Motinystė - tai nuostabus, bet kartu ir sudėtingas etapas moters gyvenime. Gimus kūdikiui, moteris patiria daugybę naujų jausmų, išgyvenimų ir iššūkių. Neretai naujagimio atsiradimas šeimoje iškelia klausimus apie santykius su vyresniais vaikais, ypač jei tarp mamos ir vyresnėlio buvo susiformavęs stiprus ryšys, pagrįstas draugyste. Šiame straipsnyje aptarsime, kokius jausmus gali patirti geriausia draugė-mama gimus kūdikiui ir kaip su tuo susidoroti.
Pogimdyminė depresija: kai džiaugsmą užgožia liūdesys
Nereikėtų pamiršti, kad 10-15 proc. moterų patiria pogimdyminę depresiją. „Pogimdyminė depresija pasireiškia apie 10-15 proc. moterų pogimdyminiu laikotarpiu, t. y. maždaug vienai iš aštuonių moterų“, - teigia psichikos sveikatos specialistė. Vis daugiau moterų kreipiasi pagalbos į specialistus, dažnai nukreiptos šeimos gydytojų ar socialinių darbuotojų. Deja, daugelis kreipiasi tik depresijai pažengus.
Psichologai pastebi, kad depresijos simptomus vis dažniau patiria išsilavinusios, emancipuotos, veiklios motinos, kurioms nelengva pripažinti savo sunkumus. Jos patiria nusivylimą savimi, nesupranta, kaip tai atsitiko.
Simptomai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį
Kaip vieną iš pogimdyminės depresijos simptomų A. Jakavičienė įvardija nepraeinantį liūdesį. Mama patiria nuotaikos svyravimus, verksmingumą, nerimą, netgi paniką. Sutrinka miegas ir mityba. Nuolatos jaučiamas miego trūkumas. Moteris visai nenori valgyti arba visą laiką jaučiasi alkana. Dažnai ji tiesiog neturi laiko pavalgyti. O besaikis valgymas virsta papildomais kilogramais, dėl ko jaučiasi negraži ir nepatenkinta savimi. Mama netgi gali pradėti pykti ant vaiko, o tai kelia ir kaltės jausmą, kad nepakankamai myli savo vaiką, negali juo pasirūpinti. Taip pradeda save nuvertinti ir vis mažiau geba džiaugtis augančiu vaiku.
Priežastys, lemiančios pogimdyminę depresiją
„Neoromedos“ psichologės-psichoterapeutės teigimu, nėra tiksliai įvardytų pogimdyminės depresijos priežasčių. Kai kurie autoriai svarbiausia priežastimi laiko hormonų pusiausvyros sutrikimą. Svarbus veiksnys - poilsio stoka, nuolatinis nuovargis ir miego trūkumas. Daug lemia stresą keliantys veiksniai, ypač patirtas fizinis ar psichologinis smurtas artimoje aplinkoje. Svarbu, ar nėštumas buvo lauktas, kaip praėjo gimdymas. Negalima atmesti ir socialinių veiksnių. Mamos gyvenimas tampa siauras ir apribotas. Ypač sunku su tokiu apribojimu susitaikyti veiklioms moterims. Prieš gimdymą jos užsiėmė visuomenine veikla, dabar jų veikla yra buitis, rūpinimasis vaiku. Šeimos nariai dažnai nesupranta, ko mama yra liūdna ir nelaiminga, neįvertina jos veiklos namuose. Santykiai šeimoje irgi turi įtakos. Vyras dažnai nepatenkintas dėl neskiriamo dėmesio jam, o moteris pradeda pykti ir liūdėti dėl per menkos pagalbos jai. Jei šeimoje yra daugiau vaikų, mama nerimauja, kad per mažai dėmesio skiria jiems. Ypač mamoms perfekcionistėms sunku viską suderinti. Kartais moters savivertę menkina ir jaudinimasis, kad dėl po gimdymo pasikeitusių kūno formų ji darosi negraži, nepatraukli savo vyrui.
Taip pat skaitykite: Receptai kūdikių košei
Kaip artimieji gali padėti?
„Pirmiausia, visi šeimos nariai turi prisiimti atsakomybę už naują gyvybę. Vaikas yra ne vienos mamos ir ne ji viena turi būti atsakinga“, - akcentuoja A. Jakavičienė. Ypatingas šiuo laikotarpiu vaiko tėvo vaidmuo. Jis turi apglėbti motiną ir vaiką savo rūpesčiu, dėmesiu, pagalba. Sveikintinas dalykas Lietuvoje tėvystės atostogos, kurias gauna tėvas gimus kūdikiui. Kol motina susipažins su vaiku, pripras prie naujos rutinos, jai neturėtų rūpėti kitų šeimoje augančių vaikų pamokų ruoša, būreliai, maisto gaminimas ar kiti ruošos darbai. Visi artimieji turi ne tik užtikrinti mamai ramybę, miegą ir maistą, bet ir palaikyti ją emociškai. Svarbu, kad namiškiai pagirtų, įvertintų jos atliekamą darbą, primintų, kad ji turi pailsėti. Būtina išklausyti, skatinti kalbėti apie savo emocinę būklę. Net jei ne viskas puikiai sekasi, negalima priekaištauti, lyginti su kitomis mamomis. Pagaliau šalia esantys šeimos nariai tikrai geriau ir greičiau gali pastebėti ir blogėjančią mamos psichologinę sveikatą. Svarbu nenuvertinti ir nekritikuoti mamos savijautos, o paskatinti, padrąsinti kreiptis, o kartais ir palydėti į gydymo įstaigą.
Kaip padėti pačiai sau?
Specialistės nuomone, ypač svarbu kalbėtis. Būtina kalbėtis apie tai, kaip jautiesi, kokie sunkumai slegia. Kalbėtis galima su šeima, su drauge, su psichoterapeutu, pagaliau, jei nepasitiki pažįstamais, yra psichologinės pagalbos telefonų. Psichologė pataria stengtis bendrauti su kitomis mamomis: „Jei nepažįstate, visada galima susipažinti išėjus pasivaikščioti su vaiku. Kai sužinosite, kad ir kitos mamos patiria panašių sunkumų, pasijusite žymiai geriau.“ Neturėdamos galimybių sulaukti pagalbos iš artimos aplinkos moterys gali kreiptis į moterų krizių centrus. Šiuose centruose dirba socialiniai darbuotojai, psichologai. Specialistai ne tik užtikrina motinos ir vaiko saugumą, bet ir padeda jaunoms ar krizės ištiktoms mamoms kasdieninėje ruošoje, įgūdžių ugdyme.
Pasiruošimas pogimdyminiam laikotarpiui
A. Jakavičienė pataria savo sveikata pradėti rūpintis dar besilaukiant. Pastaruoju metu galima rasti patrauklių mokymų ar kursų besilaukiančioms šeimoms, kuriuose galima susipažinti su tėvystės įgūdžiais, sužinoti, ko tikėtis gimdymo metu ir po jo. Tokius mokymus organizuoja bendruomeniniai šeimos namai, švietimo pagalbos tarnybos. Šių mokymų metu mamos sužino, kokių sunkumų, vaikui gimus, kyla daugeliui. Toks žinojimas ramina, todėl vėliau kils mažiau sumaišties, abejonių. Daugelis mamų dar besilaukdamos lanko ginekologo pamokėles, treniruotes baseinuose. Tai gera proga susipažinti ir užmegzti naujus santykius, kurie išlieka ir po gimdymo. Pasikeitusios kontaktais mamos turi galimybę ir po gimdymo bendrauti, pasitarti, pastiprinti viena kitą, pasidalinti patirtimi.
Specialisto pagalba
Susirgus motinai pogimdymine depresija taikoma psichoterapija, o esant sunkiai ar vidutinio sunkumo depresijai gali būti skiriamas ir medikamentinis gydymas. Dažnai taikomi abu gydymo būdai kartu. „Psichoterapija - puikus gydymo metodas, nes motina, atėjusi pas psichoterapeutą ar psichologą, gali nuoširdžiai pasikalbėti apie savo sunkumus, nebijodama, kad sulauks kritikos ar nuvertinimo“, - sako A. Jakavičienė. Dažna mama bijo medikamentinio gydymo, nes maitina kūdikį ir nerimauja, kad vaistai pakenks vaikeliui. Vis dėlto gydytoju reikėtų pasitikėti. Psichologė-psichoterapeutė akcentuoja, kad visų moterų savijauta pagerėja po psichoterapijos, medikamentinio gydymo ir laikantis visų rekomendacijų. „Svarbiausias dalykas, kurį noriu įvardinti, būkime pastabūs, atidūs ir neabejingi motinai, kuri atlieka patį svarbiausią darbą žemėje - augina žmogų“, - primena medicinos psichologė-kandidatė psichoterapeutė A.
Meilės persiskirstymas: mitas ar realybė?
Neretas atvejis, kai gimus kūdikiui, mama jaučia, kad meilė vyresnėliui tarsi sumažėjo, o visa šiluma ir dėmesys skiriami naujagimiui. Toks jausmas gali kelti kaltę ir nerimą, ypač jei iki tol su vyresniu vaiku buvo susiformavęs stiprus, draugiškas ryšys.
Taip pat skaitykite: Rūbeliai mažyliui: patarimai
Štai vienos mamos išgyvenimai: „Prieš 2 mėnesius pas mane gimė antras vaikelis. Turiu dabar dvi dukrytes. Kai pastojau, labai bijojau, kad niekada negalėsiu pamilti savo dar negimusio kūdikio, nes mano meilė mano dukrytei buvo nerealiai stipri, buvom geriausios draugės (jai 4.7 metuku). Gimus antrai mergytei, dar ligoninėj pastebėjau, kad kažkas vyksta manyje. Nes kai vyresnioji atvažiavo mus aplankyti, mane pradėjo erzinti, kad garsiai kalba, laksto, lenda kur nereikia. Pamaniau, kad viso to kaltė - gimdymas, esu labai pavargusi ir per daug reaguoju… Grįžus namo niekas nepasikeitė… Kūdikis nori miego, vyresnioji laksto, tranko durim, neklauso (visa diena esu viena be vyro pagalbos, jis grįžta namo, kai visi saldžiau jau miega), dėl to mažoji negali miegoti, verkia, man reikia ją pastoviai raminti, pavargstu nuo šio siaubo. Mažoji taip meiliai šypsosi, miega, valgo, norisi ją myluoti ir myluoti, vyresnioji klykauja, neklauso, jei bari - atsakinėja atgal… ir taip be galo be krašto… Jaučiu, kad nejaučiu jokių jausmų vyresniajai… ir visa meilė atiduodu savo mažajai… Ir labai dėl to kenčiu, nes žinau, kad tai netaisyklingai ir to negali būti… Kovoju su savim, bet niekas man nepadeda… Padekit… kaip elgtis…“
Normalu jausti skirtingus jausmus
Svarbu suprasti, kad jausti skirtingus jausmus vyresnėliui ir naujagimiui yra normalu. Meilė nėra pyragas, kurį reikia padalinti į dvi dalis. Meilė - tai jausmas, kuris gali plėstis ir augti. Naujagimis reikalauja nuolatinės priežiūros, todėl natūralu, kad jam skiriama daugiau dėmesio. Tačiau tai nereiškia, kad meilė vyresnėliui išnyko. Ji tiesiog transformavosi.
Pavargusi mama - nelaiminga mama
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mama jaučia neigiamus jausmus vyresnėliui, yra nuovargis. Besirūpinant naujagimiu, mama dažnai neturi laiko sau, neišsimiega ir jaučiasi išsekusi. Tokiomis aplinkybėmis net menkiausias vyresnėlio išdaigas gali sukelti pyktį ir susierzinimą. Todėl labai svarbu pasirūpinti savo poilsiu ir gauti pakankamai pagalbos iš artimųjų.
Vyresnėlio pavydas: kaip su juo susidoroti?
Gimus kūdikiui, vyresnėlis gali jausti pavydą ir konkurenciją dėl mamos dėmesio. Jis gali pradėti elgtis blogiau, kaprizintis ir neklausyti. Tokiu būdu jis bando atkreipti į save dėmesį ir įrodyti, kad jis vis dar svarbus. Todėl labai svarbu skirti vyresnėliui individualaus dėmesio, leisti jam suprasti, kad jis vis dar mylimas ir reikalingas.
Praktiniai patarimai, kaip susidoroti su iššūkiais
- Planuokite laiką tik su vyresnėliu. Skirkite bent kelias minutes per dieną tik vyresnėliui. Tai gali būti bendras žaidimas, knygos skaitymas ar tiesiog pokalbis.
- Įtraukite vyresnėlį į kūdikio priežiūrą. Leiskite jam padėti keisti sauskelnes, parinkti drabužėlius ar supilti vandenį į vonelę. Tokiu būdu jis jausis svarbus ir reikalingas.
- Girkite vyresnėlį už gerą elgesį. Pastebėkite ir pagirkite jį už tai, kad jis padeda, klauso ir elgiasi gražiai su kūdikiu.
- Nekaltinkite vyresnėlio dėl blogo elgesio. Stenkitės suprasti, kodėl jis taip elgiasi, ir padėkite jam išreikšti savo jausmus.
- Būkite kantrūs ir supratingi. Prisiminkite, kad vyresnėliui reikia laiko prisitaikyti prie naujos situacijos.
- Pasikalbėkite su kitomis mamomis. Pasidalinkite savo patirtimi ir išklausykite kitų mamų patarimus.
- Kreipkitės į specialistus. Jei jaučiate, kad negalite susidoroti su situacija, kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą.
Vytulavimo ceremonija: pagalba moteriai po gimdymo
Vytulavimo ceremonija - tai senovinis ritualas, skirtas padėti moteriai atsistatyti po gimdymo. Ši ceremonija padeda moteriai emociškai ir fiziškai atsigauti, susigrąžinti jėgas ir priimti naują vaidmenį - motinystę.
Taip pat skaitykite: Kūrybiškos dovanos vaikams
Kas tai yra?
Užskliaudimo, suvyniojimo apeigos, skirtos po gimdymo, norint moterį saugiai pervesti iš pakitusios būsenos į naują, kuri sustiprina moterų bendriją. Trunka 4-5 valandas (o kartais - ir daugiau).
Kam tinka šis ritualas?
Visoms, kurios to nori ir ilgisi darnos su savimi ir pasauliu, nes vytulavimas - vienas būdų ją pajusti. Paprastai atliekamas per 40 dienų nuo gimdymo, galima ir vėliau, tik tuomet akcentai sudėliojami kitaip. Beje, ir po cezario pjūvio operacijos jį galima atlikti, maždaug po 4-6 savaičių, kai sugyja randas.
Kaip vyksta?
Vytulavimo ceremonija kaskart gali būti kitokia, svarbu, ko tuo metu labiausiai reikia moteriai, bet kertiniai elementai visada išlieka tie patys - ugnis, vanduo, kvapai, šiluma ir, žinoma, moterų jėga, bendrystė, visas dėmesys ir atida mamai. Iš pradžių susirinkusios moterys (namie, pirtyje - kur joms pačioms jauku ir patogu) pasikalba, mama pasidalija tuo, kas jai svarbu, kokią patirtį jai dovanojo vaikelio gimimas, nes juk gimsta ne tik kūdikis, gimsta Mama. Svarbu, kad visos moterys (tai gali būti draugės, gimdymo padėjėjos, vyresnės moterys, kuriomis mama pasitiki) be išlygų skirtų laiką tik jai. Tuomet mama nuprausiama - iškaitinama pirtyje su eteriniais aliejais, išglostoma ir išmasažuojama, tai gali būti atliekama ir vonioje, ir netgi simboliškai - kambaryje su dubenėliu vandens. Vanduo, švaros, atsinaujinimo simbolis, lydimas nuoširdžių linkėjimų ir dainų, tarsi nuplauna negandas, sunkumus, tarsi paruošia mamą naujam etapui. Kitas etapas - nuprausta, įkaitusi ir atsipalaidavusi mama įvyniojama į paklodę ar didelę skarą bei vedama į lovą ar gultą su septyniais audeklais (juostomis, vytulais). Masažuojamas pilvas, visas kūnas - tai kūną ir sielą vienijanti ceremonija. Tuomet ateina metas pačiam vytulavimui. Per septynias stambiausias kūno vietas (galvą, pečius, krūtinės ląstą, ties klubais, blauzdomis, čiurnomis) paeiliui užrišami vytulai (juostos), jie suspaudžiami, paliekami kelioms minutėms ir atleidžiami. Kūnas tarsi suskliaudžiamas, grąžinamas į save, uždaromas. Galima mamą visą suvystyti tarsi į kokoną, dažniausiai ji užmiega, o moterys sėdėdamos aplinkui saugo jos erdvę, kol atsibus. Kitokia, tarsi užgimusi iš naujo.
Ar ši ceremonija tinka tik po gimdymo?
Nebūtinai. Ji gali būti atliekama bet kuriuo gyvenimo etapu, kai moteris pajaučia, kad jai reikia kitų moterų bendrystės, jėgos, rūpesčio, kad tarsi užstrigo kažkuriame gyvenimo etape, kai nemoka atsakyti į klausimus, kai neatranda būdo, kaip išeiti iš sąstingio…
tags: #geriausios #drauges #ir #kudikis