Įvadas
Senatvė - neišvengiamas kiekvieno žmogaus gyvenimo etapas. Tačiau kaip mes apibrėžiame senatvę? Ar tai tik biologinis procesas, ar socialinis konstruktas? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip senatvė buvo suvokiama istoriškai, kaip ji apibrėžiama šiuolaikinėje visuomenėje, ir kokie iššūkiai bei galimybės kyla senstant visuomenei.
Morfologinis požiūris į kalbą
Prieš nagrinėjant senatvės apibrėžimą, svarbu suprasti, kaip kalba apibrėžia pasaulį. Morfologija, kalbos šaka, nagrinėjanti žodžių struktūrą ir jų reikšmes, gali padėti mums suprasti, kaip mes suvokiame senatvę. Lietuvių kalboje, pavyzdžiui, žodis "senas" turi daug reikšmių ir atspalvių, apibrėžiančių ne tik amžių, bet ir patirtį, išmintį ir netgi nusidėvėjimą.
Lietuvių kalboje skiriama 11 kalbos dalių: 6 kaitomos (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) ir 5 nekaitomos (prielinksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas, dalelytė). Vienos iš jų laikomos savarankiškomis (laisvomis) - tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, jaustukas, ištiktukas (atlieka sakinyje savarankiškas funkcijas).
Daiktavardis
Daiktavardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri pasako asmens, daikto vardą arba tam tikro reiškinio pavadinimą ir atsako į klausimą kas tai? Daiktavardžiai yra kaitomi linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.), bet gali būti tik vienaskaitinių (turi tik vienaskaitą - pvz., cukrus) arba daugiskaitinių (turi tik daugiskaitą - pvz., miltai). Mokykloje tradiciškai pagal vns. V. ir K.
Būdvardis
Būdvardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri žymi asmens, daikto arba reiškinio ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kokie? kokios? Būdvardžiai kaitomi giminėmis (mot., vyr., bevardė: tyli, tylus, tylu), o mot. ir vyr.g. būdvardžiai - linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.). Tradiciškai mokyklinėje gramatikoje pagal vns. ir dgs. V. Kai kurie būdvardžiai gali turėti įvardžiuotines formas (baltasis) ir būti laipsniuojami.
Taip pat skaitykite: Jaunatis: Giliau pažvelgus
Skaitvardis
Skaitvardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri žymi skaičių arba skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimus kiek? kelintas? kelinta? Skiriami 2 pagrindiniai skaitvardžių skyriai - kiekiniai (pasako daiktų skaičių arba patį skaičių ir atsako į klausimą kiek?: penki, dešimt) ir kelintiniai (nusako skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimą kelintas? kelinta?: pirmas, septinta). Kiekiniai skaitvardžiai pagal reikšmę ir vartojimą skirstomi į pagrindinius (vienas, šimtas, tūkstantis), dauginius (vieneri-devyneri), kuopinius (dvejetas-devynetas), trupmeninius (viena trečioji). Daiktavardiški skaitvardžiai (reikalaujantys daiktavardžio K.
Prielinksnis
Prielinksniai pagal kilmę skiriami į senybinius (kuriuos sunku susieti su kuriais nors dabartinės lietuvių kalbos žodžiais : ant, apie, į, iš pas, per, po, prie, su, už…) ir naujybinius (kilusius iš kitų kalbos dalių: abipus, anapus, aplink, arti, dėka, greta, išilgai, skersai, kiaurai, link, netoli, paskui, prieš, tarp…). Pagal vartojimą - su kokiais linksniais vartojami: dažniausiai vartojami su trimis linksniais (K.: abipus, anapus, greta, po, prie…; G.: apie, aplink, į…; Įn.: po, su, sulig, ties…).
Veiksmažodis
Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia asmens, daikto veiksmą arba būseną ir atsako į klausimus ką veikia? kas vyksta, darosi, atsitinka? Veiksmažodžiai turi 3 nuosakas (tiesioginę, tariamąją ir liepiamąją), 4 tiesioginės nuosakos laikus (esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį, būsimąjį), 2 skaičius (vns., dgs.) ir 3 asmenis (vns.: aš, tu, jis/ji, dgs.: mes, jūs, jie / jos). Pagrindinės veiksmažodžio formos yra bendratis, esam. l. III a., būt. k. l. III a. (girdėti, girdi, girdėjo). Pagal esam. l. III a.
Prieveiksmis
Prieveiksmis yra linksniais ir asmenimis nekaitoma kalbos dalis, kuri aiškina veiksmažodį, būdvardį, prieveiksmį arba daiktavardį ir atsako į klausimus kaip? kur? kada? keliese? kiek? kodėl? Pagal reikšmę prieveiksmiai yra skirstomi į 6 skyrius: būdo (kaip? kokiu būdu? - gražiai, palengva, staiga, galvotrūkčiais, iš lėto, be galo, kitaip…); kiekybės (kiek? kiek kartų? keliese? - mažai, užtektinai,daug, gana, tiek, šiek tiek, kelissyk, dusyk, trissyk, dviese, trise…); vietos (kur? iš kur? - arti, namo, namie, lauk, dešinėn, šalin, netoliese, pasroviui, pavėjui, iš tolo, ten, visur…); laiko (kada? kuriuo laiku? nuo kada? - seniai, vakar, rytoj, užvakar, poryt, užporyt, šiandien, anądien, tąsyk, kitąsyk…); priežasties (kodėl? dėl kurios priežasties? - tyčia, netyčia, todėl, dėl to, kažin, kodėl, užtat…); linkmės (kurlink? - artyn, tolyn, tolin, vakarop, galop…).
Jungtukas
Pagal vartojimo paskirtį yra skiriami sujungiamieji (jungia vienarūšes sakinio dalis arba savarankiškus sakinius) ir prijungiamieji (jungia palyginamąsias sakinio dalis arba prijungiamuosius sakinius). sudedamuosius (ir, bei, nei…nei…, čia…čia…, tai…tai), priešpriešinius (bet, o, tačiau, užtat…), skiriamuosius (ar, ar…ar…, arba, arba…arba…), paremiamuosius-aiškinamuosius (tai, taigi, tad…).
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
Dalelytė
Dalelytės pagal reikšmę skiriamos į klausiamąsias ir abejojamąsias (ar, argi, bene, gal, kažin, negi…), neigiamąsias (ne, nė, nei…), tvirtinamąsias (taip, taigi…), pabrėžiamąsias (gi, juk, dar, net, ypač…), tikslinamąsias (beveik, dar, jau, juk, nors…), išskiriamąsias (bent, ypač, nebent, nors…), parodomąsias (ana, antai, štai, šit, va…), lyginamąsias (lyg, tarsi, tartum, tarytum…), geidžiamąsias ir skatinamąsias (te, tegu, tegul, še…).
Žodis "senas" lietuvių kalboje turi platų reikšmių spektrą, apimantį ne tik biologinį amžių, bet ir ilgą laiką egzistuojančius dalykus, patirtį, išmintį ir netgi nusidėvėjimą. Šios reikšmės atspindi sudėtingą visuomenės požiūrį į senatvę.
Senatvės suvokimas istorijoje
Senatvės suvokimas įvairiose kultūrose ir istorijos laikotarpiuose skyrėsi. Kai kuriose senovės visuomenėse seni žmonės buvo gerbiami dėl savo išminties ir patirties, o kitose - marginalizuojami ir atstumiami.
Pavyzdžiui, senovės Egipte buvo siekiama amžinos jaunystės, o Konfucijus skelbė, kad kuo senesnis žmogus, tuo jis garbingesnis. Biblijoje patriarchų istorijos pabrėžia senų žmonių svarbą ir Dievo palaimą jiems.
Lietuvių liaudies kultūroje Mėnulio fazės, ypač jaunatis ir pilnatis, turėjo didelę reikšmę žemdirbystei ir kitoms ūkinėms veikloms. Seni žmonės, stebėdami Mėnulio fazes, nustatydavo tinkamiausią laiką sėjai, derliaus nuėmimui ir kitiems darbams. Tai rodo, kad senatvė buvo siejama su patirtimi ir išmintimi, perduodama iš kartos į kartą.
Taip pat skaitykite: Lietuvos istorijos spalio 4-osios įvykiai
Demografinis senėjimas
Jau XIX a. pabaigoje kai kuriose Europos šalyse prasidėjo gyventojų senėjimas, o XX a. jis vyko visame pasaulyje. Gyventojų senėjimas yra sudėtingas kompleksinis reiškinys, kuris sukelia įvairias socialines ir ekonomines pasekmes. Demografinis senėjimas - tai pagyvenusių žmonių skaičiaus visuomenėje didėjimas. Šis reiškinys dabar plinta po visas šalis, o jo unikalumu demografai stebisi.
S. Mikulionienė (1995) teigia, kad Lietuvoje gyventojų senėjimo procesas pradėjo ryškėti XIX a. pabaigoje. Iki XX a. jis vyko lėtai, o jau septintajame dešimtmetyje jis suintensyvėjo: nuo 1970 m. iki 1975 m. 60 m. ir vyresnių žmonių skaičius išaugo 66 tūkst.
Autorė teigia, kad demografinis gyventojų senėjimo procesas kelia nerimą daugeliui šalių. Šioms visuomenėms aktualios problemos dvi: išryškėja makro problemos lygmenyje, pvz: didėjantis demografinis naštos koeficientas (santykis tarp ekonomiškai aktyvių ir neaktyvių gyventojų), nacionalinio produkto perskirstymas (pensijų sistema, socialinis draudimas, sveikatos apsaugos sistema ir kt.). Antroji problema: mikro lygmenyje.
V. Stankūnienė (2002) parengė Lietuvos gyventojų senėjimo prognozes iki 2020 metų. Pastebima, jog Lietuvos gyventojai kritinę vaikų ir senelių santykio ribą pasieks dar iki 2020 metų, kai senatvės koeficientas bus didesnis už 100.
Gyventojų senėjimo procesą nulemia dvi pagrindinės priežastys : mažas gimstamumas ir pailgėjusi gyvenimo trukmė. Nors gimstamumas nuo 2003 metų stabilizavosi ir per pastaruosius metus po truputį didėja ir vis dėlto gimstamumo lygis išlieka mažas.
2008 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 673, 9 tūkst. vaikų iki 18 metų. t. y. penktadalis visų gyventojų. Per 2007 m. vaikų sumažėjo 21,6 tūkst., o nuo 2000 m. pradžios net 197,4 tūkst.
Pailgėjusi vidutinė gyventojų trukmė reiškia, kad gausėja pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių. 2008 metų pradžioje Lietuvoje 690,8 tūkst., arba 20,5 procento gyventojų buvo 60 metų ir vyresni. Tokio amžiaus sulaukusis yra kas aštuntas vyras ir kas ketvirta moteris arba kas penktas Lietuvos gyventojas.
1997 metais pagal gyventojų duomenis pensinio amžiaus žmonių nebuvo net 20 proc., o ir senėjimo sparta nebuvo tokia grėsminga kaip Europos Sąjungoje. Šiuo metu pagyvenę žmonės jau sudaro apie penktadalį (19 proc.) miesto ir ketvirtadalį (23 proc.) kaimo gyventojų. Pagyvenusių žmonių teritorinis pasiskirstymas nėra tolygus. Išsiskiria Alytaus, Ignalinos, Lazdijų, Molėtų, Varėnos ir Zarasų rajonų savivaldybės, kuriose 60 metų ir vyresni gyventojai sudaro apie 27 - 30 proc.
Anot V. Kanopienės ir S. Šiaučiūnienės I. ir Rudzinskienės E., šiuo metu vykstantis intensyvus gyventojų senėjimo procesas rodo, kad jau XXI amžiaus viduryje statistiškai atsidursime prie tų šalių, kurios gyventojų senatvės lygio požiūriu užima vidurinę poziciją Europos Sąjungoje.
Dar XIXa. pirmojoje pusėje tik nedidelė dalis visuomenės sulaukdavo senatvės, todėl senatve kaip reiškiniu pradėta domėtis ir ją tirti palyginus neseniai - tik XXa. antrojoje pusėje. Šiai senėja Europos šalys gyventojai, ne išimtis ir lietuviai.
S. Mikulionienė (2002), teigia, kad nuo seniausių laikų buvo domimasi žmogaus senėjimu ir senatve. Jau Va. pr. Kr. Confucius skelbė, kad kuo senesnis žmogus, tuo jis garbingesnis.
Naujas senatvės apibrėžimas
Šiuolaikinėje visuomenėje senatvė nebėra apibrėžiama vien tik pagal biologinį amžių. Tai yra sudėtingas procesas, apimantis fizinius, psichologinius ir socialinius pokyčius. Senatvė gali būti laikoma tam tikru gyvenimo etapu, kuriame žmogus gali toliau augti, tobulėti ir prisidėti prie visuomenės gerovės.
Svarbu atsižvelgti į tai, kad senatvė yra labai individualus dalykas. Kiekvienas žmogus senatvę išgyvena skirtingai, priklausomai nuo savo sveikatos, socialinės padėties, asmeninių savybių ir gyvenimo patirties.
Iššūkiai ir galimybės
Senėjanti visuomenė susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip didėjančios sveikatos priežiūros ir socialinės paramos išlaidos, pensijų sistemos problemos, vyresnio amžiaus žmonių marginalizacija ir diskriminacija.
Tačiau senėjanti visuomenė taip pat suteikia naujų galimybių. Vyresnio amžiaus žmonės turi didelį patirties ir išminties bagažą, kurį jie gali panaudoti visuomenės gerovei. Jie gali būti mentoriai, savanoriai, globėjai ir aktyvūs bendruomenės nariai.
Senatvė kaip dovana ir užduotis
Popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, kad senatvė yra dovana ir užduotis. Tai dovana, nes tai yra galimybė mėgautis gyvenimu, džiaugtis pasiekimais ir dalytis patirtimi su kitais. Tai taip pat yra užduotis, nes tai reikalauja priimti fizinius ir psichologinius pokyčius, susitaikyti su netektimis ir toliau siekti prasmės ir tikslo gyvenime.