Įvadas
Paulius Širvys (1920-1979) - vienas žinomiausių ir mylimiausių lietuvių poetų, kurio kūryba ir gyvenimas apipinti legendomis ir anekdotais. Jo populiarumas susietas su jo gyvenimo legenda. Širvys debiutavo pokario metais, kai jausmų raiška literatūroje buvo kontroliuojama. Jis sugebėjo prabilti savitu balsu apie dvi svarbiausias savo kūrybos temas: fronto kareivio patirtį ir skaudžią meilę. Skaitytojai priėmė Širvį kaip lyrikos grynuolį, išpažintinės poezijos korifėjų. Nemažai jo eilėraščių tapo dainomis.
Biografija
Vaikystė ir Jaunystė
Paulius (pagal gimimo liudijimą - Povilas) Širvys gimė 1920 m. rugsėjo 6 d. Padustėlio kaime (Dusetų valsčius, Zarasų raj.). Jis augo kartu su broliu Leonu. Šeima kurį laiką gyveno Padustėlyje, vėliau persikėlė į Degučių kaimą (Rokiškio raj.). Širviai turėjo apie 10 ha nenašios žemės. 1930 m. mirė Pauliaus tėvas, o po metų - motina. Vaikai liko našlaičiais. Paulius mokėsi Dusetų ir Aleksandravėlės pradinėse mokyklose, 1940 m. baigė dvimetę Salų žemės ūkio mokyklą.
Rimantas Kmita apibūdino Paulių Širvį kaip legendinį vienišą „lietuvišką beržą“, vieną talentingiausių lietuvių pokario poetų.
Karo Metai
1940-1941 m. Širvys mokėsi sovietinėje karo pėstininkų mokykloje Vilniuje. Karas jį užklupo Švenčionėlių poligone. Prie Vitebsko pateko į vokiečių nelaisvę. 1942 m., pabėgusį iš belaisvių mirties stovyklos prie Minsko, vokiečiai vėl suėmė ir išvežė darbams į Vokietiją. 1944 m. Širvys vėl pabėgo iš Rytprūsių, Lietuvoje perėjo frontą ir grįžo į kariuomenę. Kaip eilinis Lietuviškosios divizijos kareivis, dalyvavo mūšiuose šiaurės Lietuvoje ir Kurše, kur buvo sužeistas. Vėliau savo autobiografijoje rašė: „Karas paliko užgijusias ir niekad negyjančias žaizdas.“ Jis ypač pažeidė jautrią poeto dvasią. Kaip prisimena žmona Birutė, nuo kraupių karo išgyvenimų (vizijose vis regėdavo žuvusius draugus, kareivius, kovų vaizdus) jam prasidėjo baisi nemiga. Kurdavo naktimis, daug rūkydavo, tačiau bandė gyventi taikų gyvenimą, vienu metu visai negėrė.
1941 m. lapkričio mėn. pabėgo iš Minsko stovyklos ir grįžo į tėviškę, Degučius. 1942 m. liepos mėn. suimtas kaip karo belaisvis ir išvežtas darbams į Rytų Prūsiją. Ten, Nurniškių kaime, vokiečių ūkininko Ericho Lemkės sodyboje, prabėgo keletas mėnesių dirbant įvairiausius ūkio darbus. Nepaisant to, kad Pauliui visi ūkio darbai buvo lengvai įveikiami ir kad jį pamilo ūkininko duktė Erna, Paulius veržėsi į Tėvynę, gimtinės ilgesys jam buvo stipresnis už viską. Du kartus nesėkmingai bėgo iš nelaisvės. 1944 m. liepos mėn. viduryje vokietaitės Ernos padedamas (jai parūpinus kompasą ir žemėlapį) dar sykį pabėgo - tą sykį sėkmingai. Grįžęs į Lietuvą, kovėsi Šešioliktosios Lietuviškosios divizijos gretose prieš fašistus. Dalyvavo mūšiuose Šiauliuose, Kelmėje, Šilutėje, Kuršių žemėje Latvijoje. 1944 m. gruodžio mėn. 28 d. ties Jaunskuolių kaimu mūšio lauke prie Nikracės buvo sužeistas skeveldros. Tačiau ir sužeistas nenustojo kovoti, kol vokiečiai nepaliko apkasų. Paulius neteko daug kraujo, po to ilgai gydėsi, o veide liko iki gyvenimo pabaigos gilus randas. Išėjęs iš Daugpilio karo ligoninės, sugijus žaizdai, jis vėl grįžo į priešakines Lietuviškosios divizijos gretas. Iš eilinio kareivio tapo jefreitoriumi, žvalgų būrio žvalgu, vėliau - automatininkų skyriaus vado pavaduotoju. Jo pasiaukojama drąsa ir narsa mūšiuose buvo įvertinta vadovybės, jis apdovanotas net keturiais medaliais. 1945 m. rugsėjo mėn. iš kariuomenės demobilizuotas.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Už narsą mūšių metu buvo apdovanotas medaliais.
Pokario Metai
Pokario metais redagavo rajoninius laikraščius Rokiškyje, Pandėlyje, Merkinėje ir Rūdiškėse. 1954-1955 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, 1958-1962 m. - „Moksleivio“ ir „Genio“ žurnalų redakcijose. 1957 m. baigė Aukštuosius literatūros kursus Maskvos M. Gorkio literatūros institute.
Nuo 1946 m. dirbo laikraščio „Tarybinis Rokiškis“ redakcijoje. Jis daug redagavo. Iki 1952 m. - laikraštį „Spalio pergalė“, 1952 m. laikraštį „Komunizmo švyturys“, iki 1953 m. laikraštį „Socializmo pergalė“. Taip pat vadovavo Pandėlio rajono spaustuvei. Nuo 1954 m. iki 1955 m. dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. 1957 m. Paulius Širvys sėkmingai baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą, kur mokėsi aukštosios literatūros, tad įgavęs reikalingų žinių ir patirties, nuo 1958 m. iki 1962 m. dirbo tokių žurnalų, kaip „Mokslevis“ bei „Genys“ redakcijų korespondentu.
Gyvenimo Pabaiga
Nusivylęs idėjomis, už kurias tiek kovojo, netikrais draugais, nenusisekus asmeniniam gyvenimui, poetas išplaukė į jūrą: 1967-1969 m. Klaipėdoje, žvejybos laivyne, dirbo jūreiviu, vėliau - tolimojo plaukiojimo vairininku. Kaip sakėsi dukrai, troško surasti karo metų mylimąją - vokiečių merginą, padėjusią jam pabėgti iš mirtininkų stovyklos, o gal tiesiog mesti gerti (jūreiviams tai buvo griežtai draudžiama ). Tačiau nepavyko pritapti prie socialistinės tikrovės, kur buvo įsakmiai nurodinėjama, ką ir kada rašyti. Klimpo į vis gilesnę dvasios vienatvę ir alkoholį. Teliko ordinais apsisagsčiusių karo veteranų šventė - Pergalės diena - ir poezija. P. Širvys vienišas mirė 1979 m.
Jam taip pat iki 1969 m. teko dirbti Klaipėdos žvejbos laivyne, kur iš pradžių buvo paprastas jūreivis, o vėliau pakilo pareigose iki vairininko. Paulius Širvys mirė būdamas 58 metų, 1979 m.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Asmeninis Gyvenimas
1962 m. pradėjo byrėti Pauliaus ir Birutės šeima, pora oficialiai išsiskyrė 1965 m. rugpjūčio mėn. 18 d.
Dažnai lankydavosi įvairiose Vilniaus kavinėse ir restoranuose - „Dainavoje“, „Palangoje“, „Literatų svetainėje“, dažnai ten būdavo apsuptas bičiulių, fronto bendražygių, literatų, jo kūrybos gerbėjų. Kurti trukdė pasirinktas gyvenimo būdas, prastėjanti sveikata bei nuolatiniai naktiniai draugai ir prisiplakėliai, kuriems šeimininko namų durys beveik visada būdavo atvertos. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, išsipildė sena Pauliaus vaikystės svajonė - išplaukti į jūrą.
Gimimo Data ir Vardas
Tik paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Paulius Širvys artimiausiems draugams buvo prasitaręs, kad yra pasikeitęs savo gimimo metus, 1940 metais pasijauninęs save dviem metais (1922 m.). Viena iš versijų, kad norėjo įstoti į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą, į kurią vyresnių nepriimdavo. Kitą versiją pateikė jo žmona Birutė Širvienė savo prisiminimuose: „Pagal mano gimimo dieną ir Paulius sau pasirašė gimimo mėnesį ir dieną“ (iš leid.: Kol Nemunas bus… V., 1991, p. 214). Taip ir gyveno su fiktyvia asmens dokumentuose gimimo data, taip pat pasikeitęs ir savo vardą iš Povilo į Paulių.
Apdovanojimai ir Įvertinimai
- Medalis „Už narsumą“ (1944 m. spalio mėn.)
- „Šlovės ordinas“ už pasižymėjimą mūšiuose Latvijoje, ties Ezergale (1945 m.)
- Medalis „Už pergalę prieš Vokietiją Didžiajame Tėvynės kare 1941-1945 metais“ (1945 m. gegužės mėn.)
- Medalis „Už tai, kad žvalgydamas priešo gynybos išdėstymą Lenckių rajone, Priekulės valsčiuje, Latvijos TSR, nekreipdamas dėmesio į stiprią priešų kulkosvaidžių ugnį, įsiveržęs prie jų apkasų su granata sunaikino keletą vokiečių kareivių“ (1945 m.)
- LSSR valstybinė premija už eilėraščių rinktinę „Ilgesys - ta giesmė“ (1973 m.)
- „Poezijos pavasario“ laureatas (1973 m.)
Atminties Įamžinimas
- 1982 m. pasodintas memorialinis ąžuoliukas greta Šilo gatvės prie Antakalnio daugiabučio.
- 1995 m. Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka įsteigė Pauliaus Širvio literatūrinę premiją už poezijos rinkinį gamtos tema.
- 2009 m. Vilniuje, Literatų gatvėje, sienoje pagerbtas Paulius Širvys.
- 2019 m. Vilniuje, Vokiečių g. 11 namo kieme atidengta memorialinė lenta.
Kūryba
Kūrybos Bruožai ir Temos
Širvio kūrybai būdinga tyro, gilaus jausmo poetizavimas, graudžių svajingų ir humoristinių intonacijų jungimas, romanso ir liaudies dainų poetika, tautosakiniai motyvai, melodingas eiliavimas. Pagrindinės kūrybos temos - karas, tėviškė, meilė.
Vytautas Kubilius pritaria paties Širvio ištarmei, kad poeto kūryba - daugiau ar mažiau jo paties biografija. „Jo lyrikoje nebuvo atitrauktų idėjų ar bendrų samprotavimų - tik jo paties išgryninta emocinė patirtis, kurią karas pastatė ties žūtbūtinumo riba.“ Širvio dainingumas, tautosakiškumas, regis, toks pat, kaip ir Salomėjos Nėries, kaip ir liaudies dainos.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Paulius Širvys jau nuo pat vaikystės buvo pasinėręs į kūrybą. Tad jo eilėraščiams būdingas tyras, poetizuojamas ir labai lyriškas jausmas. Gausu nesudėtingų tradicinės struktūros vaizdų bei graudžių, nors tuo pačiu ir ypač svajingų, gal netgi kažkiek humoristinių intonacijų, kurias sujungus pasireiškia Pauliaus Širvio kūrybos unikalumas. Pastebimi ir ryškūs tautosakos bei liaudies dainų motyvai, įpinantys į jo kūrybą lietuviškumo, patriotiškumo. Kaip pagrindinius Pauliaus Širvio kūrybos motyvus galima įvardinti rūsčią ir ją labai palietusią karo buitį bei tėvynės gynimo heroiką. Eilėraščiuose regimi kaimo bei tyros vaikystės prisiminimai, nelaimingos meilės jausmai, sukeliantys nostalgiją.
Skirtingai nuo Aisčio poezijos, Širvio eilėraščiuose nėra to sąlygiškumo, nėra moderniajai literatūrai būdingo žvilgsnio į save, savo literatūriškumo refleksijos, teksto ir gyvenimo atskyrimo ir suvedimo.
Eilėraščių Rinkiniai
- „Žygio draugai“ (1954)
- „Ošia gimtinės beržai“ (1956)
- „Beržų lopšinė“ (1961)
- „Ir nusinešė saulę miškai…“ (1969)
- „Ilgesys - ta giesmė“ (rinktinė, 1972)
- „Vyturėliai dainorėliai“ (knyga vaikams, 1965)
Širvys debiutavo eilėraščių rinkiniu „Žygio draugai“ (1954), kuris iš esmės atitiko to meto poezijai keltus reikalavimus (karo tematika, eilėraščiai apie Leniną), tik poetui pavyko išvengti propagandinės poezijos akivaizdaus dirbtinumo. Vėlesniuose rinkiniuose svarbi išlieka kario patirtis, ryškėja romansinė vaizduotė, nelaimingos meilės tema (eil. „Nežiūrėk, nežibėk“).
Kūrybos Įtaka ir Vertinimas
„Pokarinėje lietuvių lyrikoje Širvys pirmasis atgaivino lyrinį saviraiškos principą, grąžino trumpų eilučių emocinį sugestyvumą ir dainišką polėkį, įteisino jausmo savigulį kaip eilėraščio kulminaciją (be meilės nėra dainos), lokalizavo lyrinio subjekto istoriją lietuviškame kraštovaizdyje - prie Nemuno ir Sartų, eidamas A. Vienažindžio, A. Miškinio, S. Nėries pėdomis.“ (Vytautas Kubilius).
Paulius Širvys - vienintelis lietuvių sovietmečio poetas, virtęs savotiška legenda. „Nuo išdavystės, pasipūtimo, primityvizmo, nuo Generolų poezijoje Poetas bėgo į kavines, užkandines, bėgo į jūrą, bėgo į absoliučią Vienatvę. Taip gimė geniali Poezija, taip save naikino Poetas.
Kūrybos Palikimas
Pagal P. Širvio eilėraščių tekstus kompozitoriai sukūrė nemažai populiarių dainų.
Muziejuje saugomas gana gausus P. Širvio rinkinys: pluoštas eilėraščių, apsakymų, straipsnių rankraščių, kelios užrašų knygelės su eilėraščiais ir kitais užrašais, giminių ir kitų asmenų laiškai, literatūrinės ir visuomeninės veiklos, medicininiai bei buities dokumentai, bičiulių, giminių, rašytojų atsiminimai apie poetą (A. Bukonto, A. Keliuočio, I. Pikturnos, A. Raguočio ir kitų), eilėraščiai, sukurti poeto atminimui, portretinės ir grupinės nuotraukos su rašytojais, bendradarbiais, draugais iš įvairių gyvenimo laikotarpių: pokario, kai dirbo Pandėlyje, vėliau - Klaipėdoje bei Vilniuje. Mėgo fotografuotis gamtoje, ypač beržų fone. Iš daugelio tokių nuotraukų žvelgia atviras, šypsenos nušviestas veidas, mat poetas jautėsi savo stichijoje. Fotografavo ir pats - yra kelios žavios jo dukrelės Dangės nuotraukos. Vieną tokių nuotraukų laikė įrėminęs knygų spintoje. Nemaža ir poeto memorialinė biblioteka, kurioje gausu žymių lietuvių rašytojų knygų su dedikacijomis (V. Bložės, A. Baltakio, J. Baltušio, V. Reimerio, J. Požėros, V. Palčinskaitės ir kitų), su jo paties autografais bei rusų poetų knygų. Kitų autorių memorialinėse bibliotekose rasime ir P. Širvio knygų su poetiškomis ar šmaikščiomis dedikacijomis rašytojams K. Borutai, T. Tilvyčiui, A. Bukontui, A. Tarp kuklių asmeninių daiktų, jūreiviškų marškinėlių ir kitų gerokai padėvėtų rūbų, ordinų ir jų juostelių, medalių, parkerių, kareiviškų sagų, aptinkame puošnią šilko skaistgijomis siuvinėtą prijuostę ir rausvą languotą skarelę. Šios dovanos buvo skirtos didžiajai jo gyvenimo meilei - Alfonsai Žegliūnaitei, meiliai vadintai Alpunyte. Poetas ją, žavią, linksmą septyniolikmetę merginą, sutiko Vilkolių kaime (Pandėlio sen.) 1945 m. vasarą, pakalbino ir parašė vėliau populiaria daina tapusį eilėraštį: „Nelaimei ar laimei Tave pažinau, / Mergaite iš tolimo sodžiaus…“. Deja, ketverius metus besitęsusi meilė pasibaigė nelaimingai.
Dangė Širvytė Apie Tėvą
Šią vasarą į gimtinę ji buvo atvykusi su vyru, garsiu juvelyru Aleksandru Šepkumi, atvežusiu į Lietuvą pirmąją savo papuošalų parodą po persikėlimo į JAV 1988 metais.
Susitikome su D. Širvyte jos bute sostinės Vokiečių gatvėje. Čia ji ne vienus metus gyveno su savo bohemiškuoju tėvu.
Nors šis butas visai nebepanašus į tuos namus, kuriuose gyveno P. Širvys, ir jį mena tik portretas ant sienos, D.Širvytė jį laiko savo namais.
Dukra Dangė prisimena, kad tėvas labai gėrė, jį slėgė karo išgyvenimai. Tačiau jis ją beprotiškai mylėjo ir visada kartodavo: „Negali naudotis mano vardu, viską privalai pasiekti pati.”
Apie Tėvo Palikimą
D. Širvytė teigia, kad tėvo rankraščių, dienoraščių ir knygų nebeliko. Kažkas iškraustė. Tai sužinojau praėjus gal savaitei po jo mirties. Jis ne vienus metus rinko medžiagą apie Lietuvos partizanus. Žinau, kad 1956 metais keletui jų, kurie paliko miškus, padėjo susirasti darbą, būstą. Esu ne kartą mačiusi tėvo dienoraščius. Dabar jie būtų labai įdomūs. Deja, jų nebeliko. O gal kokiuose nors slaptuose archyvuose užsimetę.
Prieš mirtį tėvas gyveno Antakalnyje, nes Vokiečių gatvėje buvęs mūsų butas sudegė. Tame dviejų kambarių bute mes su tėte gyvenome dviese.
Gaisras Butuose
Buvo 1973 metų rugpjūtis, artėjo ruduo, o mes likome kaip stovime - be jokių rūbų. Pas tėvą dažnai lankydavosi ir kviestų, ir nekviestų svečių. Greičiausiai kas nors rūkydamas užmigo. Tėvas apsinuodijo smalkėmis, todėl buvo išvežtas į ligoninę. Aš tuomet buvau išvykusi į Rygą. Tas gaisras mus ir išskyrė, nes neturėjome pinigų sudegusiam butui remontuoti. Apsistojau pas būsimą vyrą, o tėvas prašyti būsto ėjo pas tuometį Lietuvos komunistų partijos lyderį Petrą Griškevičių. Šis padėjo gauti nedidelį butą Antakalnyje. Po skyrybų neturėdama su dukra Evelina kur gyventi nuėjau kryžiaus kelius, kol man pavyko tuometėse namų valdybose išsikovoti, kad galėtume grįžti į sudegusį butą Vokiečių gatvėje. Jį pavyko išsaugoti iki šiol.
Santykiai Su Tėvu
Jis mane beprotiškai mylėjo. Tai jis man sugalvojo vardą, reiškiantį dangų - Dangė. Tėvas labai pykdavo, kai mane kas nors pavadindavo Danguole, manydamas, kad Dangė - šio vardo trumpinys. Mes buvome vienas prie kito labai prisirišę. Su tėvu apsigyvenau būdama gal penkiolikos ar šešiolikos metų. Prieš tai su mama gyvenome Kaune, nes tėvai išsiskyrė, kai buvau penktoje klasėje. Tėvo namai Vilniuje buvo atviri visiems. Bet jei kokie nors nekviesti svečiai jį sunervindavo, jis pabėgdavo iš namų, įpareigodamas mane juos kaip nors išprašyti. Ir aš, ir tėvas supratome, jog aplink jį nuolat sukiojasi ir tokių žmonių, kuriems rūpi pasinaudoti jo gerumu, nuoširdumu bei atvirais namais. Tėvas labai brangino bendravimą ir draugystę su rašytoju Rimantu Šaveliu bei poetu Antanu Jonynu. Jei jam būdavo liūdna, jis visada eidavo pas juos. Ir mane kartu vesdavosi.
Žinojau keletą jo pamėgtų kavinių. Ten ir ieškodavau. Dažnai tėvas užsibūdavo Gedimino prospekte buvusioje garsiojoje „Literatų” kavinėje arba užeigoje prie dabartinės Centrinės universalinės parduotuvės, kurią jis vadindavo „Ant Dievo stogo”. Būdavo, kad tėvas mane į kavines vesdavosi kartu. Su padavėjomis supažindindavo.
Jis labai gėrė. Labai. Kartais rytą eidavau nupirkti degtinės, kad jis bent kiek atsigautų, nes rankos taip drebėdavo, jog negalėdavau nieko paimti. Tėvą, žinoma, labai slėgė patirti karo išgyvenimai - jo akivaizdoje žuvo ne vienas draugas ar bendražygis.
Kūrybos Supratimas
Žinoma. Bet tėvo eilėraščių nedeklamuoju. Aš - tylenė. Net neskaitau jo eilių, aš jas tiesiog žinau. Tėvas pats puikiai deklamuodavo savo eiles. Tėvas man nuo vaikystės kartodavo: „Negali naudotis mano vardu, viską privalai pasiekti pati.”
Kai tuomečiame Technologijų technikume baigiau fotografijos studijas, tėvas mane nuvedė pas tuomet jau garsų fotografą Antaną Sutkų, kad jis man padėtų tobulėti. A.Sutkus patarė pirmiausia nupirkti man gerą fotoaparatą, bet tėvas neįstengė to padaryti dėl paprastos priežasties - neturėjo pinigų. Visos jo pajamos buvo arba honorarai už eilėraščius, arba kokios nors premijos, tačiau pinigus tėvas greitai išbarstydavo.
Visko matėme. Aš gaudavau stipendiją. Bet tų pinigų mums daug ir nereikėdavo. Pragyvendavome iš to, kiek turėdavome.
Gyvenimas Amerikoje
Aleksandras tuo metu jau buvo išvykęs į Ameriką ir nuolatos man siuntė iškvietimus, bet apie pasitraukimą negalvojau. Atsakydavau jam, kad negaliu palikti namų, dukters. Alius niekada niekuo nesiskųsdavo dėl kokių nors sunkumų ar nepriteklių, tačiau kartą paskambinęs prisipažino, kad įkritęs į kažkokią duobę susilaužė koją, susitrenkė galvą. Tuomet supratau, kad reikia skubiai vykti pas jį. Išvažiavau 1989 metų pavasarį, dar suspėjusi nufotografuoti, kaip tikintiesiems buvo grąžinta Vilniaus arkikatedra.
Šoko nepatyriau, nes už savo būvį buvau įpratusi kovoti ir Lietuvoje. Nors iš pradžių buvo labai sunku - pirmaisiais metais su Aliumi gyvenome atokiame ir pavojingame Niujorko rajone. Teko imtis įvairiausių darbų, o kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, aktyviai įsitraukiau į labdaringą veiklą - prisidėjau prie įvairių siuntų į Lietuvą rinkimo ir gabenimo. Pirmaisiais gyvenimo Niujorke metais būdavo ir taip, kad neturėdavome pinigų maistui. Pinigų pirmajai mūsų Kalėdų vakarienei prasimanėme tiktai atidavę butelius. Kartą Aliaus partnerio draugė mums išrašė solidų čekį, kad turėtume iš ko pragyventi. Tas įrėmintas čekis iki šiol Aliaus dirbtuvėje kabo.
Už Niujorko, miške, turime nedidelį namuką, o jaukumą kūrėme su Aliumi kartu - jis gal keturis mėnesius pats dažė sienas. Mūsų namas - ant kalno. Kiekvieną vakarą gėrimės nuostabiais saulėlydžiais. Į miestą išsiruošiame retai, nes abu dirbame namie. Kartais Niujorke nebūname po tris mėnesius. Nereikia mums to didmiesčio šurmulio. Net televizoriaus neturime. Atsisakėme jo prieš aštuonerius metus.
Kaip į namus. Bute Vokiečių gatvėje, kurį susiremontavome, jaučiuosi kaip namie. Kol buvo gyvi Aliaus tėvai, į Lietuvą atvažiuodavome dažnai. Dabar - kas kelerius metus. Šiemet prieš Aliaus parodos Vilniuje atidarymą birželio mėnesį atvykome po trejų metų pertraukos. Kasmet apsilankome Italijoje, kur rengiamos mūsų Niujorke lankomos bažnyčios konferencijos. Šioje bažnyčioje mišios laikomos pagal senas lotyniškas tradicijas, kurių buvo paisoma dar prieš 2000 metų. Toje bažnyčioje prieš ketverius su Aliumi ir susituokėme, nes jo mama labai norėjo, kad mes vienas kitam prisiektume ir prie altoriaus. Matyt, Aliaus mamos maldos mus abu vėl sugrąžino į bažnyčią. Man regis, ir Lietuvoje dabar toks chaosas tvyro dėl to, kad daug žmonių savo gyvenime neturi jokio atskaitos taško, neišpažįsta jokių vertybių.
Aš neturiu tam talento. Vaikai ir anūkai dažniausiai paveldi senelių talentus. Tikiuosi, kad mano 37 metų dukra Evelina, kuri šiuo metu - aistringa keliautoja ir moka daugybę kalbų, kada nors parašys apie senelį.
Paulius Širvys Kultūroje
Spektaklis
Šimtmetį paminės spektakliu Nedidelis ir negausus poeto rankraščių palikimas buvo išsaugotas. Viena jų dalis saugoma Venclovų namuose-muziejuje. Tai Širvio meilės laiškai savo jaunystės mylimajai Alfonsai Žegliūnaitei, dienoraščių ištraukos bei poemų rankraščiai. Minėdamas Širvio gimimo 100-ąsias metines, muziejus rengia spektaklį, paremtą išlikusiais dokumentais bei poezija, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Spektaklio dramaturgas Augustas Sireikis teigia: „Būsimas spektaklis galės drąsiai būti vadinamas dokumentinio teatro pavyzdžiu. Ruošiant jo dramaturgiją, tenka dirbti ne tik su Širvio poezija, bet taip pat juodraščiais, asmeniniais užrašais, atsiminimais apie poetą ir, visų svarbiausia, laiškais. Pastaruosiuose Širvys pasirodo kone dar jautresnis nei savo eilėraščiuose, išryškėja tamsiosios asmenybės pusės - melancholija, vienatvė, stiprus bevietiškumo jausmas. Būtent šie jaunystės meilei Alfonsai Žegaliūntei skirti laiškai ir yra pagrindinis dramaturgijos atspirties taškas. Jų pagalba bandome atkurti ir parodyti jaunuolį, slypintį už visiems gerai žinomo liaudies dainiaus ar senamiesčio įžymybės - jaunuolį, kuriame neišsemiamas ilgesys glūdėjo jau nuo pat pradžių kaip pati jo prigimties esmė. Siekiant tokio tikslo tenka susidurti su pagrindiniu dokumentinio teatro iššūkiu - jauti atsakomybę prieš realų asmenį ir jo artimuosius, tačiau nesinori visko supaprastinti iki banalaus pagiriamojo žodžio. Tad galima sakyti, jog sekame moderniųjų dokumentikos kūrėjų pavyzdžiu - nekuriame nei odės, nei ieškome objektyvumo, o bandome atskleisti subjektyvią tiesą, kuri skleidžiasi iš šių dienų perspektyvos. Negana to, nors spektaklis ir yra apie jį, tačiau kalba ir apie tuos, kurie buvo Širvio klausytojai. Tai turėtų ypač sudominti jaunąjį pasirodymo žiūrovą - dialogą su praeitimi mezgame ne per politines problemas ar sausą faktografiją, o įsiklausydami į jautrų žmogaus pasakojimą apie save.“
#