Šiuolaikinis susidomėjimas mitinėmis būtybėmis, tokiomis kaip raganos ir vampyrės, popkultūroje iš dalies atspindi radikalėjančią politinę aplinką, kurioje feministiniai judėjimai siekia įvairių grupių emancipacijos. Šis sugrįžimas į monstrų figūras kelia klausimus apie moterų padėtį visuomenėje ir jų įtaką kultūrai, iš kurios jos dažnai būdavo išstumtos. Monstriškumo samprata feministinėje filosofijoje atskleidžia nerimo ištakas, kūno politiką ir vyriškumo krizę. Raganos ir vampyrės, kaip moterys-monstrai, atspindi kultūrines baimes dėl moters kūno ir seksualumo.
Moteris kaip monstrė: istorinis kontekstas
Moters, kaip monstrės, įvaizdis, siejamas su raganomis ir vampyrėmis, atspindi giliai įsišaknijusias kultūrines baimes dėl moters kūno ir seksualumo. Ši baimė turi istorinį pagrindą, prisimenant moterų deginimą ant laužo dėl raganavimo, dažnai dėl to, kad jos neturėjo vaikų arba buvo patrauklios ir jaunos. Šiuolaikiniai garbės nusikaltimai ir raganų teismai parodo, kaip baimė gali būti panaudota manipuliuoti žmogaus suvokimu.
Viduramžiais išleistas "Raganų kūjis" (Malleus Maleficarum, 1486), it raganų žinynas, antras populiariausias tekstas po Biblijos, padėjęs atpažinti ir nuteisti raganas. Ši knyga rodo nerimą ir baimę dėl tam tikro moterų elgesio. Moters seksualumas tampa ne tik nuodėme, bet ir tamsos bei blogio sfera.
Moteris kaip ragana, vampyrė arba, bendrai - monstrė atstovauja kitybės kategoriją, tai, kas nepriimtina, tamsu, svetima, pavojinga. Monstras ir žmogus, arba, kitaip, norma (vyras) ir kitybė (moteris) nulemia vienas kitą.
Humanizmas ir moters "kitybė"
Humanizmas, nors ir skatino pažangą, įtvirtino šviesos kaip normos (aš) ir tamsos kaip blogio ir abnormalijos (kito) kategorijas. Moteris kaip ragana, vampyrė arba, bendrai - monstrė atstovauja kitybės kategoriją, tai, kas nepriimtina, tamsu, svetima, pavojinga. Pasak italų filosofės Rosi Braidotti, ši binarinė logika tampa universalaus humanizmo kultūrinės struktūros motyvu. Šios universalios pozicijos ir jos implikuojamos binarinės logikos (savas ir kitas) centre yra skirtis: vyras / moteris; civilizuotas / necivilizuotas; normalus / nenormalus. Ši struktūra nurodo civilizuotą žmogų kaip racionalumo ir vertės matą, pagal kurį matuojami visi kiti, pagal tai, kaip su juo sutampa arba nuo jo nukrypsta. Visi kiti, nukrypę nuo šio standarto, vertinami kaip mažiau racionalūs, žemesni, nenormalūs ir todėl - monstriški.
Taip pat skaitykite: Pirmieji motinystės metai
Šalia vitruviškojo žmogaus kaip humanizmo matmens taip pat svarbi aukso pjūvio idėja. Aukso pjūvis - taip pat humanizmo epochoje atgaivinta sąvoka, dar vadinama auksine taisykle, dieviškąja proporcija, tobula kompozicija, grožio formule, apibūdinančia tobulą matematinę taisyklę, kuri įkvėpė Leonardo da Vincio Vitruvijaus žmogų.
Moteris tokiame diskurse struktūrizuojama kaip gyvybės nešiotoja ir maitintoja, panašiai kaip ir kolonijinis subjektas, ji sugretinama su gamta ir gamtos pasauliu kaip vulgari, hiperseksualizuota, nekontroliuojama ir tuo pavojinga.
Moters kūnas kaip "svetimkūnis"
Filosofė Simone de Beauvoir pastebi, kad moters kūnas sau pačiam implikuoja tam tikrą svetimumą ir disociacijos aspektą. Kaip ir vyras, moteris yra kūnas, tačiau ji taip pat yra ir kažkas kita nei jos kūnas. Kūnas niekada nėra visiškai tapatus žmogiškajam aš: kūnas, kuris yra ryšio su pasauliu šaltinis, taip pat yra svetimybė. Galima teigti, kad svetimumo (taigi ir kitoniškumo) aspektas moters kūne yra žymesnis nei vyro kūne būtent dėl istorizuotos moters biologijos ir mitinio bei mistinio jos kūno diskurso. Biologinės moters savybės išnešioti kūdikį, maitinti krūtimi, kas mėnesį kraujuoti įsteigia svetimumo sritį. Kūdikis moters pilve yra ir jos pratęsimas, ir svetimkūnis.
Istorinis diskursas, siejantis moteris su monstrais, kyla iš šio moters kūno natūralizavimo ir mistifikavimo. Kūnas ir protas, priklausę moteriai, buvo laikomi trūkumu, nukrypimu ir net sutrikimu, tad ir istorinis bei kultūrinis moterų gretinimas su monstrais neturėtų stebinti. Moteriškumas kaip monstriškumas buvo vertinamas gana prieštaringai - ir kaip netobulas silpnumas, ir kaip dalykas, kurio reikia bijoti.
Motinystė kaip monstriškumo šaltinis
Pasak Schildrick, nepaisant viso mūsų kultūrinio ir technologinio išprusimo, Vakarų šalyse paveldėjome ideologinę naštą, kuri aiškiai sieja moteris su pavojumi, ypač seksualumo ir motinystės srityse. Nėštumas ne tik sugriauna moters kūno vienybės ir savasties ribas, bet ir kvestionuoja vyro kaip normos ribų stabilumą. Juk ir pats vyras kadaise buvo moters kūno dalis. Taigi, moters kūno potencialas transformuoti(s) kelė grėsmę normalumo apibrėžtims, nes pats nuolat kvestionavo ir perženginėjo savo ribą.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės atostogas
Kaip teigia Bramas Dijkstra, analizuojantis moteriškumo kaip blogio sampratą istorijoje, rasiniai, seksualiniai ir politiniai prietarai susiliejo ir pavertė moterį, kuri egzistuoja seksualinėje plotmėje, viena baisiausių visų laikų žmogiškųjų pabaisų. Taigi, moters kūno (todėl ir jos kaip individo) kitoniškumas istoriškai yra nerimo priežastis, jis meta iššūkį savo tamsiu ir nežinomu seksualiniu apetitu racionaliam, išgrynintam, doram Vakarų subjektui (kuris yra vyras). Kitas, ar jis būtų rasinis ar lytinis, yra vulgarizuojamas, jo nevaldomas ar nežinomas seksualumas tampa tiesiogine grėsme stabiliai normatyvinei vakarietiško baltojo vyriškojo subjekto tapatybei ir jo seksualinių išraiškų spektrui.
Tokia moters geismo baimė rodo, jog kultūrinis nerimas dėl moters seksualumo nulėmė jos kūno kontrolę. Shildrick istorinė analizė paryškina, kad, nors moteris, kontroliuojama ir suvaldyta reprodukciniuose santykiuose, kuriuose šiaip jai leista egzistuoti tik pasyviai, buvo sveikinama kaip rasės grynumo motina, tik patys pranašiausi ir standartą atitinkantys vyrai galėjo tikėtis tokios sąjungos. Tačiau nuojauta apie moters seksualumą ir netvarkingus seksualinius troškimus, kurie slypi po civilizuotu kiekvienos moters paviršiumi, kėlė grėsmę tiek dominuojančios rasės ateičiai, tiek kiekvieno atskiro vyro sveikatai, vientisumui ir net garbei.
Motinystės įvaizdis mene ir kultūroje
Paroda „Didžioji Motina“ analizuoja XX a. motinystės ikonografiją dailėje ir kitoje vizualinėje kultūroje. Nuo akmens amžiaus Venerų iki blogųjų pofeministinės eros mergaičių, per amžių amžius einančių nesuskaičiuojamų religinių vaizdų su motinystės scenomis. Didžioji parodos dalis koncentruojasi į moterį ankstyvajame avangarde, ypač futurizme, dadaizme ir siurrealizme. Rodant moterų menininkių darbus kartu su vyrų, kurie dominavo šių judėjimų istorijoje, paroda nušvies tiek prieštaras, tiek papildymus šių abiejų požiūrių, kurie formavo modernybę.
Dadaizmui skirti kambariai koncentruosis į automatizuotos, mechaninės moters gimimo mitą. Siurrealizmo susižavėjimą moterimi atskleis penkiasdešimt originalių koliažų iš Maxo Ernsto „Šimto begalvių moterų“ ciklo ekspozicija, rodoma greta Andre Bretono, Hanso Belmerio bei Salvadoro Dali darbų. Tiriant estetines ir etines moteriškumo siurrealizme implikacijas bus išskiriami ir įvairių pažiūrų moterų autorių darbai, kur randami tiek raktai į išsilaisvinimą, tiek seksualiniai stereotipai.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
tags: #motinystes #simbolis #italijoje