Šis straipsnis skirtas apžvelgti žymiausių Lietuvos kunigaikščių gyvenimą ir jų gimimo datas, atsižvelgiant į istorinį kontekstą ir įtaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) raidai. Straipsnyje remiamasi istoriniais šaltiniais ir naujausiais tyrimais, siekiant pateikti kuo išsamesnę informaciją apie šias asmenybes.
Andrius Rudamina (1596-1631)
Andrius Rudamina gimė 1596 m. Daugėliškyje, dabartinėje Ignalinos rajono savivaldybėje. Tai buvo Lietuvos jėzuitas, misionierius, pirmasis lietuvis misionierius Kinijoje ir Indijoje. Gimė Daugėliškio seniūno šeimoje.
Studijos ir misijos
Mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, 1613-1616 m. Vokietijoje studijavo filosofiją, 1617 m. įstojo į Leuveno katalikų universitetą. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą, o 1620-1622 m. studijavo teologiją Vilniaus universitete, 1622-1624 m. Romoje. 1625 m. iš Portugalijos išvyko misionieriauti į Kiniją, po to - į Goa miestą (Indija).
Veikla Indijoje ir Kinijoje
Susirgęs maliarija 1626 m. buvo išsiųstas į Makao miestą Kinijoje. 1627-1628 m. dirbo Hančou, Fudžou, Kiatinge. Išmoko kinų kalbą ir ja parašė 2 religines knygas: „Dvidešimt širdies paveikslų“ ir „Darbštaus ir tinginio žmogaus dešimt paveikslų“. Mirė 1631 m. rugsėjo 5 d. Fudžou, Kinijoje.
Atminimas
2015 m. Senojoje Goa mieste, šalia didžiausių Indijoje katalikiškų maldos namų - Sė katedros kieme, buvo atidengtas paminklas Andriui Rudaminai.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Jonas Basanavičius (gimimo data nežinoma)
Jonas Basanavičius dirbo Varnoje gydytoju 1892-1905 m. Nuo 1894 m. jis buvo Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytojas. Dalyvavo miesto politiniame, visuomeniniame, kultūros ir mokslo gyvenime. Įkūrė Medicinos istorijos muziejų, Archeologijos draugiją. Rūpinosi miesto sanitarine būkle, parengė Varnos pavertimo kurortu projektą.
Atminimas Varnoje
Varnoje, Panagyurishte gatvėje, stovi paminklas Jonui Basanavičiui, vietoje, kurioje anksčiau jis gyveno.
Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (gimimo data nežinoma)
Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis buvo vienas iš Radvilų giminės atstovų, labiausiai prisidėjusių prie Nesvyžiaus miesto plėtros. 1586 m. jis tapo Nesvyžiaus-Olykos kunigaikštystės sostine. Puoselėjamas Radvilų giminės Nesvyžius buvo vienas svarbiausių LDK religinių ir kultūros centrų.
Reformacija ir katalikybė Nesvyžiuje
Mikalojaus Radvilos Juodojo laikais Nesvyžius buvo tapęs vienu svarbiausių Reformacijos Lietuvoje židinių. 1562 m. įsteigtoje spaustuvėje buvo leidžiamos evangelikų reformatų knygos, tokios kaip Simono Budno „Katekizmas“ gudų kalba bei vadinamoji Nesvyžiaus Biblija. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis miestą pavertė katalikybės centru, įkurdino jėzuitų, benediktinų ir bernardinų bendruomenes.
Architektūrinis palikimas
XVII a. 1587-1593 m. pagal jėzuito Džovanio Marijos Bernardonio projektą pastatyta jėzuitų Dievo Kūno bažnyčia - pirmasis barokinis statinys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, sukurtas pagal Romos jėzuitų Jėzaus Vardo bažnyčios pavyzdį. Ji išliko ir veikia iki šių dienų.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Emanuelis Levinas (1906-1995)
Emanuelis Levinas gimė 1906 m. Kaune. Tai buvo vienas reikšmingiausių XX amžiaus religinių mąstytojų, prancūzų ir žydų filosofas.
Studijos ir karjera
E. Levinas Kaune užaugo, baigė mokyklą. Iš Lietuvos išvažiavo siekdamas studijų - nuo 1923 m. studijavo filosofiją Strasbūro, 1928-1929 m. - Fribūro universitete. Lietuvių kalba E. Levinas parašė straipsnį „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“ (išspausdintas žurnale „Vairas“ 1933 m.).
Filosofinis palikimas
Per II pasaulinį karą kalėjo prancūzų karo belaisvių stovykloje Vokietijoje, Kaune likę E. Levino tėvai ir broliai žuvo per holokaustą. 1961 m., būdamas 56-erių, išleido savo pagrindinį veikalą „Totalybė ir begalybė“. Nuo 1963 m. dėstė Poitiers, nuo 1967 m. Nanterre’o universitete, 1973-1976 m. - Sorbonoje. E. Levino filosofija padarė didelę įtaką šiuolaikiniam filosofiniam ir teologiniam mąstymui.
Atminimas Paryžiuje
Pačiame Paryžiaus centre, greta Panteono, yra Emanuelio Levino vardu pavadinta aikštė (place Emmanuel Levinas).
Alfonsas Lipniūnas (1905-1945)
Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. Talkoniuose (Pumpėnų vlsč.). Tai buvo kunigas, teologas, profesorius.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Studijos ir veikla Lietuvoje
1930 m. baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu. 1930-1935 m. Panevėžio katedros vikaras, Panevėžio vyskupijos Jaunimo reikalų direktorius. Vadovavo Panevėžio ateitininkams, angelaičiams, pavasarininkams. 1935-1937 m. studijavo sociologiją Lille’io universitete, 1937-1939 m. - Paryžiaus katalikų institute. Nuo 1939 m. Respublikos pedagoginio instituto Panevėžyje lektorius, profesorius. Nuo 1942 m. Vilniaus kunigų seminarijos sociologijos ir pastoracinės teologijos profesorius, Vilniaus universiteto kapelionas.
Veikla karo metais
Rūpinosi badaujančiais miestiečiais, 1941 m. Vilniuje su kitais įsteigė šalpos organizaciją „Laisvės fondas“. 1940-1943 m. buvo Šv. Jonų bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios pamokslininkas, pamoksluose skleidė tautiškumo, aukštos dorovės idėjas, kėlė mintį apie lietuvių misiją Rytų ir Vakarų kultūrų kryžkelėje, ragino jaunimą ir inteligentiją nestoti į vermachtą.
Mirtis Štuthofe
Apkaltintas kurstymu prieš okupacinę valdžią 1943 m. nacių areštuotas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Mirė 1945 m. Pucke (Pamario vaivadija).
Atminimas
Alfonsui Lipniūnui Pucko Šv.
Jerzy Giedroyc (1906-2000)
Jerzy Giedroyc gimė 1906 m. liepos 27 d. Minske. Tai buvo Lenkijos politikas, teisininkas, publicistas. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių Giedraičių giminės.
„Kultūra“ redakcija
1947 m. Romoje ėmė leisti mėnraštį „Kultura“, tais pačiais metais redakcija persikėlė į Paryžių. J. W. Giedroyco iniciatyva mėnraštyje suformuota vadinamoji kultūros politinė linija: stiprus, bet ne nacionalistinis Lenkijos valstybingumas ir harmoningi santykiai su kaimynais. Tai darė poveikį visam Vidurio Rytų Europos regionui.
Santykiai su Lietuva
Daug dėmesio skyrė Lietuvai, daugiatautei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bei jos paveldui - darniems religiniams santykiams, taikiam tautų sambūviui. Rūpinosi buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų dabartinėmis problemomis, draugiškais Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykiais. Aktyviai rėmė Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės. Mirė 2000 m. rugsėjo 14 d. Maisons-Laffitte (Paryžiaus priemiestis).
Atminimas Mezon Lafite
J. Giedroycas ir „Kultura“ redakcija veikė Mezon Lafite.
Vytautas Didysis (apie 1350-1430)
Vytautas Didysis gimė apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose. Mirė 1430 m. spalio 27 d. Trakuose. Tai buvo Lietuvos didysis kunigaikštis, vienas žymiausių Europos politikų ir karvedžių. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus.
Karinė ir politinė veikla
Nuo XIV a. antros pusės buvo tėvo svarbiausias pagalbininkas. Turėjo valdų apie Gardiną ir Palenkėje. Buvo susigiminiavęs su smulkiaisiais lietuvių kunigaikščiais: po 1370 m. vedė Eišiškių kunigaikščio Sudimanto seserį, vėliau pakrikštytą Onos vardu. 1381 m. kilus konfliktui dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Vokiečių ordino (VO) 1380 m. sudarytos slaptos Dovydiškių sutarties (veikiausiai Užnemunėje) prieš Kęstutį, jį, tapusį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, rėmė, bet nepajėgė sutrukdyti maišto, po kurio 1382 m. birželį į sostą grįžo Jogaila.
Konfliktai ir sąjungos
Nužudžius Kęstutį 1382 m. rudenį, Vytautas pabėgo pas kryžiuočius į Karaliaučių - į VO valdomą Prūsiją. Ordino didysis magistras Konradas Zöllneris von Rotensteinas jam pažadėjo atgauti tėvoniją - Trakų kunigaikštystę, o Vytautas pripažino šio viršenybę. 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje pakrikštytas Vygando vardu. 1384 m. sausio 30 d. sutartimi Karaliaučiuje pažadėjo, kai tapsiąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovu, perleisti VO Žemaitiją iki Nevėžio; tai privertė Jogailą tartis su Vytautu.
Grįžimas į Lietuvą
1384 m. vasarą Vytautas perėjo į Jogailos pusę, sunaikino VO jam duotas pilis prie Nemuno, atgavo tėvo valdytus Gardiną, Lietuvos Brastą, Palenkę ir Valkaviską; žadėtų Trakų neatgavo. Kartu su jaunesniaisiais Jogailos broliais įgijo aukščiausią rangą tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonių Gediminaičių. Pritarė 1385 m. LDK ir Lenkijos Krėvos sutarčiai. 1386 m. vasario 15 d. Krokuvoje krikštijosi Aleksandro vardu.
Kova dėl valdžios
Vytautas su vokiečių kariuomene 1391 m. puola Vilnių. Lietuvoje kylant nepasitenkinimui įsigalinčiais lenkais, pablogėjus Vytauto santykiams su Jogaila ir ypač su jo vietininku LDK Skirgaila, 1390 m. sausio 19 d. Gardine atnaujino sutartis su VO ir su šalininkais pasitraukė į Prūsiją. Būdamas Karaliaučiuje 1390 m. ištekino savo dukterį Sofiją už Vasilijaus I ir tuo sustiprino sąjungą su Maskvos didžiąja kunigaikštyste.
Didysis kunigaikštis
1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravos sutartimi Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir tėvo Kęstučio valdytas kitas sritis, buvo pripažintas Jogailos vietininku LDK ir gavo valdyti LDK sostinę Vilnių. Vytautas suprato, kad Lietuvai reikia išsivaduoti iš Lenkijos įtakos, o tos kovos vadovu turįs tapti jis pats.
Vidaus ir užsienio politika
1392-1394 m. atrėmė VO puolimus į Lietuvą. 1392-1396 m. pašalino sritinius kunigaikščius Algirdaičius ir Jogailaičius iš Polocko, Severianų Naugardo, Vitebsko, Kijevo, Voluinės bei Rytų Podolės ir į jų vietą paskyrė sau klusnius vietininkus, daugiausia ištikimus bajorus katalikus. 1395 m. prie LDK prijungė Smolenską. Dalydamas žemės valdas kūrė stambiąją bajorų (jais daugiausia rėmėsi) žemėvaldą, jie sudarė geriau ginkluotą kariuomenę. Vytauto protekcionistinė politika, paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė sąlygas vėliau atsirasti didikams. Į LDK politinį gyvenimą įsitraukė Katalikų Bažnyčios hierarchai. 1396 m. Vytautas pasiskelbė Livonijos vyskupų rėmėju.
Žygiai į Rytus ir Žalgirio mūšis
Rengdamasis žygiui į Rytus 1398 m. Salyno sutartimi (sudaryta Nemuno saloje, ties Nevėžio žiotimis) VO perleido Žemaitiją iki Nevėžio. 1396-1398 m., remdamas nuverstą mongolų-totorių valstybės Aukso ordos chaną Tochtamyšą, surengė žygių į jos valdas. 1399 m. Vytauto žygis prieš Aukso ordą, kurį popiežius Bonifacas IX paskelbė kryžiaus žygiu prieš nekrikščionis, baigėsi pralaimėtu Vorsklos mūšiu; tai suardė Vytauto Rytų planus įsitvirtinti Rusios pietinėse žemėse ir kontroliuoti prekybinį kelią Dniepru. Jungtinė LDK (vyriausiasis vadas Vytautas) ir Lenkijos kariuomenė 1410 m. Žalgirio mūšyje palaužė VO galybę.
Karalystės siekis
1421 m. Vytautas sutiko priimti husitų siūlomą Čekijos karaliaus karūną, į kurią pretendavo Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas I. Po 1413 m. Makros misijos ir LDK bei Lenkijos karalystės laimėto 1422 m. karo su VO Melno taika buvo sustabdyta VO ekspansija, jis galutinai atsisakė Žemaitijos ir pusės Sūduvos; Šventosios Romos imperijos imperatoriaus naudai Vytautas atsisakė Čekijos karūnos - nenorėjo gadinti su juo santykių ir vengė konflikto su popiežiumi dėl husitų.
Palikimas
Vytauto valdymo vienas svarbiausių rezultatų - išugdytas lietuvių tautos valstybingumo poreikis, ypač pasireiškęs XIX a. ir XX a. Vytautas sukūrė modernios krikščioniškos monarchijos pagrindus. Jo valdymo pabaigoje LDK pasiekė didžiausią galybę, jos teritorija išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūrų.
tags: #kunigaiksciu #gimimo #data