Kiekvienos šeimos gyvenime vaiko gimimas yra vienas svarbiausių įvykių. Šis gimimas, kaip ir bet kuris kitas, unikalus. Tačiau tam yra vienas svarbus paaiškinimas - gimimas amniono maišelyje. Straipsnyje aptarsime, kas tai yra, kokios jo funkcijos ir ką svarbu žinoti apie šį reiškinį.
Kas yra amnionas?
Amnionas, arba vandenmaišis, yra skysčio pripildytas maišas, kuris supa gemalą, o po to ir vaisių nėštumo metu. Šis skysčio pripildytas maišelis išsivysto nėščios moters įsčiose. Jame dar negimęs vaisius "gyvena" ir auga. Amniono maišelis yra sudarytas iš dviejų membranų, žinomų kaip amnionas ir chorionas.
Amniono sienos sandara
Ploną, permatomą, blizgančią amniono sieną sudaro amniono epitelis ir negemalinė mezoderma. Jo ertmę, cavitas amniotica, užpildo skaidrus, panašus į vandenį amniono skystis, liquor amnioticus, dar vadinamas vaisiaus vandenimis. Juos sudaro 98 proc. vandens, 1 proc. neorganinių medžiagų, 1 proc. organinių medžiagų (riebalų, fermentų, hormonų, pigmento) ir nusilupusios gemalo ar vaisiaus ląstelės.
Amniono skysčio susidarymas ir funkcijos
Vaisiaus vandenys - tai gimdos sienos, placentos ir vaisiaus odos (kol ji padengta nesuragėjusiu epidermiu) kraujagyslių filtratas bei amniono ir vaisiaus kvėpavimo takų epitelio sekrecijos produktas. Gemalo laikotarpio pabaigoje amnionas taip išsipučia, kad užima visą choriono ertmę ir amniono siena suauga su lygiuoju chorionu. Sulipusių amniono ir lygiojo choriono darinys vadinamas amniochorionine plėve.
Kartu su jo gamyba vyksta ir atvirkščias procesas: amniono epitelis vandenis rezorbuoja, o nuo 4-ojo mėnesio vaisius pradeda juos ryti. Prarytas skystis patenka į vaisiaus kraujotaką ir per placentą „atiduodamas“ motinai arba per vaisiaus inkstus ir šlapimo takus išskiriamas atgal į tą patį amniono skystį jau kaip šlapimas. Taip vandenys keičiasi kas 3 valandos.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Amniono skystis atlieka keletą svarbių funkcijų:
- Amortizuoja smūgius ir kratymą.
- Leidžia vaisiui laisvai judėti.
- Neleidžia jam suaugti su amniono siena.
- Užtikrina normalią vaisiaus plaučių sklaidą.
- Palaiko simetrišką kūno augimą.
- Palaiko kūno temperatūrą.
Gimdant suplyšus amniochorioninei plėvei bei nutekėjus vandenims, sparčiau ir lengviau užgimsta vaisius.
Gimimas amniono maišelyje: retas reiškinys
Paprastai amniono maišelis plyšta, kai moteriai prasideda gimdymo procesas ir išteka vandenys. Vis dėlto, pasitaiko atvejų (mažiau nei vienas iš 80 tūkst. gimdymų), kai maišelis neplyšta ir kūdikis lieka jame iki pasišalinimo iš motinos įsčių. Kai tai atsitinka, gydytojai ar akušerės turi prakirpti membraną, kad vaikas galėtų išsilaisvinti.
Vaizdo įrašai ir šeimos patirtys
Šį procesą galite pasižiūrėti žemiau pateiktame vaizdo įraše. Šis gimimas, kaip ir bet kuris kitas, unikalus. Tačiau tam yra vienas svarbus paaiškinimas. Tėtis užfiksavo naujagimio gimimą amniono maišelyje. Nate Burow, mažosios Anabelės tėtis, nusprendė įamžinti šią ypatingą akimirką. Šiuo savo poelgiu vyras nustebino visus medicinos darbuotojus ir seseles. 29 metų vyras įamžino tiesiog kvapą gniaužiančius kadrus. Anabelė gimė vasario 21 dieną. „Mano žmona Reičelė sutiko su tuo, kad viską įamžinčiau. Nes ji negalėjo matyti to, kas vyksta, kaip gimsta mūsų vaikas“, - kalbėjo Neitas.„Nuolat klausdavau seselių, ar tikrai viskas yra gerai, ar kūdikiui nieko blogo nenutiks“, - įtemptas akimirkas prisimena vyras.
Ar tai pavojinga?
Gimimas amniono maišelyje savaime nėra pavojingas, tačiau reikalauja medicinos personalo įsikišimo. Svarbu, kad maišelis būtų prakirptas laiku, kad kūdikis galėtų pradėti kvėpuoti.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Ankstyvasis nėštumo vystymasis: nuo zigotos iki gemalo
Gyvybės pradžia iš tiesų atrodo magiškas momentas - kiek daug įvairių procesų turi įvykti, kad vieną dieną po pasaulį klajotų dar vienas žmogus. Turbūt daugelis žino, kad pačioje pradžioje žmogus yra tik kelios susiliejusios ląstelės, kurios pamažu virsta vis didesniu ir sudėtingesniu organizmu.
Apvaisinimas ir zigotos susidarymas
Kaip priminė R. Šimkūnaitė-Rizgelienė, embrionui užsimegzti reikalingos dvi lytinės ląstelės: moteriškoji ir vyriškasis spermatozoidas (spermijas). Kai jos susilieja ir įvyksta apvaisinimas, jų branduoliai, kuriuose yra moteriškosios ir vyriškosios ląstelių genetinė medžiaga, susijungia, susiformuoja zigota.
Segmentacija ir morulės formavimasis
Zigota pradeda dalytis į vis smulkėjančias ląsteles, tai vadinama segmentacija arba skilimu. Kai per porą trejetą dienų susidaro maždaug šešiolikos ląstelių kamuolėlis, tokia užuomazga vadinama morule. Ji toliau skyla, joje ląstelių daugėja, tarp ląstelių pradeda kauptis skystis ir morulė virsta pūslele, vadinama blastocista.
Blastocistos implantacija
Pirmos savaitės pabaigoje blastocista išsilaisvina iš dangalo, padidėja iki 0,1-0,2 milimetro ir pradeda skverbtis į motinos gimdos gleivinę - tai vadinama implantacija.
Amniono ir trynio maišo susidarymas
Antrą savaitę po apvaisinimo embrioblaste atsiranda amnionas ir trynio maišas (t. y. kiti embriono priedai), o tarp jų - plokščias embrioninis (gemalinis) diskas, kuriame trečią savaitę prasideda kitas labai svarbus procesas - gastruliacija, kurios metu susiformuoja trys gemaliniai lapeliai: ektoderma, mezoderma ir endoderma.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Gastruliacija ir gemalinių lapelių susidarymas
Trečiąją savaitę vyksta gastruliacija - procesas, kurio metu susidaro trys gemaliniai lapeliai: išorinis - ektoderma, vidinis - endoderma ir vidurinis - mezoderma, iš kurių formuojasi visi gemalo audiniai ir organai. Gemalinių lapelių formavimosi šaltinis - epiblastas. Hipoblastas gemalo kūno sklaidoje nedalyvauja, tik sudaro negemalinę trynio maišo endodermą. Savaitės pradžioje uodeginiame epiblasto gale, ląstelėms dauginantis ir tankėjant, susiformuoja pirmykštė linija. Galvinis jos galas pasibaigia sustorėjimu, vadinamu Henzeno, arba pirmykščiu, mazgu. Linija ir mazgas pradeda įdubti. Taip iš linijos susidaro pirmykštė vaga, o iš mazgo - pirmykštė duobė. Vagos ir duobės ląstelės pradeda grimzti bei kryptingai migruoti po epiblastu. Šis procesas vadinamas įėjimu, įsimovimu ar invaginacija. Įsimovimo laikas, vieta ir kryptis lemia tolesnį ląstelių likimą.
Būsimo gemalo kūnas formuojasi į priekį nuo pirmykštės duobės, todėl gemalinis diskas auga kranialine kryptimi, o pirmykštė vaga trumpėja, kol išnyksta (4-osios savaitės pabaigoje). Ektodermą ir endodermą atskiria mezodermos lapelis visame gemalinio disko plote, išskyrus ryklinę burnos membraną ir kloakos membraną. Šiose dviejose vietose ektoderma tiesiogiai liečiasi su endoderma. Gemalinio disko kraštuose gemaliniai lapeliai susijungia su atitinkamais negemaliniais lapeliais, dengiančiais amniono ir trynio maišo sienas.
Taigi dvilapis diskas virsta trilapiu gemaliniu disku, kurio ilgis - apie 1,5 mm, o dvilapė blastocista - trilape blastocista. Trečiosios savaitės pabaigoje ektodermoje prasideda neuruliacija, o mezodermoje - somitogenezė ir vaskuliogenezė.
Gemalinis ir vaisiaus laikotarpiai
Yra du pagrindiniai embriono raidos etapai: gemalinis (arba embrioninis) ir vaisiaus. R. „Patys intensyviausi ir sparčiausi pokyčiai vyksta embrioniniame etape. Šiame etape dar galima išskirti pradinį poetapį - tai pirmos dvi savaitės po apvaisinimo. Jo metu zigota, kaip jau minėjome, skleidžiasi ne tik į embriono kūną, bet ir į jo priedus bei plėves (placentą ir kt.). Embriono užuomazga įsitvirtina (implantuojasi) gimdos gleivinėje. Trečią savaitę būsimas embriono kūnas, kol kas plokščias diskas, jau yra atsiskyręs nuo visų priedų ir jame išsisluoksniuoja trys gemaliniai lapeliai. Vyksta aktyvi organogenezė - organų formavimasis: lapeliuose diferencijuoja įvairios ląstelės, iš jų mezgasi įvairūs audiniai, iš kurių susiklosto įvairūs organai. Vaisiaus laikotarpiu kai kurie organai, pavyzdžiui, nervų sistemos organai, lytiniai organai, dantys, vis dar aktyviai formuojasi, bet dauguma jau susiformavę ir šio etapo metu bręsta, auga, užima tam tikrą sau būdingą padėtį organizme: inkstai pakyla, sėklidės nusileidžia į kapšelį ir kt., ruošiasi po gimimo atlikti tam tikras būdingas funkcijas. Kai kurie iš jų pradeda funkcionuoti dar iki gimimo, pavyzdžiui, inkstai jau vaisiaus etapo pradžioje pradeda išskirti nekoncentruotą šlapimą. Atsiranda pirmieji refleksai. Išdygsta galvos plaukai ir švelnūs viso kūno gyvaplaukiai, odos liaukos gamina riebų sekretą, vadinamą varškiniu tepalu.
Išoriniai ir vidiniai veiksniai, lemiantys embriono vystymąsi
Pasak profesorės, kiekvieno embriono individualų vystymąsi lemia genų rinkinys, gaunamas iš motinos ir tėvo susijungusių lytinių ląstelių. Jie ir yra vidiniai veiksniai, kurie koduoja ir reguliuoja žmogaus raidą. Išoriniais veiksniais vadinami tie, kurie būdami embriono aplinkoje gali veikti jo raidą.
Embrioną ir vaisių supantys priedai ir membranos (placenta, virkštelė, amnionas ir kt.) užtikrina glaudų ryšį su motinos organizmu, atlieka apsauginę ir kitas funkcijas. Maisto medžiagos, deguonis, vitaminai, kai kurie hormonai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos, pereinančios per placentą iš motinos į embriono ir vaisiaus kraują, užtikrina normalią raidą. Žalingą poveikį turintys veiksniai vadinami teratogenais. Tai alkoholis, infekcinių ligų sukėlėjai, motinos vartojami vaistai, cheminiai teršalai, esantys geriamajame vandenyje ar maiste, ir kitos medžiagos, radiacija. Priklausomai nuo poveikio laiko, trukmės, dozės, kilmės ar specifiško veikimo mechanizmo, teratogenai gali lemti vystymosi sulėtėjimą, funkcinius sutrikimus, įvairių organų ar kūno dalių įgimtas raidos ydas ir net embriono žūtį. Kiekvienas organas turi savo jautrųjį laikotarpį, kuriuo aktyviausiai formuojasi.
Kitos svarbios vaisiaus plėvės ir priedai
Be amniono, svarbios ir kitos vaisiaus plėvės bei priedai, užtikrinantys normalų vystymąsi.
Chorionas (gaurelinis dangalas)
Gaurelinis dangalas, arba chorionas, chorion, - tai maišo formos plėvė, susidariusi iš trofoblasto ir negemalinės mezodermos. Gemalo laikotarpiu visas gaurelinis dangalas yra apaugęs gaureliais, villi. Kiekvieną gaurelį dengia sincitiotrofoblastas, citotrofoblastas, jo viduje yra negemalinė mezoderma su kraujagyslėmis. Nuo vaisiaus laikotarpio pradžios gaurelių lieka tik gemalo poliuje. Ši dalis vadinama vešliuoju gaureliniu dangalu, chorion frondosum, ir dalyvauja formuojantis placentiniam diskui, discus placentalis. Kitos choriono dalies gaureliai sunyksta, ir jis vadinamas lygiuoju gaureliniu dangalu, chorion laeve.
Atkrintančioji gimdos gleivinės plėvė
Gimdos gleivinės funkcinis sluoksnis, kuris gimdant atsiskiria ir pasišalina, vadinamas atkrintančiąja gimdos gleivinės plėve, decidua. Ta gleivinės dalis, kurioje implantuojasi blastocista, vadinama pamatine atkrintančiąja plėve, decidua basalis. Ji smarkiai sustorėja ir vėliau įeina į placentos sudėtį. Pasinėrusi į gleivinę ir didėdama blastocista iškyla į gimdos spindį kaip pumpuras. Ją supanti gleivinė vadinama apvalkaline atkrintančiąja plėve, decidua capsularis. Likusi gimdos atkrintančioji gleivinė vadinama pasienine atkrintančiąja plėve, decidua parietalis.
Trečiojo mėnesio pradžioje, didėjant amnionui, kuris jau būna suaugęs su lygiuoju chorionu, apvalkalinė atkrintančioji plėvė sulimpa su pasienine, gimdos spindis išnyksta. Apvalkalinė plėvė dėl tempimo ir blogos kraujotakos laipsniškai plonėja ir apie 5-ąjį mėnesį sunyksta. Amniochorioninė plėvė kartu su pasienine atkrintančiąja plėve dar vadinama vaismaišiu, arba paraplacenta. Pro vaismaišio sieną vyksta paraplacentinė apykaita tarp vaisiaus vandenų ir gimdos sienos kraujagyslių. Jis kaip maišas laiko vaisių ir jo vandenis.
Trynio maišas
Trynio maišas, saccus vitellinus - tai priedas, kurio sienoje (sudarytoje iš negemalinės endodermos ir mezodermos) trečiąją savaitę (keliomis dienomis anksčiau negu gemale) pasirodo pirmosios kraujagyslės, vasa vitellina, o jose - kraujo forminiai elementai. Nuo 5-osios savaitės šią kraujodaros funkciją perima gemalo kepenys.
Alantojis (vaisiaus šlapimo maišelis)
Alantojis, allantois - tai trynio maišo sienos akla dešros formos išauga, 3-iąją savaitę įsiterpianti į jungiamąjį stiebelį. Kitaip negu paukščių ar roplių, žmogaus alantojis neatlieka šlapimo maišo, kuriame kaupiami ekskrecijos produktai, funkcijos. Žmogaus alantojo sienoje 3-5-ąją savaitę formuojasi kraujagyslės, jungiančios gemalo kraujotaką su choriono gaureliais.
Virkštelė
Bambos virkštelė, funiculus umbilicalis, formuojasi jungiamojo stiebelio vietoje. Didėdamas amnionas prispaudžia trynio maišą prie jungiamojo stiebelio, į kurį įaugęs alantojis ir jo kraujagyslės. Taip susispaudžia bambos stiebelis. Bambos stiebelio viduje trynio maišas ir alantojis sunyksta, lieka tik jų sienų liekanos. Alantojo kraujagyslės, atvirkščiai, veši, persitvarko, sujungia gemalo kraujotaką su placenta.
Placenta (nuovala)
Žmogaus nuovala, arba placenta, placenta, yra disko formos, 3 cm storio, 15-20 cm skersmens, sveria apie 500 g, užima apie 25-30 proc. gimdos paviršiaus ploto. Pradėjusi formuotis implantacijos metu, placenta galutinai subręsta tik 4-ąjį mėnesį. Jos sklaidoje dalyvauja chorionas ir pamatinė atkrintančioji plėvė.
Placenta: gyvybinis ryšys tarp motinos ir vaisiaus
Placenta yra gyvybinis ryšys tarp besilaukiančios mamos ir jos vaisiaus. Mokslininkų nuomone, placenta yra mažiausiai suprastas žmogaus kūno organas, o vis dėlto, vienas svarbiausių: placenta lemia moters ir jos vaikelio sveikatą viso nėštumo metu ir net po jo.
Parašiuto formos placenta yra ypatingai specializuotas organas, palaikantis vaisiaus vystymąsi. Vidutiniško dydžio placenta būna 23 cm skersmens, 2,5 cm storio ir sveria apie pusę kilogramo. Placentoje cirkuliuoja ir mamos, ir vaikelio kraujas, bet jie niekuomet nesusimaišo. Trečiojo trimestro pabaigoje, kai nėštumas yra pilnai išsivystęs, per placentą prateka apie 600 ml mamos kraujo kiekvieną minutę!
Besivystantis vaikelis pats nei valgo, nei kvėpuoja - visas maistines medžiagas bei deguonį jis gauna iš mamos. Placenta veikia kaip vaisiaus „plaučiai“: aprūpina deguonimi ir pašalina anglies dvideginį. Tiesą sakant, placenta vystosi iš apvaisintos kiaušialąstės - tai reiškia, kad placenta, lygiai kaip ir vaisius, yra sudaryta, bendrai tariant, perpus iš mamos ir tėčio genų. Nėštumo metu placenta gamina hormoną, kuris stabdo pieno gamybą krūtyse.
Vaisiaus kamieninės ląstelės per placentą gali patekti į mamos kraujotaką ir manoma, kad pirmiausiai šios ląstelės keliauja į tas motinos organizmo dalis, kur yra pažeidimų. Netgi praėjus keletui metų po nėštumo, mamos odoje, vidaus organuose bei kaulų čiulpuose galima aptikti nedidelį skaičių kamieninių ląstelių iš praėjusių nėštumų. Būtent placenta paruošia mamos kūną žindymui.
Unikali placentos savybė - augti ir įsiskverbti į nėščiosios kūną, išliekant nepuolama imuninės sistemos. Šis placentos gebėjimas išvengti imuninės sistemos yra intensyviai reguliuojamas procesas ir placenta „žino“, kada sustoti skverbtis, kad nesukeltų žalos nėščiajai.
Vaisiaus vystymasis: nuo embriono iki gimimo
Vasius (fetus) - besivystantis žmogus ar kitas žinduolis nuo embriono laikotarpio pabaigos iki gimimo. Daugumos gyvūnų vaisiaus laikotarpis prasideda nuo tada, kai embrionas įgyja išorės bruožų, būdingų tos rūšies gyvūnams. Nors visi audiniai ir organai jau užsimezgę, tačiau dar nebrandūs. Jie auga, bręsta, diferencijuojasi ir vaisiaus laikotarpio pabaigoje (ar po gimimo) pradeda visavertiškai funkcionuoti. Su motinos organizmu vaisių jungia placenta. Vaisiaus kūną supa amniono vandenys.
Žmogaus vaisiaus laikotarpio pradžia yra 9 savaitės po apvaisinimo. Tokio amžiaus vaisius jau turi žmogaus kūno kontūrus ir veido bruožus, jo galva sudaro beveik pusę kūno ilgio. Auga ir diferencijuojasi organai (pvz., nuo 4 mėnesio pagal išorinius lytinius organus galima nustatyti lytį, nuo 5 mėnesio išklausyti širdies tonus), vienas po kito jie pradeda po truputį funkcionuoti (pvz., nuo 3 mėnesio inkstai pradeda išskirti šlapimą, nuo 4 mėnesio kaulų čiulpai pradeda gaminti kraujo ląsteles), ryškėja refleksai (rijimo ir čiulpimo refleksai atsiranda nuo 4 mėnesio, kiti - vėliau), aktyvėja ir tampa koordinuoti judesiai (nuo 5 mėnesio motina juos jaučia).
Vaisiaus kūnas nuo 5 mėnesio pasidengia švelniais gyvaplaukiais ir varškiniu tepalu, kuris saugo odą nuo vaisiaus vandenų poveikio. Kūnas sparčiai auga, didėja svoris, kinta kūno proporcijos. Nėštumo pabaigoje augantis vaisius įgyja būdingą jam pozą ir padėtį gimdoje. Normaliai vaisius gimsta 38-42 nėštumo savaitę.