Lietuva susiduria su rimta demografine problema - gyventojų skaičius ne tik nedidėja, bet ir mažėja. Šie procesai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, tačiau Lietuva išsiskiria šio proceso sparta. Paskutiniuoju laikotarpiu Lietuvos gyventojų skaičius kasmet sumažėja apie 1 proc. Šiame straipsnyje nagrinėjamos pagrindinės šios tendencijos priežastys, pasekmės ir galimi sprendimo būdai.
Bendras demografinis kontekstas
Lietuva natūraliai mažėja nuo 1993 metų, kai pirmą kartą per nepriklausomybės laikotarpį mirusiųjų skaičius viršijo gimusiųjų skaičių. Nuo tada demografinis balansas kasmet išlieka neigiamas. Didžiausias skirtumas fiksuotas 2021 m., kai mirčių padaugėjo iki 47,7 tūkst. Tai vieni didžiausių metinių nuostolių per tris dešimtmečius. Ši tendencija vienoda visoje šalyje: nėra nė vienos apskrities, kurioje gimtų daugiau žmonių nei miršta. Net regionuose, kuriuose gimstamumo rodikliai santykinai didesni - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje - natūrali kaita vis tiek išlieka neigiama. Tuo pačiu toliau ryškėja regioniniai skirtumai.
Mirtingumo priežastys Lietuvoje
Pernai pirmą kartą per kelis dešimtmečius Lietuvos gyventojų mirčių skaičius sudarė mažiau nei 40 tūkst. Šalyje 2018 m. mirė 19 tūkst. vyrų ir 20,6 tūkst. moterų. Mirusių vyrų skaičius, palyginus su 2017 m., sumažėjo 262 mirusiaisiais, moterų - 306. Higienos instituto duomenimis, pernai Lietuvoje mirė 42 884 žmonės - tai 4 862 asmenimis mažiau negu 2021 m. dėl COVID-19 pandemijos pabaigos. Nors mirtingumas sumažėjo, pagrindine mirčių priežastimi Lietuvoje išlieka kraujotakos sistemos ligos. Pernai jos sudarė daugiau nei pusę - 52,5 proc. - visų mirties atvejų.
Pagrindinės mūsų šalies gyventojų mirties priežastys - kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės mirties priežastys. Praėjusiais metais jos sudarė 82,3 proc. visų mirties priežasčių. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t. y. 55,4 proc. Išeminės širdies ligos sudarė didžiąją dalį kraujotakos sistemos ligų (61,3 proc. vyrų ir 58,4 proc. moterų).
Anot J. Čelutkienės, kai kuriose Europos šalyse, tokiose kaip Prancūzija, Ispanija ir Portugalija, pirmaujanti mirties priežastis yra onkologinės ligos, o kraujotakos sistemos ligos pasistūmė į antrą vietą.
Taip pat skaitykite: Gyventojų konfliktai: priežastys ir sprendimai
Moterų ir vyrų mirtingumo skirtumai
Pasak prof. J. Čelutkienės, nors mirčių nuo kraujotakos sistemos ligų skaičius išlieka aukštas, vis dėlto pastebimas jų mažėjimas. Tiesa, dėl šių ligų dažniau miršta moterys (58,4 proc. moterų mirties priežastis) nei vyrai (46 proc. vyrų mirties priežastis). Pernai nuo kraujotakos sistemos ligų mirė 712 vyrų šimtui tūkstančių žmonių, o 2021 m. 747 vyrai 100 000 gyventojų. 2022 m. moterų mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų taip pat sumažėjo, tačiau apskritai jis yra didesnis nei vyrų - 2022 m. nuo šių ligų mirė 866 moterys šimtui tūkstančių žmonių, o 2021 m. - 883.
Anot J. Čelutkienės, yra keli veiksniai, darantys įtaką didesniam moterų mirtingumui. Vyrų mirtingumo struktūra apskritai yra šiek tiek kitokia negu moterų. Nemaža dalis vyrų miršta ne dėl kraujotakos sistemos ligų, bet dėl piktybinių navikų, išorinių priežasčių, tokių kaip savižudybės ir eismo avarijos, todėl neišgyvena iki tokio amžiaus, kad mirtų nuo kardiovaskulinių ligų. Vidutinė jų gyvenimo trukmė yra apie dešimčia metų trumpesnė negu moterų. Moterys, gyvendamos ilgiau, sulaukia kraujotakos sistemos ligų. Jos retais atvejais miršta nuo išorinių priežasčių - tokie skaičiai net neminimi Higienos instituto leidinio apibendrinime.
Pandemijos įtaka mirtingumui
Pasak mokslininko, suminis gimstamumo rodiklis pastaruoju metu siekia 1,5 vaiko, o norint užtikrinti kartų kaitą, jis turėtų siekti 2-2,1. Pasak specialisto, įtaką mažėjančiam gimstamumui turi ir bendras gyventojų skaičiaus, taigi, ir reproduktyvaus amžiaus moterų mažėjimas. Vis dėlto jis įžvelgė ir pandemijos poveikį. Tai yra pandeminiai metai, o anksčiau atlikti tyrimai rodo, kad metais, kai yra kažkokia ekonominė recesija, neramumai, nestabilumai, moterys ir vyrai vaikų susilaukimą atideda geresniems laikams. Tuo metu mirtingumas, anot jo, gali būti visiškai aiškiai siejamas su COVID-19 pandemija.
Statistika rodo, kad priešpandeminiais metais vidutiniškai Lietuvoje mirdavo 37 tūkst. gyventojų. Tai yra ženklus bendro mirčių skaičiaus augimas, jis labiau susijęs su vyresnio amžiaus gyventojų grupe, ką ir rodo COVID-19 statistika, kurią matome kasdien, kad tai palietė daugiausiai vyresnio amžiaus gyventojus: 60, 70, 80 plius grupes.
Sveikatos priežiūros svarba
Pasak J. Čelutkienės, prie sumažėjusio mirtingumo 2022 m. prisidėjo pasibaigusi COVID-19 pandemija. Sumažėjusiam mirtingumui Lietuvoje įtakos turėjo ir pasibaigusi COVID-19 pandemija, nuo kurios 2021 m. mirė 7 tūkst. žmonių. Pernai dėl šios priežasties mirė 4 400 žmonių mažiau. Vis dėlto 2022 m. yra postpandeminis laikotarpis, tad vertinant mirčių nuo COVID-19 skaičių reikia turėti tai omenyje. Pandemija stipriai paveikė bendrą mirtingumą - per ją buvo reikšmingai išaugęs mirčių nuo kraujotakos sistemos ligų skaičius. Viena pagrindinių priežasčių yra per pandemiją sutrikęs sveikatos sistemos funkcionavimas - žmonėms buvo sunku patekti pas gydytojus, jeigu jie turėjo skundų, nesusijusių su COVID-19 liga. Pandeminis laikotarpis išryškino gydytojų darbo ir sveikatos paslaugų prieinamumo svarbą.
Taip pat skaitykite: Socialinės globos namų analizė
Gimstamumo mažėjimas
Lietuvos demografinė trajektorija per tris dešimtmečius pasikeitė kardinaliai. 1990 m. šalyje gimė 56,9 tūkst. kūdikių, o 2024 m. - vos 19 tūkst., mažiausiai per visą nepriklausomybės laikotarpį. „Kalbant apie gimstamumą, mes galime akcentuoti, kad tokio mažo bendro gimusių vaikų skaičiaus, kiek renkame demografinę statistiką, nuo 1959 metų, neturėjome. Absoliutus skaičius yra mažiausias“, - BNS pirmadienį sakė mokslininkas.
Tiesa, šis skaičius 10 proc. mažesnis nei 2022-aisiais, kai pasaulį išvydo 22 068 kūdikiai, ir net 30 proc. mažesnis nei, tarkim, 2016-aisiais, kai gimusiųjų Lietuvoje skaičius siekė 29 514. Gimstamumo kreivė leidosi nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo (1990-aisiais mūsų šalyje gimė net 56,9 tūkst.
Veiksniai, lemiantys gimstamumo mažėjimą
Šį ilgalaikį smukimą lėmė keli veiksniai. Daug metų trukusi emigracija sumažino jaunų šeimų ir naujų tėvų skaičių, dėl vertybių kaitos motinystė ir tėvystė atidedamos vėlesniam laikui, pragyvenimo išlaidos auga sparčiau nei atlyginimai, o pandemijos ir karo fone sustiprėjęs nesaugumo jausmas paskatino dalį šeimų atidėti sprendimus dar kuriam laikui. Visa tai paveikė gimstamumo kreivę, kuri po 2016-2017 m.
„Turime išorinių (globalių, geopolitinių) ir vidinių priežasčių komplektą, kuris veikia dabartinę dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių kartą ir jų sprendimus. Kita vertus, gimstamumas pradėjo mažėti dar iki COVID-19, tad esama ir vidinių, su mūsų visuomene, jos raida susijusių priežasčių, kurios susiformavo iki pandemijos ir tebeveikia iki šiol,“ - komentuoja prof. Pasiteiravome ir LSMC Sociologijos instituto demografo dr. Daumanto Stumbrio, kodėl gimstančių vaikų skaičius mažėja sparčiau nei gimdyti galinčių moterų skaičius, ir jis įvardijo priežastis: tai ateities neapibrėžtumas, kurį, be minėtųjų globalių priežasčių, lemia ir smarkiai pabrangęs pragyvenimas.
Motinystės amžiaus pokyčiai
Pastebimas ir ryškus gimdančių moterų amžiaus pokytis. 2000-aisiais vidutinis motinos amžius buvo apie 26 metus, o 2023 m. jis jau siekė 30,4. Šis poslinkis ketveriais metais vėliau reiškia, kad vaisingiausias gyvenimo laikotarpis sutrumpėja, o kiekvienos moters tikimybė susilaukti daugiau vaikų mažėja. Šiuo metu vidutinis pirmą kartą tekančių nuotakų amžius siekia 28,3 metų, o vyrų - 30,5 metų. Vidutinis pirmojo kūdikio susilaukiančių moterų amžius - 30,2 metų (vėlgi, remiantis vidurkiais, 2001-aisiais moterys tekėdavo 24, o vyrai vesdavo 26 metų). Tad dabar dažniau tuokiasi vyresni, tarsi labiau subrendę, ekonomiškai pajėgesni, jau „pagyvenę sau“ - po vieną arba kartu, bet nesusituokę.
Taip pat skaitykite: Statuso problemos Zarasų globos namuose
Ekonominiai ir socialiniai veiksniai
Pastaraisiais metais nesaugumo jausmą patyrė daugelis. Vilnius jau senokai aplenkė ES vidurkį pagal vienam žmogui sukuriamą BVP, tačiau pagal būsto įperkamumą nusirito į 2009-2010 m. lygį. Daugelis jaunesnės kartos žmonių atidėjo planus įsigyti nuosavus namus, nes nekilnojamojo turto kaina vos per ketverius metus padidėjo vidutiniškai 40 proc. O laimingieji naujakuriai šiuo metu moka bankams 6 proc.
Prof. A. Maslaukaitė vardija ir kitus, „minkštuosius“, šeimos planavimą veikiančius veiksnius: „Svarbu, kaip planuojantys šeimos pagausėjimą įsivaizduoja geros tėvystės / motinystės standartus, t. y. kiek, jų manymu, kainuos vaiko auginimas. Neretai nepasitikima valstybine švietimo sistema, manoma, kad ji negali suteikti vaikams kokybiško gyvenimo starto.
Ketvirtadalis Lietuvoje vaikus auginančių tėvų yra vieniši. Pagal 2021 m. Eurostato duomenis, daugiau vienišų tėvų Europoje tėra tik Švedijoje (34 proc.), Danijoje (29 proc.), Estijoje (28 proc.). O mažiausiai jų - Kroatijoje (5 proc.), Suomijoje, Lenkijoje, Ispanijoje (8 proc.). Lietuvoje, šeimai arba partneriams išsiskyrus, vaikai dažniausiai lieka su mamomis, ir joms tenka derinti darbą ir vaikų auginimą. Vieno asmens ūkiui tenka nemaži finansiniai iššūkiai. Neretai moterys mano galinčios tapti motinomis tik susiklosčius palankioms aplinkybėms, kai jos jau galėsiančios auginti vaiką taip, „kaip reikėtų“, t. y.
Savanoriškas bevaikystė
Pasak dr. V., savanoriškos bevaikystės kelią renkasi tiek moterys, tiek vyrai. Bevaikystės problematiką tyrinėjančios dr. Ž. Oertelės duomenimis, Europoje bevaikystę pasirinkusiųjų skaičius pradėjo augti visų pirma Vakarų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose ir Anglijoje. O Pietų ir Rytų Europos šalyse tai yra palyginti naujas reiškinys, pradėjęs plisti tarp jaunesnių moterų kartų.
Atlikusi keletą išsamių interviu su bent penkerius metus susituokusiomis ar partnerystėje gyvenančiomis Lietuvos moterimis (28-37 metų) pastebėjau, kad jų apsisprendimą neturėti vaikų dažniausiai lemia noro ir poreikio tapti motina stoka bei pasitenkinimas pasirinktu gyvenimo būdu. Vaikų neketinančios turėti moterys nebūtinai atsiduoda karjerai ar kitai veiklai. Jų prioritetas - į suaugusiuosius orientuotas gyvenimo būdas, laisvalaikis, kelionės, kurių neriboja su vaikų auginimu susiję rūpesčiai bei atsakomybės“, - tyrimo rezultatais dalijosi sociologė dr. Ž.
Jos turimais Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 2021 metais 8,8 proc. (t. y. apie 77 tūkst.) vyresnių nei 41 metų moterų buvo bevaikės, tad Lietuvoje kiek mažiau nei dešimtadalis moterų lieka negimdžiusios. Pasak mokslininkės, bevaikių moterų dalis pamažu didėja: tarkim, tarp 1960-1964 m. gimusių moterų jų buvo 8,6 proc., tarp 1965-1969 m. gimimo - jau 8,9 proc., o iš 1970-1974 m. ir 1975-1979 m. gimusių moterų bevaikėmis liko daugiau nei 10 proc. (atitinkamai - 10,1 proc. ir 11,1 proc.).
Valstybės parama šeimoms
Per pastaruosius 15 metų Lietuva reikšmingai išplėtė finansinę ir socialinę paramą šeimoms: padidinti vaiko pinigai, įvestos ilgos tėvystės ir motinystės atostogos, jaunoms šeimoms regionuose numatytos būsto subsidijos, plečiamos darželių vietos ir paslaugų prieinamumas. Pagrindinė problema - sistemos fragmentiškumas. Tarp išmokų laikotarpio ir realaus darželių prieinamumo atsiranda spragų, dėl kurių tėvai, ypač motinos, nebegali anksti sugrįžti į darbo rinką. Tai didina socialinę ir finansinę riziką, o moters ekonominio savarankiškumo praradimas tampa viena priežasčių, kodėl šeimos atidėlioja sprendimą susilaukti vaikų.
Lietuva iš kitų šalių išsiskiria ilgomis motinystės bei tėvystės atostogomis - galima pasirinkti 18 arba 24 mėnesių laikotarpį. Nuo 2024 m. padidėjo vaiko priežiūros atostogų išmokos ir didesnes pajamas iki vaiko gimimo gavusiems tėvams (anksčiau buvo nustatyta dviejų vidutinių atlyginimų dydžio išmokų riba). Vis dėlto suteikiamos motinystės ar tėvystės atostogos nepakeičia gimstamumo kreivės į pozityviąją pusę.
Gyventojų senėjimas
Kitas kertinis veiksnys - mažėjantis reprodukcinio amžiaus gyventojų skaičius. Dėl ilgalaikių emigracijos bangų Lietuvoje tiesiog yra mažiau jaunų moterų ir vyrų, galinčių ir norinčių kurti šeimas. Gimstamumo mažėjimas ir aukštas mirtingumas sukuria dvigubą spaudimą. Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra per tris dešimtmečius tapo nepalanki - mažėja vaikų ir jaunimo dalis, o vyresnių nei 65 metų žmonių skaičius sparčiai auga.
Vyresnio amžiaus gyventojų sumažėjimas stebimas tik Palangos miesto savivaldybėje, o stagnacija - Švenčionių r. ir Prienų r. savivaldybėse. Didžiausias absoliutus vyresnio amžiaus gyventojų skaičiaus prieaugis planuojamas didžiuosiuose miestuose (Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus miestų savivaldybėse).
Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad tarp vyresnio amžiaus žmonių daugiau yra moterų. Bet skirtumas tarp vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės tarp lyčių mažės. Kadangi ir Jungtinės Tautos (JT) tą patį prognozuoja, skirtumas tarp vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės mažės. Tą rodo ir mūsų prognostiniai scenarijai, kad vyrų mirtingumo rodikliai mažės sparčiau negu moterų, ir tas skirtumas tarp gyventojų skaičiaus turėtų mažėti. Moterų skaičius, tenkantis 100 vyrų, mažės nuo 184 iki 170.
Užsieniečių įtaka gyventojų skaičiui
Statistikos departamento duomenimis, pernai bendras į šalį atvykusių gyventojų skaičius buvo 7,5 tūkst. didesnis, nei išvykusiųjų. D.Stumbrio teigimu, šis teigiamas rodiklis yra būtent užsieniečių, neturinčių Lietuvos pilietybės, „sąskaita“. Dėl teigiamos migracijos gyventojų skaičius jau antri metai Lietuvoje auga. Tai reiškia, kad gyventojų skaičiaus augimas buvo didesnis dėl migracijos, nei mažėjimas dėl mirtingumo.
Prognozės ir perspektyvos
Prognozuojama, kad ateityje Lietuvos gyventojų skaičius dar labiau mažės. Prognozės rodo, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens apie 2,2 mln.
Kol kas į šį klausimą niekas negali atsakyti - gimstamumo tendencijos dar nėra Lietuvos politinės darbotvarkės prioritetas. Galbūt vyrų bei moterų norą susilaukti daugiau vaikų galėtų paskatinti ilgalaikė valstybės demografijos bei šeimos politika: įperkamas būstas, kokybišką ugdymą bei išsilavinimą garantuojantys valstybiniai vaikų darželiai bei mokyklos, lanksčios darbo sąlygos. Kur kas sudėtingiau išsaugoti žmonių gebėjimą kurti glaudžius emocinius tarpusavio ryšius.