Įvadas
Šeima yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Šeima suformuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius, polinkius. Tačiau ne visos šeimos gali tinkamai atlikti savo funkcijas. Tos šeimos, kurios dėl tam tikrų esamų problemų negali tinkamai pasirūpinti vaiku, yra vadinamos socialinės rizikos šeimomis.
Problemos aktualumas
Šeima atlikdama tinkamai savo funkcijas užtikrina kiekvieno šeimos nario gerovę, užtikrina jos būtiniausius poreikius. A. H. Maslow (2006) išskirti poreikiai (fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos) akivaizdžiai kalba apie tai, kaip yra svarbu užtikrinti poreikius nuo pat kūdikystės, kad augtų sveika asmenybė. Šias šeimas įtakoja gana dažnos skyrybos, didėjantis tėvų užimtumas, šeimų skurdas ir t.t. Tos šeimos, kurios dėl tam tikrų esamų problemų negali tinkamai pasirūpinti vaiku yra vadinamos socialinės rizikos šeimomis (Lelikienė, 2003), nors literatūros šaltiniuose galima aptikti ir disfunkcinės, asocialios (Kvieskienė, 2005), probleminės (Palujanskienė, 2002), nedarnios (Žin., 2003, Nr. Šiuo atveju kalbama apie šeimą, kuri dėl esamų jos problemų nesugeba tinkamai pasirūpinti vaiku, užtikrinti jo poreikius. Šiame magistro darbe bus naudojama socialinės rizikos šeimos sąvoka. Šios rizikos veiksniai yra: girtavimas, psichotropinių medžiagų vartojimas, socialinių įgūdžių stoka, prievarta prieš vaikus, netinkamas paramos naudojimas (Lietuvos vaikai, 2010).
Reikėtų paminėti ir tai, kad tėvų globos neteko 2009 metais 2175 vaikai. Nagrinėjamos problemos aspektu ypatingai svarbios šio reiškinio priežastys: iš 2175 vaikų, netekusių tėvų globos, tik apie 10 proc. yra našlaičiai (tėvų mirtis, liga), tuo tarpu pagrindinėmis priežastimis išlieka - tėvų nepriežiūra, smurto naudojimas, netinkamas auklėjimas (64 proc.). Panašios yra socialinės rizikos šeimų nustatymo priežastys: tėvų girtavimas, psichotropinių medžiagų bei prievartos prieš vaikus naudojimas (58 proc.), socialinių įgūdžių stoka (33 proc.) (Lietuvos vaikai, 2010). Socialinės rizikos šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo būdas tokiose šeimose gerokai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių. Socialinės rizikos šeimų vaikai dėl ydingų sąlygų šeimoje labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį, o tai labiausiai veikia jų psichiką, fiziologinį bei moralinį augimą: jie tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį, asocialūs. Tai turi neigiamos įtakos jų mokymosi lygiui ir kokybei (Lelikienė, 2003).
Temos ištirtumas
J. Ąžinskienė ir G. Kondrotaitė (2006) nagrinėjo socialinės rizikos šeimas ir jų narius problemas. I. Miškinienė labiau akcentavo, kaip šios šeimos dėl alkoholio problemų nelinkusios bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju. Cleaver ir kt. (2007) savo tyrime išryškino vaikų mokymosi sunkumus, kuriuos lemia tėvų netinkamas elgesys (alkoholio ir psichotropinių medžiagų vartojimas). S. Šedienė ir R. Žukauskienė (1999), G. Kvieskienė (2005), I. Lelikienė ir A. Juodeikaitė (2005) kalba apie šeimos įtaką netinkamam vaiko elgesiui. A. H Maslow (cituota pagal Myers, 2000) išskirta poreikių hierarchija, kurioje kalbama apie tai, kaip yra svarbu užtikrinti poreikius nuo pat kūdikystės, kad augtų sveika asmenybė. Tuo tarpu W. Glazeris (1989) išskyrė vaikams būdingus poreikius. M. Lelikienė ir J. Klemkaitė (2004) savo darbe remiasi užsienio autorių išskirtais vaikų poreikiais. Taigi, taip pabrėžiama, kad vaikų poreikiai skiriasi nuo suaugusiųjų jų poreikių. C. Sutton (1999) išskyrė specifinius vaikų poreikius, kurie atsiranda patyrus smurtą. M. Barkauskaitės (2008) metais atliktas tyrimas atskleidė specifinius vaikų poreikius, kurie priklauso nuo šeimos ypatumų, tai gali būti tokios šeimos, kuriose vyrauja bedarbystė, skurdas, socialiai remtinos šeimos, asocialios, probleminės šeimos ir pan.
Tyrimo metodologija
Šiame tyrime socialinės rizikos šeimoje nesudaromos sąlygos tinkamai vystytis šeimoje. Probleminiai klausimai: kaip socialinės rizikos šeima užtikrina vaiko poreikius? Duomenų rinkimo metodas - pusiau struktūruotas interviu. Dokumentų analizės metodas - kokybinio turinio analizė.
Taip pat skaitykite: Kaip gauti socialinę paramą
Teorinės prieigos
- Biheviorizmo modelis (Watson, 2006). Pats elgesys suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą, lengvai galima prognozuoti elgesį. Pagrindinė šios teorijos esmė, kad elgesio yra išmokstama. Vaikai augdami socialinės rizikos šeimoje ir matydami tėvų netinkamą pavyzdį, perima jų elgesį, vertybes, gyvenseną, todėl vaikai susiduria su sunkumais bendraudami su bendraamžiais ar vyresniais. Socialinės rizikos šeimoje didžiausia priežastis yra alkoholio vartojimas, kas lemia agresyvų tėvų elgesį.
- Ekologinių sistemų teorija (Payne, 1991). Ekologinių sistemų teorijos objektas - individo ir aplinkos santykis, pabrėžiant jo disfunkcionalumą. Akcentuojamas aplinkos poveikis žmogui ir jos reikšmė, sprendžiant problemas. Šios šeimos problemos: tėvų girtavimas, psichotropinių medžiagų vartojimas, socialinių įgūdžių stoka, prievarta prieš vaikus. Šioms šeimoms yra teikiamos socialinės paslaugos, norint atkurti šeimos savarankiškumą sprendžiant problemas.
- Humanistinė poreikių teorija. Remiasi A. H. Maslow pasiklyta poreikių hierarchija. (Maslow, 2006). Pagal A. H. Maslow, poreikiai yra suskirstyti į 5 lygmenis, kurie lemia žmogaus elgseną, tai fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos poreikiai. Nepatenkinus žemesniųjų poreikių (fiziologinius, saugumo, priklausymo ir meilės), nebus patenkinti aukštesnieji poreikiai (pagarbos, saviraiškos). Šioje socialinės rizikos šeimoje, poreikius.
Pagrindinės sąvokos
- Poreikis - psichofiziologinė individo būsena, nervinė įtampa, kurią sukelia jo egzistavimui būtinos sąlygos trūkumas (Lapė ir Navaitis, 2003, p.
- Vaikas - juo laikomas kiekvienas žmogus neturintis 18 metų (Žin. 1995, Nr.
- Socialinis darbuotojas - specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su visuomene, padėti jam integruotis į ją ir skatinti pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą (Žin., 2006, Nr.
- Socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje auga vaikas iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai pasirūpinti vaiku, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. Socialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba) (Žin., 2006, Nr. 17-589).
- Socialinė globa - visuma priemonių, kuriomis teikiama pagalba asmeniui, netekusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime (Žin., 2006, Nr.
Socialinės rizikos šeimos sampratos analizė
Norminiai dokumentai
Norminiuose dokumentuose socialinės rizikos šeimos sąvokos apibūdinimai skiriasi. 2006 metais priimtame Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme socialinės rizikos šeima vadinama tokia šeima, kurioje auga vaikas iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis arba toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka arba negali tinkamai pasirūpinti vaiku, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams. Dėl šios priežasties kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Taip pat socialinės rizikos šeimai priskiriama ir tokia šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka nustatyta laikinoji globa (rūpyba) (Žin., 2006, Nr. 17-589). Lietuvos Respublikos Įvaikinamų vaikų įstatyme (Žin., 2004, Nr. Šeimoms ir (arba) vieniems gyvenantiems asmenims įstatyme (Žin., 2003, Nr. Lietuvos Respublikos darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinių rekomendacijų įsakyme socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikęs ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko bei produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo būdas tokiose šeimose gerokai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių (Žin., 2004, Nr. 9-254). Apžvelgus norminius dokumentus, pastebima, kad skirtingi įstatymai išskiria skirtingas socialinės rizikos šeimos apibrėžtis.
Mokslinė literatūra
Socialinės rizikos šeimos sampratą literatūros šaltiniuose skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. I. Miškinienės teigimu, socialinės rizikos šeima - tai tokia šeima, kurioje funkcionavimas yra sutrikdytas. Jos neišvengiamai yra nevisavertiškumo būsenos. Šiai grupei priskiriamos socialinės rizikos šeimos, patiriančios socialinę atskirtį, nepilnos šeimos. Tuo tarpu M. Ąžinskienė, Kondrotaitė, 2006), socialinės rizikos šeimą vadina ta šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikęs ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. I. Lelikienės ir M. Lelikienės bei kontrolieriaus atlikto tyrimo metu apibrėžtos socialinės rizikos šeimos sąvokos yra panašios. Pabrėžiama, kad socialinės rizikos šeimose yra sutrikęs funkcionavimas, tik autorės I. Miškinienės teigimu, socialinės rizikos šeimoje, augimui ir vystymuisi. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad tėvai negyvena su savo vaikais (Palujanskienė, 2002). Nedarni šeima - šeima, kurioje yra sutrikę tarpusavio santykiai ir vienas iš tėvų neatlieka vaiko priežiūros funkcijos arba netinkamai elgiasi su kitais šeimos nariais, arba (ir) abu tėvai neišsprendžia tarpusavio problemų ir į tai įtraukia vaikus, arba (ir) vienas iš tėvų ar abu tėvai nesugeba pasirūpinti vaiku ar elgiasi su jais netinkamai, arba (ir) gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams (Žin., 2003, Nr. 73-3352).
Apžvelgus probleminės ir nedarnios šeimos sąvokas, galima rasti panašumų, kad šiose šeimose vaikai yra neprižiūrimi, tik A. Palujanskienės teigimu, vienas iš tėvų ar abu tėvai nesugeba pasirūpinti vaiku ar elgiasi su jais netinkamai. Taigi, vienu ar kitu atveju pabrėžiamas netinkamas tėvų elgesys su vaiku. Apibendrinant galima teigti, kad socialinės rizikos šeimos yra laikytinos tokios šeimos, kuriose šeimos nariai yra priklausomi nuo alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų ar nuo azartinių lošimų, nemoka, negali tinkamai pasirūpinti vaiku, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams, naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą. Šeima netinkamai vykdo savo funkcijas, narių bendravimas yra sutrikęs, nes yra veikiamos neigiams socialiniais veiksniais ir taip kelia grėsmę normaliam vaiko vystymuisi ir poreikių tenkinimui. Tokios šeimos dar yra vadinamos nedarniomis ar probleminėmis šeimomis.
Šeimos svarba vaiko vystymuisi
Pasak G. Navaičio (2001) šeima yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Šeima suformuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius, polinkius. Taigi, G. Navaitis pabrėžia šeimos svarbą vaiko vystymuisi. Z. Bajorikienė (1999) pabrėžia šeimos narių emocijų svarbą, kurios lemia tolimesnę kitų šeimos narių gerovę. Tačiau ne visuomet šeimos tarpusavio narių santykiai yra geri, kurie lemia ir kitų narių emocijas. I. Lelikienė (2003) teigia, kad šeimos vaidmuo visuomenėje savo galia neprilygsta jokiai kitai institucijai, nes būtent šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje. Šeima - tai pirmojo ugdymo institucija, kuri labiausiai įtakoja visą tolimesnį asmens gyvenimą. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės elgesio normos, atsiskleidžia individualios asmens savybės. Sėkminga šeima - tokia šeima, kuri gerai atlieka savo funkcijas, sugeba greitai adaptuotis prie vaiko poreikių ir tinkamai juos auklėja (Lelikienė, 2003). Darni šeima - šeima, atliekanti būdingas šeimos funkcijas, kurios užtikrina visų jos narių fizinę, psichinę bei dvasinę gerovę (Stankūnienė, 2004). Pasak I. Lelikginės (2003) ir V. Stankūnienės (2004), šeima tinkamai atlikdama savo funkcijas, užtikrina šeimos narių fizinę, psichinę ir dvasinę gerovę.
Šeimos krizės ir rizikos veiksniai
Šiuolaikinėje visuomenėje iškyla įvairių šeimos problemų, kurios įtakoja šeimos krizę (Žin., 2008, Nr. 69-2624). Tai gali būti kitos problemos (nėštumo nutraukimo ir nevaisingumo problemos, daugėja smurto atvejų, nėra bendros koordinavimo sistemos šeimos politikos srityje ir pan.) (Žin., 2008, Nr. Išvardintos problemos turi įtakos nepakankamai vaiko priežiūrai šeimoje. A. A. Kozlovas ir kt. autoriai (2004, p. psichologiniai pedagoginiai veiksniai (vidinis tarpasmeninis santykis šeimoje sutrikimai, šeimos narių vertybinis deformacija. A. A. Kozlovas ir kt. autoriai (2004) rizikos grupės šeima laiko tokią šeimą, kurioje egzistuoja nukrypimai nuo normų, neleidžiantys jos priskirti prie darnios šeims. J. Ąžinskienė ir G. Praktika rodo, kad socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų minėtų grupių rizikos veiksniai. Pavyzdžiui, šeima tam tikru savo gyvavimo laikotarpiu gali būti nepilna ir menkai finansiškai aprūpinta (tai šeimos struktūros ypatumai), jos nariai gali neturėti bendrų interesų ir nepasitikėti vieni kitais (tai šeimos narių tarpusavio sąveikos iškreiptas pobūdis). Minėti šeimos struktūros ypatumai ir šeimos narių tarpusavio sąveikos iškreiptas pobūdis sukelia problemų šeimos nariams atliekant savo vaidmenis. A.A Kozlovas ir kt. autoriai (2004) ir J. Ąžinskienė ir G. Šias socialinės rizikos šeims atsiradimo priežastis, tik išskiria skirtin…
Taip pat skaitykite: Globos ir rūpybos apžvalga Vilkaviškyje
Smurtas
Smurtas (psichologinis, fizinis, seksualinis). Socialinės rizikos šeimos sampratą literatūros šaltiniuose skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. I. Miškinienės teigimu, socialinės rizikos šeima - tai tokia šeima, kurioje funkcionavimas yra sutrikdytas. Jos neišvengiamai yra nevisavertiškumo būsenos. Šiai grupei priskiriamos socialinės rizikos šeimos, patiriančios socialinę atskirtį, nepilnos šeimos. Tuo tarpu M. Ąžinskienė, Kondrotaitė, 2006), socialinės rizikos šeimą vadina ta šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikęs ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. I. Lelikienės ir M. Lelikienės bei kontrolieriaus atlikto tyrimo metu apibrėžtos socialinės rizikos šeimos sąvokos yra panašios. Pabrėžiama, kad socialinės rizikos šeimose yra sutrikęs funkcionavimas, tik autorės I. Miškinienės teigimu, socialinės rizikos šeimoje, augimui ir vystymuisi. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad tėvai negyvena su savo vaikais (Palujanskienė, 2002). Nedarni šeima - šeima, kurioje yra sutrikę tarpusavio santykiai ir vienas iš tėvų neatlieka vaiko priežiūros funkcijos arba netinkamai elgiasi su kitais šeimos nariais, arba (ir) abu tėvai neišsprendžia tarpusavio problemų ir į tai įtraukia vaikus, arba (ir) vienas iš tėvų ar abu tėvai nesugeba pasirūpinti vaiku ar elgiasi su jais netinkamai, arba (ir) gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams (Žin., 2003, Nr. 73-3352).
Apžvelgus probleminės ir nedarnios šeimos sąvokas, galima rasti panašumų, kad šiose šeimose vaikai yra neprižiūrimi, tik A. Palujanskienės teigimu, vienas iš tėvų ar abu tėvai nesugeba pasirūpinti vaiku ar elgiasi su jais netinkamai. Taigi, vienu ar kitu atveju pabrėžiamas netinkamas tėvų elgesys su vaiku. Apibendrinant galima teigti, kad socialinės rizikos šeimos yra laikytinos tokios šeimos, kuriose šeimos nariai yra priklausomi nuo alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų ar nuo azartinių lošimų, nemoka, negali tinkamai pasirūpinti vaiku, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams, naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą. Šeima netinkamai vykdo savo funkcijas, narių bendravimas yra sutrikęs, nes yra veikiamos neigiams socialiniais veiksniais ir taip kelia grėsmę normaliam vaiko vystymuisi ir poreikių tenkinimui. Tokios šeimos dar yra vadinamos nedarniomis ar probleminėmis šeimomis.
Taip pat skaitykite: Ukrainiečių Gidas Lietuvoje
tags: #metodologine #nuostata #globa #seimoje