Kalėdos - šventė, kuri dažnai vadinama gražiausia metų švente, tačiau ar tikrai taip yra? Be abejo, galime su tuo sutikti, jei šios šventės metu džiaugiamės Kristumi, susiejame ją su Kristaus gimtadieniu. Evangelijos pasakoja apie Jėzaus gyvenimą ir tarnystę, pabrėždamos, kaip Jis, kaip ir kiekvienas ištikimas izraelitas pirmajame šimtmetyje, pakluso Mozės Įstatymui. Šiandienos Evangelijos ištrauka yra susijusi su pamatiniais įvykiais, kuriais pradedami ir pasaulietiniai metai Vakarų pasaulyje.
Jėzus Pagal Žydų Papročius
Aštuonių dienų amžiaus vaikui „buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose“. Tą dieną žydų papročiu, Jėzus buvo ir apipjaustytas. Nors „žinome, jog <…> nėra jame nuodėmės“ (1 Jn 3,5) Jėzaus širdis nė trupučiuko nebuvo linkusi į nuodėmę, Jėzus nusileido iki žmogaus - tuometinio žydo lygio. Kad parodytų, kad pagal kūną Jis buvo žydas, kaip ir jie, iš moters žydės ir pavaldus įstatymui. Be šito Jėzus negalėjo būti pripažintas kaip vykdantis įstatymą, kaip Dovydo, Abraomo giminės palikuonis.
Jėzus gimė Betliejuje, tačiau praslinkus aštuonioms dienoms yra patvirtinama jo tapatybė ir priklausymas: kaip reikalavo Įstatymas, Jėzus buvo apipjaustytas, kad įžengtų į „šventąją sandorą“, kurią Dievas sudarė su Abraomu (plg. Per 17, 10-11).
Apipjaustymo Sandora
Apipjaustymas - tai senasis žydų ritualas vienas pirmųjų konkrečių įvykių Jėzaus gyvenime, apie kurį liudija Evangelijos. Remiantis Senojo Testamento įstatymu, kiekvienas žydų berniukas turi būti apipjaustytas aštuntąją dieną po gimimo, net jei ta diena sutampa su šabu. Tai buvo nurodyta dar Abraomui: „Kiekvieną jūsų berniuką apipjaustysite, kai jam bus aštuonios dienos.“ (Pradžios knyga 17, 12) Tai - sandoros ženklas tarp Dievo ir Jo tautos. Apipjaustymas reiškė priklausymą išrinktajai tautai, paklusimą Dievo įsakymams, atmintį apie Jo pažadus. Be šio ženklo, vaikas buvo laikomas „atskirtu“ nuo bendruomenės.
Ši istorinė detalė tampa ir teologiniu simboliu: Dievas, tapęs žmogumi, jau aštuntąją dieną po gimimo pradeda laikytis Įstatymo, kurį vėliau išpildys iki galo. Tai tylus, bet svarbus įvykis, kuriame Jėzus susitapatina su savo tauta, su kūnu, su žmogiška prigimtimi - ir pirmą kartą pralieja kraują, tarsi iš anksto ženklindamas savo ateities auką.
Taip pat skaitykite: Šeimos žaidimas „Šokinėjantis pingvinas“
Evangelinis Liudijimas
Evangelija pagal Luką tiesiogiai pasakoja apie šį įvykį:„Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti kūdikį, Jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš Jo pradėjimą įsčiose.“(Lk 2, 21)Šis sakinys trumpas, bet talpus. Jame - ne tik apipjaustymas, bet ir vardo suteikimas - „Jėzus“ (hebrajiškai Jehošua - „Viešpats gelbsti“) buvo duotas pagal angelo nurodymą Marijai (Lk 1, 31) ir Juozapui (Mt 1, 21).
Šitaip atsitinka ir Jėzui: Juozapas ir Marija jį pavadina Ješua. Iš tikrųjų šis vardas, kuris susijęs su netariamuoju Dievo Vardu JHWH, yra duotas ne žmonių, o paties Dievo (plg. Lk 1, 31): Jėzus yra vaikas, kuris gimsta dėl Dievo noro ir jam veikiant, todėl ir vardą jis gauna iš Dievo. Ješua reiškia išganymo šaukimąsi - „Viešpatie, išgelbėk!“, bet taip pat ir išganomąjį veiksmą - „Viešpats išgelbsti.“
Paklusnumo Pradžia
Apipjaustymas - tai Jėzaus paklusnumo pradžia, Įstatymo išpildymo pradžia. Paulius rašys:„Kai atėjo laiko pilnatvė, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, gimusį po Įstatymu, kad atpirktų esančius po Įstatymu.“(Galatams 4, 4-5)Jėzus buvo apipjaustytas ne todėl, kad Jam reikėjo išganymo ženklų, bet kad būtų pilnai su mumis - žmogus tarp žmonių, kūne, Įstatyme, tautos istorijoje. Bažnyčios tėvai (pvz., šv. Augustinas) vadino tai pirmuoju Jėzaus kraujo praliejimu, kuris tapo ateities kryžiaus aukos pranašu.
Ši žaizda, kuri liks Jėzaus kūne visam laikui, parodo, kad jis yra Abraomo sūnus, t.y. esantis neatšaukiamoje ir amžinoje sandoroje su Dievu: ženklas, įrėžtas Jėzaus kūne, žymi tai, kad jis yra izraelitas ir izraelitas amžiams. Lukas mini šį įvykį, kadangi jis yra būtinas Jėzaus tapatybei ir priklausymui: apipjaustymas yra protėviams duoto ir dabar išsipildžiusio pažado ženklas (plg. Lk 1, 72-73).
Liturginė Tradicija
Pagal žydų tradiciją, apipjaustymas vykdavo aštuntą dieną - tad jei Jėzus gimė gruodžio 25-ąją (pagal liturginę tradiciją), apipjaustymas būtų buvęs sausio 1-ąją. Dėl to Romos katalikų liturgijoje iki XX a. ši diena buvo vadinama „Kristaus apipjaustymo švente“. Vėliau šventė pervadinta į Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę, bet rytų ortodoksai iki šiol sausio 1-ąją mini Kristaus apipjaustymą kaip savarankišką šventę.
Taip pat skaitykite: Viščiuko gimimo procesas
Dvasinis Apipjaustymas
Bažnyčios istorijoje šis įvykis inspiravo ir simbolinę krikščionišką teologiją. Paulius kalbėjo apie dvasinį apipjaustymą:„Apipjaustymas - tai ne išorinis ženklas, bet širdies pasikeitimas Dvasioje.“(Romiečiams 2, 29)Krikštas tapo naujosios sandoros ženklu, per kurį žmogus įtraukiamas į Dievo tautą - ne fiziniu veiksmu, bet dvasiniu perkeitimu.
Sandoros Ženklas
Kai Dievas sudaro sandorą su Abraomu, Jis pasako:„Tai bus ženklas sandoros tarp manęs ir jūsų.“ (Pr 17, 11)Žmogus matomas Dievo akimis kaip kūnas, o ne tik mintys. Todėl sandora, kuri yra dvasinė, turi turėti fizinį ženklą - matomą, negrįžtamą, visą gyvenimą primenantį priklausymą Dievui.
Apipjaustymo Simbolika
Tai bene labiausiai paslaptinga dalis - bet štai kelios prasmės, kurias siūlo judaizmo ir krikščionybės tradicija:
a) Lytinis organas = gyvenimo pradžia. Tai ta vieta, iš kurios gimsta gyvybė. Pažymėdamas ją, Dievas tarsi sako: „Tavo palikuonys bus mano tautos dalis.“ Sandora ne tik su žmogumi, bet ir su visais jo vaikais. Tai linijinės kartų atminties ženklas.
b) Skausmas ir kraujas. Apipjaustymas - tai ne neutralus žestas. Jis susijęs su skausmu, krauju, praradimu. Tarsi mikro auka - vaikas dar nemoka pasirinkti, bet tėvai aukoja dalelę kūno Dievui. Vėliau Jėzus tai išpildo maksimaliu būdu - aukodamas visą savo kūną ant kryžiaus.
Taip pat skaitykite: Deguonies kokteilių vartojimas nėštumo metu
c) Skaistumo ir drausmės simbolis. Apipjaustymas nuo seno buvo laikomas lytinio susilaikymo, ribojimo, pagarbos kūnui ženklu. Tai reiškė: „mano kūnas priklauso Dievui, o ne mano geismams“.
Apipjaustymo Nauda
Čia reikia suprasti: apipjaustymas nėra naudingas mediciniškai ar praktiškai (nors kai kur taip teigiama) - jis naudingas kaip tapatybės ženklas. Tai atmintis kūne, negrįžtama priklausomybė Dievui, bendruomenės ribos - „mūsų vyrai apipjaustyti, todėl priklauso Sandorai“.
Krikščionybė Ir Apipjaustymas
Kai Paulius vėliau rašo, kad „tikras žydas yra ne tas, kuris apipjaustytas kūne, bet tas, kuris apipjaustytas širdyje“ (Rom 2,29), jis nesako, kad senasis ženklas beprasmis. Jis sako: senoji sandora perkeista į naują - dabar ne peilis keičia kūną, o malonė perkeičia širdį.
Krikščionys nebetęsia fizinio apipjaustymo, nes vietoj jo duotas krikštas - kaip naujosios sandoros ženklas. Kol nebuvo krikšto, apipjaustymas buvo vienintelis būdas priklausyti Dievo tautai.