Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjamos trys skirtingos, bet įdomios datos ir jų istorinės reikšmės: Teofanijos (Viešpaties Apsireiškimo ir Krikšto šventės), Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos gimimo diena ir Tautosakos diena. Kiekviena iš šių datų turi savitą istoriją ir tradicijas, kurios atspindi skirtingus kultūrinius ir religinius aspektus.
Teofanija: Senovinė Krikščioniška Šventė
Graikijoje sausio 6 d. švenčiama Krikšto šventė - Teofanija (gr. Θεοφάνια) - viena seniausių krikščioniškojo pasaulio švenčių, lygiai taip pat kaip Velykos ir Sekminės. Ji kur kas senesnė ir gilesnė už Lietuvoje bei kitose katalikiškose šalyse tuo pat metu švenčiamą Trijų Karalių šventę. Jos pagrindinis akcentas - vandenų šventinimai, šokant į jūrą gaudyti įmesto kryžiaus. Kretoje ši diena svarbesnė už Kalėdas.
Istorija ir Prasmė
Pirmieji Kristaus Apsireiškimo šventės aprašymai aptinkami II amžiaus krikščioniškuose raštuose. Šventę ypač plačiai aprašo Klemensas Aleksandrietis (150-205 m.), minėdamas senąjį graikišką jos pavadinimą - Epifania (gr. Ἐπιφάνεια). Iš pradžių Epifania buvo skirta paminėti trims svarbiems Evangelijose minimiems įvykiams: Jėzaus Kristaus gimimui, trijų išminčių palankumui ir Kristaus krikštui.
Kalėdos kaip Jėzaus Kristaus gimimo šventė atskirai nuo Epifanios pradėtos švęsti tik IV amžiuje. Stiprėjanti krikščionių Bažnyčia siekė išstumti iš žmonių atminties Romos imperijoje per amžius išsaugotą saulės dievo Helijo kultą. Iki pat V amžiaus gruodžio 25 d. buvo triukšmingai švenčiamas Helijo - Nenugalimos Saulės - gimtadienis. 451 metais Chalkedono visuotinis Bažnyčios susirinkimas galutinai atskyrė Jėzaus Kristaus gimimo minėjimą nuo Epifanios, sukurdamas naują šventę - Kalėdas.
Dar daugiau painiavos datose ir šventimuose atsirado po 1056 metais įvykusios schizmos (Romos katalikų ir Rytų ortodoksų Bažnyčių atsiskyrimo). Taip pat po 1582 metais Grigaliaus kalendoriaus įvedimo. Pavyzdžiui, rusai provoslavai Kristaus Apsireiškimo šventę ėmė minėti pagal senąjį Julijaus kalendorių, todėl ji persikėlė iš sausio 6 d. į sausio 19 d. Katalikai sausio 6 d. Kristaus Apsireiškimo šventę kai kuriuose kraštuose pervadino į Trijų karalių po to, kai 1260 m. išėjo populiariausia viduramžių knyga - Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda“. Būtent ji išpopuliarino trumpą Evangelijoje pagal Matą aprašytą pasakojimą apie tris išminčius, aplankiusius kūdikėlį Jėzų. Išpopuliarino taip, kad kai kuriose katalikiškuose kraštuose ji tapo svarbesne už Kristaus krikšto šventę.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Išlaikę pirmapradę Theofanios arba Epifanios prasmę graikai ortodoksai sausio 6 d. švenčia kur kas labiau negu gruodžio 25 d., t.y. per Kalėdas. Kadangi per Theofanią prisimenamas Jėzaus Kristaus krikštas Jordano upėje, šiandien ortodoksų šventikai šventina vandenį, mesdami į jūrą, ežerą ar upę medinį kryžių. Į vandenį jo gaudyti šoka vyrai, šitaip įprasmindami krikšto svarbą.
Vandenų Šventinimas ir Simbolika
Daugelis mano, kad šis paprotys yra tarsi Kristaus krikšto atkartojimas. Bet graikiškas žodis ‘agiasmos’ (liet. šventinimas) taip pat siejamas su visų žmonių kaltės išpirkimu ir pasaulio apvalymu nuo demonų. Taip pat yra tikima, kad vanduo, į kurį per Kristaus Apsireiškimo šventę įmetamas kryžius, turi magiškų švarinimo galių. Todėl ligi šiol tikintys žemdirbiai po šventės skuba tame vandenyje išplauti savo darbo įrankius.
Teofanijos Sąvoka Senovės Graikijoje
Pats graikiškas žodis ‘theofania’, sulietuvinant rašybą - „teofanija“, reiškia dievo apsireiškimą: graikiškai ‘theos’ (gr. θεός) - dievas, ‘feno’ (gr. φαίνω) - pasirodyti. Jis yra senesnis už krikščionybę: senovės Graikijoje teofanija buvo minima gana dažnai, nes tuo metu dievų buvo ne vienas, o kiekvienas iš jų kada nors buvo apsireiškęs žmonėms, todėl tas apsireiškimo įvykis ir buvo švenčiamas teofanijos apeigomis. Per tokias teofanijos šventes senovės graikai ne tik garbino savo dievybes, atnašaudami joms aukas, bet ir apiplaudavo jų statulas.
Kretoje antikos laikais klestėjo deivės Diktynos kultas - šiuo vardu kretiečiai vadino Artemidę, regėdami joje ne tik geros medžioklės laimintoją, bet gyvybę visai gamtai teikiančią dievybę. Pasitelkus vaizduotę galima suprasti, kad statulų plovimas antikos laikais nebuvo toks jau paprastas procesas: kažkam reikėjo gerokai pasikarstyti ir būti labai atsargiam stengiantis nenuplauti skulptūrą dengiančių dažų. Taip, marmurinės senovės Graikijos statulos, kurias esame įpratę muziejuose matyti baltas baltutėles, iš tikrųjų buvo gerokai spalvingesnės.
Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos Gimimo Diena: Atminimo Įamžinimas Kretingoje
Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos vienuolyne Kretingoje ir toliau įamžinamas garsios asmenybės - pranciškono, pirmojo Lietuvos floros tyrinėtojo, vieno iškiliausių XIX a. švietėjų Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos atminimas. Atminimo lenteles pašventino į Kretingoje šiomis dienomis vykusią Pranciškonų brolijos kapitulą atvykęs provincijos ministras Evaldas Darulis, dalyvavo gausus būrys suvažiavusių brolių pranciškonų, Kretingos rajono vicemerė Vaida Jakumienė, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos labdaros ir paramos fondo atstovai ir Lietuvos pranciškonų provincijos J. A. N. Raudytė glaustai apibūdino J. A. Pabrėžos asmenybės svarbą Kretingai ir visai Lietuvai: „Ši diena - ypatinga, nes gimė nekanonizuotas Žemaitijos šventasis Jurgis Pabrėža. Jis gimė 1771 m. Večiuose, prie Lenkimų. Įstojęs į Kretingos pranciškonų vienuolyną, tapo pranciškonu tretininku ir gavo Ambraziejuas vardą. Šioje celėje jis praleido 33-jus metus, čia atsiskleidė jo turtinga veikla“.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
J. A. Pabrėžos Veikla ir Palikimas
Visų pirma, jis buvo liaudies daktaras. Ligi įstodamas į vienuolyną, jis mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, Vilniaus universitete buvo baigęs tris medicinos kursus, todėl pagal Bažnyčios kanonų teisę gavo leidimą gydyti žmones. „Lietuvoje XIX a. medicina jau buvo licencijuota, buvo oficialiai skelbiami gydytojų ir vaistininkų sąrašai. Taip stengtasi kovoti su šarlatanais, kurie apgaudinėdavo žmonės ir pelnydavosi iš jų. Jurgis Pabrėža taip pat pasisakydavo prieš visokius apsimetėlius. Vienuolyno sode jis, padedant daržininkams, augino įvairių vaistažolių, sudarydavo receptus, darė tepalus, tinktūras. Žmones jis priimdavo ir savo celėje, ir nemokamai lankė ligonius jų namuose. Paprastiems žmonėms tai buvo išsigelbėjimas, nes daktarų paslaugos buvo labai brangios“, - pasakojo N. Raudytė. Herojišku J. Pabrėžos poelgiu laikomas faktas, kad 1831 m. choleros epidemijos metu jis rūpinosi ligoniais.
Kretingos parapijos klebonas Saulius Paulius Bytautas papildė, kad žmonės pas J. A. Pabrėžą eidavo gydytis ne tik kūno, bet ir dvasios ligų. Greta jo celės buvo laukiamasis, o įėjimas - iš lauko, laiptinėje vienuolis laikė ir savo žoles. Laukiantiems vyrams, kaip rašė Vaižgantas, J. A. Pabrėža pasiūlydavo ir pypkę, taip leisdamas atsipalaiduoti - mat, pats augino ir tabaką.
„Ši celė yra sakrali vieta, nes joje paskutines savo gyvenimo valandas praleido J. A. Pabrėža: dieną dar priėmė ligonius, o vakare suklupo maldai po kryžiumi ir taip ramiai iškeliavo pas Viešpatį“, - akcentavo N. Raudytė. Netgi sovietmečiu, kai vienuolyne veikė Kretingos muziejus, šviesaus atminimo muziejininkas Donatas Butkus šioje celėje buvo įrengęs J. A. Pabrėžai skirtą muziejų. Ši vieta buvo atitverta, saugoma. Broliams atgavus vienuolyną, šioje celėje gyveno brolis Paulius Koryzna, batsiuvys, žmonių švelniai Pauliuku vadintas, o vėliau - brolis Raimundas Lozonas (Lauzon) - abu taip pat iškeliavę amžinybėn. Brolis Astijus Kungys prisiminė, kaip 6 val. ryto brolis Raimundas iš šios celės garsiai paleisdavo Lietuvos himną, nors jauniems broliams rytinis miegas - kaip medus, juolab kad keltis privalu tik 7 val.
Šioje celėje buvo parašytas ir svarbiausias J. Pabrėžos botanikos veikalas „Taislius augyminis“, kurio autentiškas rankraštis saugomas Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Pas J. Pabrėžą lankydavosi istorijos profesorius, rašytojas Simonas Daukantas, vežė jam peržiūrėti savo rašomos „Istorijos žemaitiškos“ rankraščius, jie čia buvo saugomi.
Kretingos Vienuolyno Svarba Kultūrai ir Mokslui
Pabrėžos laikais Kretingos vienuolynas tapo svarbiu lietuvių ir žemaičių kultūros ir mokslo centru: po 1831 m. sukilimo į Kretingos vienuolyną neva perauklėti buvo siunčiami caro valdžiai prasižengę kunigai, dauguma jų - šviesuoliai, jie susibūrė į unikalią XIX a. neformalią lituanistinę mokyklą. J. A. Pabrėžos ir jo mokinių pastangomis buvo sukurtas lietuvių (žemaičių) bendrinės kalbos projektas, tačiau jis nebuvo įgyvendintas, išlikę tik rankraštiniai tekstai. Šie tekstai surinkti į Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos vienuolyne kolekciją, kurią sudaro 134 dokumentai lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis. Ši kolekcija 2019 m. įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Apie J. Pabrėžą, jo veiklą liudija ir J. A. Pabrėžos muziejus, įrengtas Kretingos bažnyčios bokšto aikštelėje J. A. Pabrėžos labdaros ir paramos fondo iniciatyva. Jame kabo ir autentiškas J. Pabrėžos abitas, kurių jis turėjęs du: su vienu jų palaidotas, o kitą nešiojo brolis Pauliukas - šis dabar ir kabo muziejuje. Tvarkomas Jurgio Pabrėžos kapas ir koplyčia senosiose parapinėse kapinėse. Kretingos rajono vicemerė V. Jakumienė patikino, kad Savivaldybė pagal išgales taip pat prisideda puoselėjant J. Pabrėžos atminimą, sakė, kad yra parengtas šios koplyčios freskos restauravimo projektas ir Savivaldybė darbams šiemet skirs 80 tūkst. eurų.
Vyksta procesas ir dėl J. Pabrėžos beatifikacijos - pripažinimo palaimintuoju. Pasak N. Raudytės, pernai rugsėjį Lietuvos Vyskupų konferencija priėmė sprendimą ir pateikė Šventajam Sostui pritarimą dėl J. Pabrėžos teikimo beatifikacijai.
Tautosakos Diena ir "Tautosakos Medaus" Apdovanojimas
2007 m. minint žymaus tautosakos rinkėjo Jurgio Dovydaičio 100-ąsias gimimo metines, Tautosakos archyvo skyriaus darbuotojams kilo mintis įsteigti „Tautosakos medaus“ nominaciją geriausiems šių dienų tautosakos rinkėjams. Renginio svečiams pritariant, sutarta J. Dovydaičio gimtadienį, spalio 19-ąją, įvardinti Tautosakos diena.
"Tautosakos Medaus" Apdovanojimo Laureatai
Pirmasis „Tautosakos medaus“ apdovanojimas per Jurgio Dovydaičio šimtmečio minėjimą (2007 spalio 19 d.), įteiktas sūduviui kultūros darbuotojui Jauniui Vyliui, antrasis apdovanojimas, 2008 m. vykusios mokslinės konferencijos metu - pedagogui Rytui Tamašauskui. 2009 m. viešame renginyje Vilniaus mokytojų namuose pagerbėme gamtos mokslų daktarą Vytautą Skuodį. 2010 m. keliavome į Lazdijų rajono Leipalingio pagrindinę mokyklą, ten kartu su vietos bendruomene pasveikinome ketvirtąją laureatę - mokytoją Oną Bleizgienę. Penktąja tapo žurnalistė dr. Aldona Kačerauskienė, kurios didžiausia aistra ir rinkimo sėkmė - Lietuvos partizanų, tremtinių, rezistentų dainos. 2012 m. sveikinome šeštąją laureatę - daugelio ekspedicijų dalyvę, Kauno apskrities viešosios bibliotekos bibliografę Martą Juškaitę. 2013 m., minint puikių Aukštaitijos dainininkių Elenos Zaukienės 150-ąsias ir Emilijos Zaukaitės-Kuzavinienės 110-ąsias gimimo metines, „Tautosakos medus“ įteiktas jų palikuonei ir tradicijos tęsėjai Editai Kuzavinytei-Meškuotienei. Aštuntajai nominacijai 2014 m. pristatyta Elektrėnų krašto etnokultūrinio paveldo saugotoja ir tyrinėtoja Oną Rasutė Šakienė. 2015 m. „Tautosakos medus“ įteiktas archeologui prof. dr. Vykintui Vaitkevičiui, tiek pačiam nuolat pildančiam Lietuvių tautosakos archyvo fondus, tiek atvedančiam puikių talkininkų studentų, ekspedicijose sutiktų krašto atminties sergėtojų. 2016 m. iš kandidatų šiai nominacijai išrinktas muzikologas prof. dr. Rimantas Sliužinskas, kurio folkloristikos tyrinėjimų spektras itin platus, o Lietuvių tautosakos archyvui įteiktos medžiagos apimtys išties įspūdingos. 2017 m. medaus statinaitę pelnė buvęs ilgametis Utenos kraštotyros muziejaus direktorius Balys Juodzevičius, pateikęs gausią rezistencijos metų tautosakos ir prisiminimų garso įrašų kolekciją. 2018 m. laureato vardas suteiktas paveldosaugos specialistui, istorikui Valdui Striužui, kuris tautosakos rinkimo pradžiamokslį gavo Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ekspedicijose. Jis visoje Lietuvoje užrašė daug liaudies muzikantų, dainininkų, pasakotojų atliekamo folkloro, Lietuvių tautosakos archyvui perdavė gausią garso ir vaizdo įrašų, nuotraukų kolekciją. 2019 m. tryliktąja „Tautosakos medaus“ laureate tapo Zarasų kultūros centro etnografė Rima Vitaitė, uoliai lankiusi rytinių Lietuvos pakraščių tautosakos pateikėjus ir iš jų užrašiusi daug vertingos tautosakos. 2020 m. geriausia tautosakos rinkėja išrinkta Žemaitijos tradicinę kultūrą įamžinusi mokytoja, Platelių garbės pilietė Stanislava Stripinienė. Už kraštotyrinę veiklą ir Archyvui įteiktą gausią ekspedicijų medžiagą 2021 metų nominante tapo etnomuzikologė, folkloro ansamblio "Laukis" vadovė Lijana Šarkaitė-Viluma. 2022 m. apdovanojimas skirtas pokario laisvės kovotojų istorijai svarbių pasakojimų, memuarų, kūrybos ir kitų naratyvų rinkėjui panevėžiškiui Romui Kauniečiui.
Tautosakos Savaitės Tradicija
Minint penktąją Tautosakos dieną, jos iniciatorė Gražina Každytė pasiūlė, kad spalio 19-toji taptų visos Tautosakos savaitės šerdimi. Tad nuo 2011 m. Trečiojo amžiaus universitetų senjorai viešnages įprasmina kūrybinėmis folkloro ir literatūros dirbtuvėmis. Lietuvos vietovių bendruomenių atstovai susitinka su Vilniuje gyvenančiais savo kraštiečiais, sužino apie Lietuvių tautosakos archyvo saugyklose esančius savo vietovės tautosakos rinkinius ir patys ką prisimindami papasakoja ar padainuoja. Vyksta įdomūs pokalbiai su įvairių profesinių klubų bei sambūrių nariais - žygeiviais, ramuviškiais ir kt. Prisiminimų arbatėlėse pagerbiami ankstesnių kartų kolegos, pažinojusieji perduoda žinią apie juos jaunesniems bendradarbiams. Renginiai filmuojami ir fotografuojami, įrašai ir nuotraukos saugomi Archyve.