XVII a. Prancūzijos komediografas, aktorius ir teatro vadovas Moljeras, tikrasis vardas Žanas Batistas Poklenas, paliko neišdildomą pėdsaką teatro istorijoje. Jo kūryba, persmelkta satyros ir humoro, iki šiol žavi žiūrovus visame pasaulyje. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Moljero gyvenimą, kūrybinį kelią ir jo palikimą.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Žanas Batistas Poklenas gimė 1622 m. sausio 15 d. Paryžiuje, pasiturinčio karaliaus sienų dekoratoriaus ir apmušalininko šeimoje. Tėvas siekė, kad sūnus gautų gerą išsilavinimą ir taptų aristokratu. Jaunasis Žanas Batistas mokėsi prestižiniame Klermono koledže, įkurtame jėzuitų ordino XVI amžiuje, o vėliau studijavo teisę Orleano universitete. Studijų metais jis įgijo teisininko licenciją.
Moljeras puikiai kalbėjo lotyniškai, skaitė antikinius autorius, domėjosi filosofija. Jis klausėsi filosofo Pierre'o Gassendi paskaitų ir dalyvavo intelektualinėse diskusijose su kitais studentais, tokiais kaip Cyrano de Bergeracas ir Paulis Scarronas.
Apsisprendimas tapti aktoriumi
Nepaisant puikaus išsilavinimo ir teisininko karjeros perspektyvų, Žanas Batistas Poklenas pasirinko aktorystę. Šiam pasirinkimui įtakos turėjo prancūzų klasikinio teatro žydėjimo laikotarpis, kai aktoriaus profesija buvo gerbiama ir pelninga. Be to, teatras buvo suvokiamas kaip šalies vienybės, vertybių ir kalbos standartų sklaidos priemonė.
1643 m. Žanas Batistas Poklenas susiejo savo likimą su Josepho ir Madeleine Béjart'ų trupe ir įsteigė Nuostabųjį teatrą (Illustre Théâtre). Būtent tada jis pasirinko sceninį Molière'o pseudonimą.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Klajojantis gyvenimas ir kūrybiniai ieškojimai
Griežta Paryžiaus publika nebuvo sužavėta Nuostabiojo teatro pastatymais, todėl teatrui nesisekė. Po kelerių metų Moljeras prisijungė prie klajojančios Charles'io Dufresne'o trupės. Amžininkų teigimu, Moljeras buvo puikus aktorius ir administratorius, gebantis surengti spektaklį ir palaikyti gerą atmosferą kolektyve. Jis buvo vertinamas už išsilavinimą, charizmą ir taktiškumą.
Klajodamas po Prancūziją, Moljeras susipažino su įvairiomis komedijos tradicijomis: ispaniškąja, itališkąja ir prancūziškąja. Jis jas išnagrinėjo ir transformavo, įgydamas patirties ir tobulindamas savo įgūdžius.
Sugrįžimas į Paryžių ir triumfas
1658 m. Moljeras grįžo į Paryžių ir sulaukė triumfo. Vos parodęs savo pirmąjį spektaklį, jis gavo karaliaus Liudviko XIV leidimą naudotis „Petit-Bourbon“ sale. Nuo 1661 m. Moljeras statė savo pjeses „Palais-Royal“ rūmuose, kurie vėliau tapo teatro „La Comédie Française“ pastatu. Ši vieta iki šiol vadinama Moljero namais.
Tačiau grįžus į Paryžių, Moljero komedijos-farsai, pašiepiančios aukštuomenės manieras, sukėlė nemažos visuomenės dalies nepasitenkinimą.
Kūrybos bruožai ir universalumas
Moljeriškuose spektakliuose atsiskleidė dramaturgo universalumas: jis buvo genialus režisierius, aktorius, dekoratorius ir komediografas. Jis meistriškai kūrė eiliuotus ir prozinius tekstus, statė farsus, charakterių komedijas ir komedijas-baletus. Moljeras novatoriškai naudojo komiškas kaukes ir originaliai interpretavo siužeto vingius.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Nors populiariausios buvo jo farsinės pjesės, Moljeras atskleidė filosofinę juoko gelmę ir ribiškumą, kai pro juoką prasiveržia žmogaus egzistencijos tragiškumas. Tai geriausiai iliustruoja jo kūriniai „Tartiufas, arba Apgavikas“, „Don Žuanas, arba Akmeninis svečias“, „Mizantropas“, „Šykštuolis“, „Miestelėnas bajoras“ ir „Tariamas ligonis“.
„Tartiufas“ ir cenzūros iššūkiai
Ne visoms Moljero pjesėms kelias į sceną buvo lengvas. Pavyzdžiui, „Tartiufas“ buvo parašytas kaip satyra, pašiepianti dvasininkų veidmainystę ir apgavystę. Religinės organizacijos iškart pareikalavo uždrausti pirminį pastatymą. Norėdamas gauti leidimą vėl rodyti spektaklį, Moljeras turėjo perrašyti tekstą ir atsisakyti religinės temos.
Kūrybos palikimas ir įtaka
Moljeras sukūrė 29 komedijas, kurių dalis buvo parašyta karaliaus švenčių proga. Jo kūriniuose galima įžvelgti atsitraukimą nuo lengvabūdiško farso ir artėjimą prie komedijos su sudėtingesniais charakteriais ir didesniu satyriškumu. Moljeras teigė, kad komedija turi būti realistinė ir natūrali, o jos tikslas - pašiepti visuomenės trūkumus ir padėti žmonėms jų atsikratyti.
Vertingiausiais Moljero darbais laikomos charakterių komedijos „Tartiufas, arba Apgavikas“, „Don Žuanas, arba Akmeninis svečias“ ir „Mizantropas“.
Moljeras turėjo didelės įtakos prancūzų ir Vakarų Europos komedijos raidai. Jo pjesės buvo statomos visame pasaulyje, o personažai tapo bendriniais žodžiais.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Paskutinieji gyvenimo metai ir mirtis
Septintojo dešimtmečio pabaigoje Moljeras rašė ir statė daug užsakomųjų pjesių, vaidindamas jose pagrindinius vaidmenis. Tačiau dėl šeimyninių problemų ir nuolatinės kovos už karališkąją sceną dramaturgo sveikata pablogėjo.
Paskutinės Moljero pjesės - „Tariamo ligonio“ - premjera įvyko prieš pat jo mirtį. 1673 m. vasario 17 d., atliekant pagrindinį vaidmenį, Moljerui pasidarė bloga. Jis mirė nuo džiovos priepuolio.
Paryžiaus arkivyskupas uždraudė laidoti Moljerą, nes jis buvo didelis nusidėjėlis, prieš mirtį neatlikęs atgailos. Tik įsikišus Liudvikui XIV, Moljero laidojimo ceremonija įvyko naktį - jis buvo palaidotas už Šv. Juozapo bažnyčios kapinių tvoros, kur tradiciškai buvo laidojami savižudžiai ir nekrikštyti vaikai.
1817 metais Moljero palaikai buvo perkelti į Per Lašezo kapines Paryžiuje.
Moljeras Lietuvoje
Į lietuvių kalbą Moljero pjeses vertė Juozas Urbšys, Viktoras Kamantauskas, Aleksys Churginas, Dominykas Urbas, Valys Drazdauskas, Dainius Gintalas, Juozas Miltinis, Augustinas Gricius ir Ramutė Ramunienė. Ypač žiūrovų mėgstamas spektaklis Lietuvoje pagal Moljerą yra 2017 m. režisieriaus Oskaro Koršunovo „Tartiufas“. Garsus buvo ir Irenos Bučienės 1993 m. „Tartiufo“ pastatymas. 1999 m. I. Bučienė pastatė ir „Šykštuolį“.
Moljeras kine
2007 m. režisierius Laurent'as Tirard'as sukūrė filmą „Moljeras“ apie dramaturgo gyvenimą.