Panevėžio gimdymo namai - tai vieta, kur daugelio panevėžiečių gyvenimas pradeda skaičiuotis jau ne motinos įsčiose, o šiame pasaulyje. Ši įstaiga, ilgus metus tarnavusi regiono gyventojams, turi turtingą ir įvairią istoriją, kurią verta prisiminti ir įvertinti. Straipsnyje apžvelgiama Panevėžio gimdymo namų raida nuo pat įkūrimo iki šių dienų, atskleidžiant svarbiausius įvykius, pokyčius ir asmenybes, formavusias šią svarbią medicinos įstaigą.
Pradžia ir Pokario Metai
Panevėžio gimdymo namų istorijos pradžia siejama su pokario metais, kai miestas atsigauna po Antrojo pasaulinio karo. 1950 m. rugpjūčio 3 d. Panevėžio miesto Sveikatos apsaugos skyriui pradėjo vadovauti gyd. Antanas Didžiulis. Iš buvusio skyriaus vedėjo gyd. Kazio Kaunėno jis perėmė vadovavimą įvairioms tuomet Panevėžyje veikusioms gydymo ir sveikatos priežiūros įstaigoms. Tarp jų buvo ligoninė su padaliniais, įskaitant polikliniką, Gimdymo namus, Vaikų ir Moterų konsultacijas, Tuberkuliozinį dispanserį, Odos-veneros ligų dispanserį, Sanitarinę-epidemiologinę stotį, vaikų lopšelį, Teismo ekspertizės kabinetą, Dantų protezų laboratoriją, felčerių ir gydytojo punktus prie įmonių ir Sanitarinio patikrinimo punktą.
Svarbiausias objektas buvo miesto ligoninė, įsikūrusi Gogolio (dab. Smėlynės) gatvėje. Jos pastatas, pažymėtas 25 numeriu, mena tuos laikus. Dauguma tuometinių Panevėžio gydymo ir sveikatos priežiūros įstaigų glaudėsi dar tarpukariu statytame dviejų aukštų mūriniame ligoninės pastate, kuris buvo nugriautas 1985 m. Nemažai sveikatos priežiūros įstaigėlių buvo išsimėtę po visą miestą, įskaitant Laisvės (nuo 1952 m. - Lenino) aikštę.
Beveik kasmet miesto Sveikatos apsaugos skyriuje vykdavo įvairūs pertvarkymai, atsidarydavo nauji poskyriai, kabinetai poliklinikoje. Sveikatos apsaugos ir gydymo įstaigos buvo kilnojamos iš vienos vietos į kitą. Buvo atidarytas Onkologinis punktas, naujas Traumatologijos skyrius, įkurtas Kardiografijos kabinetas, Kraujo perpylimo stotis, Patologinės anatomijos skyrius.
1953 m. vasarą miesto tarybos posėdyje valdžios atstovas apžvelgė 1952 m. ir 1953 m. sausio-gegužės mėn. Panevėžio medicinos įstaigų veiklą, perskaitė pranešimą „Apie Panevėžio miesto medicinos ir profilaktikos įstaigų darbą“. Pranešime buvo konstatuota, kad „visas medicininis darbas organizuojamas valstybiniu mastu, iš anksto sudarant planus, gydomosios ir profilaktikos įstaigos statomos pagal planą, kadrai skirstomi centralizuotai“. Taip pat pateikti įvairūs duomenys apie liaudies gerovės kėlimą medicininės priežiūros srityje.
Taip pat skaitykite: PGGD apžvalga
Pranešime minima, jog tuo metu miesto „apjungtosios ligoninės“ vyriausiąja gydytoja dirbo Eugenija Sauchataitė. Jos vadovaujamos ligoninės skyriuose dirbo 60 gydytojų, 111 medicinos seserų ir 84 slaugės. Buvo pasidžiaugta, kad medicinos seserimis daugiausia dirba darbščios merginos, neseniai baigusios Panevėžio „medseserų mokyklą“.
Buvo konstatuota, kad reikia padidinti ligoninės darbuotojų atlyginimams skiriamas lėšas 77 500 rublių. Jei nebūtų skirta lėšų, ligoninei tektų sumažinti darbo apimtis, kas neigiamai atsilieptų gyventojų medicininiam aptarnavimui. Tuo metu ligoninės stacionare buvo 300 lovų. Per visus 1952 m. ir penkis 1953 m. mėnesius miesto ligoninėje medicininė pagalba suteikta 277 113 asmenų, iš jų hospitalizuota 11 573. Per minimą laikotarpį miesto ligoninės Chirurginiame, Ginekologiniame, Ausų-nosies-gerklės bei Akių ligų skyriuose atlikta 2 571 operacija, 115 336 laboratoriniai tyrimai, rentgenu ištirti 40 604 asmenys.
Ligonių maitinimui per dieną ligoninėje būdavo skiriama: iki kainų sumažinimo „gimdymo lovai“ skirta 8,05, „vaikų lovai“ 7,88, „kitoms lovoms“ - 7,48 rublių. Po 1953 m. balandžio 1-osios vienos dienos maisto kainų normos liko tokios: „gimdymo lovai“ - 6,86, „vaikų lovai“ - 6,66 ir „kitoms lovoms“ - 6,60 rublių.
Buvo pabrėžta, kad ligoninė verčiasi sunkiai: 1953 m. birželio mėn. trūko kuro ligoninės vandentiekio vandeniui šildyti. Nuo 1952 m. liepos 1 d. dėl lėšų stokos panaikinti 2 skalbėjų etatai, atleistos darbuotojos ir tai apsunkino skalbyklos darbą. Ligoninės kieme buvo didelis daržas bei pagalbinis ūkis, tačiau jie nebuvo gerai įdirbti, nes trūko darbo jėgos. Ataskaitiniu laikotarpiu ūkio aptarnavimo darbininkams skirta 3,5 etato. Be darbo ligoninės ūkyje, darbininkai dar privalėjo trimis pamainomis budėti ligoninės sargybos būdelėje.
Prie ligoninės esančiai poliklinikai 1953 m. vadovavo ligoninės vyr. gydytojos pavaduotoja gydytoja Danguolė Kasiulaitytė. Ji organizavo Terapinio, Chirurginio, Akių, Ausų-nosies-gerklės, Dantų gydymo, Fizioterapijos, Rentgeno diagnostiniam, procedūriniam kabinetui ir laboratorijai darbą.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Panevėžio VTAS
Per 1952 m. ir penkis 1953 m. Miesto ligoninėje taip pat veikė Greitosios pagalbos stotis. Per ataskaitinį laikotarpį ji kviesta 3 784 kartus. Didžiausiu trukdžiu Greitosios pagalbos darbe įvardyti iškvietimai be būtino reikalo. Tokių skaičiuota 106. Jei Greitoji pagalba atsisakydavo vykti, piliečiai skųsdavosi vadovaujančioms miesto įstaigoms, o tų įstaigų vadovai, neatsižvelgdami į tai, kad Greitosios pagalbos stotis aptarnauja tik miestą, Greitosios pagalbos personalui įsakydavo vykti, „tuo grubiai pažeisdami“ medicinos įstaigų darbo tvarką.
Pateikiami ir pavyzdžiai: darbuotojai buvo nuvykę į Velžio kaimo mokyklą pas vieną pilietę, kuriai tereikėjo suleisti peniciliną. Taip pat nuvykta į Naujamiestį, pas lengvai sužalotą pilietį. Pasitaikydavo, kai Greitąją pagalbą iškviesdavo neblaivūs asmenys. Kartais milicijos darbuotojai reikalaudavo, kad Greitoji pagalba nuvežtų negyvėlį.
Tuberkuliozės dispanseriui vadovavo Jadvyga Dailidonienė. Čia dirbo 5 gydytojai ir 15 medicinos seserų. Stacionare buvo 40 lovų. 1953 m. ėmė veikti atskiras kabinetas, kuriame būdavo priimami tuberkulioze sergantys vaikai. Per ataskaitinį laikotarpį „tubdispanceryje“ priimti 16 545 pacientai, o stacionare gulėjo 427 ligoniai. Ligonių plaučiai tirti rentgenu ir laboratorijoje. Per šį laikotarpį padaryti 9 535 laboratoriniai tyrimai, 15 648 rentgeno nuotraukos.
Odos veneros ligų dispanserio vedėju dirbo Kazys Kaunėnas. Tai buvo savarankiška įstaiga su savo stacionaru, ambulatorija ir laboratorijomis. Čia dirbo 5 gydytojai ir 7 medicinos seserys. Dispanseryje gydytos ir įvairios grybelinės ligos. Stacionare buvo 20 lovų. Stacionaro darbas pablogėjo, kai čia iš Lenino aikštės 5 atkelta „vendispanserio“ ambulatorija. Ji užėmė tris kabinetus, todėl nebeliko vietos stacionaro lovoms. Per tą laiką ambulatoriškai priimti 21 267 pacientai, stacionare gulėjo 658 ligoniai.
Dieninio vaikų lopšelio vedėja dirbo Emilija Kairienė. Jame buvo 45 vietos. Lopšelyje dirbo pusę etato vienas gydytojas ir trys vidurinio medicininio personalo asmenys. Darželinukai buvo suskirstyti pagal amžių į dvi grupes: nuo 1,5 iki 20 mėnesių ir nuo 1 m. ir 8 mėn. iki 3 metų. Lopšelis veikė nuo 8 val. ryto iki 16 val. vakaro. Tai ne visada tiko motinoms, kurios dirbdavo įvairiomis pamainomis. Vaikų mitybai per dieną buvo skiriama 3,58 rublių.
Taip pat skaitykite: Gyvūnų globos namai
Dantų protezų laboratorijai vadovavo Aldona Kesilytė. Protezavimo kabinete dirbo du gydytojai stomatologai ir 4 dantų technikai. 1952 m. pagal nustatytą planą dantų protezavimo kabinete darbas įvykdytas net 133 proc. Skundų dėl darbo kokybės iš pacientų nesulaukta, buvo tik nepatenkintų nepakankama auksinių dantų protezų gamybos apimtimi.
Nemažai darbo mieste turėjo Sanitarinė epidemiologinė stotis (vedėjas - Vytautas Pavenskas). Mieste buvo 13 viešųjų šulinių, kurių vandenį reikėjo tikrinti kiekvieną mėnesį. Dauguma gyventojų net ir gyvendami miesto centre laikė gyvulius, taip teršdami aplinką. Komunalinis skyrius „nespėdavo gatvių šlavėjų aprūpinti uždaromis dėžėmis gatvių nešvarumams supilti, todėl šiukšlės neretai būdavo pilamos patvoriuose prie gatvių, viešoje vietoje. Butų ūkio valdyba nepajėgdavo komunalinių namų aprūpinti sanitariniais taškais. 1952 m. visam mieste įrengė 28 paplavų duobes, 43 šiukšlių dėžes, pastatė 50 išviečių.“ Toks kiekis nepatenkino augančio miesto poreikių.
Pokyčiai Karo Metais
1941 m. birželio 27 d. į Panevėžį įžengė nacistinės kariuomenės daliniai. Vienus okupantus pakeitė kiti. Mieste vyko daug permainų, pertvarkymai prasidėjo ir Panevėžio apskrities ligoninėje. Iš pradžių ligoninės vedėju paskirtas Vladas Rumbauskas. 1941 m. rugpjūčio mėnesį jį pakeitė gydytojas Kazys Gudelis.
Kazys Gudelis gimė 1893 m. gruodžio 13 d. netoli Švenčionėlių Vilniaus krašte. Tėvai ūkininkai vėliau persikėlė į Anykščius. Tėvas dirbo kelių meistru siaurojo geležinkelio stotyje. K. Gudelis mokėsi Ukmergės gimnazijoje, vėliau baigė Šiaulių gimnaziją aukso medaliu, mokėsi Peterburgo karo medicinos akademijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir kovėsi carinės Rusijos kariuomenės sudėtyje prieš Austro-Vengrijos kariuomenę.
1920 m. K. Gudelis grįžo į Lietuvą ir dar spėjo pakariauti už nepriklausomą Lietuvos valstybę įvairiuose Lietuvos kariuomenės daliniuose Kaune, Vilkaviškyje, Panevėžyje. Ilgiausiai kaip karo gydytojas tarnavo Panevėžyje 1924-1926 m. Nuo 1930 m. pradėjo dirbti Panevėžio apskrities ligoninės Gimdymo skyriaus vedėju. Panevėžyje jis buvo vadinamas beturčių tėvu, nes važiuodavo pas neturtingus ligonius nemokamai. Kaip 1-ojo pėstininkų divizijos sanitarijos skyriaus viršininkas dalyvavo 1939 m. Lietuvos kariuomenės žygyje į Vilniaus kraštą. 1940 m. pavasarį, jau būdamas pulkininkas leitenantas, išėjo atsargą ir vertėsi civilio gydytojo praktika.
Tapęs ligoninės vedėju Kazys Gudelis padėjo ne tik ligoniams, bet ir savo kolegoms. Jis išgelbėjo nuo mirties areštuotą gydytoją Antaną Didžiulį, kuriam vietoj sušaudymo skirta tremtis į Tauragę. K. Gudelis nuo nacių represijų išgelbėjo rusų tautybės gydytojus P. Martynovą, A. Naranovičių ir chemikę T.
1941 m. Panevėžio apskrities ligoninėje buvo likę tik 4 gydytojai. 1942 m. jų buvo jau 12. Vidaus ir vaikų ligų skyriaus vedėjas buvo Mykolas Marcinkevičius, Chirurgijos skyriui vadovavo Kusa Polikronas, Akušerijos ginekologijos - Vladas Dalinda, Akių ligų - Andrius Bridžius, Ausų-nosies ir gerklės skyriaus vedėju - Jonas Statkevičius, Užkrečiamųjų ligų - K. Narkevičius, rentgeno kabineto vedėjas buvo Povilas Legeckas.
Be to, ligoninėje dirbo gydytoja praktikantė Muza Šorezaitė, felčeris Gracijonas Misevičius, 23 gailestingosios seserys, 3 akušerės, 2 rentgeno laborantės, 2 farmacininkės, 1 laborantė ir 1 dezinfekuotojas. Karo metais labai trūko vaistų ir slaugymo medžiagų, siautė įvairios užkrečiamosios ligos. Mirtingumas buvo didelis. 1943 m. Panevėžio apskrities ligoninėje dirbo 134 asmenys, buvo beveik šimtas lovų. 1942 m. baigė mokslus Mykolo Marcinkevičiaus vadovaujamų Gailestingųjų medicinos seserų kursų dalyvės.
1943 m. rugsėjo 19 d. ligoninės kieme atidengtas skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas nužudytiems gydytojams Juozui Žemguliui, Stasiui Mačiuliui ir Antanui Gudoniui, tapusiems sovietinio teroro aukomis. 1941 m. birželio 26 d.
Medicinos Įstaigos
1944 m. spaudos duomenimis, Panevėžyje, P. Puzino g. 8 veikė tuberkuliozinis dispanseris. Odos ir veneros ligų dispanseris buvo įsikūręs Ramygalos g. 35, Motinos ir vaiko konsultacija - Respublikos g. 85, Medicininių tyrimų laboratorija buvo Puzino g. 8, Fizioterapijos laboratorija - P. Puzino g. Kai kurie gydytojai pacientus priimdavo savo namuose ar kitose vietose.
Pagal 1944 m. spaudos duomenis, akių gydytojas Andrius Bridžius dirbo Respublikos g. 48, ginekologijos specialistas Vladas Dalinda - Kranto g. 27, vaikų ligų specialistė Ona Elisonienė dirbo Marijonų g. 17A, ginekologijos specialistas Kazys Gudelis, ligoninės direktorius, dirbo ir savo namuose Tiškevičiaus a. 7, chirurgas Albertas Gocentas ligonius priiminėjo Kranto g. 19, Janina Juraškienė, vaikų ligų specialistė, dirbo Ramygalos g. 31, bendros praktikos gydytoja Julija Kairiūnienė dirbo Plūkių g. 41, odos ir veneros ligų specialistas Kazys Kaunėnas Kazys dirbo Katedros g. 6, chirurgas Kusa Polikronas dirbo Puzino g. 10, vidaus ligų specialistas Povilas Legeckas dirbo Respublikos g. 45, bendros praktikos gydytojas Aleksandras Lukaševičius dirbo Respublikos g. 31, vidaus ir vaikų ligų specialistas Mykolas Marcinkevičius dirbo Kranto g. 15, vaikų ir vidaus ligų specialistas Ksaveras Narkevičius - Marijonų 11B, bendros praktikos gydytojas Albinas Pukas - Stoties g. 21, vaikų ligų specialistė Ona Ronkienė - Marijonų g. 27, nervų ir psichinių ligų specialistas Vladas Rumbauskas - Fromo Gužučio g. 28, plaučių ligų specialistas Ignas Smilgevičius - Povilo Puzino g. 6, vaikų ligų specialistė Janina Stankevičienė - Respublikos g. 85, ginekologijos specialistas Antanas Stankevičius - Smėlynės g. 16, ausų ligų specialistas Jonas Statkevičius - Vasario 16-osios g. 3, bendros praktikos gydytojas Ričardas Trumpauskas - Respublikos g. 32, bendrosios praktikos gydytojas Vincas Vaitiekūnas - Ukmergės g.
Nemažai mieste buvo ir stomatologų. Jadvyga Chrolavičienė dirbo Smėlynės g. 21, Jadvyga Karibut-Daškevičiutė - Respublikos g. 39, Stefanija Damoševičienė - Vasario 16-osios g. 20, Elena Galiauskaitė - Naujamiesčio g. 14A, Konstansija Kasperavičienė - Respublikos g. 38, Aleksandra Plukaitė-Giedrikienė - Marijonų g. 11, Antanina Olšauskaitė-Kuprienė - Kęstučio g. 29, Janina Maurukienė - Marijonų g. 11C, Ksavera Džiugaitė-Stankūnienė - Klaipėdos g. 24, Konstansija Stankūnaitė - Bataliono g. 3, Genovaitė Stapulionienė - Respublikos g. 45, Filomena Vasiliauskaitė - Staniūnių g.
Sovietinis Laikotarpis ir Represijos
1944 m. liepos 22 d. į Panevėžį įžengus Raudonajai armijai, Kazys Gudelis apkaltinamas dėl paminklo nužudytiems gydytojams atidengimo.
Gimdymo Namai Šiandien
Važiuodamos gimdyti moterys kalba tik apie save, kaip joms neramu, skaudės, tačiau vos gimus vaikučiui visos mintys sukasi tik apie jį. Mamoms ramiau, jei naujagimis - profesionalių specialistų rankose. Taip teigia Panevėžio gimdymo namų Naujagimių patologijos skyriaus vedėja Rita Tvarijonavičienė. Anot vedėjos, mūsų miesto Gimdymo namuose dirba septyni neonatologai, kurie visą parą užtikrina naujagimių priežiūrą. Rajonų ligoninėse tokios pagalbos organizuoti nėra galimybių. Todėl dažnai Anykščiuose, Rokiškyje, Biržuose, Pasvalyje gimusius vaikučius tenka skubiai vežti į Panevėžį.
Nors gimdymų skaičius mieste nedidėja, šio skyriaus medikams atokvėpio minutėlės - reta išimtis. Panevėžys vis dar lieka miestu, negalinčiu pasigirti didėjančiu gimstamumu. Per metus gimsta maždaug 1500 mažylių ir šie skaičiai praktiškai nesikeičia jau septynerius metus. Taip pat į šį pasaulį per metus ateina maždaug 90-110 neišnešiotų naujagimių, o apsigimimų, kurie grėsmingi gyvybei, pasitaiko maždaug 10-15.
Pagrindinės neišnešiotų mažylių ligos, anot Naujagimių patologijos skyriaus vedėjos R. Tvarijonavičienės, yra nebrandūs plaučiai, gliukozės kiekio organizme svyravimai. Tokiems naujagimiams reikia daugiau šilumos, juos sunkiau maitinti. Taip pat per metus pasitaiko maždaug 50-60 naujagimių su įgimta infekcija, gauta iš motinos. Tuomet vaikų gydymui reikalingi antibiotikai. Dažnas atvejis, kai moters nėštumo metu infekcija nepastebima, tačiau po gimdymo naujagimį tenka skubiai gydyti. Ypač problemų kyla rajono ligoninėse, kai dar gležną vaikutį reikia vežti į Panevėžį.
R. Tvarijonavičienė kalbėjo, jog moterys labiau linkusios gimdyti ten, kur gyvena, savoje ligoninėje, arčiau namų. „Kodėl rajonų gydytojai nepataria vykti į Panevėžį? Greičiausiai dėl konkurencijos. Be to, gydytojas akušeris labiau galvoja apie mamą,…
Dabartinė Situacija ir Iššūkiai
Pastaruoju metu aplinkui užsidarius akušerijos ir ginekologijos skyriams, Respublikinė Panevėžio ligoninė tapo vienintelė gimdyvių laukianti įstaiga regione. Respublikinės Panevėžio ligoninės Akušerijos ginekologijos klinika nuo 2000-ųjų jau daugiau nei dvidešimtmetį kas porą metų vertinama ir nuolat gauna Naujagimiams palankios ligoninės vardą.
Neretai pasigirsta abejonės - ar panaikinta galimybė gimdyti savo rajone neatsilieps motinos ir vaiko saugumui? Nuo pernai Akušerijos ginekologijos klinikai vadovauja keturiolika metų Danijoje dirbęs Darius Jaseliūnas, taikantis čia svetur įgytą patirtį.
Kasmet gimdyvių poreikiai auga, todėl siekiama, kad vietoj keleto didesnio komforto palatų tokios būtų visos. Tai, kad aplinkiniuose rajonuose užsidaro gimdymo skyriais, Akušerijos skyriaus vedėjas vadina liūdna, bet neišvengiama realija.
Gimstamumas mažėja ir pačiame Panevėžyje. Tada, kai XX a. viduryje Panevėžyje su 130 tūkst. gyventojų pastatyta Akušerijos ginekologijos klinika, čia gimdydavo apie 2 tūkst. „Kasmet Lietuvoje sumažėja apie porą tūkstančių gimdymų, tad net ir naujos pacientės iš vietovių, kur neliko gimdymo skyrių, vargu ar pakels mūsų dabartinę statistiką. Užsidarius akušerijos skyriams daliai darbuotojų iš aplinkinių rajonų teko dairytis naujo darbo.
Pašnekovas tikina, kad nėra pagrindo nerimauti, jog rajonuose uždarius akušerinius skyrius gimdyvių ir naujagimių sveikatai kils didesnė rizika. „Jei, neduok Dieve, kyla sveikatai pavojų kelianti situacija, žymiai geriau ją pasitikti čia, nei mažesnėje rajono ligoninėje“, - pastebi skyriaus vedėjas ir prisimena, kad ne kartą yra tekę važiuoti į gretimą rajoną padėti gimdyvei.
„Kai sulauki skambučio antrą valandą nakties ir išgirsti, kad gretutiniame rajone kraujuoja moteris, ją ištiko preeklampsija ar kita sudėtinga būklė, tenka reaguoti greitai. Pašoki vidury nakties ir prieš pradėdamas gelbėti gimdyvę su kūdikiu dar turi kuo skubiau išspręsti organizacinius klausimus, nes vyksti į svetimą ligoninę, operacinę, ne visada gali prognozuoti, ką rasi, o gimdyvės kraujavimas kartais tėra kelių valandų reikalas. Žymiai geriau, kai sunkios būklės pacientė iškart skubiai vežama pas mus - per tą laiką pasiruošiame ir visa komanda jos laukiame.
Pastaruoju metu jis fiksuoja padidėjusį patologijų skaičių ir mano, kad dalis jų nulemta pasikeitusių vertinimo kriterijų. „Pavyzdžiui, prieš keletą metų pakito gestacinio diabeto normos ir dabar vos ne kas trečiai gimdyvei tenka diagnozuoti šią būklę.