Aukštoji Panemunė, su savo šilu, 1928 m. pavadintu dr. Jono Basanavičiaus parku, 1933-iaisiais oficialiai įgijus kurorto statusą, tapo teritorija, kuriai skiriamas didesnis dėmesys. Čia pradėta statyti daugiau naujų poilsio ir reabilitacijos objektų. Kurortų įstatymas priskyrė Kauno miesto dalį - A. Panemunę - kurortams, todėl ji buvo tvarkoma pagal kurortų taisykles. Šiame straipsnyje panagrinėsime vienos iš tokių įstaigų, Panemunės vaikų sanatorijos, istoriją, jos įkūrimą, veiklą ir reikšmę Lietuvos medicinai.
Panemunės Kurorto Formavimasis Tarpukariu
Kaunui tapus laikinąja sostine, Aukštosios Panemunės miestelis 1931 metais buvo prijungtas prie Kauno ir iš savarankiško valsčiaus centro virto priemiesčiu. Nauja infrastruktūra atskleidė visuomenės modernėjimo etapą tarpukariu, čia netrukus prasidėjo gydyklų, sanatorijų ir vilų statybos. 1937 m. A. Panemunės kurorte jau veikė du pliažai, du pensionai, 15 vilų poilsiautojams, 7 kariškos vilos, valgykla, svetainės. Kambarių nuoma kurorte buvo aukštesnė nei Palangoje, o gyventi čia buvo taip pat brangu kaip ir Kaune. Anot tarpukario Lietuvos kurortų tyrinėtojos, architektūros istorikės Viltės Migonytės-Petrulienės, A. Panemunės šilas / R. Senoji Panemunės dalis 1923 m. buvo apstatyta vienaaukščiais mediniais trobesiais, jos bendras vaizdas labiau buvo būdingas ne miesteliui, o dideliam kaimui. Visgi, kaip knygoje „Aukštosios Panemunės istorija“ pažymi autorė Daiva Nevardauskienė, nuo 1924 m. įvairiose vietose buvo statomi ir kitokio pobūdžio vieno - dviejų aukštų namai. Iki 1935 metų beveik visi A. Panemunės vasarvietės sklypai buvo apstatyti.
Čia įsikūrė nemažai aukštų Lietuvos kariuomenės karininkų, o iki 1940 m. greta paprastų namų iškilo žinomų Lietuvos architektų suprojektuotų vilų. Kaip pažymi architektūros istorikė V. Migonytė-Petrulienė, savo vizualine raiška A. Panemunės tarpukario architektūra yra artima to meto Europos moderniosios architektūros tradicijai ir turi daug ryšių su bendraeuropinėmis poilsio kultūros tendencijomis.
Sveikatingumo Infrastruktūros Plėtra
Kovojant su visoje šalyje plintančia tuberkulioze, miškingame Aukštosios Panemunės areale lygiagrečiai buvo plėtojama ambulatorinio sveikatingumo infrastruktūra. 1930 m. Jono Basanavičiaus parko pakraštyje įsteigta Draugijos kovai su tuberkulioze dr. Kazio Griniaus sanatorija, žydų vaikų vasaros kolonija, dr. Jurgio Venskūno mineralinių vonių gydykla, privati prof. Vandos Tumėnienės vaikų sanatorija, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos tuberkuliozės sanatorija ir kitos.
Per šiek tiek mažiau nei dešimtmetį Aukštoji Panemunė iš smulkaus priemiesčio virto judriu rekreaciniu sostinės rajonu - sodu mieste, masiškai traukiančiu kauniečius ne tik pasilinksminti restoranuose, atgauti jėgas mineralinėse voniose ir J. Basanavičiaus parke, bet ir perkelti savo buitį (neretai visam sezonui) atokiau nuo didmiesčio. Nemaža dalis labiau pasiturinčių kauniečių triukšmingą gyvenimą mieste iškeitė įsigydami nuolatinį būstą atokesniuose rajonuose, tarp jų ir šiame kurorte.
Taip pat skaitykite: Globos namų istorija
Vandos Tumėnienės Vaikų Sanatorija
1933-iaisiais metais J. Basanavičiaus parke jau veikiančias sanatorijas (Raudonojo Kryžiaus ir Kazio Griniaus tuberkuliozės) papildė trečioji - prof. dr. V. Tumėnienės (Mingailaitės) asmeninėmis lėšomis įsteigta tuberkuliozės gydykla vaikams. Verta pažymėti, kad daktarės pastangomis dar 1924 m. Kaune (Maironio g. 11) buvo atidaryta pirmoji 40 lovų vaikų ligoninė, kuri 1932 m. taip pat jos pačios iniciatyva perkelta į geresnes patalpas - ištaigingą popiežiaus nuncijaus vilą (V. Putvinskio g. Sanatorijos pastatas buvo medinis, dviejų aukštų, su balkonais ir atvira veranda. 1937 m. gydykla praplėsta dar 30 lovų. Vasarą vaikai, sergantys kaulų TBC, buvo guldomi ir balkonuose, todėl šio sezono metu sanatorija galėjo priimti net 100 vaikų. 1940 m. pastatytas mūrinis priestatas (inž. K. Sinkevičius). Pirmame jo aukšte buvo įrengta virtuvė, garažas, skalbykla, morgas, o antrame - du kambariai slaugytojai („gailestingajai seseriai“) ir virėjai su tarnaitėmis. Sanatorijoje veikė rentgeno kabinetas, nedidelė laboratorija. Beje, 1940 m. konfiskuotoje dr. Matulevičiaus viloje gretimame sklype buvo įkurdintas dar vienas vaikų tuberkuliozės sanatorijos skyrius su 20 lovų ir prijungtas prie prof. V.
Kadangi A. Tiesa, kurorte didelis dėmesys skirtas ir vaikams. 1933 m. pediatrijos Lietuvoje pradininkė, pedagogė ir profesorė Vanda Tumėnėnė Kiaunių g. Reabilitacijos namas buvo medinis, 2-jų aukštų, su balkonais ir atvira veranda. Sanatorijoje vienu metu galėjo reabilituotis 50-60 vaikų, 5 lovelės buvo skirtos kūdikiams. Sanatorija veikė ištisus metus, joje buvo vonios, dušai, rentgeno kabinetas, laboratorija, kvarco lempos ir kt. reabilitacijai svarbi įranga. Buvusi V. Tumėnienės sanatorija vaikams atvira ir dabar. Šiandien čia veikia vaikų ankstyvosios raidos centras, kuriame teikiama įvairi pagalba vaikams, turintiems ankstyvosios raidos sutrikimų.
Vandos Tumėnienės Indėlis Į Sanatorijos Įkūrimą
„Man kilo mintis, kad Lietuvoje nėra poilsio namų, kur silpni vaikai ar nusilpę nuo ligos, galėtų sustiprėti, atgauti jėgas“, - taip savo svajonę rūpintis vaikais, kurių, deja, jai pačiai neteko susilaukti, aprašo V. Tumėnienė, Lietuvos pediatrijos pradininkė. Įtikinusi tuometį žemės ūkio ministrą J. P. Aleksą vaikų sanatorijai skirti sklypą, ji netrukus ėmėsi dviejų aukštų mūrinio namo su atskiru nameliu virtuvei, skalbyklai ir kambariais personalui statybų. 60 lovų sanatorijoje buvo įrengti rentgeno kabinetas, nedidelė laboratorija vaikams ištirti, didžiulis valgomasis ir veranda buvo skirti vaikų žaidimams.
Kiekvienas į sanatoriją atvykęs vaikas būdavo izoliuojamas, tiriamas, ypač būdavo rūpinamasi apsauga nuo infekcijų. Ligoninės vadovybė laikėsi nuostatos, kad grynas oras, tinkamai subalansuota dienotvarkė ir geras maistas geriausiai sustiprina vaikų atsparumą. Sanatorijoje vaikai gaudavo mišraus maisto, daug daržovių, kurių valgyti buvo nepratę. Pasak V. Tumėnienės, nepasiturinčių tėvų vaikai valgydavo daug bulvių, duonos, o pasiturinčiųjų - per daug mėsos. Daržovės tuo metu nebuvo madingos.
V. Tumėnienė kiekvieną sekmadienį pati atvykdavo iš Kauno lankyti vaikų, skirti jiems gydymą, maitinimą, bendrauti su tėvais. Kaip pati rašo: „Nors susisiekimas su miestu buvo patogus, bet tekdavo eiti mišku apie 10-15 min., kas vasarą buvo maloni pramoga, bet ne rudenį ar žiemą…“ Susitaupiusi pinigų sanatorijai, ji nupirko chevroletą ir išmoko juo vairuoti. Per metus sanatorijoje gydydavosi 300-400 vaikų, visi norintieji patekti negalėjo, tad V. Tumėnienė nusprendė padidinti lovų skaičių ir pastatyti dviejų aukštų priestatą.
Taip pat skaitykite: Panemunės globos namų uždarymo apžvalga
Iš visos Lietuvos į sanatoriją vyko ligoniai, lankėsi konsultantai, chirurgai, studentai. Deja, Lietuvą užėmę sovietai jau pirmosiomis okupacijos dienomis nacionalizavo sanatoriją ir visą banke laikomą kapitalą. Atvykę komunistai surašė inventorių, ieškodami sidabrinių indų, šnipinėjo visus kampus. Buvo sudarytas tarnautojų komitetas, įkurtas „raudonasis kampelis“ su didžiuliu Stalino portretu.
Komitetui vadovavo sanatorijos vairuotojas, sanatoriją valdė tarnautojai, sekę kiekvieną buvusios savininkės žodį ir judesį. V. Tumėnienė netrukus buvo paskirta nacionalizuotos sanatorijos direktore. Savo atsiminimuose ji rašo: „Rusų okupacija man buvo sunki ne tiek materialiai, kiek moraliai, nors rusai atėmė visą mano nuosavybę, įgytą sunkiu ir ilgu darbu. Jų žiauri priespauda gulėjo kaip sunkiausias akmuo, nei dieną, nei naktį nebuvo ramumo. Ankstyvieji V. 1994 m. Panemunės vaikų sanatorijai „Ramunė“ sugrąžintas įkūrėjos V. Tumėnienės vardas, turėtas 1934-1940 m.. Šiuo metu ji veikia kaip viešoji įstaiga Kauno V. „Žmogus nežino ir nenumano, kad jo dvasios gilumoje yra slaptos jėgos, kurios atgimsta, nors ir pamažu, ir verčia jį atbusti iš sunkaus pesimizmo, jos gelbsti nuo dvasinio puolimo. Pasiryžus parašyti atsiminimus, pamažu įsigilinau, įsitraukiau į tą nemažą darbą, kuris man pasidarė įdomus, malonus, atrodė užtektinai svarbus ir naudingas Tėvynei.“ ( prof. V.
Poilsio Kultūra ir Sanatorijos Tarpukario Lietuvoje
Poilsio kultūros fenomenas visuomeninio ir kasdienio gyvenimo sferose Lietuvoje suintensyvėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Tuo metu šalies teritorijoje aktyviau pradėtas formuoti kurortų tinklas. Prie svarbesnių vietovių priskiriami Palangos, Birštono, Likėnų, Aukštosios Panemunės, Kačerginės ir Kulautuvos kurortai. Kalbant apie kurortų kaip atskiro funkcinio tipo reiškinį tarpukario Lietuvoje, reikėtų išskirti socialinės ir sveikatos apsaugos klausimus.
Po Pirmojo pasaulinio karo nualintoje šalyje vienas iš prioritetinių tikslų buvo atstatyti miestus, atkurti visą būtiną infrastruktūrą gyvenimui, gydymui, mokslui ir administravimui. 1932 metai žymi lūžio momentą Lietuvos kurortų istorijoje. Vidaus reikalų ministerijos inicijuotu ir priimtu įstatymu buvo išplėsta ir teisiškai įtvirtinta kurorto sąvoka.
Žvelgiant į tarpukario laikinosios sostinės pavyzdį, raginimai gausinti ir tvarkyti rekreacines miestų erdves Kaune glaudžiai siejosi su modernistine retorika, pasitelkiant tokius raktažodžius kaip higiena, švara, natūrali saulės šviesa, gryno oro gausa ir atviros erdvės. 1923 m. Peterio Mariuso Frandseno ir Antano Jokimo parengtame Kauno plane žaliosioms erdvėms ir rekreacinio pobūdžio miesto sąveikai su upe taip pat skirta gana daug dėmesio.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti darželį Panemunėje?
Aukštosios Panemunės pušynų masyvai ir du pagrindiniai pliažai tapo pagrindu formuotis naujam kurortui. 1933 m. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje čia pradėta sparčiai plėtoti laisvalaikio infrastruktūra, kurios didžioji dalis susitelkta prie upės - pirmajame pliaže įrengtos persirengimo kabinos, restoranas, prie kranto stovėjo jachtklubo jachta, du tramplinai, keliolika baidarių. Miesto savivaldybė šiame pliaže pastatė aptvertas saulės vonias vyrams ir moterims, kuriose buvo galima degintis visiškai nuogiems. Kiek atokiau nuo upės, pušyne, 1935 m. pastatytas bene svarbiausias kurorto pastatas - kurhauzas. Jame buvo įrengta vasaros (šokių) salė.
Profesorės Vandos Tumėnienės Gyvenimo Apžvalga
Veikli ir išsilavinusi moteris didelę dalį gyvenimo paskyrė Lietuvos medicinai, o ypač Lietuvos vaikams. Geriausiai V.Tumėnienės ir drauge su ja dirbusių gydytojų Lietuvai atneštą naudą parodo kūdikių mirtingumo rodiklio kaita.
V.Tumėnienė gimė 1880 m. Anykščių rajone, Šlavėnų kaime. Tėvai buvo bajorai ir sėkmingi ūkininkai. Iš pradžių V.Mingailaitė mokėsi namuose privačiai, o vėliau tęsė mokslą gimnazijoje Sankt Peterburge, bet susirgusi jos nebaigė. Grįžusi namo ir pasveikusi, ji pradėjo mokytis Lietuvoje ir 1898 m.
Visgi galiausiai V.Mingailaitei pavyko mokslo aukštumų siekti toliau. 1902-1905 m. ji Sankt Peterburge studijavo matematiką ir tuo pat metu, padedama būsimojo Nepriklausomybės akto signataro Stepono Kairio, tuomet dar studento, mokėsi taisyklingos lietuvių kalbos. Ten lankydama anatomijos paskaitas, V.Mingailaitė pirmąkart susidūrė su medicina.
1906 m. gavusi stipendiją, V.Mingailaitė pradėjo studijuoti Šveicarijoje, Berno universiteto Medicinos fakultete. Čia ji susipažino su būsimuoju vyru Justinu Tumėnu, kuris buvo pedagogas, poetas ir filosofas. 1911 m. ji šiame universitete įgijo medicinos daktarės laipsnį, o 1912 m., baigusi trijų mėnesių kursą Sankt Peterburgo aukštajame moterų medicinos institute - ir gydytojos išsilavinimą.
Kadangi vyrui buvo draudžiama grįžti į Lietuvą, šeima jau buvo susiruošusi pakelti sparnus į JAV. V.Tumėnienė ėmė verstis medicinine praktika. 1919-1920 m. Visgi Vilnių galutinai prijungus lenkams, V.Tumėnienė persikėlė į Kauną, kur netrukus jos išsilavinimas buvo įvertintas.
Visgi V.Tumėnienė jautė, kad jos pašaukimas - gydyti vaikus, ir šioje srityje ji nuveikė daugiau negu bet kas kitas. 1924 m. Kaune V.Tumėnienė įsteigė valstybinę vaikų ligoninę-kliniką su laboratorija tyrimams vykdyti ir iki 1944 m. dirbo jos direktore. Kadangi tai buvo vienintelė ligoninė vaikams Lietuvoje, į ją patekdavo sunkiausi ligoniai. Čia buvo pasitelkiami moderniausi tuometiniai tyrimai ir pritaikomos naujausios medicinos žinios, taip pat gaminamas specialus, dietinis maistas.
Tapusi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Vaikų ligų katedros vedėja, ji dėstė paskaitas studentams, ruošė juos kovai su vaikų mirtingumo rodikliais. Šias pareigas ji ėjo iki pat 1944 m. Taip pat VDU ji tapo pirmąja vaikų ligų gydymo kurso dėstytoja lietuvių kalba.
Be to, V.Tumėnienė vykdė aktyvią publicistinę ir mokslinę veiklą, spausdino darbus su medicina susijusiais klausimais. Tai, kad buvo poliglotė - mokėjo vokiečių, anglų, lenkų, rusų ir prancūzų kalbas - leido jai nuolat tobulinti įgūdžius ir pačiai mokyti kitus.
V.Tumėnienė aktyviai pasisakė prieš alkoholio vartojimą. 1921 m. įsteigus Lietuvos abolicionistų draugiją, ji buvo išrinkta pirmąja jos pirmininke ir šias pareigas ėjo 1921-1924 m.
Gydytoja stengėsi vienyti išsilavinusias visuomenės moteris, suprasdama, kad daug jų susiduria su tais pačiais iššūkiais. 1927 m. jai kartu su Ona Mašiotiene, Liudvika Purėniene ir dar keliomis moterimis įkūrus Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjungą, ji 1929 m. buvo išrinkta pirmąja jos pirmininke, keletą metų vadovavo organizacijai.
Būtent dėka V.Tumėnienės ir iš dalies jos lėšomis Panemunės šile šalia Kauno 1934 m. Sanatorija buvo statoma galvojant ją skirti vaikų reabilitacijai. Jau sanatorijai atvėrus duris, V.Tumėnienė sulaukė pasiūlymo panaudoti pastatą konkrečiam tikslui - jame gydyti būtent tuberkulioze sergančius vaikus. Šia liga, ypač kaulų tuberkuliozės forma, sergantieji dažnai gydymo įstaigose turėjo praleisti mėnesius. V.Tumėnienė sutiko.
Vaikams gyti čia padėjo ne tik vaistai ir procedūros, bet ir grynas oras, tinkama dienotvarkė ir geras maistas. Vaikai čia praleisdavo ir 6-8 mėnesius. Įdomu tai, kad būtent V.Tumėnienė viena pirmųjų Lietuvoje atkreipė dėmesį į tinkamos mitybos svarbą, skyrė didelį dėmesį meniu paruošti.
1944 m. V.Tumėnienė su vyru ir augintine Zose Vaišvilaite pasitraukė į Vakarus, žinodama, kad grįžus sovietams greičiausiai pateks į tremiamųjų sąrašus. Su liūdesiu ji savo atsiminimuose aprašo, kaip turėjo apleisti savo namus Kaune, sutvarkytą sodybą gimtuosiuose Šlavėnuose. Šeimai teko kurį laiką blaškytis po Europą. Rasti darbą jai padėjo tai, kad buvo Europoje žinoma gydytoja. 1946 m., po sunkios ligos mirus vyrui, liko našle.
Nuo medikės darbo ji … Gimė 1880 m. Mokėsi 1896-1898 m. Kauno mergaičių gimnazijoje, 1902-1905 m. Mirė 1976 m. Niekas nesuskaičiuos, kiek Lietuvos vaikų gyvybių buvo išgelbėta, jų ligų išgydyta dėka profesorės Vandos Tumėnienės.
Panemunės Istorija: Nuo Karinio Miestelio Iki Kurorto
Pietinėje Kauno miesto dalyje, palei Nemuno vingį, įsikūręs Panemunės rajonas. Šiandien pagrindinėje Vaidoto gatvėje riedanti karinė technika primena apie vietovės susikūrimą ir XIX a. istoriją, o savaitgaliais ir vasaromis į ošiantį šilą plūstantys kauniečiai palaiko kurortines rajono tradicijas, užgimusias drauge su Lietuvos nepriklausomybe. Praėjus daugiau nei šimtui metų, rajonas tebėra unikalus, išlaikęs abi paskirtis - karinę bei rekreacinę. Panemunės istoriją tenka pradėti nuo karinės vietovės funkcijos: ir viso Kauno miesto, ir šios vietos raida glaudžiai susijusi su XIX a. miesto tvirtovės statyba ir plėtojimu. Iki tol menkai apgyvendinta teritorija 1895-1899 m. išaugo iki karinio miestelio komplekso su daugiau nei 70 objektų ir gerais keliais. XX a. pradžioje statybos tęsėsi: nutiesta siaurojo geležinkelio linija, o 1912 m. pradėjo veikti karinis aerodromas - pirmasis oro uostas Lietuvoje.
Nepriklausomybę paskelbusi Lietuva paveldėjo kareivines, daugiabučius karininkams, sandėlius, laboratoriją, gydytojo namą, valgyklą, pirtį, skalbyklą, rezervuarus, ledaines, kalvę, angarą, kitus ūkinės paskirties statinius ir infrastruktūrą, kurią ėmė naudoti šalies kariuomenės reikmėms. Pirmoji čia imta kurti Lietuvos artilerija, tada atsikėlė 2-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo ir 5-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulkai, o 1922 m. buvo perkelta Karo mokykla, kurioje vėliau įrengtas vienas geriausių Lietuvos kariuomenės sporto stadionų. Buvusiame oreivystės centre 1936 m.
Kariai prisidėjo kuriant rajono veidą. Jie leido laiką kareivines supančioje gamtoje, rūpinosi gyvenamąja aplinka: sodino medelius, tiesė takelius pasivaikščioti, užveisė obelų sodą ir gėlių darželius. Tarp civilių gyventojų buvo populiarios ir kitos karių organizuojamos pramogos: teatro kuopelės vaidinimai, šventės, šokiai bei gegužinės J. Basanavičiaus šile. Nors kariai džiaugėsi gamtos teikiamais malonumais, ne ką mažiau reikalingos buvo ir miestietiškos pramogos: 1923 m. įrengtas ir 1928 m. Šaltuoju metų laiku kariai važinėjo rogutėmis, čiuožinėjo, slidinėjo. Jų iniciatyva įrengtos arenos: 1932 m. išlieta čiuožykla buvo pritaikyta čiuožti ir ledo žaidimams, turėjo greta įrengtas nedideles patalpas persirengti ir palikti drabužius, veikė bufetas, o vakarais grodavo dūdų orkestras.
Panemunė buvo Kauno priemiesčiu, kurį laiką atlikusiu tik karinio miestelio funkciją, tačiau dėl gamtinių sąlygų - upės, kalvų, pušyno - ji tapo miestiečių mėgstama vieta pasivaikščioti, leisti laisvalaikį ir maudytis. 1923 m. kovą atidarius naują siaurojo geležinkelio atkarpą, sujungusią Panemunės šilą su Kauno miestu, jis tapo lengviau pasiekiamas ir greitai ėmė konkuruoti su miesto žaliosiomis teritorijomis - Ąžuolynu, Vytauto parku, Mickevičiaus slėniu.
Pušų kvapo prisotintas šilo oras buvo tinkamas ne tik pramogoms, bet ir sveikatai. To meto visuomenė vis dar kovojo su sparčiai plintančios tuberkuliozės problema, o ja sergantieji vykdavo gydytis oru į kalnuotas ar miškingas vietoves. Tad ir greta Kauno, Panemunėje, XX a. 3-4 dešimtmečiais ėmė kilti sanatorijos: buvo pastatytos ir atidarytos Raudonojo Kryžiaus sanatorija, Kazio Griniaus sanatorija vaikams bei kitos gydyklos, padėjusios miestiečiams kovoti su užkrečiama liga ir leidusios bent kiek atstatyti nualintą sveikatą.
Panemunės, kaip kurorto, raidai itin svarbūs du įvykiai: 1931 m. prie Kauno prijungiama Aukštoji Panemunė, o 1933 m. jai suteiktas kurorto statusas. Populiarumo nestokojanti vieta ėmė dar sparčiau keistis: joje kilo turtingų miestiečių medinės vilos, dygo daugiabučiai namai, skirti nuolatiniams gyventojams ir vasarotojams. Kitaip nei gretimame Žemųjų Šančių rajone, čia statyboms skirti sklypai buvo dideli, gausiai apželdinti, derantys prie rekreacinės rajono funkcijos. Panemunei tapus miesto dalimi, atsirado nauja praktika: šiltuoju metų laiku čia persikeldavo gyventi pasiturintys verslininkai ir valstybės tarnautojai su šeimomis.
Skaičiuojama, jog XX a. Kauno autobusas Nr. 13, kursavęs maršrutu Rotušė-Panemunė, XX a. 3-iasis dešimtmetis. Panemunę nuo Kauno skiria natūralus barjeras - Nemunas. Ilgai abu upės krantus jungė laikini pontoniniai tiltai, 1916 m. tarp Panemunės ir Žemųjų Šančių pastatytas medinis, o 1927-1928 m. - gelžbetoninis tiltas, prijungęs priemiestį prie Kauno ir labai pagerinęs kauniečių susisiekimą su pamėgta laisvalaikio leidimo bei vasaros rezidencijų vieta. Kurį laiką iki Panemunės nuo Aleksoto tilto stoties per Šančius važiavo siaurojo geležinkelio traukiniai. Nuo 1924 m. maršrutu Rotušė-Panemunė ėmė kursuoti autobusas; 1925 m. bilieto kaina siekė 25 centus. 4-ajame dešimtmetyje vienkartinio bilieto kaina paaugo, todėl daug kam kelionė autobusu tapo per brangi.
Panemunėje į vandenį šoka Lietuvos bokso čempionas Stasys Peleckis, 1936. Turbūt jokia vasara neįsivaizduojama be maudynių. Kauniečiai tarpukariu galėjo džiaugtis vandens pramogomis oficialiuose prižiūrimuose pliažuose, juose budėdavo gelbėtojai. Du iš jų buvo įrengti Aukštojoje Panemunėje: vienas Smetonos al. greta šilo, kitas - arčiau Vičiūnų. Pirmasis turėjo geresnę infrastruktūrą, o antrasis buvo „arčiau gamtos“ - garsėjo smėliu ir grynu pušyno oru. Pliažuose poilsiautojai ne tik maudėsi ar mėgavosi saulės voniomis (specialiai degintis pastatytose kabinose), bet ir pramogavo: išradingesnieji atsiveždavo patefonų, iš kurių leisdavo muziką ir šokdavo. Ši kauniečių mėgstama poilsio vieta buvo nuolatos tobulinama, joje dygo vis daugiau miestiečių laisvalaikiui reikalingų pastatų: paplūdimiuose atsirado persirengimo kabinų, greta pušyno - vaikų žaidimų aikštelių, įrengta plaukimo mokykla. 1935 m. J. Basanavičiaus šile pastatytas medinis modernus architekto Stasio Kudoko projektuotas kurhauzas su didele sale, bufetu, erdvia veranda ir žiemos sporto stotimi; iki mūsų dienų neišliko.
Panemunė Šiandien
Panemunė išgyveno kelis augimo šuolius: XIX-XX a. sandūroje virto karinio miestelio kompleksu, XX a. 4-ajame dešimtmetyje - kurortu, o sovietmečiu, vėl didėjant karinei rajono reikšmei, čia ėmė dygti pastatai, kūrėsi nauji gyventojai. Šiandien Panemunė geriausiai žinoma dėl medinio modernizmo - tarpukariu išdygusių medinių vasarnamių. A. Smetonos alėjoje ir kitose rajono vietose išlikusios vieno arba dviejų aukštų vilos kuklumu ir formomis atitinka laikotarpio modernizmo dvasią, ir tiek pastatymo metais, tiek ir dabar puikiai dera prie ramios Panemunės aplinkos. Nemaža dalis vilų priklausė į Panemunę XX a. 3-4 dešimtmečiais persikėlusiems karininkams, valstybės tarnautojams ir verslininkams; čia vasaromis ar nuolatos gyveno nemažai garsių to meto žmonių.
tags: #panemunes #vaiku #sanatorija