Įvadas
Visuomenėje vis dažniau girdimos sąvokos: socialinės rizikos grupė, rizikos grupės vaikai. Šie terminai dažniausiai asocijuojasi su socialinės atskirties grupėmis, asocialiais asmenimis, narkomanais, nusikaltėliais, alkoholikais. Tačiau iš tikro ši samprata nėra visiškai teisinga. Į rizikos vaikų grupę įtraukiami vaikai, kurie turi padidintą riziką tapti socialinės atskirties dalyviais ar asocialais, tačiau dar tokie nėra. Šiame straipsnyje aptariamos vaikų rizikos grupės, kurioms reikalinga ilgalaikė ar trumpalaikė globa, siekiant užtikrinti jų socializaciją ir įtrauktį į visuomenės gyvenimą.
Paslaugų gavėjų tikslinė grupė
Socialinės rizikos vaikai ir likę be tėvų globos vaikai nuo 0 iki 18 metų, gyvenantys Vilniaus mieste, o atskiru steigėjo sprendimu - iš visos Respublikos, sudaro pagrindinę paslaugų gavėjų tikslinę grupę. Įstaiga ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos paslaugas socialinę riziką patiriantiems vaikams teikia tik steigėjo sprendimu. Socialinės globos paslaugų skyrimo socialinės rizikos vaikams bei likusiems be tėvų globos vaikams komisija, įvertinusi vaiko socialinę situaciją, priima sprendimą dėl socialinės globos paslaugų skyrimo. Vaikui įstaigą, teikiančią trumpalaikę ar ilgalaikę socialinę globą, parenka Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyrius. Skubos atveju vaikui globa pradedama teikti pagal savivaldybės sprendimą skirti trumpalaikę socialinę globą.
Dokumentai, reikalingi globai gauti
Norint gauti globą, pateikiami šie dokumentai: gimimo įrašas, pasas/asmens tapatybės kortelė (jei yra) ir asmeninės sąskaitos numeris.
Ilgalaikės (trumpalaikės) globos teikimas
Organizuojant ilgalaikės (trumpalaikės) globos procesą, teikiama kompleksinė pagalba, padedanti užtikrinti vaiko socializacijos procesą ir įtrauktį į visuomenės gyvenimą. Paslaugos teikiamos 6 padaliniuose skirtinguose Vilniaus miesto rajonuose.
Teisės aktai, reglamentuojantys socialinę globą
Socialinės globos paslaugų teikimą reglamentuoja šie teisės aktai:
Taip pat skaitykite: „Naminukų kačių namų“ veikla
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Dėl socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo“.
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas.
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas.
Šeimynos vaidmuo vaiko socializacijai
Šeimyna - tai vieta, kurioje galima atvirai reikšti ne tik artumą, meilę, bet ir pyktį ar neapykantą. Šeimyna atlieka svarbų vaidmenį vaiko socializacijai. Kaip vaikas jaučiasi gyvendamas šeimynoje, priklauso jo branda, sveikata, socializacijos eiga ir rezultatas. Vaiko raidai įtakos turi šeimynos gyvenimo organizavimas ir pagrindinių šeimynos funkcijų įgyvendinimas. Tik socialiai saugioje šeimynoje globotiniai įgys svarbiausias socializacijos pamokas. Šeimynoje atliekamos ugdomoji, rekreacinė, komunikacinė ir kitos funkcijos. Globotinių sveikatą lemia šeimynos mikroklimatas, psichoemocinė aplinka, gyvenimo būdas, higieniniai, mitybos ir kiti įpročiai. Emocinė vaiko sveikata priklauso nuo jo pasitikėjimo savimi ir savivertės jausmo. Todėl labai svarbu, kad vaikas šeimynoje jaustų meilę, pagarbą ir nuoširdų rūpestį, vaikas turėtų galimybę išsakyti savo džiaugsmus, nepasitenkinimą arba pasiskųsti. Socialinis darbuotojas ir socialinio darbuotojo padėjėjas turi būti autoritetas vaikui ir savo pavyzdžiu ugdyti pozityvų socialinį elgesį: mokyti valdyti emocijas, reaguoti į nepasisekimus, stresą.
Šiaulių patirtis mažinant globos institucijose augančių vaikų skaičių
Šiauliai turbūt vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame mažėja globos institucijose augančių vaikų skaičius. Bendradarbiaujant savivaldybės įstaigų, Vaiko teisių apsaugos, Socialinių paslaugų skyrių atstovams ir nevyriausybinėms organizacijoms, kurios įsitraukė į socialinių paslaugų veiklą, pavyko sumažinti į globos namus patenkančių vaikų skaičių. Anksčiau dėl įvairių priežasčių vaiko teisių apsaugos specialistai kasmet iš šeimų paimdavo apie 70 vaikų. Pernai šį skaičių pavyko sumažinti iki 52 vaikų. Nepaisant to, kad į Savivaldybės sąrašus yra įtraukta apie 250 socialinės rizikos šeimų, kuriose auga beveik pusketvirto šimto vaikų, ir šis skaičius nuolat auga, vaikų globos namai tuštėja.
Paslaugų plėtra ir darbuotojų perkvalifikavimas
Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų direktorius teigė, kad dalis Vaikų globos namų darbuotojų dirbtų kitą darbą, o laisvose patalpose, plečiant paslaugų spektrą, vėliau galėtų įsikurti ir dienos centras. Nuo šių metų sausio 1 dienos valstybei sumažinus normatyvus, vienas socialinis darbuotojas gali dirbti ne daugiau nei su dešimčia šeimų. Anksčiau vienam darbuotojui tekdavo net iki 17 socialinės rizikos šeimų. Iš viso mieste su socialinės rizikos šeimomis dirbs 25 socialiniai darbuotojai. Prie Socialinio paslaugų centro ir „SOS vaikų kaimas“ organizacijos specialistų prisijungs ir Vaikų globos namų darbuotojai.
Kūdikių namų transformacija
Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorės teigimu, vaikų patekimo į globos įstaigas apribojimas yra kiek per drastiškas, todėl bandoma transformuoti paslaugas.
Socialinių išmokų panaudojimas
Šiaulių miestas vienas iš pirmųjų Lietuvoje patvirtino sutaupytų socialinių išmokų naudojimo tvarką, pagal kurią sutaupytos socialinės išmokos gali būti naudojamos tik reikmėms, tenkinančioms socialinius miestiečių poreikius. Šiaulių miesto savivaldybės taryba taip pat priėmė sprendimą dėl galimybės nemokamai naudotis viešuoju transportu socialinės rizikos šeimų vaikams, lankantiems dienos centrus, kur jiems yra suteikiama reikiama pagalba.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir ateities vizija Pabrades globos namuose
Bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis
Vėliau, dalyvaujant Šiaulių universiteto ir Šiaulių valstybinės kolegijos atstovams, buvo parengtas socialinių paslaugų planas ir nuspręsta į socialinių paslaugų sferą įtraukti ir nevyriausybines organizacijas. Konkurso būdu buvo atrinkta išskirtines paslaugas teikianti organizacija „Motinos Teresės šeimų namai“ ir užtikrintas jos veiklos finansavimas. Bendradarbiaujant su Rėkyvos seniūnija, buvo paskelbtas kompleksinės pagalbos šeimai konkursas, kurį laimėjo „SOS vaikų kaimas“.
Pagrindinės rizikos vaikų grupės
Nėra oficialaus rizikos grupių vaikų skirstymo - vienuose literatūros šaltiniuose jų išskiriama daugiau, kituose - mažiau, todėl šiame darbe bus aptartos pačios pagrindinės rizikos vaikų grupės.
Gatvės vaikai
Gatvės vaikai gali būti laikomi tie, kurie praleidžia didžiąją savo laiko dalį gatvėje, įvairiai uždarbiaudami. Įvairiausiose pasaulio šalyse šiai vaikų grupei priskiriami gana skirtingi vaikai. Benamis jaunimas - jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių - šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemptų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamumo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės.
Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis pradeda teikti seksualines paslaugas tam, kad uždirbtų maistui, drabužiams, pastogei. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą.
Apleisti ir patyrę prievartą, smurtą vaikai. Šie vaikai patiria negatyvių užterštos aplinkos poveikį, žiaurumą, dažnai serga infekcinėmis ligomis. Daug nerimo kelia gatvės vaikai - ir jų daugėjimas, ir jų bėdos, kurios tuo sudėtingesnės, kuo miestas didesnis ar skurdesnis. Sukaupta nemažai įrodymų, kad gatvės vaikai - tai ypač daug smurto patyrusi ir tebepatirianti socialinė grupė. Tokie vaikai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, vartoja narkotikus, praktikuoja rizikingą lytinį elgesį ir yra vertinami kaip nusikalstamumo bei pavojingų ligų plitimo bendruomenėje židinys.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Šv. Klaros namus
Asocialūs vaikai
Asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistojusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai yra agresyvumas, nesąžiningumas ir amoralumas. Vaikui būdingas nesugebėjimas savęs atskleisti ir panaudoti savo galimybių visuomenei priimtinais būdais, nepakankamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, menkavertiškumo jausmas, menki socialiniai interesai, nesugebėjimas ir nenoras bendrauti su kitais žmonėmis. Beveik visi autoriai pažimi, kad asocialus elgesys glaudžiausiai susijęs su alkoholio vartojimu.
Yra daugybę vaikų, kurių gyvenimą veikia tėvai alkoholikai. Tuos vaikus sunku atpažinti dėl kelių priežasčių; jie varžosi, nesupranta, jog alkoholizmas yra liga, nemoka įvertinti nemalonios tikrovės nei apsisaugoti nuo jos. Visi alkoholikų vaikai auga panašioje aplinkoje. Niekada neastlūgsta vidinė įtampa ir nerimas. Vienur ar kitur gal nutinka skirtingų dalykų, bet juos neišvengiamai lydi sielvartas ir atgaila. Jei alkoholikas yra tėvas, kartais jis gali būti mielas ir geras, bet dažniausia būna priešingai. Grįžęs tėvas pradeda baisius barnius su motina, netgi užsipuola vaiką nejuokais jį išgąsdindamas. Vaikas niekada nežino, kas dar gali nutikti, visuomet yra apimtas nevilties. Jeigu alkoholikė mama, galimas daiktas tėvas jau yra metęs šeimą arba labai ilgai nepareina iš darbo. Vaikas imasi visų tų darbų, kuriuos paprastai atlieka motina taip prarasdamas vaikystę. Jei abu tėvai alkoholikai, gyvenimas dar labiau nenuspėjamas. Namuose yra tikras pragaras. Įtampa tokia, atmosfera pritvinkusi pykčio ir nervingumo. Vaikas kuria planus, kaip palikti namus, pabėgti. Gyvena viltimi, nenorėdami tikėti tuo, kas dedasi. Visus išgyvenimus užgniaužia savyje.
Suaugę alkoholikų vaikai gerai nežino, kas yra “normalu”. Kadangi kitokios šeimyninės aplinkos nepažino, jiems įprasta tai, kas kitiems atrodytų beprotiška arba be galo keista. Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku atlikti kokį nors darbą nuo pradžios iki galo. Tipinėse alkoholikų šeimose nestinga pažadų: “aš padarysiu tą. Aš padarysiu aną”. Bet nepadaroma nei tas, nei anas. Suaugę alkoholikų vaikai meluoja netgi tada, kai būtų paprasčiau sakyti teisybę. Alkoholiko šeimoje melavimas yra pagrindas. Suaugę alkoholikų vaikai yra sau negailestingi. Vaikystėje jiems buvo nuolatos priekaištaujama. Suaugę alkoholikų vaikai nemoka linksmintis. Jiems nelinksma, nes jie negirdėjo savo tėvų juokiantis, pokštaujant, kvailiojant. Suaugusių alkoholikų vaikų požiūris į save pernelyg rimtas. Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku bendrauti. Jie labai trokšta sveikų artimų santykių, bet jiems sunku juos išlaikyti dėl to, kad jie neįsivaizduoja, kokie būna sveiki artimi santykiai, kadangi niekada tokių nepažino jie nepasitiki savimi ir netiki, kad kas nors gali juos mylėti. Suaugę alkoholikų vaikai impulsyvūs. Įsikarščiavę jie nesusimąsto nei apie galimas pasekmes, nei apie kitokį elgesį. Tokį impulsyvumą lydi vidinė maišatis, baisėjimasis savimi ir bejėgiškumas prieš aplinkinius.
Nors alkoholikų vaikų kančia pasireiškia įvairiu elgesiu, visiems alkoholikų vaikams vienodai būdingas savęs nuvertinimas ir amžius tam neturi reikšmės. Tačiau tokiems vaikams galima padėti. Nuo jų nereikia slėpti šeimos rūpesčių, meluoti, reikia priimti aplinkinių pagalbą, taip patr ir specialistų. Reikia laikytis vieno auklėjimo stiliaus, ir skirtis su vyru ar žmona, jei kitos išeities nėra. Tokį vaiką reikia mylėti ir rūpintis juo, paaiškinti, kad jis neklatas dėl to, kaip elgiasi jo tėvai ir bet kuriuo atveju pasiūlyti kvalifikuotą pagalbą.
Vaikai iš iširusių šeimų
Skyrybos, šeimos iširimas turi gilias bei tolimą ateitį siekiančias psichologines ir socialines pasekmes visiems šeimos nariams ir visuomenei. Sutinkama, kad skyrybos yra vienas pagrindinių psichologinių stresorių, paveikiančių tiek besiskiriančius tėvus, tiek ir vaikus. Vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tarp iširusių namų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Tyrimai rodo, kad 30 % nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 % nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 % visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Vaikai iš nepilnų šeimų netenka saugios ir harmoningos asmenybės vystymąsi užtikrinančios aplinkos, sutrinka socializacinių modelių perdavimas.
Gausūs šios problematikos užsienio šalių tyrimai rodo, kad vaikai iš nepilnų šeimų linkę prasčiau mokosi, linkę anksčiau kurti santuokas ir gimdyti vaikus, susilaukti nesantuokinių vaikų, gyventi kartu nesusituokus. Nepilnų šeimų vaikai renkasi elgesio modelius, kurie neparemia poros abipusių intymių ryšių kūrimo . Nepilnose šeimose augantys vaikai turi daugiau psichikos problemų, linkę piktnaudžiauti alkoholiu ir dažniau žudytis negu pilnų šeimų vaikai. Be to, išsiskyrusiose šeimose dažniau vyrauja skurdas, kuris sąlygoja socialinę nelygybę. Dėl skurdo vaikai iš nepilnų šeimų dažnai yra priversti ne įgyti išsimokslinimą aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose, bet įsijungti į nekvalifikuotą ar mažiau kvalifikuotą darbo rinką. Be to, nepilnoje šeimoje augantiems vaikams gresia daugiau įvairių sveikatos sutrikimų. Jie dažniau linkę žudytis.
Smurtą patiriantys vaikai
Galima išskirti keturis smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. Nacionalinio vaiko prievartos ir apleistumo centro statistikos duomenimis, apie 23 iš 1000 vaikų iki 18 m. amžiaus JAV yra tapę prievartos aukomis. Lietuvoje turima medžiaga labai įvairi ir netiksli, nėra atliktų mokslinių tyrimų, kurie padėtų įvertinti prievartos prieš vaikus mąstą Lietuvoje. Dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą, yra gydytojai. Nedarniose šeimose augantiems vaikams kiekvienoje visuomenėje reikia didelio dėmesio bei rūpesčio.
Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad smurtą patiriantys vaikai pasižymi didesne psichologinių ir elgesio sunkumų rizika. Depresija, nerimo sutrikimai, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nesaugi lytinė elgsena smurtą patiriantiems vaikams nustatoma dažniau negu kitiems jų bendraamžiams. Be to, šių vaikų pažintinė branda taip pat dažniau atsilieka nuo bendraamžių. Jie sunkiau suvokia kitų žmonių emocinius išgyvenimus, agresyviai elgiasi su bendraamžiais, jiems būdinga silpna savikontrolė bei neigiami emociniai išgyvenimai. Nuolat emociškai terorizuojamas vaikas netenka pasitikėjimo savimi, ryžtingumą, tampa bailus, pasyvus, laukiantis kitų nurodymų ir pritarimo. Lengvai pasijunta kaltas ir menkavertis. Jį lydi įtampa, nepasitikėjimas savimi, vengimas bendrauti, nesaugumo, bejėgiškumo, pasimetimo, vienišumo ir apleistumo jausmai, uždarumas, nesugebėjimas rasti ir ieškoti pagalbos, prislėgta nuotaika ir save žalojantis elgesys. Prievartą vaikystėje patyrę žmonės nesugeba tinkamai patenkinti savo globos ir artumo poreikio.
Būtina pabrėžti, kad nėra kokios nors vienos universalios prievartą šeimoje lemiančios priežasties. Tai tragedija, kurią lemia įvairių veiksnių rinkinys: tėvų patirtis ir asmenybė, socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaka, menkos pajamos, išsilavinimas, alkoholio ir narkotikų vartojimas.