymo prieš įvaikinimą metu jau žinojo, kad kitą kartą namo išvažiuos jau su Matu ir atrodė, kad jis jautė tą patį.
Taip pat skaitykite: Širdies dovanos mamai
Trečias vaikas šeimoje - Mato brolis Danielius. Apie Danieliaus buvimą globos namuose šeimą informavo Kauno Vaiko teisių apsaugos skyrius, įsigaliojus įstatymui įpareigojančiam informuoti įtėvius apie globos namuose augančius jų įvaikių biologinius brolius ar seseris.
Pirmą kartą eidami aplankyti Danieliaus Daiva ir Andrius apie jį nieko nežinojo, tačiau intuityviai suprato, kuris iš visų vaikų yra būtent jis.
Daiva ir Andrius pasakoja, kad kiekvienas vaikas šeimoje apsiprato skirtingai. Lengviausiai naujuose namuose apsiprato Loreta. Andrius lig šiol prisimena: „Kai ją vežėmės namo, globos namų personalas perspėjo, jog ji labai blogai miega ir naktimis ją reikia maitinti. Todėl pirmą naktį, kai mergaitę paguldėme į lovą, visą laiką buvome prie jos. Atėjus vidurnakčiui, kada, pasak personalo, buvo laikas maitinti, pasiruošėme mišinuką ir laukėme, kada ji prabus. Didelei mūsų nuostabai, mergaitė išmiegojo visą naktį neprabudusi“.
Kalbėdami apie Matą tėvai atsimena, kad sunkiausiai vaikas priprato prie apkabinimų ir labai ilgai „kovodavo“ dėl maisto lėkštės: greitai suvalgydavo viską, kas paduota, lyg bijodamas, kad kas nors iš jo atims. Jautėsi įtampa ir supažindinant vaiką su šeimą supančiais žmonėmis. Buvo labai malonu stebėti, kai laikui bėgant vaikas darėsi vis ramesnis ir vieną dieną šie simptomai tiesiog dingo.
Danielių, tėvai įvardina iš prigimties esant optimistu. „Pastebėjome, kad jis visada randa būdą būti laimingu. Todėl jis labai greitai ir lengvai prisitaikė prie pasikeitusios gyvenimo padėties“,- pasakoja įtėviai.
Taip pat skaitykite: Aktorių likimai po „Nesakyk mamai, kad auklė mirė“
Kaip didžiausius adaptacijos iššūkius Daiva ir Andrius įvardina vaikų sveikatos problemas, kurias vaikams rimstant psichologiškai taip pat pavyko įveikti.
Loretai buvo diagnozuota kairės pusės parezė. Buvo ir realių įtarimų, jog ji negirdi ir negirdės. Įtėviams teko praleisti nemažai laiko gydant mergaitės sveikatą. „Iš šiandieninės perspektyvos visa ši istorija atrodo kaip ne mūsų, - pasakoja Daiva. - Loreta ne tik girdi, kalba, bet ir turi muzikinę klausą. Loretos sveikatos problemos niekada netrukdė jos aktyvumui, nes šiuo metu ji susižavėjusi futbolu ir piešimu“.
Matas, atvykus į namus, turėjo įprotį žaloti save: jei tik pajusdavo stresą - imdavo draskyti žandą. Praėjus keliems mėnesiais, šito įpročio neliko. Ne ką mažiau nustebino situacija, kai staiga vaikas panoro būti maitinamas, nors ilgą laiką Matas valgė pats. Tokie ženklai tėvams rodė, kad jis rimsta, dingsta nerimas ir įtampa.
Daiva ir Andrius pasakoja, kad naujo šeimos nario įvaikinimas reikalauja didelio susikaupimo, atidumo ir atsidavimo. Proceso metu susiduriama su savo jausmų sumaištimi, papildomų pareigų atsiradimu, todėl ir šis taip visų peikiamas laikotarpis, kurio metu ruošiami dokumentai, lankomos pamokos, laukiama pasiūlomo vaiko yra prasmingas, jei tik jį skiri savęs paruošimui.
Tėvai stebisi, kad dažnai viešoje erdvėje galima rasti skundų, jog įvaikinimo procesas užtrunka. Galima rasti ir pamąstymų, kam tie parengiamieji įvaikinimo kursai yra reikalingi. Daiva ir Andrius šiuo klausimu nusiteikę kategoriškai - mokymų būtinai reikia. Kursai padeda sudėlioti viską į vietas, pokalbiuose ir diskusijose, galima rasti vaiko priėmimo į šeimą niuansų, apie kuriuos net nesusimąstoma.
„Mes juos tiesiog mylime ir jie mus visada džiugina, na išskyrus tuos atvejus, kai bando išsisukinėti nuo pareigų, kai reikia priminti, kad reikia padaryti tai ir tai, kai jie laiku nesusiruošia mokyklai, tačiau su tuo susiduria visi tėvai“, - pasakoja Daiva.
Daiva ir Andrius pasakoja, kad vaikai žino, kad yra įvaikinti ir savo atsiradimo šeimoje istoriją. Kiek daug apie tai kalbėti šeimoje arba artimojoje aplinkoje, renkasi patys vaikai. Loreta labiau vertina savo privatumą, ji vengia apie tai kalbėtis ne su šeimos nariais, tačiau ji nori žinoti apie savo kilmę. Mato ir Danieliaus biologinių tėvų gyvenimas - įtėviams žinomas geriau, todėl jei jiems kyla klausimų, jie visada atsako. Danieliui tokie klausimai dar nekyla, o Matas domisi daugiau dabartiniu savo gyvenimu. Kadangi sprendimas gyventi tiesoje buvo ankstyvas - apie tai įtėviams kalbėtis nėra sunku. Šnekantis su vaikais apie praeitį svarbiausia tinkamai įvertinti situaciją ir likti objektyviu t.y. be reikalo nepagražinti arba nepabloginti situacijos.
Daiva ir Andrius džiaugiasi, kad šeima, draugai gerbė ir priėmė jų sprendimą. Nei iš vienų nesulaukė neigiamos reakcijos. Ypatingas ryšys buvo tarp Loretos ir senelių. Tai - jų mylimiausia anūkė.
Pasakodami apie savo didžiausias baimes prieš įvaikinimą, įtėviai atvirauja, kad didžiausią nerimą kėlė mintis, ar sugebės būti gerais tėvais savo vaikams. „Ir tada, ir dabar, kiekvieną minutę, nerimaujame dėl jų jausmų, dėl jų minčių, dėl jų sveikatos, dėl jų ateities“, - pasakojo Daiva.
Kitoms šeimoms, kurios dar tik galvoja apie įvaikinimą Daiva linki drąsos ir pradžiai nepabijoti prisiimti atsakomybės globoti vaiką. Andrius priduria, kad žengti pirmą žingsnį per kūdikių/vaikų namų slenkstį tikrai nelengva. Bet kai eini švaria galva ir ramia širdimi, vienokiu ar kitokiu atveju, viskas susiklosto taip, kad vėliau jauti pilnatvę ir džiaugsmą, turėdamas dėl ko gyventi prasmingai.
Svarbu paminėti, kad VšĮ Vaiko ir tėvų centras „Aš ir mes“ rengia šeimas vaikų globai, įvaikinimui, taip pat veda įvairius mokymus, savitarpio paramos grupes bei konsultuoja šeimas, jau auginančias įvaikintus arba globojamus vaikus.
Socialinė Integracija Ir Bendruomenės Įtraukimas
Svarbu paminėti ir socialinės globos namų gyventojų integraciją į visuomenę. Elektrėnų socialinės globos namuose veikia Paslaugų gavėjų taryba, kuri atstovauja gyventojų interesams ir poreikiams. Renginio tikslas - stiprinti neįgalių žmonių integraciją į visuomenę ir kurti pozityvų požiūrį į socialinės globos namų gyventojus.
Socialinės globos įstaigų gyventojams bei lankytojams šventė atnešė didžiulį bendrystės jausmą, supratimą, kad yra priimti, nuostabūs, gebantys ir tiesiog žvaigždės - beveik tokie pat, kaip ir kartu su jais scenoje pasirodę profesionalūs atlikėjai.
Institucinės Globos Žala Vaikui
Šie metai mūsų šalyje yra paskutiniai, kai vaiko globėju gali tapti institucijos. Apie globos namų žalą vaikui kalbama seniai, dėl to sutaria daugelis specialistų. Vaikų psichiatrė Jovita Anikinaitė pabrėžia, kad gyvenimas globos namuose vaikui gali tapti ilgalaike neigiama gyvenimo patirtimi ir turėti lemiamos įtakos jo vystymuisi. Mūsų šalyje kol kas labai trūksta žmonių, kurie pasiryžtų globoti vyresnio amžiaus be tėvų globos likusius vaikus. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba siekia informuoti visuomenę apie institucinės globos žalą ir paskatinti žmones atverti savo namų duris be tėvų globos likusiems vaikams.
J. Anikinaitė teigia, kad institucinėje globoje augantys vaikai turi didesnę riziką patirti papildomus traumuojančius gyvenimo įvykius. Tvirtas, saugus ir nuoseklus ryšys su vienu suaugusiuoju padeda tvirtą pamatą, nuo kurio atsispyręs vaikas gali drąsiai eiti į pasaulį ir jį tyrinėti, ugdyti įgūdžius ir leisti vystytis prigimtinėms dovanoms bei gebėjimams. Globos namuose sunku užtikrinti juntamą saugumą, nuoseklumą ir pastovumą. Dėl dažnos darbuotojų kaitos, vaikas negali saugiai prisirišti prie vieno suaugusiojo, dažną kartą auklėjimo metodai būna nenuoseklūs, vaikui sunku suprasti ką jis gali daryti, o ko ne.
Tyrimai rodo, jog institucinėje globoje augančių vaikų intelektas būna žemesnis. Globos įstaigoje augantis vaikas neturi nuoseklaus ir saugaus ryšio su vienu suaugusiuoju. Tai nulemia psichikos sutrikimų vystymąsi.
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje yra grupė „Z“ kodų, kurie apibrėžia aplinkos faktorius arba rizikos veiksnius, turinčius įtakos vieno ar kito sutrikimo vystymuisi. „Institucinis ugdymas“ yra vienas iš „Z kodų“ sąraše įvardintų veiksnių. Tai nėra pagrindinė ar tiesioginė diagnozė. Šalia šio kodo paprastai rašomas ir kitas kodas, nurodantis konkretų vaiko sutrikimą.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelė dalis be tėvų priežiūros augusių vaikų neišnaudoja savo potencialo, kalbant apie išsilavinimą ir praktinius įgūdžius. Visų pirma tai susiję su tuo, jog sutrinka aukštesniųjų vaiko smegenų, atsakingų už mokymąsi, dėmesingumą, loginį mąstymą, emocinę reguliaciją vystymasis. Vaikas gyvena savo „apatinėse smegenyse“ t.y. nuolatinėje baimėje ir nesaugume.
Antra labai svarbi priežastis - įsitikinimų sistema. Vaiko patirtys - tai ką jis girdi, mato, jaučia - formuoja jo įsitikinimus apie kitus žmones, pasaulį ir save. Padrąsinančio ir palaikančio žodžio stoka lemia tai, jog vaikas nepasitiki savimi. Visa tai atitinkamai formuoja vaiko įsitikinimus apie save: „Aš nieko nesugebu“, „Man niekada nepavyks“, „Aš nesu vertas“ ir t.t.
J. Anikinaitė teigia, kad dirbant ligoninėje, teko susidurti su daugeliu vaikų, augančių globos namuose. Tokią mano praktikos patirtį patvirtina ir šiais metais publikuotas Vilniaus Universiteto Medicinos Fakulteto Psichiatrijos Klinikos prof. Sigitos Lesinskienės ir dr. Astos Dervinytės-Bongarzoni su kolegomis atliktas „Psichikos sveikatos sutrikimų turinčių vaikų šeimos situacijos tyrimas“, kuris atskleidė, jog didžiausią pacientų, gydomų vaikų psichiatrijos skyriuose dalį sudarė „globos namuose augantys vaikai“, jų buvo net 33,3 proc. ir „daugiau kaip pusė vaikų (56,1 proc.), augančių globos namuose, buvo kartotinai gydyti psichiatrijos stacionaruose“.
Negalime vienareikšmiškai teigti, jog vaiko psichikos sutrikimas atsirado vien dėl to, kad jis auga globos namuose. Tai dažniau yra papildomas, palaikomasis faktorius, nes iki patenkant į globos instituciją jis patyrė daug kitų neigiamų išgyvenimų: galbūt tėvai vartojo alkoholį ir vaikas ištisas dienas likdavo nevalgęs, galbūt tie patys tėvai fiziškai prieš jį smurtavo, galbūt jis patyrė seksualinę prievartą, mokykloje iš jo buvo tyčiojamasi, o paimtas iš šeimos jis buvo perkėlinėjamas iš vienos globos įstaigos į kitą. Tai yra komplektas vaikystėje įvykusių neigiamų patirčių, kurios visos kartu yra vadinamos „Kompleksine Raidos Trauma“.
Vaikų globos namuose augantys vaikai yra tarsi su stigma. Ne paslaptis, kad su tokiais vaikais vis dar vengiama bendrauti. Taip, stigma yra, ir ne tik dėl to, jog jie auga vaikų globos namuose, bet ir dėl to, jog patenka į psichiatrijos stacionarus, iš kur išėję, patiria bendraamžių patyčias, nes gulėjo „psichuškėje“.
Psichologijos mokslų daktarė, dr. Karyn Purvis, visą savo gyvenimą ir darbus paskyrusi pagalbai vaikams su sunkia praeitimi, yra pasakiusi: „Nesu mačiusi nei vieno vaiko, kurio sielos žaizdos negalėtų gyti“. Ir tam, kad mes sureguliuotume vaiko smegenų veiklą, jo emocijų kontrolę, mums ne visada būtini vaistai.
Kaip Pamilti Vaiką Iš Globos Namų
Eglė Vaitkevičienė, mama, kuri augina 14 vaikų, teigia, kad nėra stebuklingo būdo, kaip vos užsinorėjus pamilti vaiką. Kartais kelias į tai būna beprotiškai ilgas. Erzina menkiausi dalykai, o tai dar labiau kelia savigraužą. Esu mama jau 23 metus ir per tą laiką perskaičiau turbūt visus rastus receptus, kaip auklėti, pakeisti ir daryti įtaką. Kol supratau, kad visi jausmai, kuriuos sukelia vaikai, yra apie mane pačią. Emocinis intelektas augo kartu su saviverte - aš neprivalau būti tobula, aš tiesiog turiu būti geriausia, kokia pavyksta šią akimirką. Išmokau sudėtingus momentus priimti kaip pamokas.
Viena jų - vagystės. E. Vaitkevičienė rado būdą, kuriuo ne kartą dalinosi pagalbos laiškuose. Apgaubiau vaiką šimtaprocentiniu dėmesiu, aiškiai ištransliuodama, kad tai meilė ir rūpestis tavimi. Ir kol nesi pakankamai stiprus atsispirti impulsui, būsiu šalia ir tau padėsiu. Ruošiau maistą, jis šalia. Nori padėti, padeda, nenori - piešia ar žaidžia, o dažnu atveju ir zirzia, kad nenori čia būti.
E. Vaitkevičienė teigia, kad mes išties dažnai nepažįstame savo vaikų. Susikuriame santykį ir ramiai vieni kitiems netrukdydami gyvename, kol probleminis elgesys priverčia ieškoti kaltų. Tada graužiamės, kad galbūt per vėlu, nes lengviau lenkti medį, kol jaunas. Dauguma vaikų į mūsų šeimą atėjo vyresnio amžiaus. Kurti santykį su paaugliais man padėjo kelios taisyklės.
- Neturėti lūkesčių: Man nesvarbu begalė svarbių dalykų. Kylant vidinei įtampai klausiu savęs, ar tai dėl numatomų pasekmių, ar todėl, kad noriu kontroliuoti ir matau teisingą scenarijų. Daug problemų išsprendžia tų problemų atidėjimas į šalį.
- Pasilaikyti savo nuomonę sau ir neteisti: Ar noriu žinoti tiesą (kad ir kokia ji nemaloni būtų), ar geriau įsivaizduoti, kad gyvenu su rožiniais, pūkuotais ir niekada nelaužančiais taisyklių paaugliais.
- Kalbėtis apie viską: Jokių tabu temų. Skatinu prisiminti, analizuoti, suprasti tėvų pasirinkimus ir priimti save su visa istorija.
- Juoktis ir nežiūrėti rimtai: Žaismingumas ir humoras yra mano meilės kalba su vaikais. Tai nuima įtampą, atpalaiduoja, skatina krėsti išdaigas ir nuspalvina kasdienybę.
- Kol nėra santykio, jokių pareigų: Kol nejaučiu, kad vaikas manimi absoliučiai pasitiki, jokios kritikos ir spaudimo jam. Daug svarbiau, kaip jis jaučiasi, nei ką padaro ar kaip atrodo jo kambarys.
- Žiūrėti į vaiką per meilės akinius: Gaudau mažiausius teigiamo elgesio momentus, ieškau, už ką pagirti, pasakoju draugėms, koks jis nuostabus, ir taip įtikinu savo smegenis, kad šalia manęs tobulybė. Kai tik įtikinu, jis ir tampa tokiu.
Santykiai Su Dukromis: Psichologiniai Nuodai
Dažnai įsivaizduojama, jog motinos meilė - savaime suprantamas dalykas. Neva motinystės instinktas turi padiktuoti, kaip teisingai elgtis. Tačiau tai klaidingas ir net gyvenimus griaunantis įsitikinimas. Deja, vieno universalaus recepto, kaip mylėti ir mokytis vienai iš kitos, nėra. Kaskart tenka analizuoti konkrečią situaciją ir ieškoti geriausio sprendimo. Tad tiek mamoms, tiek dukroms verta pasitikrinti, ar jų tarpusavio santykiuose nėra psichologinių nuodų, kurie neleidžia tapti laimingoms.
- Susikeitusios vaidmenimis: Tokia situacija dažniausiai susiklosto šeimose, kuriose mama turi kelias santuokas, o tarp vaikų yra nemažas skirtumas. Tuomet neretai vyresnėlė anksti tampa pagalbininke buityje, prisiima auklės vaidmenį ir tarsi pati tampa mama.
- Mama dėl įvaizdžio: Yra atvejų, kai mama į savo dukrą žiūri kaip į savo pačios pratęsimą. Tokios mamos labai atidžiai kontroliuoja kišimąsi į dukros gyvenimą. Įsikiša tik tuomet, kai tai reikšminga jos pačios įvaizdžiui ar reputacijai.
- Emocionalioji mama: Jausmų chaoso kamuojamos mamos verčia savo dukras jaustis nesaugiai. Jos niekada nežino, su kuo teks susidurti: su geros ir jautrios ar su susierzinusios ir priekabios mamos elgesiu. Visiems derėtų prisiminti, kad santykiai su mama suformuoja bendrą pasąmoninį bet kokių kitų santykių modelį.
Niekada Nevėlu Pradėti
Niekada nevėlu pradėti palaikyti ryšį su dukra, esančia vaikų globos namuose. Net jei praeityje buvo sunkumų, visada galima pradėti iš naujo. Svarbiausia - nuoširdumas, atvirumas ir noras būti dukros gyvenimo dalimi.