Jeigu šiandien atsiverstume istorijos vadovėlį, rastume vos kelis sakinius, skirtus Abraomui Kulviečiui (1510-1545). Bibliotekų lentynose nerasime paprasta, eiliniam skaitytojui priimtina forma parašytos biografinės apybraižos. Abraomo Kulviečio biografiją reikia lipdyti iš kelių nuotrupų įvairiuose šaltiniuose. Šiame straipsnyje siekiama išsamiau aptarti šią iškilią asmenybę, remiantis istoriniais šaltiniais ir naujausiais tyrimais.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Tiksliai žinoma, kad Abraomas buvo neturtingų, mediniame Kulvos dvarelyje gyvenusių, bajorų Ginvilonių (Ginvilų) vienas iš keturių sūnų. Auklėtas griežtai, itin griežtai. Tačiau atsakyti, kada jis gimė, negali niekas. Nežinoma. Tokiais atvejais mokslas remiasi dedukciniu metodu - gimimo data apskaičiuojama pagal jaunuolio įstojimą į universitetą. Anot dr. D. Tėvai neskatino jaunuolio mokytis, nes nesuvokė išsilavinimo naudos. Jo likimas buvo aiškus - gyventi bajoriškai, vystyti ūkį ir kaupti turtus ateities kartoms. Bet… jo sieloje ruseno, ne neruseno, o liepsnojo beprotiškas noras pažinti, mokytis. Čia galima įžvelgti panašumo į Martyną Liuterį (1483-1546), Reformacijos pradininką, su kuriuo jam vėliau teko susitikti Vitenberge ir klausytis jo dėstomų paskaitų. Protestantizmo tėvas yra pasakęs, kad „mane nori prikalti it nejudančią žvaigždę prie dangaus, o aš skraidau, kaip planeta netaisyklingomis orbitomis„. Tomis netaisyklingomis orbitomis, paženklintomis žodžiu pirmasis, nuskrido ir A. Kulvietis. Abraomo CV aplanke 5 universitetai, 5 kalbos ir pirmasis daktaro laipsnis. Jei jaunuolis nuo Kulvos kalvų skaitė knygas, tai tik pačias geriausias, jei rinkosi universitetus, tai tik pačius garsiausius.
1528 m. Abraomas įstoja į Krokuvos universitetą ir studijuoja Laisvuosius menus. 1533 m. jis iškeliauja į Nyderlandus ir įstoja į Erazmo Roterdamiečio (1469-1536) įkurtą garsųjį Liuveno universitetą (dabar Belgijos teritorija). A. Kulvietis buvo pirmasis lietuvis, studijavęs šioje Trijų kalbų kolegijoje ir išmokęs laisvai skaityti bei kalbėti hebrajų, graikų ir lotynų kalbomis. Kiekvienas studentas turėjo duoti priesaiką, kurios esmė - prisiekti ištikimybę katalikų bažnyčiai. Už priesaikos sulaužymą grėsė kalėjimas. Prisiekė ir jaunuolis nuo Kulvos kalvų. Tačiau, kaip teigia jo bičiulis Johanas Hopijus (apie 1510-1565), būtent Liuvene Kulvietis susidomėjo protestantizmu - „dangiškuoju mokymu apie grynąją Kristaus Evangeliją“.
Grįžimas į Lietuvą ir veikla
Po studijų Liuveno universitete, Abraomas Kulvietis grįžo į Lietuvą, Vilnių ir 1535 m. susitiko su galingiausiu to meto LDK politiku, didžiuoju kancleriu Albrechtu Goštautu (1480 - 1539). Albrechtas jaunystėje privačiai studijavo pas garsiausius to meto užsienio universitetų profesorius, laisvai kalbėjęs keturiomis kalbomis, buvo sukaupęs nemažą ir įvairiapusę biblioteką. Nors A. Kulvietis dar nebuvo parašęs jokio kūrinio, nebuvo pasakęs nieko įsimintino, tačiau kancleris, suprasdamas išsilavinimo svarbą, iš karto pasiūlė jaunuoliui nuo Kulvos kalvų stipendiją Italijos universitete. Jis norėjo, kad gabus jaunuolis baigtų medicinos studijas ir sugrįžęs dirbtų gydytoju jo dvare.
Tuo pačiu metu gandai apie gabų jaunuolį iš Kulvos pasiekė ir Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio Hohencolerno (1490-1568) ausis. Žygimanto Senojo (1467-1548) sūnėnas Abraomui pasiūlė stipendiją Vokietijos universitete. Kulvietis, įsiklausęs į savo sąžinės balsą, savo potraukius, priėmė Prūsijos valdovo, o ne LDK kanclerio pasiūlymą ir jau 1536 m. Netrukus Albertas nusprendė keliauti į Reformacijos širdį - Vitenbergą, kur gyveno ir dirbo Martynas Liuteris. Pakeliui iš Leipcigo į Vitenbergą jis buvo pakelės plėšikų užpultas, apiplėštas ir sunkiai sužeistas peiliu. Nepaisant visų negandų, 1537 m. jis jau klausosi Martino Liuterio paskaitų pirmajame Europos liuteroniškajame Vitenbergo universitete.
Taip pat skaitykite: Kęstutis Dvareckas: biografijos apžvalga
Netaisyklingomis orbitomis skriejantis jaunuolis iš Kulvos nepabūgo dar 1535 m. Žygimanto Senojo išleisto edikto, draudžiančio LDK piliečiams studijuoti Vitenberge universitete. Būtent čia Abraomas pradėjo bendrauti su Pilypu Melanchtonu (1497-1560), kuris vėliau, po M. Liuterio mirties, perėmė vadovavimą jo pradėtam teologiniam judėjimui. Vitenbergo universitete A. Kulvietis studijavo antikos filosofiją, išmoko vokiečių kalbą ir susipažino su protestantizmo idėjomis. Baigęs teologijos studijas šiame universitete, Kulvietis vyksta į Italiją. 1540 m. lapkričio 28-29 d. Sienos universitete A. 1541 m. pradžioje teisių mokslų daktaras A. Kulvietis grįžo į Lietuvą. Jo mecenatas ir globėjas Albrechtas Goštautas jau miręs. Jis tik ką buvo parkeliavęs iš karalienės gimtinės, kur sparčiai plito protestantizmo idėjos. Į Lietuvą Abraomas grįžo tvirtai apsisprendęs skleisti evangelizmą. Karalienė Bona palaikė jo apsisprendimą, nes pirmasis lietuvis teisininkas ir eruditas padarė jai ypač teigiamą įspūdį.
Apie 1541 m., karalienės Bonos palaikomas, tačiau be Vilniaus vyskupo ir kapitulos leidimo, nes buvo studijavęs protestantiškame universitete, A. Kulvietis atidarė pirmąją pasaulietinę kolegiją bajorų vaikams, kurioje siekta įvesti Vakarų Europoje bebaigiančią įsigalėti naująją mokymo programą, paremtą trijų kalbų mokymu. Manoma, kad mokykloje mokėsi apie 60 bajorų vaikų. Kol jo globėja karalienė Bona buvo Vilniuje, A. Kulvietis jautėsi saugus. Tačiau 1542 m. Bona išvyko į Lenkiją. Tuomet Vilniaus vyskupas Povilas Algimantas Alšėniškis (∼1490-1555), kuris itin pyko už privačios mokyklos atidarymą ir Šv. Onos bažnyčioje A. Kulviečio pasakytus protestantizmo dvasia persmelktus pamokslus, išreikalavo iš karaliaus Žygimanto Senojo dekretą prieš A. Kulvietį kaip „valstybei pavojingą maištininką“, atsiskiriantį jį nuo Bažnyčios. Jis buvo traukiamas į bažnytinį teismą, įpareigojant pasaulietinio teismo pareigūnus atvesdinti jį į teismą jėgą. Pagal dekretą, slapstymosi nuo teismo atveju, A. Kulvietis iš karto netenkąs bet kokių bajorystės ir valstybės piliečio teisių.
Tremtis ir paskutiniai gyvenimo metai
Dar prieš dekreto paskelbimą A. Kulvietis gavo karalienės Bonos laišką, kuriame ragino bėgti Abraomą iš Lietuvos, nes jam gresia laužas. Abraomas paklausė savo globėjos ir pabėgo iš Lietuvos į Prūsiją, taip tapdamas pirmuoju termtiniu Lietuvoje. A. Kulviečiui pabėgus, buvo persekiojama jo šeima. Giminaičiai ir kaimynai, norėdami užvaldyti Abraomo palikimą, pasiekė, kad motina Elžbieta, brolis Adomas bei keli A. Kulviečio šalininkai būtų įkalinti (tėvas mirė tų pačių metų pavasarį). Jie buvo uždaryti vyskupo Alšėniškio įsakymu, nes neatsisakė nutraukti saitus su Abraomu Kulviečiu, nerašyti jam ir nepriimti iš jo laiškų. Apie tai sužinojęs A. Kulvietis norėjo grįžti į Lietuvą ir stoti prieš bažnyčios teismą, tikėdamasis išgelbėti motinos turtą ir ją pačią iš kalėjimo. Jau kelyje jį sulaikė kunigaikštis Albrechtas dėl steigiamo Karaliaučiaus universiteto reikalų ir pažadėjo pasirūpinti jo artimaisiais per karalienę Boną. Karalienė, remdamasi Lietuvos Statutu, išreikalavo iš vyskupo P.
Nepaisant visų privilegijų, jis svajoja grįžti į Lietuvą, todėl 1543 m. parašo atvirą laišką karalienei Bonai, kuriame kalbą apie savo tikėjimo išpažinimą. Šis Confessio fidei tampa pirmuoju Reformacijos tekstu Lietuvoje. Kaip teisės mokslų daktaras jis atkreipė karalienės dėmesį į susidariusį kazusą, kai Bažnyčia, iškėlusi bylą prieš jį, pati tapo teisėja savo byloje. A. Kulvietis prašė karalienės tapti nešališka teisėja šioje byloje ir įvertinti, ar jis, kuris pasiruošęs visas jėgas ir žinias atiduoti Tėvynei, yra pelnytai pasmerktas amžinai tremčiai ir nešioti eretiko titulą. Kulvietis taip pat pabrėžė, kad jį, Vakarų universitetuose aukščiausio lygio išsilavinimą įgijusį lietuvį, mirties bausmei pasmerkė ne tarnaujantys valstybei ir tikrajai Bažnyčiai, o tik jų vardais prisidengiantys epikūrininkai, malonumų ir gerovės ieškotojai, tarnaujantys „savo dievo pilvo“ labui.
Tikėtina, kad šį laišką karalienei Bonai, kuri tuo metu buvo Krokuvoje, nuvežė pats kunigaikštis Albrechtas, kuris 1543 m. Manoma, kad jis viešėjo pas motiną Kulvos dvare ir atsidavė kūrybai. Tikėtina, kad būtent tuomet jis sukūrė (išvertė) savo lietuviškas giesmes. 1544 m. pavasarį jis jau vėl buvo Prūsijoje. Tų pačių metų vasarą įkūrus Karaliaučiaus universitetą, A. Kulvietis tapo jo profesoriumi ir pirmuoju Graikų kalbos katedros vadovu. Jis taip pat dėstė hebrajų kalbą bei turėjo teisę komentuoti psalmes. Tuo metu politinė situacija Lietuvoje buvo kiek pakitusi. Nuo 1544 m. Vilniuje gyveno Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, kuris pasiekė, kad valstybinė valdžia liovėsi kišusis į tikybines kovas. Aplinka tapo pakantesnė reformacijai, užvirė smarkūs tikybiniai ginčai, buvo organizuojami atviri disputai.
Taip pat skaitykite: Muzika ir Kęstutis Jablonskis
Vos atvykęs į Vilnių, Abraomas sunkiai susirgo ir balandžio mėnesį draugai pervežė jį į Kulvos dvarą, kur tų pačių metų birželio mėnesį mirė. Pagal paskutiniąją A. Kulviečio valią, prie mirštančiojo susirinkę artimieji giedojo jo parašytas lietuviškas giesmes. Po mirties A. Kulviečio motina kunigaikščiui Albrechtui rašė, kad jos sergantis sūnus per gydytojus priešų buvo nunuodytas. Nunuodijimo versija buvo ganėtinai reali dėl ypač populiarios Renesanso epochoje nuodijimo praktikos. Gal neatsitiktinai pats Kulvietis savo gausioje bibliotekoje turėjo XVI a.
Palikimas ir atminimas
Kunigaikštis Albrechtas atsiuntė motinai Elžbietai užuojautos laišką ir persiuntė A. Kulviečio kuklią mantą: dvi kėdes, stalą, lempą, keturis puodelius bei visą jo sukauptą 88 knygų biblioteką. Tai buvo pirmoji asmeninė lietuvio bajoro biblioteka, sukaupta dar neprasidėjus knygų leidybai Lietuvoje. Jo bibliotekoje buvo filosofijos, teisės, medicinos, istorijos, gamtos mokslų ir kiti veikalai.
Ginvilionių giminės herbe puikuojasi Gulbė. Ši Gulbė lydėjo Abraomą Kulvietį ir universitetuose. O šiandien tai neatskiriamas Jonavos miesto simbolis. Jonavoje, Santarvės aikštėje atidengtas skulptorių Konstantino Bogdano (1926-2011) ir Mindaugo Šnipo (g. ) sukurtas paminklas A. Kulviečiui.
A. Kulvietis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje kaip švietėjas, humanistas ir Reformacijos pradininkas. Jo atsidavimas mokslui, naujoms idėjoms ir gimtajai šaliai įkvepia ir šiandien.
Taip pat skaitykite: Socialinės globos iššūkiai ir perspektyvos