Kūdikių virškinimo sistema turi savų ypatumų, kurie lemia mitybos poreikius ir virškinimo procesus. Straipsnyje aptariami kūdikių virškinimo sistemos ypatumai, primaitinimo pradžios rekomendacijos, nervų-raumenų sistemos vystymasis, virškinimo sistemos vystymasis, šlapimo sistemos vystymasis, mitybos būklė ir augimas, patarimai tėvams, imuninės sistemos ypatumai ir alergijos maistui prevencija.
Kada pradėti papildomą primaitinimą?
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos nuostatas, primaitinimas turėtų būti pradedamas nuo 6 mėn. amžiaus. Europos, Šiaurės Amerikos pediatrų, vaikų gastroenterologų ir mitybos draugijos (ESPGHAN, ASPGHAN) rekomenduoja papildomą primaitinimą pradėti tarp 17-25 sav., t. y. tarp 4-ojo mėn. pabaigos ir 6-ojo mėn. pabaigos. Pasaulio sveikatos 2023 m. rekomendacijose dėl papildomo primaitinimo taip pat teigiama, kad esant kūdikio sveikatos sutrikimui, primaitinimą galima anksčiau pradėti. Per ankstyvas arba per vėlyvas maisto produktų įtraukimas siejamas su didesne įvairių sveikatos sutrikimų (alergija maistui, nutukimas, maitinimo sutrikimai ir kiti) rizika. Papildomo primaitinimo pradžia kiekvienam kūdikiui yra individuali, atsižvelgiant į jo išsivystymą, mitybos būklę, augimą.
Nervų - raumenų sistemos vystymasis
Išnešioti sveiki kūdikiai nuo pat gimimo efektyviai koordinuoja čiulpimo, rijimo ir kvėpavimo procesus, kad vyktų kokybiškas žindymas. Tačiau jų apatinio žandikaulio judesiai yra nepakankami, kad galėtų užtikrinti ne skysto maisto valgymo procesą. Tiršto maisto rijimo procesas yra kitoks nei skysto (kaip motinos pieno ar adaptuoto pieno mišinio). Apie 4-ąjį mėnesį įgyjami stabilesni apatinio žandikaulio judesiai, tvirtesnė kaklo ir pečių juosta - tuomet kūdikis jau gali tvirtai laikyti galvytę, gulėdamas ant pilvo ir pusiau sėdimoje padėtyje. Kad kūdikis galėtų paimti maistą iš šaukštelio, turi mokėti stipriai suspausti lūpas.
Ryškiausi burnos motoriniai pokyčiai vyksta nuo 5-ojo iki 8-ojo mėnesio, kai nuo čiulpimo reflekso pereinama prie kramtymo. 4-6 mėn. amžiaus kūdikis išsižioja, jeigu prie burnytės artėja maistas, gali lūpomis nuvalyti maistą nuo šaukštelio, nustumti jį liežuviu į burnos gilumą ir nuryti, tačiau maždaug iki 7-ojo mėn. reikalinga didesnė ar mažesnė maitinančiojo pagalba (pvz., maistą nuo šaukštelio nubraukti į kūdikio viršutinę lūpą). 6-9 mėn. amžiaus kūdikiai gali pradėti maisto gumulėlius judinti burnoje ir juos kramtyti, gali suimti maistą ranka ar pirštais ir dėti į burną, pradėti gerti iš puodelio su snapeliu.
Žiaukčiojimo refleksas naujagimį apsaugo nuo maisto gabaliukų, kuriuos sudėtinga nuryti ir kurie gali patekti į kvėpavimo takus. Pradėjus primaitinimą, ryklėje esantys receptoriai yra stimuliuojami intensyviau, todėl jų jautrumas apie 6-ąjį mėn. pradeda mažėti ir šis procesas tęsiasi iki 12-ojo mėn. Kūdikių, kurių primaitinimas pradedamas anksčiau, šis refleksas silpnėja greičiau. Tačiau sensoriškai labai jautrūs vaikai dėl netinkamu laiku paduotos per stambios maisto tekstūros gali pradėti žiaukčioti ar vemti, pradėjus primaitinimą ar per greitai keičiant maisto tekstūrą. Apie 8-10-ąjį mėn. yra kritinis laikotarpis, kai reikia įvesti didesnių ir šiek tiek kietesnių gabalėlių tekstūros maistą. Jei šis laikotarpis praleidžiamas, gali padidėti maitinimo/maitinimosi sunkumų rizika, kuri gali paveikti valgymo įpročius ar maisto pasirinkimą vėliau, net ir suaugus.
Taip pat skaitykite: Skiepijimo nuo hepatito svarba
9-12 mėn. amžiaus kūdikis gali sukramtyti stambesnius gabalėlius malto ar susmulkinto maisto, gali pats įsidėti maistą šaukšteliu į burną, gerti vandenį iš puodelio, laikant jį abiem rankom. Jau galima pratinti prie maisto, kurį valgo kiti šeimos nariai, tačiau reikia susmulkinti kąsnio dydžio gabalėliais, valgomais nuo šaukštelio arba pirštukais, gali pradėti bandyti valgyti ir šakute. Kramtyti vaikai pradeda mokytis nuo 6 mėnesių. Jeigu tai skatinama, procesai vyksta greičiau. Minkštą maistą vaikas gali sukramtyti ir neturėdamas dantukų, tiesiog trindamas tarp dantenų, kurios dėl dantų užuomazgų yra pakankamai kietos. Sėkmingai atkąsti maisto gabalėlį reikia dantukų, kurie pradeda kaltis apie 6-8-ąjį mėn. Pirmiausiai (apie 6-10-ąjį mėn.) prasikala apatiniai priekiniai dantukai, o vėliau (apie 8-12-ąjį mėn.) viršutiniai kandžiai. Krūminiai dantys pradeda dygti apie pirmuosius metus, tada jau gali sukramtyti kietesnio maisto gabalėlius. Galutinai pieniniai dantys susiformuoja iki 3 metų amžiaus.
Virškinimo sistemos vystymasis
Gimdoje vaisiaus maitinimas vyksta per placentos/virkštelės kraujotaką, todėl virškinamasis traktas neatlieka savo funkcijos. Virškinamojo trakto sandara susiformuoja per 25 nėštumo savaites, toliau vyksta sekrecinės ir motorinės funkcijų brendimas, kurį skatina maistas, patenkantis į žarnyną. Gimimo metu skrandžio sulčių ir kasos sekrecija nėra tokia išvystyta kaip suaugusiųjų. Nepaisant to, kūdikis gali visiškai suvirškinti ir įsisavinti motinos piene esančias medžiagas, nes motinos piene yra pagalbinių fermentų, kurie pagerina virškinimą.
Kaip ir viso kūno, vaikų virškinamojo trakto dalių vystymasis vyksta skirtingu tempu - skrandžio lipazės (fermento, skaidančio riebalus) aktyvumas suaugusiojo lygį pasiekia esant apie 3 mėnesių, kasos amilazės (fermento skaidančio krakmolą) aktyvumas didėja iki 3 metų amžiaus, o plonojo žarnyno virškinamoji funkcija įsiurbti suvirškintas maistines medžiagas yra aktyvi nuo gimimo. Virškinimo fermentai į žarnyno spindį pradedami išskirti tada, kai yra stimuliuojami specifiniai receptoriai, esantys burnoje, skrandyje, todėl tik kintantis maistas gali skatinti virškinamojo trakto sekrecinės funkcijos brendimą. Maždaug nuo 4 mėn. amžiaus skrandžio rūgštis ir pepsinas (fermentas skaidantis baltymus) yra pajėgūs suvirškinti baltymus. Kasos lipazės pradeda daugėti, kai sumažėja su motinos pienu gaunamos lipazės ir žarnyno spindyje atsiranda įvairios struktūros riebalų. Nepaisant lėto kasos amilazės išskyrimo brendimo, krakmolas yra pakankami gerai virškinamas ir absorbuojamas. Likusi dalis patenka į storąjį žarnyną, kur yra skaidomas mikrobiotos, taip skatinant jos formavimąsi.
Šlapimo sistemos vystymasis
Su šlapimu yra pašalinamas vanduo ir tirpiosios medžiagos. Pirmaisiais mėnesiais kūdikių inkstai nėra pajėgūs labiau koncentruoti šlapimą, t. y. esant poreikiui išskirti daugiau tirpių medžiagų, bet kartu neprarasti didesnio kiekio skysčių. Tirpiosios medžiagos - tai su maistu gaunami elektrolitai ir baltymų skaidymo metu susidarančios medžiagos. Inkstų koncentracinė funkcija subręsta iki 4 mėn., todėl nuo šio amžiaus yra saugu įvesti papildomą maistą.
Mitybos būklė ir augimas
Daugeliui kūdikių nėštumo metu sukauptų maistinių medžiagų atsargų bei su motinos pienu ar pieno mišiniu gaunamų medžiagų užtenka iki 6 mėn. amžiaus. Tolesniam sparčiam augimui bei didėjančiam judrumui reikia daugiau maistinių medžiagų ir didesnių energijos kiekių, kurių neužtikrina net padidėjęs suvalgomo pieno kiekis, todėl nuo šio amžiaus visiems vaikams turi būti įvedamas papildomas maitinimas. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio ūgio didėjimas labiausiai priklauso nuo mitybos būklės, vėliau didesnę įtaką daro hormonų veikla. Kai kurių tyrimų duomenys rodo, kad primaitinimo įvedimas vėliau nei 6 mėn. amžiuje yra susijęs su sulėtėjusiu ūgio ir kūno masės augimu, o anksčiau nei 4 mėn. pradėtas primaitinimas gali lemti spartesnį kūno masės didėjimą, kuris sietinas su ilgalaikėmis pasekmėmis - padidėjusia nutukimo, 2 tipo cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo rizika paauglystėje ar suaugus. Dažniausiai ankstesnis nei 6 mėn. amžiuje primaitinimas yra sietinas su geležies apykaita. Kūdikiai, kurie išimtinai maitinami krūtimi motinų, kurios stokoja geležies, neišnešioti arba gimę mažos kūno masės kūdikiai arba tie, kurių virkštelė buvo užspausta anksti (greičiau nei per 1 minutę), bei kūdikiai, kurių augimo tempas greitas, gali turėti per mažas geležies atsargas kepenyse, todėl ankstesnis nei 6 mėn. primaitinimo įvedimas maisto produktais, kurie yra geras geležies šaltinis arba praturtinti geležimi, gali apsaugoti nuo geležies stokos išsivystymo.
Taip pat skaitykite: Vežimėlių atsiliepimai ir rekomendacijos
Patarimai tėvams
Kad būtų galima pradėti primaitinti kūdikius, jie turi būti išlavinę tam tikrus judesius ir refleksus. Kai kurie iš jų vystosi savaime, kitų reikia išmokyti. Nauji įgūdžiai formuojasi atsiradus naujiems dirgikliams, o vystymosi sparta priklauso nuo dirgiklių dažnumo. Todėl siekiant sėkmingo primaitinimo pirmiausiai tėvai turi pažinti savo kūdikį ir skatinti reikiamų įgūdžių formavimąsi. Vaikučiui būdraujant reikia bendrauti su juo, skatinti motorinę raidą, žaidžiant su juo, siekiant formuoti naujus judesius, leidžiant pajausti įvairios tekstūros daiktus. Jei vaikutis bus vienas, su juo niekas nebendraus, šie procesai užtruks ilgiau arba gali stigti tam tikrų įgūdžių, kurie gali sutrikdyti maitinimo procesą.
Primaitinimas, kaip ir maitinimas krūtimi ar adaptuotu pieno mišiniu, turi atitikti vaikučio poreikius, tai yra reikia maitinti, kai vaikutis nori, o ne griežtai pagal numatytą laiką, tai yra vadinama atsakingu maitinimu (maitinimu pagal poreikį). Vėliau galima suformuoti ir valgymo režimą, kuris lemtų, kad prieš maitinimą vaikas būtų išalkęs. Gebėjimas reguliuoti maisto suvartojimą, atsižvelgiant į mitybos poreikį, yra gyvybiškai svarbi maitinimosi ir valgymo dalis. Tai priklauso nuo įgimtų ir įgytų procesų, įskaitant gebėjimą reaguoti į fiziologinius energijos (kalorijų) suvartojimo ir poreikio signalus ir gebėjimą duoti signalą tiems, kurie kontroliuoja valgymo laiką.
Motinos pienas yra svarbus ir dinaminis maistinių medžiagų ir energijos šaltinis, sudarytas iš makromaistinių medžiagų (baltymai, riebalai, angliavandeniai), mikromaistinių medžiagų (vitaminai, mineralinės medžiagos) ir nemaistinių bioaktyvių komponentų (sekrecinis imunoglobulinas A, laktoferinas, leukocitai ir kt.). Skirtingai nei adaptuoti pieno mišiniai, kurių sudėtis griežtai kontroliuojama ir mažai kinta, motinos pieno sudėtis keičiasi priklausomai nuo mamos (maitinimosi, amžiaus, nėštumo trukmės, genetikos, sveikatos būklės), kūdikio (amžiaus, sveikatos būklės, lyties, gimimo masės) bei fiziologinių (žindymo stadijos (priešpienis, tarpinis pienas ir subrendęs pienas), maitinimo stadijos, paros meto) faktorių, taip siekiant užtikrinti vaiko augimą pagal jo fiziologinius poreikius. Jei mama sveika ir jos mityba visavertė, o kūdikis gimęs laiku ir jo augimas atitinka normas, motinos pienas visiškai (išimtinis žindymas) užtikrina kūdikio poreikius iki 6 mėn. amžiaus. Vaikučiui augant jo poreikiai didėja, nėštumo metu sukauptos atsargos mažėja. Kai kūdikis yra 6-12 mėn. amžiaus, motinos pienas užtikrina apie 50 proc., o 12-24 mėn. - apie 1/3 vaiko maisto medžiagų ir energijos poreikio. Žindymas ar maitinimas adaptuotu pieno mišiniu turėtų būti tęsiamas bent vienerius metus, o žindymas - iki 24 mėn. amžiaus, net ir pradėjus primaitinimą. Poreikiams užtikrinti greta motinos pieno į mitybos racioną papildomai įtraukiami kiti pieno mišiniai, vanduo ar vitaminai, kūdikiui duodami gėrimai, šaukšteliu maitinama tyrė, šaukšteliu maitinamas trintas maistas arba pirštais paimamas maistas - priklausomai nuo kūdikio amžiaus.
Atsakingas maitinimas padeda suformuoti tinkamus vaiko valgymo įpročius, sumažina nutukimo riziką vėlesniame amžiuje, padeda kūdikiui išmokti valgyti pačiam, valgymo laikotarpiai būna ramesni, kuria stipresnį ryšį tarp vaiko ir juo besirūpinančio asmens. Vaiko maitinimo metu aplink turėtų būti kuo mažiau dėmesį blaškančių veiksnių (žaidimų, ekranų, kiti žaidžiančių vaikų ir pan.). Maitinimo metu tėvai turėtų būti šilti, rūpestingi ir patys nesiblaškyti. Tėvams svarbu atpažinti kūdikio rodomus alkio ir sotumo jausmus, kurie taip pat kinta kūdikiui augant.
Kai žindomas ar maitinamas pieno mišiniu vaikutis yra alkanas, jis gali:
Taip pat skaitykite: Žydinčios gėlės ir kūdikių saugumas
- kišti kumštukus ar pirštus į burnytę;
- pasukti galvytę į tą pusę, kurioje kas nors liečia veiduką, ir išsižioti;
- skleisti čepsėjimo, čiulpimo garsus, judinti lūpas;
- sugniaužti pirštukus ar kumštukus virš pilvuko ar krūtinės;
- sulenkti rankas ir kojas.
Verksmas, kai yra alkanas, yra specifinis ir dažniausiai jau vėlyvas ženklas. Dažniausiai iki tol vaikutis jau parodo kitus alkio ženklus.
Kai žindomas vaikutis yra sotus, jis gali:
- dažnai pradėti ir nustoti valgyti;
- dažnai paleisti krūtį ar buteliuką;
- išspjauti arba ignoruoti vėl duodamą krūtį arba buteliuką;
- pradėti blaškytis;
- užčiaupti burnytę arba nusukti galvytę, kai pasiūloma krūtis ar buteliukas.
Kai kūdikis pradedamas primaitinti, alkį parodo tokie veiksmai:
- pasuka galvą, pasilenkia į priekį ir išsižioja, kai šaukštelis su maistu artėja prie burnytės;
- susijaudina, pamatęs maistą;
- sutelka dėmesį ir seka akimis maistą.
Kai kūdikis pasisotina:
- maistą laiko burnoje arba išspjauna, nustumia šaukštelį;
- pradeda blaškytis, domėtis kitomis veiklomis;
- pasiūlius maisto neišsižioja;
- nusuka galvytę nuo maisto;
- pradeda žaisti su maistu.
Kūdikių ir mažų vaikų maitinimas yra intensyvi ir emocinga (teigiama ar neigiama) patirtis tiek tėvams, tiek vaikui. Papildomas primaitinimas nėra tik naujo maisto davimas. Šiuo laikotarpiu kūdikiai vystosi labai greitai ir kiekvienas dirgiklis skatina naujų įgūdžių formavimąsi, jų tobulinimą. Naujos formos maistas, jo kvapas, skonis, tekstūra yra dirgikliai, kurie skatina kūdikio raidą, smegenų vystymąsi. Ankstyvaisiais gyvenimo metais susiformavęs vaiko santykis su maistu, maitinant motinos pienu ar adaptuotu pieno mišiniu, įvedant papildomą maistą ir pereinant prie šeimos maisto, yra labai svarbus jo sveikatai ir vystymuisi bei gali lemti ilgalaikes sveikatos pasekmes. Kylant klausimų dėl vaiko maitinimo, visada verta pasikonsultuoti su jį prižiūrinčiu sveikatos priežiūros specialistu.
Imuniteto formavimasis
Imunitetas - tai organizmo gebėjimas apsisaugoti nuo infekcijų ir nuo kitų genetiškai jam svetimų medžiagų. Tai - organų, ląstelių ir biologiškai aktyvių medžiagų sistema, kurios užduotis apginti nuo visko, kas genetiškai svetima. Įgimtas imunitetas (nespecifinis) - tai apsigynimo mechanizmai, kuriuos žmogus turi dar prieš susidurdamas su ligų sukėlėjais ar kitomis organizmui svetimomis medžiagomis. Įgytas imunitetas (specifinis) - tai apsigynimo mechanizmai, kurie pradeda veikti tik organizmui susidūrus su infekcija ar genetiškai svetimomis medžiagomis ir yra joms specifiški. Žmogaus imuniteto visavertiškumas priklauso nuo šių organų, ląstelių bei medžiagų geros funkcijos bei tarpusavio sąveikos. Tai yra sudėtinga savireguliacinė sistema. Imuninis atsakas yra sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja daugelis imuninės sistemos grandžių. Patogenui patekus į organizmą, pirmiausia jis turi įveikti odos, kvėpavimo takų ir virškinimo sistemos gleivinės barjerus. Jeigu šie barjerai įveikiami, infekciją naikina neutrofilai, makrofagai ir kitos ląstelės fagocitozės būdu.
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis dažnai sergantys yra vaikai, kurie auga šeimoje bei nelanko vaikų kolektyvų ir peršalimo ligomis serga dažniau nei 4 kartus per metus. Na, o vaikai, kurie lanko vaikų kolektyvus, vertinami kaip dažnai sergantys, jei serga dažniau nei 10-11 kartų per metus. Šios ligos ypatingai padažnėja rugsėjo-gruodžio mėnesiais, kada vaikai pradeda lankyti darželius, mokyklas, turi reikšmės ir prisidedantis emocinis bei fizinis krūvis. Kvėpavimo takų infekcijomis vaikai dažnai serga iki pat gegužės mėnesio. Kolektyvą lankantys vaikai dėl dažnų kontaktų su sergančiaisiais bei nebrandžios imuninės sistemos šiomis ligomis serga ypač dažnai. Na, o kūdikius auginančios mamos turi sergėti savo mažąsias atžalas ne tik nuo sloguojančių bei kosinčių artimųjų, bet ir nuo darželinio amžiaus brolių ar seserų. Tai nelengva užduotis, nes apsaugoti nuo sergančiųjų ar nuo infekcijos nešiotojų visiškai tikriausia neįmanoma. Vistik protingos ir šeimos sveikata besidominčios mamos gali padėti savo mažyliams. Pagrindinė apsauga, žinoma, yra žindymas, grynas oras, grūdinimas, kūdikio higienos laikymasis. Vis dėlto kvėpavimo takų infekcijos mažamečiams yra neišvengiamos.
Gliukanas - gamtinis polisacharidas, kurio randama mielėse, javuose, jūros dumbliuose. Išgrynintas gliukanas (ypatingai beta 1-3 gliukanas) yra stiprus imuninės sitemos stimuliatorius. Mokslininkai beta gliukano sugebėjimą aktyvuoti imuninę sistemą pastebėjo 1940 m., kai iš mielių, naudojamų duonos kepimui, išskyrė paprastą medžiagą, kuri apsaugojo nuo žaizdų, infekcijų, traumų ir vėžio. Šis gliukanas prisijungia prie imuninės sitemos vienų svarbiausių ląstelių - makrofagų - ir jas suaktyvina. Suaktyvintos ląstelės tampa veiklesnės ir stipriau atakuoja svetimus į organizmą patekusius ligų sukėlėjus.
tags: #kudikiu #virskinimo #organu #ypatybes